Vytautas Bieliauskas

Kazimieras
Bradūnas

Jonas
Grinius

Paulius
Jurkus

Antanas
Vaičiulaitis

Juozas
Girnius

Leonardas
Andriekus

 
   
 
Dešimt metų be dr. Antano Trimako PDF Spausdinti El. paštas
Parašė DOMAS JASAITIS   
VLIKas 1973 lapkričio mėn. minėjo savo veikloS trisdešimtmetį. Jo visi buvusieji pirmininkai — Steponas Kairys (1943-45), Mykolas Krupavičius (1945-55), Antanas Trimakas (1957-64), Vaclovas Sidzikauskas (1965-66) — yra mirę. Gyvųjų tarpe yra Jonas Matulionis (1955-57), neseniai minėjęs savo deimantinį gimtadienį.
Šie visi asmenys savo sugebėjimais ir darbais yra likimo iškelti į pirmutines gretas kovotojų dėl Lietuvos išlaisvinimo. Svarbu tuos asmenis ir jų veiklą pažinti, nes tik tuo būdu galima teisingiau nusmaigstyti gaires ateities laisvinimo veiklai.

Šių metų vasario 27 sukako dešimt metų nuo dr. A. Trimako mirties. Ta proga prisiminsime jo asmenį ir darbus.

1.
Antanas Trimakas gimė 1902 birželio 19 Taup-rių km., Saločių vis., Biržų aps. Baigęs Biržų gimnaziją (1924), studijavo teisės, ekonomikos ir politikos mokslus Kauno un-te, Tarptautinės teisės akademijoje Hagoje (1931-32) ir Tarptautinių politinių mokslų mokykloje Ženevoje (1936). 1930 m. Lille'o katalikų un-tas jam suteikė ekonominių ir politinių mokslų daktaro laipsnį.

Tuo pačiu laiku Lille'o un-te studijavęs kun. M. Krupavičius rašė apie Trimaką prel. J. Bal-kūnui: "Dalyvavau jo disertacijos gynime . . . Ypatingai tirštai suplaukė publikos . . . Trimako laikysena man patiko ... Jis laikėsi ne kaip studentas, bet kaip profesorius. Ir gynimas buvo ne kaip atsakymas profesoriams, bet kaip profesoriaus paskaita profesoriams ir publikai. Vietos spauda plačiai rašė apie jį". 1931 m. Prancūzijos statistikos institutas Paryžiuje apdovanojo jį aukso medaliu.

A. T. buvo imlus svetimoms kalboms. Jis mokėjo septynetą kalbų. Tai įgalindavo jį betarpiai užmegzti santykius su Vakarų bei Centro Europos ir Skandinavijos politikais, visuomenininkais ir spauda.

Visuomenišką veiklą A. T. pradėjo ateitininkuose. G. Galva teigia, kad jis sėkmingai pirmininkavo Biržų gimnazijos kuopai. Ateitininkų ir aušrininkų diskusijose jis nebuvo karštas, savo mintis reiškė pagrįstai, šaltai, taikliai.
1927 m. rudenį A. Trimakas buvo išrinktas Kauno un-to studentų atstovybės pirmininku, o J. Audėnas užsienio reikalų komisijos pirmininku. 1928 gegužės m. Stockholme įvyko Skandinavijos studentų jubiliejinis šimtasis kongre^-Į jį pirmą kartą buvo pakviesti Pabaltijos valstybių studentų po du atstovu. Atstovybė savo delegatais paskyrė A. Trimaką ir J. Audėną.

Kauno un-to studentų atstovybė jau nuo pat savo įsisteigimo buvo užmezgusi ryšius su Latvijos, Estijos ir Suomijos studentų organizacijomis. Mūsų delegatai nutarė išnaudoti kelionės progą: vykdami į Stockholmą vizitavo latvius, o grįždami — Suomijos ir Estijos studentus.

A. T. įstojo į ateitininkų visuomenininkų klubą "Vytautas". 1924 m. jis įsijungė į Lietuvos Ūkininkų Sąjungą. Skleidė ūkininkų tarpe kooperacijos idėjas, kurios galėjo apsaugoti ūkininkus nuo įvairių tarpininkų-išnaudotojų. Aktyviai dalyvavo demokratinių seimų rinkiminėje kampanijoje. Dar gimnazijoje būdamas pradėjo rašyti spaudoje. 1924-26 redagavo Ūkininkų Sąjungos leidžiamą savaitraštį "Gerovė". Kooperacinė-mis, ekonominėmis ir socialinėmis temomis rašė 'Gerovėje", "Ūkininke", "Lietuvos Ūkyje" ir kt. Pasirašinėjo pavarde, kriptonimais ir slapyvardžiu Sakamirta (pavardė iš antro galo). Pažymėtini jo atspausdinti darbai: "La renaissance de jeunesse
La vie intellectuelle, 1930), Les problemes so-ciaux en Europe Orientale (La Documentation, 1931b Jo disertacija "Le mouvement cooperatif en Lithuanie" (1929) yra plačios apimties (499 psl.) studija.
Išeivijoj jis rašė "Draugui", "Darbininkui",
T. Sargui". Nuo 1953 m. jis redagavo "The Baltic Revievv", vėliau "Revista Baltica" ir "La Revue Baltique". Nuo 1952 jis tapo Mideuropean Studies Center bendradarbiu.

