Vytautas Bieliauskas

Kazimieras
Bradūnas

Jonas
Grinius

Paulius
Jurkus

Antanas
Vaičiulaitis

Juozas
Girnius

Leonardas
Andriekus

 
   
 
SOVIETINĖ STATISTIKA IR TIKROVĖ PDF Spausdinti El. paštas
Parašė LEONARDAS DARGIS   
Kaip aptemdomi makroekonominiai rodikliai? Socialinių ir ūkinių klausimų nagrinėjimas tiesiog mada išvirto. Pradedama jau pradžios mo-kvklose. Sovietų Sąjunga irgi neaplenkiama. O mus dar ypač domina Lietuvos ūkis. Todėl pravartu pasižiūrėti, ką pasakoja sovietų makroekonominiai ir kitokie rodikliai. Jų statistinių duomenų geresniam supratimui būtini juos aptariantieji teoriniai veikalai. Lietuvių kalba šiam reikalui gerai patarnauja šios knygos: A. Daukšos TSRS valstybinis biudžetas" (1967) ir verstinis A. Petrovo redaguotas "Ekonominės statistikos kursas" (1970).

Sovietų duomenys, prieš vertinant, būtinai perskaičiuotini bei pergrupuotini, iš viso atidžiai skaitytini, nes pagražinimų nevengiama. Ne be pagrindo JAV ekonomistas S. Kuznets (1971 Nobelio premijos laureatas) paskutinėje savo knygoje, kurioje skaičiais lygina įvairių kraštų ūkius, Sovietų Sąjungos neįdėjo dėl pastarosios rodiklių teisto grupavimo, pats nenorėdamas vargti, juos perskaičiuojant bei pergrupuojant.

Sovietinė statistika nesunkiai virškinama. Jos tikslas yra ne skaičiais parodyti, kaip kuriuo metu ūkis veikė, o vis iš naujo įrodinėti, kad Sovietų Sąjunga yra gerovės kraštas. Skaitant prabėgomis, kaip tai daro amerikiečių žinių tarnyba, net ir "Business Week", tie skaičiai iš tikrųjų rodo nemenką ūkinę pažangą. Tačiau įsigiilinus į tų skaičių esmę, kiekvienas turi pamatyti, kad jie tėra nepaprastai rafinuota ataskaita imperinio ūkio, kuriame ta gerovės visuomenė labai daug atiduoda valstybei ir labai mažai sau pasilieka. Iš tiesų, sovietinė statistika, ja reikiamai skaitant, pati parodo, kad gyventojai, bekuriantys tą milžinišką jėgą, yra menkiausi aprūpinami iš visų pramoninių kraštų pasaulyje.

Sovietų pagrindiniai rodikliai yra tikra, kiek susukinėta (greičiausiai klaidinimo tikslu) amerikiečių sistemos kopija. Ūkinė terminologija dažnai nei neverčiama, tiesiog angliška. O jie taip porina: "Tačiau kapitalistinių šalių statistikoje sis rodiklis ( bendrinės tautos pajamos; visuminis visuomeninis produktas; gross national product) turi rimtų trūkumų, nes jo apskaičiavimų metodologija pagrįsta vulgariu supratimu apie liaudies ūkį ir šakas, gaminančias visuomeninį produktą"1. Toliau aiškinama, kaip tokie rodikliai taisytini, kad palyginamai išeitų tikri. Bet tos pačios knygos 211 psl. šie statistikos žinovai, nepaisydami savųjų taisymo formulių, sovietų BTP tiesiog lygina su JAV tų pačių metų rodikliu, dar pridėdami pastabą, kad 1965 sovietinis toks rodiklis sudarė 62% JAV bendrojo visuomeninio produkto (BTP). Šitokia pastaba rodo, kad toks rodiklis ir sovietinių statistikų apskaičiuojamas taip pat, kaip ir JAV; tai ir įgalina patikrinimą, nes 357 psl. parodyta, kad sovietų toks rodiklis 1965 buvęs 417,6 bil. rb. Susirasti amerikiečių rodiklį sunkumų neturime. Jis 1965 buvo 684,9 bil. dol. Pastarąjį skaičių padauginę 62, gauname 424.663.000.000 doL Skirtumas tarp šio skaičiaus ir 417,6 bil. rb., susidarė bene iš šių kursų skirtumo (kaip rusai naudoja pinigų kursus, nežinome).

