Vytautas Bieliauskas

Kazimieras
Bradūnas

Jonas
Grinius

Paulius
Jurkus

Antanas
Vaičiulaitis

Juozas
Girnius

Leonardas
Andriekus

 
   
 
NOBELIS IR DAILIOJI LITERATŪRA PDF Spausdinti El. paštas
Parašė Juozas Lingis   

... Mano likusis iškeičiamasia turtas turi būti paskirstytas taip: kapitalas, kurį vykdytojai iškeis užtikrintus vertybės popierius, turi sudaryti fondą, kurio palūkanos kas metai kaip premija turi būti išdalytos tiems, kurie per metus padarys žmonėms didžiausią naudą. Palūkanos padalijamos į penkias lygias dalis, kurių viena dalis atitenka tam, kuris literatūros srity sukurs žymiausią kūrini idealistine kryptimi... (Iš Nobelio testamento)

Lyg ir keista atrodytų, kad tas didysis chemikas, dinamito ir balistito išradėjas, galėjo taip literatūra domėtis, jog net savo nemirštamame testamente traktavo ją vienodai su kitomis mokslo disciplinomis. Nobelis žinomas kaip chemikas ir sprogstamųjų medžiagų eksperimentatorius, bet gal nedaug kas težino, kad savo sieloje jis buvo poetas, ir jo viduje galbūt ėjo kova — kokį kelią pasirinkti: išradėjo ar poeto.

Jau aštuonioliktus metus beeidamas, jaunojo Nobelio pegasas sužvingo ilgesniu poetinio laiško forma angliškai parašytu eilėraščiu, kuriame pasireiškė tikrai nemenkas literatūrinis sugebėjimas. Eilėraštyje kaip meteoras pasirodo toji jauna mergaitė, kuri trumpą laiką kartu su Nobelio motina lenktyniavo dėl pirmos vietos jo širdyje. Bet apdainuotosios ankstyva mirtis užbaigė jo trumpą meilės pasaką. Jis vėl liko vienišas — ir taip ligi amžiaus galo. Šis eilėraštis vienintelis išsilikęs iš jo jaunų dienų, visus kitus jis, atrodo, paaukojo liepsnai.

Toks žymus ir griežtas švedų literatūros istorikas, kaip profesorius Henrikas Schūckas, apie Nobelį rašo: „Alfredas Nobelis tikrai buvo poetas, kaip poetas apčiuopiąs būtį ir kaip jaunas sugebąs apvilkti ją poezijos forma. Bet šis sugebėjimas su laiku išnyko. Viename laiške jis juokaudamas charakterizavo save superidealistu ir „savos rūšies netalentingu Rydbergu“. Toje charakteristikoje yra ir tiesos. Jis nuolat, net iki paskutiniųjų dienų, nusimanė apie visus didžiausius gyvenimo klausimus ir, nežiūrint savo mokslinio išsilavinimo, žvelgė į juos idealistiškai nuteikto poeto žvilgsniu; jeigu jo poetinis palinkimas būtų galėjęs išsivystyti, jis būtų buvęs didelis poetas, kurio stiprumas būtų glūdėjęs refleksinėj poezijoj.“

Austrų rašytoja Bertha von Suttner, kurios taikos pastangomis Nobelis buvo susižavėjęs ir kuri paskiau 1905 m. gavo Nobelio taikos premiją, apie jį sako: „Jeigu šis genijalus vyras nebūtų pasidaręs didelis išradėjas, be jokio abejojimo, būtų užėmęs žymią vietą kaip rašytojas.“ Ši charakteristika visai tiksli, paskaičius Nobelio laiškus. Jie alsuoja klasišku grožiu ir stiliumi, o kas nuostabiausia — jie vienodai gražūs ir .išbaigti, ar jie rašyti švediškai, ar vokiškai, ar prancūziškai, ar angliškai.