2.
Vyresniosios kartos veikėjų gyvenimą ir darbą galima suskirstyti į tris tarpsnius: nepriklausomybė^, dviejų okupacijų ir išeivinio gyvenimo Europoje bei kituose žemynuose.
A. Trimakas dar studentas 1925 m. vedė ateitininkę giedrininkę Jadvygą Kumpikevičiūtę. Tais pačiais metais įsijungė į užsienio reikalų ministerijos kadrus — nusprendė daryti diplomato karjerą. Prel. J. Balkūnas rašo: "A. T. gimė būti diplomatu. Gražios išvaizdos, gerų manierų, santūrus kalboje, pakantrus kito įsitikinimui, realistiškai galvojantis, visuomet ieškąs sutarimo". Pasižymėjo sugebėjimu "sujungti dvi savybes, reikalingas geram diplomatui: gerą savo tautos pažinimą su pažinimu kitų tautų, jų kultūrų, mentaliteto ir kalbų". A. Trimakas buvo pragmatinio tipo diplomatas. Jam labiau rūpėjo ne abstraktūs mokslai, bet konkretūs darbai.

Tarnyba Švedijoje įgalino A. T. pažinti skandinavų tautas, jų demokratišką santvarką, išmokti Švedų kalbą, užmegzti pažintis, naudingas Lietuvai. A. T. daug dėmesio kreipė į prekybinių santykių ir kultūrinių ryšių praplėtimą tarp Švedijos ir Lietuvos.

1935 A. T. buvo perkeltas į Kauną ir paskirtas Vidurinio Europos skyriaus vedėju. Tas pareigas ėjo iki 1938. 1935-38 jis buvo Intelektualinio bendradarbiavimo komisijos Lietuvoje generalinis sekretorius ir dalyvavo tos organizacijos kongresuose Paryžiuje (1935) ir Helsinky (1938). 1936 pirmininkavo Lietuvių-švedų draugijai.

1938 kovo 15 A. Trimakas buvo pakeltas į pasiuntinybės patarėjus. Lietuvai priėmus Lenkijos ultimatumą (1938.III.19) ir užmezgus diplomatinius santykius, jis buvo paskirtas į Varšuvą. Varšuvoje buvo atidaryta mūsų atstovybė. Atstovu buvo pik. K. Škirpa, kurį netrukus, tų pačių metų gale, pakeitė dr. Jurgis Šaulys. K. Pažėraitė, pasiuntinybės raštinės vedėja, rašo: "Faktinu ministru buvo pasiuntinybės patarėjas A. T., o a.a. dr. J. Š., senatvės ir ligų išvargintas, daugiausia laiko praleisdavo prie mokslinio darbo . . . Man teko gerai pažinti dr. Trimaką, kaip gabų diplomatą, didelį tolerantą ir lietuvį patriotą. Be to, jis pasižymėjo ir administraciniais gabumais, nes, turint galvoje nemažą pasiuntinybės personalą (iš 13 asmenų) įvairių pažiūrų ir nusiteikimų, darbas atstovybėje ėjo sklandžiai".

1939 rugsėjo mėn. Hitleriui užpuolus Lenkiją, mūsų diplomatinė atstovybė iš Varšuvos grįžo į Kauną. A. Trimakas buvo nedelsiant paskirtas generaliniu konsulu ir pasiuntinybės patarėju Vilniuje, kuris tuo laiku buvo sovietų okupuotas. Po ilgesnių derybų buvo pasirašyta Maskvos padiktuota tariama savitarpės pagalbos sutartis, Lietuvai grąžinant Vilnių.