Sovietų BTP (bendrasis visuomeninis produktas) nusakomas tam tikro laiko gamybos išdavomis, susidedančiomis iš medžiaginių gėrybių, kurios skirstomos į gamybos priemones ir vartojimo reikmenis. Kaip matome, priešingai Vakarams, šiame aptarime patarnavimai išjungti. Taip daryti, anot jų, ir būtų vulgariška, nes būtų sumaišomi medžiaginių gėrybių gamintojai su ne-gamybininkais, kurie mokyklose, ligoninėse, valdžioje ir kitur nieko negamina.

Kur gi čia paslaptis, kai žinome, kad ir negamybiniai žmonės medžiagines gėrybes irgi semiasi iš to paties gamybinio aruodo? Visuminio darbo vertę pagal sovietinį išvedžiojimą sudaro ankstesnis darbas, sunaudotas gamyboje daiktų pavidalu, ir naujas darbas, atsiradęs bėgamaisiais metais: kad būtų įgalintas atgaminimas, sunaudotos gėrybės turinčios būti padengtos natūra. Vis iš naujo gamybon nukreipiama šitokia gamybos dalis negali būti visuomenės pajamos — nei asmeninės, nei kaupimo pajamos. Kaupimas nėra gyventojų santaupos, o tik likutis nuo gamybinio ir asmeninio vartojimo. Jis skiriamas valstybės turtui, pirmiausia gamybai, didinti. 1965 to kaupimo Sovietų Sąjunga turėjo 49,7 bil. rb. Iš jų 39,8 bil. rb. panaudoti gamybai plėsti. Taigi tik naujojo darbo vertė laikoma tikromis visuomeninėmis tautinėmis (jie vadina nacionalinėmis) pajamomis, kurias ir vėl sudaro tik daiktinės gėrybės, naudojamos vartojimui ir kaupimui, atseit, jų TP yra ta BTP dalis, kuri lieka, padengus sunaudotas gamybos priemones. Įdomus atradimas, įgalinantis ir karinę gamybą įrikiuoti į atgaminimo išlaidas, Vakarams tepa-rodant mažytę biudžetinę karo išlaidų sumelę. Tam daugiausia ir reikalingas nevulgariškas rodikliais manipuliavimas. Kadangi visur teoperuo-jama tik TP, vengiant BTP iš viso beminėti, tai atrandame ir kitą manipuliavimo priežastį

— galimybę statistiškai gyventojams parodyti, kad jie visų pajamų gauną neva pačią didžiausią dalį, nes gi atgaminimo gamyba ne tikra gamyba ir ne tikrosios pajamos. Kad praktiškai didžiausia to atgaminimo dalis yra didžiausi pa-saulyje mokesčiai, apie tai nekalbama.

Taip darant, susidaro milžiniški skirtumai. Štai 1965 teparodydami tik 192,6 bil. rb. TP, sovietų statistikai lengviau gali pasakyti, kad visų TP vartojimui išleista 73,9%, o kaupimui — 26,1%. Patikrinę randame, kad ir tokie nuošimtiniai apskaičiavimai dar pagražinti. Turėtų būti 73,1% ir 26.9%. Be to, šie nuošimčiai apskaičiuojami nuo bendrosios gyventojų ir negamybinių įstaigų vartojimo 140,7 bil. rb. sumos, kai gyventojų medžiaginis vartojimas (pagal juos pačius, ir tai dar iškaitant negamybinių gyventojus aptarnaujančių įstaigų bei organizacijų sąnaudas) tebuvo 136,3 bil. rb. Dėl to tikrieji TP vartojimo nuošimčiai buvo 70,8%, a kaupimo — 29,2%.

O kaip santykiauja jų 417,6 bil. rb. BTP su jų 136,3 bil. rb. padidintu gyventojų vartojimu? Ogi apytikriai vartojimui tenka 32,6%, o valstybei — 67,4%, arba beveik atvirkščiai proporcingai amerikiečių atitinkamiems skai-v2. Tie amerikiečių atitinkami skaičiai 1965 ra 684,9 bil. dol. BTP ir 473,2 bil. dol. DAP (disponuojamųjų asmeninių pajamų). DAP 1965 buvo 69,1%, o 1969 — 67,8%. Amerikiečių disponuojamosios asmeninės pajamos (DAP) tačiau ne tas pat, kas sovietinis gyventojų medžiaginių gėrybių vartojimas. Iš pirmųjų visi mokesčiai jau atskaityti, o iš antrųjų ne. Amerikietis visas savo DAP gali taupyti ar išleisti, kai sovietų žmogus to paties pasirinkimo neturi. Dalimi tų pa-įamų jis niekad nedisponuoja. Iš to susidaro nemenki skirtumai. Juos trumpai pamatysime, nagrinėdami dabartinės Lietuvos makroekonominius rodiklius.