 

Nobelis buvo taip pat didelis liaudies švietimo draugas. Vienam savo draugui jis rašo: „Skleisti švietimą reiškia platinti gerove, — aš galvoju apie bendrą gerovę, o ne individualius turtus — o su gerove išnyksta ir didžioji negerovės dalis, iš tamsių laikų paveldėta. Mokslinių tyrimų laimėjimai ir jų nuolat didėjanti apimtis duoda mums vilties, kad ligų — tiek dvasinių, tiek kūno — bacilos iš lengvo bus išnaikintos ir kad karas, kurį ateity žmonija kariaus, bus karas kaip tik prieš tokias bacilas.“

Su didžiausia meile jis cituodavo didžiojo prancūzų mokslininko Pasteuro žodžius, kurie, kaip jis pats sakydavo, padarė jam nepaprastą įspūdį: „2inių stoka yra tai, kas žmones skiria, mokslas yra tai, kas juos jungia.“

Todėl visai nenuostabu, kad savo testamente šį tikslą Nobelis aukštai statė, gal net aukščiau, negu kad jį pinigais galima pasiekti.

Taigi, Nobelis ne tik dinamito ir balistito išradėjas: jis ir poetas idealistas, užtat neturi mūsų nustebinti, kad testamento penktoji dalis ir skirta nemirštamų idėjų autoriams. Tuo didžiu atpildu už savo įnašą į žmonijos širdis . naudojasi išrinktieji jau nuo 1901 m., kada premijos buvo pradėtos skirti.

Per iškilmes Stockholmo Koncertų rūmuose gruodžio 10 d. (Nobelio mirimo diena) pats Švedijos karalius, be premijos, įteikia kiekvienam laureatui dar aukso medalį ir diplomą. Medalio vienoje pusėje — donatoriaus paveikslas, antroje simboliškos figūros ir lotyniškas įrašas „Inventas Vitam iuvat excoluisse per artės“ su įgraviruotu laureato vardu. Diplome trumpai formuluojamas motyvas, kuriuo premija skirta. Nors donatoriaus testamente tikslas aiškiai nusakytas, bet motyvai įvairuoja. Literatūrinės premijos tie motyvai yra gana įdomūs, nes vienu sakiniu charakterizuojama išrinktojo kūryba. Juos, tuos motyvus, čia ir paduodame, nuo pirmojo iki paskutinio.

1901 m. SULLY PRUDHOMME, Rene Francois Armand (1839—1907), Prancūzija ... pripažįstant jo didžius nuopelnus kaip rašytojo, ypač už jo aukštą idealizmą, meniškai išbaigtą, širdies ir genijaus sujungtų dorybių liudijančią kūrybą.

1902 m. MOMMSEN, Theodor (1817-1903), Vokietija ... kaip šių dienų didžiausią gyvą istorinio pavaizdavimo meno meisterį, ypač atsižvelgiant į jo monumentalinį veikalą ,,Romische Geschichte“.

1903 m. BJORNSON, Bjornstjeme (1832-1910), Norvegija ... pripažįstant jo taurią, didžią ir daugpusišką poetinę veiklą, visada pasižymėjusią įkvėpimo sveikumu ir reta sielos skaistybe.

 

1904 m. MISTRAL, Frederi (1830—1914). Prancūzija 14 premijos ... atsižvelgiant į jo iš pat pagrindu sveiką, geniališkumu turtingą: ir tikrai menišką kūrybą, kurioje ištikimai atsispindi jo tėviškės gamta ir žmonių gyvenimas, o taip pat ir už n reikšmingą veikimą kaip provansališko kalbininko. ECHEGARAY, Jose (1833-1916),-Ispanija, Va premijos ... ypač atsižvelgiant į jo gausią, geniailiškumo kupiną kūrybą, kuri savarankišku ir originaliu būdo atgimdė didžias ispanų dramaturgijos tradicijas.

1905 m. SIENKIEWICZ, Henryk (1846-1916), Lenkija ... už jo didžiu; nuopelnus kaip epinio rašytojo.

1906 m. CARDUCCI, Giosuė (1835-1901), Italija... atsižvelgiant ne tik į jo didį moksliškumą ir kritikos darbus, bet pirmiausia pagerbiant tą plastinę energiją, tą stiliaus sveikumą ir tą lyrišką jėgą, kuo pasižymi jo poetiniai meistriški veikalai.