Grąžintame Vilniuje A. Trimakas tapo Lietuvos vyriausybės įgaliotiniu. Tą sunkų interregnu-mo laikotarpį atvaizduoja pik. J. Šlepetys, kuris buvo paskirtas Vilniaus miesto ir apskrities viršininku. Vilniuje ir jo priemiesčiuose viešpatavo chaosas. Mūsų kariuomenės divizija, įžygiavusi į Vilnių, buvo apgyvendinta priemiestyje. "Sovietų kariuomenės atstovai — Vilniaus stoties komendantas pulk. X mano ešalono su 1200 policijos pareigūnų į stotį neįsileido. Buvo jau pirma valanda nakties. Teko jo ieškoti per sovietų kariuomenės štabą. Ir tik po 4 vai. tegalėjau savo policijos jėgas iš traukinio išlaipinti ir į numatytas vietas paskirstyti . . . Rytojaus dieną susiradau dr. A. T. ir Vilniaus lietuvių atstovą. Drauge aptarėme būsimą veiklą ir jos planą". Lenkų burmistras buvo pabėgęs į Lenkiją, o padėjėjas kažkur pasislėpęs. Miesto magistratą valdė du sovietų pulkininkai, kurie nebuvo linkę perduoti miesto savivaldybę naujiems šeimininkams. Tik po pakartotinų ir ilgų išsiaiškinimų su dr. A. T. ir pik. J. Š., jie tai padarė. "Man, kaip administratoriui ir lietuviškos linijos vykdytojui, dažnais atvejais dr. A. T. patarimai buvo didelė parama ,— 1974.1.23 laiške rašo pik. J. Šlepetys.

Dr. A. Trimako, Lietuvos vyriausybės įgaliotinio Vilniuje ir jo krašte, darbas buvo nelengvas, nes visose srityse vyravo chaosas. Jį dar didino sovietinė kariuomenė ir jos įstaigos. Žinodamos, kad Vilnius atitenka Lietuvai, jos plėšė miesto ir krašto medžiaginius bei kultūrinius turtus, nemaža žmonių deportavo. Didesnio palankumo A. T. darbui nerodė nė likučiai lenkų administracijos, savivaldybinių organų, švietimo bei kultūrinių institucijų. Nelengviau kontaktas mez-gėsi su bažnytine hierarchija ir St. Batoro universiteto vadovybe. Tačiau ir tose sunkiose sąlygose A. T. "gerai orientavosi ir savo taktu bei diplomatiniu sugebėjimu žymiai prisidėjo prie listrų ir nuotaikų nuraminimo tame opiame laiko tarpsnyje".
Jo darbas žymiai palengvėjo, kuomet iš Vilniaus krašto pasitraukė raudonoji armija ir įsitvirtino lietuviška administracija. Bet tą veiklą, žadėjusią duoti gražių vaisių, brutaliai nutraukė vietų kariuomenės įsiveržimas į Lietuvą 1940. VI. 15 ir klastingas mūsų valstybės inkorporavimas į Sovietų Sąjungą.

3.
Prasidėjo negandų laikotarpis — rusų-vokiečių-rusų-okupacijų gadynė. 1944 vasarą, vėl rusams užimant Lietuvą, su daugeliu kitų pasitraukė į Vakarus ir A. Trimakas su žmona ir dviem mažamečiais sūnumis Antanu ir Gediminu.
Karui pasibaigus, remiamas gen. Schmittleino, buv. Vytauto D. un-to dėstytojo, o tuo laiku ėjusio Prancūzijos okupuotoje zonoje švietimo ministro pareigas, A. Trimakas atidarė Tuebinge-ne Lietuvos konsulatą, kuris pasišventusiai gelbėjo karo audros Vokietijon atblokštus lietuvius. Prancūzų okupacinės zonos administracija reiškė daugiausia palankumo lietuvių tautiškoms aspiracijoms. Tik todėl joje įsikūrė VLIKas ir L. R. Kryžius. Dr. A. Trimako, dr. P. Karvelio ir V. Sidzikausko rūpesčiu ir su lemtinga prof. Schmittleino parama pavyko gauti VLIKo įsikūrimui Pfullingene keletą dviaukščių namelių. Juose buvo sutelkta politinė lietuvių veikla iki VLIKo iš-sikėlimo į JAV (1945-1957).

Be konsuliarinių pareigų, A. T. buvo 1946-47 BALFo įgaliotinis prancūzų zonai ir kurį laiką VLIKo Vykdomosios tarybos reikalų vedėjas.

A. Trimako buvimas sugriautoje Vokietijoje buvo trumpalaikis. Iš JAV atvykusios komisijos stengėsi susirasti DP stovyklose akademikus mokančius anglų kalbą ir pasirašyti su jais darbo sutartis. Tokių sutarčių turėtojai gaudavo leidimą išvykti. A. T. su šeima atvyko į JAV 1947 rudenį. Pirmas jo darbas buvo prancūzų ir rusų kalbų dėstymas Gannon kolegijoje, Erie, Pa. 1950 įsikuria New Yorke ir susirado darbą Seton Hali univ., Newark, N.J., kur dėstė ekonomikos mokslus, kurį laiką buvo biznio administracijos mokyklos vedėjas.