Kita medalio pusė
Matėme, kaip neva gamybos atgaminimui bei' jos didinimui dirbantieji apiplėšiami imperijos kūrimui. Tai viena medalio pusė. Įdomi ir technika, kaip tai atliekama. O ją vykdant, ir naujų nubyrėjimų atsiranda. Bene geriausiai tai parodyti pavyzdžiais.

1971 Lietuvoje mašinų ir metalo pramonėje dirbo per 140.000 žmonių, arba 34% visų dirbančiųjų pramonėje3. Kiek gi tie žmonės uždirbo? Ogi tais metais vidutinis mėnesinis darbininkų ir tarnautojų uždarbis buvęs 123,6 rb.4 arba per metus — 1.483,20 rb. per dieną (260 darbo dienų) — 5,71, per valandą — 0,71 rb. O visi 140.000 dirbančiųjų per visus metus uždirbo 207.648.000 rb. Bet tas pats "Liaudies Ūkis" sako, kad šios pramonės šakos tik šalutinių gyventojų vartojamų prekių pagamino už 136,5 mil. rb., žemės ūkio mašinų už 31,2 mil. rb. ir prietaisų, automatizavimo priemonių bei atsarginių dalių už 107 mil. rb., tad iš viso už 274,7 mil. rb. Taigi vien tik ši šalutinė tos rūšies pramonės gamyba ne tik apmokėjo visas darbo užmokesčio išlaidas, bet dar ir liko gerokas kaupas.
O kiek gi tokioje pramonėje dirbantieji uždirba JAV? Darbininkai metuose uždirba vidutiniškai bent po 14.000 dol., o inžinieriai ir technikai — po 20.000 dol. Pastarųjų šiokioje pramonėje esti apie 20%. Vadinasi, visi 140,000 dirbančiųjų uždirbo (112.000 x 14.000) + (28.000 x 20.000) 2.128.000.000 dol., arba daugiau, kaip visi Lietuvoje 1971 dirbusieji kartu sudėjus. Tais metais dirbusiųjų buvo 1.200.000, jų metinis vidutinis uždarbis — 1.483,20 \rb., t.y. iš viso visi dirbantieji uždirbo — 1.779.840.000 rb.5. O kur dar dabartinės Lietuvos nepaprastai aukštos vartojamųjų gėrybių kainos?

Be atlyginimo, amerikiečių bendrovės dar mokėjo pusę socialinio draudimo po 405,60 dol. už dirbantįjį (dabar šis draudimas jau aukštesnis), arba iš viso 56.784.000; privatinį pensinį draudimą bent po L000 dol., tad iš viso 140.000. 000 dol.; ligos ir nelaimingų atsitikimų draudimą po 736,80 dol. (apskaičiuotą visai šeimai, nes dirbančiųjų dauguma vedę), tad iš viso 103.152.000 dol., ir gyvybės draudimą vidutiniai po 200 dol., tad iš viso 28.000.000 dol. Bendroji bendrovių šių šalutinių metinių mokėjimų suma yra 327.936.000 dol., o su uždarbiais iš viso amerikiečių bendrovėms 140.000 dirbančiųjų mašinų bei metalo pramonėje kainavo mažiausiai 2.455.936.000 dol. Čia nepriskaičiuotos bendrovių išlaidos pirmosios pagalbos kabinetams, kurie veikia visas tris pamainas ir yra aprūpinti gailestingomis seserimis bei gydytojais, o taip pat parama patalpomis ir pinigais dirbančiųjų įvairių rūšių klubams bei švenčių progomis dovanos daiktais ir pinigais.

Tačiau ir Lietuvoje dirbusieji turėjo priedų.
Liaudies Ūkyje" ten pat sakoma, kad darbininkai ir tarnautojai 1971, pridėjus išmokas ir lengvatas iš visuomeninių vartojimo fondų, iš viso vidutiniai uždirbo 164 rb. mėnesiui, arba per metus po 1968 rb.; visi 1.200.000 dirbusiųjų — 2.361.600.000 rb. Vadinasi, ir su tais priedais visos Lietuvos visų dirbančiųjų atlyginimai buvo mažesni negu 140.000 amerikiečių dirbančiųjų mašinų pramonėje. Nedaug ką jiems ir be-padėtų oficialus rublio kurso didumas, nes kainos viską užmuša, padarydamos rublį menku pinigu. Jo perkamoji galia gerokai mažesnė nei dolerio.

