Vytautas Bieliauskas

Kazimieras
Bradūnas

Jonas
Grinius

Paulius
Jurkus

Antanas
Vaičiulaitis

Juozas
Girnius

Leonardas
Andriekus

 
   
 
ANTRASIS SIMFONINIS KONCERTAS PDF Spausdinti El. paštas
Parašė Izidorius Vasyliūnas   

Po to, kai mūsų spaudoje neįsivaizduojamais būdais liaupsinama kiekviena muzikinė apraiška, kaip kad pvz. Kasselio orkestrėlis, kuris drįsta scenon eiti su keletą pramoginių numerių — rašyti apie rimtą simfoninį koncertą tiesiog baisu. Nes rašyti vien pagyrus nėra malonu nei rašančiam, nei grojusiam. Rimtas koncertas reikalingas rimtos kritikos, o ją tokią pateikus prie dabartinių sąlygų, prie tokios spaudos linijos, gaunasi demoralizuojantis veiksnys. Tas kuris dar nieko negali, o turi jau krūvą geriausių atsiliepimų, paskaitęs rimto koncerto kritiką, drįsta daryti palankių sau išvadų ir savo kuklią nereikšmingą pradžią pūsti visuomenės akyse iki neaprėpiamų pločių.

Vienok dėl tos priežasties būtų nemalonu nutylėti taip reikšmingą kultūrinį faktą.

Simfoniniai Augsburgo lietuvių kolonijos rengiami koncertai pradeda įeiti į nuolatinę periodinę vagą. Jie net įgauna tam tikros charakteringos linijos, kurią pavadinsime „baltiškąja“ linija: lietuvis dirigentas su solistu iš Estijos pirmame koncerte ir iš Latvijos šitame. Tai labai gražus kultūrinis Baltijos tautų bendradarbiavimas, kuris ir ateičiai turėtų būti kelrodžiu.

Simfoninio koncerto pagrindą sudaro orkestras. Mūsų visų būtų didžiausias džiaugsmas, jei mes pajėgtumėm surinkti savo orkestrą. Šiandien tai yra miražas, todėl tenka džiaugtis, kad pavyksta pasitelkti nors vokišką erzacą. Augsburgo orkestrą, kuris koncertui talkininkavo toli grąžu nepilname ir ne pačiame geriausiame sąstate, galėtume pažymėti truputį žemiau vidutinio, bet ne visai . blogu. Styginiai nepasižymi techniniu švarumu, visas orkestro ansamblis nepakankamai preciziškas. Bet pasižymi bendru sodriu, sultingu skambesiu, šiltu styginiuose, švelniu pučiamuose instrumentuose.

Su šiuo orkestru dirigentui Jeronimui Kačinskui, buvusiam mūsų, Vilniaus Filharmonijos nuolatiniam orkestro dirigentui, pasiekti ko nors reikšmingesnio tikrai buvo sunku. Programa apskaičiuota nedideliam orkestrui, subtili, klasiška, preciziška. Kiekvienas veikalas ryškaus savito stiliaus: P. I. Čaikovskio Serenada Op. 48 styginiam orkestrui, C. SaintSaens'o koncertas violončelei su orkestru ir W. A. Mozarto Simfonija Nr. 35.
 
Čaikovskio serenada nuteikė klausytojus savo subtiliu styginio orkestro sąskambiu. Mums lietuviams, gyvenantiems Rytų ir Vakarų kultūrų sankryžoje, kažkodėl rytų muzika yra artimesnė. Todėl ir Čaikovskio serenados motyvai klausytojų buvo nepaprastai jautriai išgyventi. Ar tai įžanginis Andante non troppo iškilmingos nuotaikos motyvas, vėliau ketvirtoje dalyje prieš pat pabaigą pasikartojęs, ar žaviai judrus pirmosios dalies Allegro moderato, ar svajinga antroji dalis ModeratoTempo di valse, kurioje norėjosi šiek tiek daugiau lengvumo ir elegancijos, ar harghetto elegiaco, savo elegiškomis nuotaikomis bene labiausiai pavykusi — čia altai nepakankamai stipriai pasireiškė, temą pravesdami, — pagaliau finalinis Allegro con spirito (Tema Russo) su aiškiai liaudiška tema, — visa tai praėjo šiltai, dideliame kontakte su klausytojais.

Čaikovskio muzika, perdėm persunkta slavišku ilgesiu ir jo asmenišku liguistu pesimizmu, dvelkia liūdesiu kiekvienu savo motyvu, kiekviena tema. Neveltui sakoma, kad mažorinės tonacijos, kurios šiaip daugiau tinka šviesesnėms, giedresnėms nuotaikoms reikšti, Čaikovskio kūriniuose išreiškia kaip tik nepaprastai gilų liūdesį. Toji liūdesio nuotaika atsiremia į visos tautos išgyventas tragedijas, o gal ir į nujautimą dabar tebevykstančios tragedijos. Va, šito gilaus liūdesio veikalo išpildyme buvo pasigesta. Vokiškieji muzikantai nesupranta Čaikovskio dvasios. Gaunasi įspūdis, kad jie jį groja kaip Haydną, saulėtu nerūpestingumu. Todėl stiliniu atžvilgiu veikalo atlikimą reikia laikyti nepakankamu.

SaintSagns'o koncertas violončelei davė progos pažinti geriausią, latvių violončelistą. Nepaprastai lengvos technikos, espresive kantilena A t i s Teichmanis interpretavo koncertą laisvai, nuotaikingai, su pakilimu. Ypatingai ryškiai pasireiškė lėtose temose, kurios tviskėjo pagaunančia nuotaika. Ja pasižymėjo net atskiros ilgos kadencinės gaidos. Greitesnės temos neįgavo konkretesnio charakterio. Čia, sakytumėm, trūko technikos preciziškumo. Per didelis lengvumas neleido susikristalizuoti temų charakteriui  (tas liečia pačią pirmąją temą). O gal čia kalta buvo per vėsi scenos temperatūra! SaintSaens'o interpretaciją turime pažymėti kaip vokišką, su aiškia tendencija laikyti SaintSanso muziką lengvo, saloninio stiliaus, kai tuo tarpu patys prancūzai, kaip ir pats autorius, laiko šį koncertą dramatiniu veikalu.

Atį Teichmanį reikia laikyti stipriu violončelistu solistu, ir mes nuoširdžiai džiaugiamės jį pažinę.

Koncerto pabaigai ėjo Mozarto simfonija, pilna giedrių šviesių nuotaikų.
 
Pažymėtina, kad dirigentas visą koncertą pravedė atmintiniai, be gaidų.

Mes galime pavydėti augsburgiškiams, kad jie turi galimybės surengti panašius koncertus. O kartu džiaugiamės, kad šiuo parengimu jie padidino mūsų kultūrinio gyvenimo tūrį aukštu įnašu, kuris ten esančius nukėlė į malonią praeitį, primindamas taip mielus Vilniaus ir Kauno simfoninius koncertus, kurie buvo nuolatiniu mūsų dvasios penu, o taip pat įrodė, kad ir čia, stovyklose bemerdint, nevisai dar esame moraliai subankrutavę, kad ne vien duona ir drabužiai, ne vien tik emigracija, bet ir aukštesnis dvasios gyvenimas, kuris, reikalingas aukštesnių kultūrinių formų, mums dar reikalingas. Tą įrodė gana gausus klausytojų būrys iš Augsburgo ir iš kitur.

Tebūnie ačiū šio koncerto iniciatoriams ir rengėjams.

 
 
Sukurta: Kretingos pranciškonai