Po II pasaulinio karo New Yorkas tapo vienu iš reikšmingiausių tarptautinės politikos centrų. Čia įsikūrė J. T. Organizacija. Čia gimė ir Pavergtų Europos tautų organizacija, kurios uždavinys buvo atsverti Sovietų Sąjungos imperialistinę politiką, varomą Jungtinėse Tautose. Jos seimai buvo šaukiami tuo pačiu laiku, kaip ir J. T. pilnaties susirinkimai. Prie pastato, kuriame vyko posėdžiai, viešai plevėsavo pavergtųjų tautų vėliavos, kurių nebuvo galima iškabinti prie J.T.O. rūmų.

1951 min. P. Žadeikis, Valstybės Departamentui pritariant, suformavo Patariamąją lietuvių grupę prie Europos Laisvės Komiteto. Ji vėliau pasivadino Committee for Free Lithuania (Lietuvos Laisvės Komitetas). A. Trimakas tapo šio komiteto sekretorius ir pirmininko V. Sidzikausko pavaduotojas. 1954 pradėjus veikti Pavergtųjų Europos Tautų seimui, kurį sudarė pavergtų tautų delegacijos, A. Trimakas buvo lietuvių delegacijos vicepirmininkas ir Seimo politinės bei socialinės komisijų narys. Greitai jis tapo politinės komisijos pirmininkas.

Tuo laiku A. Trimakas paruošė eilę studijų apie sovietų vykdomą genocidą, sovietines priverčiamojo darbo stovyklas, masines deportacijas, tikinčiųjų persekiojimus. A. T. kovojo ne tik už Lietuvos laisvę, bet lygiu užsidegimu gynė ir kitų Rusijos pavergtų tautų išlaisvinimą. Jis yra autorius daugelio memorandumų, pasiųstų Valstybės Departamentui, Jungtinėms Tautoms ir kitoms organizacijoms. Prel. J. Balkūnas rašo, kad "A. T. daug kartų jiems (pavergtų delegacijoms paskaitas skaitė, buvo jų referentas sesijose ir suvažiavimuose. Jo raštų vien angliškai būtų geras tomas. Kiek jis parašė lietuvių kalba po II pasaulinio karo, ypač VLIKui pirmininkaudamas, būtų kitas tomas".

Okupuotos Lietuvos ir lietuvių diasporos egzistencinėms problemoms sekti ir tirti 1952 buv įkurtas New Yorke Lietuvių politinių studijų klubas. Jo pirmininkas buvo A. T. Jis buvo taip pat Lietuvių teisininkų draugijos centro valdybos narys. 1952 vasarą dalyvavo Laisvųjų pasaulio teisininkų kongrese Vakarų Berlyne. Jame buvo išrinktas kongreso rezoliucijų komisijos pirmininku. Nušvietė kongresui sovietų vykdomą okupuotoje Lietuvoje tautos naikinimo politiką. Kongresas pasmerkė Lietuvoje vykdomą genocide ir kreipėsi į visų kraštų vyriausybes, kad būtų skubiau ratifikuota Genocido konvencija.

4.
Demokratinėje santvarkoje visuomenė ilgainiui susiskaldo į įvairius sąjūdžius. Politiškoje veikloje jiems atstovauja jų pačių sutelktos partijos. Kaip minėta, A. Trimakas nuo studentavimo laikų buvo artimas Ūkininkų Sąjungai, kuriai atsidėjusiai dirbo ir jo vyresnysis brolis eko-nomistas-kooperatininkas Dionizas. JAV A. Trimakas ilgesnį laiką buvo šios sąjungos pirmininkas.

Ūkininkų Sąjunga buvo trilypio krikščionių demokratų parlamentinio bloko narys. Ta bendradarbiavimo tradicija ir užsienyje buvo tęsiama. A. T. gyvai reiškėsi lietuvių krikščionių demokratų darbuose, praturtindamas jų veiklą paskaitomis, straipsniais "T. Sarge".

Lietuvos Krikščionių Demokratų Partija dar nepriklausomybės laikais priklausė Krikščionių Demokratų (Utrechto) Internacionalui. Jis po II pasaulinio karo kongrese Liege 1947 persitvarkė ir virto Nouvelles Eąuipes Internationales (NEI). 1950 pradėjo New Yorke veikti CDUCE (Chris-tian Democratic Union of Central Europe). Lietuvių krikščionių demokratų sąjūdis plačiai įsijungė į jo veiklą. A. T. tapo tarybos vicepirmininku, K. Pakštas — vykdomojo komiteto vicepirmininku, Pr. Vainauskas — iždininku, VI. Viliamas — štabo narys.