Labai daug kalbama apie metalo piovimo staklių gamybą. Jų Lietuvoje 1971 pagaminta net 22.400. Kad tos staklės ne Lietuvai skirtos, matome iš to\ jog visose 8 staklių gamyklose joms pačioms 1969 užteko 2109 staklių ir tos pačios buvę nenašiai naudojamos. Visoje Lietuvoje tuo pačiu metu buvę per 4000 staklių, įdomu, kad 7 našios gamyklos kartu 1969 teturėjo 8.502.000 rb. balansinio pelno. O kad tos- staklės ir ten vertingos, papasakoja sovietinė enciklopedija. Pagal ją, 1970 Vilniaus "Žalgirio" staklių gamykloje dirbo 1828 darbininkai tarnautojai. Gamykla pagamino 2000 frezavimo ir precizinių staklių, apytikriai po 7,7 stakles per dieną, imant 260 darbo dienų metuose.

Turėdami galvoj, kad JAV tokių staklių kainos svyruoja tarp 8000 dol. ir šimtų tūkstančių, galime įsivaizduoti, kiek vertos tos iš Lietuvos "ekssportuojamos" staklės. Jos ten gaminamos ir kompiuteriais kontroliuojamos, o tokios yra tikrai brangios. Kartu matome, kad vien dėl apie 10 kartų didesnio amerikiečių užmokesčio JAV gaminamos tos rūšies gėrybės turi būti daug brangesnės. Dėl to rusai, išveždami Lietuvos stakles užsienin, ne tik gali lengvai konkuruoti su bet kuo kainomis, bet dar ir gražios naudos susikrauti. Šiuo keliu taip pat susidaro galimybė parodyti mažus karinius biudžetus, nes jiems, kas bebūtų, lėktuvai, raketos ar tankai niekus tekainuoja.

Sovietinis lygiavertiškumas, kainos ir darbininkų uždarbiai
Aišku, kad tokie ūkiniai prieštaravimai logikai turi būti kieno nors apmokami. Seniau tais mokėtojais daugiausiai buvo tiesiog badaujantieji žemdirbiai. Tačiau, sutrikus maisto tiekimui, žemdirbiams teko nusileisti. Leista ir jiems kiek sočiau pavalgyti, nors ir toliau jie lieka tarp mažiausiai apmokamų žmonių Sovietų Sąjungoje. Lietuvos kolūkiečių vidutinis mėnesinis 1972 uždarbis buvo nustatytas beveik 93 rb.6. Į tokį uždarbį įskaičiuojamos ir jų pajamos iš valstybės jiems nuomuojamų sklypelių, neatskaičius nemenkų mokesčių. Praktiškai dabar tas imperijos tolimesnio išlaikymo ir plėtimo sąskaitas apmoka visi neprivilegijuotieji dirbantieji, įskaitant ir komunistų partijos narius. Tik nedidelė grupė didesniųjų partijos pareigūnų, kariškių, mokslininkų, menininkų, rašytojų ir kitų privilegijuotųjų yra gausiai atlyginami ir aprūpinami iš specialių krautuvių ("beržynėlių"). Privilegijuotųjų atlyginimai bei pajamos — paslaptis.

Kad visi dirbantieji yra tokie sąskaitų mokėtojai, rodo ir sovietų pasikartojantieji bandymai kainų bėdas suversti vertės dėsniui. Pagal juos, vertės dėsnis (mums tai tik įvairios teorijos) yra lemiantis socialistinių mainų dėsnis, kuris sąlygoja prekių mainų lygiavertiškumą. Tai reiškia, kad vertė yra kainų pagrindu socialistiniame ūkyje. Tai dėsnis, tvarkantis kainas7. Išeina, kad kainos pareina nuo pastovių ir būtinų sąryšių tarp reiškinių (taip bent nusakyta dėsnio reikšmė "Dabartinės lietuvių kalbos žodyne", 1972). Atrodo, dabartiniai Lietuvos ekonomistai norėtų, kad kainas tikrai toks vertės dėsnis nustatinėtų, nes jie ten pat sako, kad lygiavertiškumo pažeidimas mainų santykiuose, kur tie mainai bevyktų, visuomet sukelia nepageidaujamų ūkinių pasekmių. Čia kartu ir sau prieštaraujama, nes kažkas gali ir dėsnį pažeisti. Jei taip, tai ir tas dėsnis menkas, kai žinome, kad joks Brežnevas negali pažeisti, sakysime, visuotinės traukos dėsnio.
Lietuvos socialistinių pramonės įmonių pelnas ir rentabilumas 1965 - 1970 metais