1907 m. KIPLING, Rudyard (1865—1936), Anglija... atsižvelgiant į jo sugebėjimą pastebėti, į jo pirmapradę įsivaizdavimo jėgą ir į tą vyrišką stiprybę suvokti, meniškai perduoti, kuo šio pasaulinio rašytojo kūriniai pasižymi.

1908 m. EUCKEN, Rudolf (1846—1926), Vokietija... dėl jo teisybės jieškančio rimtumo, jo prasiveržiančios minčių jėgos ir toleregiškumo, dėl jo šilimos ir išsireiškimo stiprybės, kuria jis! savo veikaluose kėlė ir rutuliojo idealistinę pasaulėžiūra.

1909 m. LAGERLOF, Selma (1858—1940), Švedija... už taurų idealizmą,) fantazijos turtingumą ir sielos; kupiną vaizdavimą, kuo jos kūryba pasižymi.

1910 m. HEYSE, Paul (1830—1914), Vokietija... pagerbti tam išbaigtam ir idealiam, suvokimu persunktam meniškumui, kurį jis per ilgus metus ir daug berašydamas parodė savo lyrikoj, dramoj ir pasaulyje išgarsėjusiose novelėse.

1911 m. MAETERLINCK, Maurice (1862 —), Belgija ... už jo daugiapusišką literatūrinį veikimą, ypač už jo dramos kūrinius, pasižyminčius fantazijos turtingumu ir poetišku idealizmu, kuris, kartais pasakiška forma apgaubtas, rodo gilų įkvėpimą ir kažkokiu paslaptingu būdui sukelia skaitytojui jausmą ir nujautimą.

1912 m. HAUPTMANN, Gerhart (1862-1946), Vokietija ... už jo turtingus, daugiapusiškus ir pagarsėjusius veikalus dramos meno srity.

1913 m. TAGORE, Rabindranath (1861-1941), Indija... už jo poezijos gilų ir kilnų tikslą, už tą grožį ir sveikumą, kas nuostabiu būdu sujungė jo į savą anglišką rūbą įvilktą kūrybą su vakarietiškąja dailiąja literatūra.

1914 m. Premija nebuvo visai skirta.

 

1915 m. ROLLAND, Romain (1866—1944), Prancūzija ... jo kūryboje išaukštintam idealizmui pagerbti, taip pat pagerbti tai užuojautai ir teisybei, kuriomis jis pavaizdavo įvairius savo personažus.

1916 m. HEIDENSTAM, Verner von (1859—1940), Švedija... pripažįstant jo reikšmę kaip naujosios mūsų (t. y. švedų. J. Ls.) dailiosios literatūros epochos užtarėjo.

1917 m. GJELLERUP, Kari (1857—1919), Danija, 1/2 premijos... už jo daugiapusišką, gausią ir kilnių idealų kupiną kūrybą. PONTOPPIDAN, Henrik (1857— 1943), Danija, 1/2 premijos ... už jo išbaigtą dabarties danų gyvenimo pavaizdavimą.

1918 m. Premija nebuvo visai skirta.

1919 m. SPITTELER, Carl (1845—1924), Šveicarija... ypač galvoja turint galingąjį epą „Olympischer Frūhling“.

1920 m. HAMSUN Knut (1859—), Norvegija ... už jo monumentalinį veikalą „Žemės pasėlis“.

1921 m. ANATOLE FRANCE (Jaques Anatole Thibault) (1844—1924), Prancūzija ... pripažįstant jo šaunią kūrybą, pasižyminčią tauriu stiliškumu, nuoširdžiu humaniškumu, malonumu ir prancūziška nuotaika.

1922 m. BENAVENTE, Jacinto (1866—), Ispanija ... už tą nusisekusį būdą, kuriuo jis tąsia garbingas ispanų dramaturgijos tradicijas.

1923 m. YEATS, William Butler (1865-1939), Anglija... už jo susielintą kūrybą, kuri griežčiausia menine forma perduota tautos dvasią.

1924 m. REYMONT, Wladislaw (1868-1925), Lenkija ... už jo didįjį tautinį epą „Kaimiečiai“.

1925 m. SHAW, George Bernard (1856—), Anglija... už jo idealizmo ir humaniškumo kupiną kūrybą, kurioj sveika satyra dažnai susijungia su saviškų poetiniu grožiu.