Krikščioniškos demokratijos sąjūdis, kurio idėjinis šaltinis yra Leono XIII "Graves de Com-muni" ir kitos enciklikos, išsiplėtė daugelyje Europos kraštų. Bet Pietų Amerikoje, valdomoje diktatorių arba liberalinių vyriausybių, iki II pasaulinio karo buvo tik vystykluose. 1956 CDUCE pasiryžo tą reikalą ištirti ir tuo tikslu įgaliojo dr. A. Trimaką aplankyti stambesnes valstybes — Čilę. Argentiną, Urugvajų ir Braziliją. Jam pavyko užmegzti artimesnius santykius su ten veikiančiomis krikščionių demokratų organizacijomis, susipažinti su lankomų kraštų socialiniu bei politiniu gyvenimu ir vadovaujančiais politikais bei visuomenininkais.
 Informuodamas apie grėsmingą padėtį okupuotoje Lietuvoje, ieškojo ne tik užuojautos, bet ir paramos Europos pavergtų tau-oje dėl išsilaisvinimo. Savaime suprantama, kad A. T. visuomet surasdavo laiko susitikti ir su lietuvių emigrantų kolonijomis. Jos per daugelį metų buvo gerokai nutolusios nuo lietuviško gyvenimo tvinksnio. A. T. pavyko bent dalinai tą negaivinamą tautiškumo alpimą sustabdyti.

CDUCE, norėdama krikščioniškos demokratijos veiklą P. Amerikoje suaktyvinti, sukvietė tarptautinį krikščionių demokratų kongresą Sao Paulo, Brazilijoje, 1957 lapkričio mėn. Jame dalyvavo lietuvių delegacija su dr. A. Trimaku priešaky. Lietuvių ir kitų pavergtų tautų delegacijos panaudojo visokeriopas progas atskleisti tragišką jų tautų būklę ir sugebėjo surasti draugų, sutinkančių remti išsilaisvinimo kovoje.

Šitos kelionės metu A. T. jau buvo VLIKo pirmininkas (1957.VI.1). Todėl jis dar labiau rūpinosi sueiti į sąlyti su senais ir naujais lietuviais emigrantais ir įtraukti juos į laisvinimo rūpesčius. Pakeliui į Sao Paulo, jis sustojo trims dienoms Rio de Janeiro, kur aplankė didžiųjų laikraščių redakcijas. Informavo jas gyvu žodžiu ir pro memorijomis apie niaurią mūsų tėvynės padėtį. A. T. dalyvavo ir masiniame lietuvių susirinkime, kur laisvinimo darbams suaukota 7000 kruzerių. Sao Paulo irgi neužsidarė kongreso posėdžiuose, bet užmezgė ryšius su įtakingiausiais spaudos organais. Laikraščiai spausdino eilę straipsnių, ginančių Lietuvos bylą. Kongresui pasibaigus, A. T. tęsė savo pasiuntinystę jau kaip VLIKo pirmininkas. Sao Paulo lietuviams išdėstė VLIKo pastangas suaktyvinti išlaisvinimo veiklą. Jo nuoširdi kalba padarė labai didelio įspūdžio. Čia pat buvo suaukota VLIKo darbams virš 9000 kruzerių . Kaip VLIKo pirmininkas A. T. aplankė dar Argentiną, Čilę, Kolumbiją, Venecuelą ir Panamą. Susitikdamas su tų kraštų vyriausybių atstovais, visuomenės vadais, jis sustiprino jau 1956 padarytas ir mezgė naujas pažintis.

Dr. A. Trimakas pasirodė puikiu oratorium, sugebančiu paveikti ne tik intelektualus, bet ir prabilti į paprastų senukų širdį. Ir tarptautiniame krikščionių demokratų kongrese jis pasirodė puikus kalbėtojas anglų kalba. Taip rašė žurnalistė K. Pažėraitė.

5.
Manau, nesuklysiu teigdamas, kad lietuviuose per 700 metų kovą dėl biologinio išlikimo išaugo pasąmoninė atspara prieš įsiveržėlius į jų žemę. Todėl anuomet užtekdavo uždegti piliakalnių kuoruose laužas ar kitokiais ženklais pranešti, kad pavojus čia pat. Deja, pirmoji sovietų okupacija (1940) užgriuvo staiga. Dėl to vadovybė atsparai nebuvo sudaryta. Tačiau 1941 birželio mėnesį jau pagal planą visa Lietuva sukilo. Buvo paskelbtas Lietuvos nepriklausomybės atstatymas ir sudaryta Laikinoji vyriausybė. Tačiau Nepriklausoma Lietuva neįėjo į Hitlerio planus. Laikinosios vyriausybės funkcionavimas buvo sustabdytas. Tautos egzistencijai ginti pogrindyje pradėjo gimti rezistencijos židiniai. Kovos ir darbo dėsniai diktavo jų susijungimą. Ir 1943 lapkričio 25 įvyko dviejų stambiausių rezistencijos centrų — Tautos Tarybos ir Lietuvos Išlaisvinimo Komiteto — vedybos. Gime Vyriausias Lietuvos Išlaisvinimo Komitetas — VLIKas. Labiausiai nusipelnę piršliai buvo J. Audėnas ir St. Lūšys.

Nuo pat VLIKo atsiradimo A. Trimakas įsijungė į jo veiklą. Pradžioje buvo politinės komisijos narys ir artimas VLIKo prezidiumo bendradarbis, 1955 — jo narys, o nuo 1957.VI.1 iki savo staigios mirties 1964.11.27 jo pirmininkas.
A. Trimakas perėmė VLIKo krivulę (valdžią) sunkiose aplinkybėse. VLIKas buvo tik prieš dvejetą metų atsikėlęs iš Vokietijos į JAV. Per savo dvylikos metų egzistenciją buvo išgyvenęs daug pavojingų lūžių ir pakitimų savo sąstate. 1946 iš jo išsijungė nacionalistų partija, 1952 pasitraukė Lietuvių Frontas ir dr. J. Griniaus atstovaujama Darbo Federacija, o 1955 išėjo Tautinis Sąjūdis ir Laisvės Kovotojai. Toksai amputuotas VLIKas pradėjo netekti savo aureolės ir atramos visuomenėje. Ypačiai padėtis susikomplikavo, kai VLIKas savo būstinę perkėlė į JAV, o jo Vykdomoji taryba pasiliko Vokietijoje.

Po daugelio nesėkmingų bandymų vienaip ar kitaip atkurti VLIKo integralumą A. Trimakas, ieškodamas pozityvaus ginčytinų klausimų išsprendimo, kreipėsi į dr. J. Sungailą, PLB Valdybos pirmininką. Buvo susitarta sukviesti VLIKo ir PLB atstovų pasitarimą. Jis įvyko 1963 New Yorke. Pozityvių išdavų nepasiekta, bet vienas sutarimas buvo laikomas galiojančiu, kad PLB Valdyba sukvies VLIKe esančių ir iš VLIKo išėjusių grupių ir PLB atstovų pasitarimą. Tas posėdis įvyko 1963.VI.22 ir išrinko "Birželio 22 Komisiją". Jai buvo pavesta paruošti VLIKo konsolidacijos ir reformos projektas.

VLIKas priėmė į savo narius Rytų Lietuvos rezistencinį sąjūdį ir 1963 Lietuvos Atgimimo sąjūdį (persitvarkiusią nacionalistų partiją). Tais atvejais A. T. iniciatyva, sugebėjimas surasti tinkamus formulavimus buvo reikšmingi, o kartais lemiantys. A. T. vykdė nusistatymą: "Kenčiančios lietuvių tautos laisvinimo darbas negali būti atidėliojamas nė vienos dienos, nei bazuo-jamas vieno kito asmens vertinimu. Vienas žmogus — ne tauta". Jis veržliai siekė VLIKo konsolidacijos, bet "nesutiko, kad nesančios VLIKe grupės pažeistų VLIKo prigimtį, autoritetą ir VLIKo demokratiją" (prel. J. Balkūnas, T. Sarge, 1969, Nr. 1).

A. T. nusistatymu, Lietuvos laisvinimo veikla turi būti centralizuota. "Tačiau jis nebuvo nuomonės, kad ir veikla būtų tų pačių vienų centrinių organizacijų atliekama. Veiklos uždaviniai gali būti paskirstyti, atsižvelgiant į tikslingumą, išgales ir kitus panašius dalykus" (A. Gražiūnas. Liet. Dienos, 1964, kovas).
Todėl A. T., nors nebuvo kurčias ieškoti naujų kelių laisvinimui, bet buvo priešingas naujos laisvinimo organizacijos kūrimui. Jo nuomone. VLIKą reikėjo tik tobulinti: sutelkti jame visas buvusias grupes ir papildyti naujomis, jei jos būtų susikūrę. VLIKo pajėgumą, darbo našumą, santykių lankstumą galima padidinti, sujungus ideologiškai artimas grupes į stambesnius bolkus. Tokių blokų jis numatė 3-4. "Tokia kombinacija turėtų teigiamos reikšmės laisvinimo darbui ir patrauktų daugiau jaunųjų jėgų, kurioms per-didelė grupinė differenciacija nėra įdomi ir daugeliui net mažai pažįstama". A. T. kvietė jaunimą, jaunuosius akademikus veikliau įsijungti į laisvinimo talką: "Noriu tikėti, kad lietuvių tremties-išeivijos jaunimas taps tuo cementu, kuris jungs visas išeivijos patriotines jėgas vieningam Lietuvos laisvinimo darbui" (Draugas. 1963.VI.19).