1926 m. DELEDA, Gražia (1875—1936), Italija... už jos kilnių idealų kupina kūrybą, plastiškai vaizduojančią jos gimtosios salos gyvenimą ir giliai bei nuoširdžiai iškeliančią bendras žmogiškąsias problemas.

1927 m. BERGSON, Henri (1859—1941), Prancūzija ... pripažįstant jo turtingas ir gyvybę gimdančias idėjas ir tą spindintį meną, kuriuo jos perduodamos.

1928 m. UNDSET, Sigrid (1882—), Norvegija ... labiausiai už jos didingus šiaurės kraštų viduramžių pavaizdavimus.

1929 m. MANN, Thomas (1875—), Vokietija ... pirmiausia už jo didįjį romaną „Buddenbrocks“, kurs, metams bėgant, vis stipriau ir stipriau buvo pripažintas tuometinės literatūros klasiniu kūriniu.

1930 m. LEWIS, Sinclair (1885—), Amerika ... už jo stiprų ir gyvą vaizdavimo meną, sugebėjimą sukurti tipus, sąmojų ir humorą.

 

1931 m. KARLFELDT, Erik Axel (1864-1931), Švedija. Premija buvo įteikta postum, nes didysis Švedijos poetas, būdamas nuolatinis Švedų Akademijos sekretorius, atsisakydavo.

1932 m. GALSWORTHY, John, O. M. (1867—1933), Anglija ... už jo puikų vaizdavimo meną, kurs „The Forsyta Saga“ pasiekė savo viršūnę.

1933 m. BUNIN, Ivan (1870—), Prancūzija (rusas emigrantas) ... už jo griežtą meniškumą, kuriuo jis atstovauja klasinę rusų liniją prozoje.

1934 m. PIRANDELLO, Luigi (1867-1936), Italija ... už jo drąsų ir prasmingą naujosios dramos ir sceninio meno sukūrimą.

1935 m. Premija nebuvo visai skirta.

1936 m. O'NEILL, Eugene (1888—), Amerika ... už jo jėga, tiesumu stipriu jausmu ir savarankiškų tragišku supratimu pasižyminčią dramaturgiją.

1937 m. MARTIN du GARD, Roger (1881—), Prancūzija ... už j c menišką jėgą ir teisybę, kuriomis jis romano serijoje „Les Thibault“ pavaizdavo žmonių priešingumus ir tuolaikinio gyvenimo esmingiausius bruožus.

1938 m. BUCK, Pearl Sydenstrickei (1892—), Amerika... už jos turtingus ir tikrus kiniečių gyvenimo epinius pavaizdavimus bei jos biografinius kūrinius.

1939 m. SILLANPAA, Frans Eemil (1888—), Suomija... už jo gilų supratimą ir parinktą stiliaus meną, kuriuo jis pavaizdavo savo gimtojo krašto gyvenimą ir gamtą, neatskirdamas jų vienas nuo antro.

1940—1943 m. Premijos nebuvo visai skirtos.

1944 m. JENSEN, Johannes (1873—), Danija ... už tą retą jėgą ir vešlumą jo kūrybinėj fantazijoj, kuri sujungta plačiai apimančiu intelektuališkumu ir drąsiu nauja kuriančių stiliaus meniškumu.

1945 m. GABRIELA MISTRAL (Lucila Godoy y Alcayaga) (1889—), Čilė ... už jos galingą, jausmo inspiruotą lyriką, kuri jos vardą padarė viso Lotynų Amerikos pasaulio idealių siekimų simboliu.

1946 m. HESSE, Herman (1877—), Šveicarija ... už jo inspiruotą kūrybą, kuri, rutuliodamasi į drąsumą, giliai atstovauja klasinį humaniškumo idealą ir aukštą stiliaus vertę.

1947 m. GIDE, Andrė (1869—), Prancūzija ... už tai, kad yra sukūręs išsamius ir didelės meninės vertės veikalus, kuriuose žmonijos problemos sprendžiamos su tikrovės meile ir psichologiniu tikrumu.

Stockholmas, 1947. XI. 23.

 

 
 
Sukurta: Kretingos pranciškonai