Jau minėta 1963.VI.22 komisija paruošė VLIK konsolidacijos ir reorganizacijos planą ir 1964A'.22 jį pateikė VLIKui, Talkai ir LFB retifikuoti. Komisijos narys St. Lūšys, tą momentą prisimindamas, rašo: "Tai atlikus, komisijos narių veiduose matėsi pasitenkinimo jausmas, nes metus užtrukęs darbas baigtas ir VLIKe vėl susitelks visos Lietuvos laisvės siekiančios organizacijos". Tasai susijungimo aktas atlygino visus A. Trimako toje srityje darytus žygius.

Daug dėmesio A. Trimakas kreipė į žvirgždų pašalinimą iš santykių su kitomis lietuvių institucijomis ir organizacijomis.

Diplomatinė Tarnyba, jo įsitikinimu, buvo svarbus veiksnys okupuotos Lietuvos reikalų gynimo darbuose. Santykiavimo formą jis taip nusakė: "visa tai, kas atliktina Lietuvos valstybė-tęstinumo pagrindu, yra mūsų diplomatų, kur jie veikia, reikalas. Kur jų nėra, tą spragą turi užpildyti VLIKas. Jis taipogi turi paremti visus diplomatų žygius, kad įrodytų, jog jie turi politinę atramą".

Santykiai ir bendradarbiavimas su ALTa buvo geri. ALTa tuomet buvo svarbiausias VLIKo veiklos finansuotojas. Tačiau A. T. siekė išplėsti Tautos Fondo veiklą ir padaryti VLIKą finansiškai nepriklausomą.

PLB ir JAV LB irgi privalėjo turėti svarbų vaidmenį lietuvių diasporos gyvenime. Prel. J. Balkūnas, LOKo (laikinas organizacinis komitetas) pirmininkas rašo, kad A. T. aktyviai reiškėsi JAV LB organizavime ir buvo dažnas jo patarėjas, šaukiant PLB I seimą.

Reikia suminėti, kad A. T., žvelgdamas į ateitį, rūpinosi išsiaiškinti išsilaisvinusios Lietuvos santykius su artimiausiai kaimynais — Latvija ir Estija. Vyraujanti nuomonė buvo, kad tos trys respublikos geriausiai galėtų egzistuoti sudarydamos santarvę ar federaciją. Ilgose diskusijose su lenkų egzilais bandyta aptarti lietuvių-lenkų politiką po Lietuvos ir Lenkijos išsilaisvinimo. Buvo paruoštas lietuvių-lenkų konvencijos projektas, bet jis paliko in statu nascendi, nebuvo ratifikuotas. Geri bendradarbiavimo ryšiai užsimezgė tarp lietuvių ir ukrainiečių. Suartėjimui su kitomis tautinėmis grupėmis labai daug padėjo ir Lietuvos Laisvės Komitetas.

Nesuklysiu, teigdamas, kad A. T. nepraėjo pro šalį nė vienos reikšmingesnės veikiančios Lietuvos išlaisvinimui organizacijos ar vengė talkininkauti jų darbuose. Tai tokia yra Antano Trimako veiklos mozaika.

6.
A. Trimakas beveik septynerius metus pirmininkavo VLIKui. Nors darbo sąlygos nebuvo lengvos, tačiau per tą laiką VLIKe nebuvo rimtesnės trinties ir aštresnių nesusipratimų. VLIKo grupės juo pasitikėjo ir sutartinai dirbo. Pirmininkas svetimų nuopelnų ir garbės nesisavino. Dažnai savo pasisekimus laikė visų bendru nuopelnu. Jo šakota veikla, jo dažnas dalyvavimas lietuvių suvažiavimuose bei tarptautinėse konferencijose, jo susitikimai su įžymiais asmenimis buvo spaudoje nušviečiami tik tiek, kiek reikalavo faktinė informacija. Jis pats, jo vaidmuo palikdavo apgaubti kuklumo skraiste.

Dr. A. Trimakas priklausė Liet. Kat. Moksl Akademijai. Visi jį pažino kaip kataliką intelektualą. Jo santykiai su žmonėmis, jo viešoji veikla buvo pagrįsti universalinėmis gyvos krikščionybės idėjomis. Tai apsaugojo jį nuo grupinio schematizmo ir ribotumo.

Įdomu pabrėžti, kad religinis potraukis Trimakų šeimoje yra stiprus: jų šeimoje yra du kunigai ir dvi vienuolės.

Antano Trimako darbo diena buvo ilga kaip baudžiauninko — nuo ankstyvo ryto iki nakties. Pareigų buvo per daug. Darbų našta per sunki. Širdies priepuolius, turėtus 1951 ir 1952 m., organizmas nugalėjo. Atrodo, kad A. T. pats savęs negailėjo ir darbų apimties nesiaurino. Jis nujautė, kad jo gyvenimas nebus ilgas, tad skubėjo. Jam nebuvo paslaptimi medicininė statistika, kad pirmas smūgis nusiveda į kapus 24, antras 48, ir trečias 96% aukų. Fatalinis trečias priepuolis įvyko 1964 vasario 27 anksti rytą. Dr. A. Starkaus pastangos nesulaužė užsimoto Mirties dalgio. Kovo 2 jis atsigulė ilgam poilsiui Šv. Karolio (St. Charles) kapinėse, L.L, N.Y. Lietuvos atstovas J. Kajeckas užbėrė ant jo karsto saują Lietuvos žemės, kurią Velionis mylėjo ir už jos išlaisvinimą bekovodamas mirė.
Pr. Gr. rašo: "A. T., jau seniai jausdamas savo likiminį kelią . . ., atsidėjo tautai reikalingiems darbams iki paskutinio atodūsio. Tai reiškia, kad Lietuvos ir lietuvių reikalai jam buvo daug svarbesni negu asmeniniai". (Draugas, 1964.11.29). Pr. Gr. priminė, kad A. T. teko dirbti "vakarais ir naktimis, kad atliktų tai, kas buvo reikalinga vadovaujant VLIKui ... Jis dėl viršvalandžių nesiskundė, kaip nesiskundžia daugelis lietuvių veikėjų idealistų pilna to žodžio prasme". (Draugas, 1964.III.7). Panašiai įvertino A. T. asmenį ir veiklą visa lietuvių spauda.
Baigdamas priminsiu žymaus mūsų žurnalisto H. Blazo, kuriam teko keletą metų dirbti drauge su A. T. įvairiose egzilų tarptautinėse organizacijose, žodžius: "Lietuvių tautos kančių rožančiuje jis buvo ne eilinis karoliukas, bet vienas iš didesniųjų, ties kuriuo reikia ilgiau sustoti, susikaupti, giliau susimastyti, kad įvertinus, kas jis buvo lietuvių tautai, Lietuvai, mums visiems ... Jis ir pats savęs nesigailėjo Lietuvos laisvinimo darbui vadovaudamas. Kiek kartų, išvykęs į tolimus miestus po ilgų pranešimų ir varginančių posėdžių, išeidavo į gatvę orą gaudydamas ir, susirangęs taksi sėdynėje, nežinodavo ar pasieks viešbutį gyvas" (Sėja, 1964. Nr. 1).

Perimdamas VLIKo pirmininko krivulę, Antanas Trimakas savo ranka rašytoje deklaracijoje skelbė: "Tarptautinė padėtis mus verčia dirbti su didesniu užsispyrimu ir pasišventimu. Turime nuolatos budėti Lietuvos laisvės sargyboje, lenkti didžiųjų galybių simpatijas ir politiką Lietuvos naudai ir drąsinti savuosius nenusiminti . . . Laikydami tautos laisvę savo aukščiausiu idealu, į kurį nesvyruodami tikime, ir, kovodami bendrai su visu laisvuoju pasauliu prieš komunistinę vergiją, kovą laimėsime, ir mūsų tauta po darganų ir audrų, kančių ir pasiaukojimo, vėl išvys šviesų laisvės rytojų" . . . Tai testamentas ir pranašavimas . . .

Pranas Lapė                            Kompozicija Maine (aliejus, 1973)
Tautos išgyvenamą tragediją įrodo rūstus faktas: du (iš trijų) nepriklausomos Lietuvos prezidentai ilsisi A. Lincolno žemėje. Ir visi pirmininkai VLIKo, šauklio į Lietuvos išlaisvinimą, irgi palaidoti šioje šalyje, daugelio lietuvių vadinama mūsų antra Tėvyne. Tačiau ateis laikas, kai sugaus Kauno senutės Bazilikos varpai, skelbdami ilgametės vergijos žūtį. Išsilaisvinusi dėkinga tauta perkels jų palaikus į savo kankinių panteoną.

Pr. Gr., Draugas, 1964, Nr. 55, 11.27; Pr. Gr., Draugas, 1964.11.29; H. Blazas, Sėja, 1964, Nr. 1; A. Trimakas. Vienybės keliu; A. T., Mūsų politinė diferenciacija; K. Pažėraitė, Draugas, 1957.X. 10; A. Gražiūnas, Lietuvių Dienos, 1964, kovas; LE XXXIV, 283 psl.; Prel. J. Balkūnas, Tėvynės Sargas, 1969, Nr. 1; St. Lūšys, T. Sargas, 1965, Nr. 1, 1966, Nr. 1; J. Audėnas, laiškas, 1974.1.20; J. Šlepetys, laiškas 1974.1.23.



 
 
Sukurta: Kretingos pranciškonai