1965 1966 1967 1968 1969 1970
Pramonės įmonių pelnas — mil. rublių 260,8 324,1 388,1 444,2 574,2 685.9
Pramonės įmonių rentabilumas — nuošimčiais 16,8 18,4 19,6 20,4 23,6 25,1

Pagaliau ir jie patys tiesiai išdrožia, kad " . . . visuomenės moki paklausa kaip tik ir išreiškia visuomenės perkamąją galią ir yra lygi darbo užmokesčio ir kolūkiečių darbo apmokėjimo sumai (be mokesčių) bei visuomeninių vartojimo fondų piniginei daliai. Visuomenės mokios paklausos dydžiui įtakos turi ir gyventojų santaupos". Sutinkame. Taip šiame rašinyje tuos "mainų santykius" ir apskaičiuojame.
Su kokiu lygiavertiškumu turime reikalą paaiškinta dviem lentelėm. Žr. 1-ją lentelę (ankstesnio puslapio apačioje).

Antroje lentelėje, "Lietuvos mažmeninės prekybos prekių apyvartos didėjimas 1960 - 1970 metais", kad rodikliai pagražėtų, skaičiuojama ne nuo 1965, o nuo 1960 ir ne tikrais duomenimis, o tik rodikliais. Pagal ją, absoliuti mažmeninė prekyba nuo 1960 šimtojo rodiklinio skaičiaus iki 1970 tepadidėjo iki 252 skaičiaus, arba 152%. O prekių apyvartos didėjimas vidutiniškai vienam gyventojui — nuo 100 iki 222. Pastarasis didėjimas mažesnis, negu skaičiuojant visos apyvartos skaičiais dėl to, kad pardavimai daugiau augo dėl gyventojų skaičiaus didėjimo, negu dėl noro gyventojams daugiau parduoti prekių.

Kodėl gi nenaudojami tikrieji skaičiai ir antroj lentelėj, kai jie irgi žinomi? Mat, priešpastatyti dvi tokias tikrų skaičių lenteles nebūtų gražu, kai 1960 visi mažmeniniai pardavimai buvo 887,4 mil. rb. 1965 — 1.273,6 mil. rb. ir 1970 — 2.195 mil. rb. Nuošimtinis kilimas pagal šiuos skaičius buvo toks: nuo 1960 iki 1970 prekių pardavimai pakilo 147,4% (lentelėje kilimas 4,6% pagražintas), o nuo 1965 iki 1970 tik apie 72,4% kai pramoninis pelnas tuo pačiu metu pakilo visais 163%. O ir to pelno, kuris skaičiuojamas atskaičius labai didelius apyvartos mokesčius, 1970 ir tik pramonėje būta nemažo, net 685,9 mil. rb. O kur dar pelnai iš žemės ūkio, statybos, -u<isiekimo ir iš tos pačios prekybos. Tenykštės įmonės, skirtos žmonėms patarnauti, be pelnų — ir labai aukštų — nedirba. Gi jie, bene juokui, rašo, girdi, šie rodikliai rodą, kad mūsų, respublikoje mainai esą lygiavertiški, o tai svarbi priemonė gamybai didinti. Iš tiesų tos lentelės rodo, kad ten tikrai gerai išmokta Markso pridedamoji vertė.

O kad kainas, įskaitant ir uždarbį, nustato ne koks vertės dėsnis, bet tiesiog Kremlius, labai gražiai paaiškina A. Daukša8. Pagal jį, valstybė tikrasis įmonių savininkas, vadinasi, ne liaudis. Valstybė iš savo valdų žymią dalį sankaupų, visai nepriklausomai nuo rezultatų, pasiimanti biudžetan apyvartos mokesčiais, tik likusi dalis sudaranti įmonių pelną. Visos valstybinių valdų sankaupos priklauso valstybei — ji galinti jas naudoti bet kurioms planinėms reikmėms.

Valstybė superka kolūkių gaminius žemesnėmis kainomis, o parduoda vieningomis valstybinėmis kainomis su apyvartos mokesčiu ir tuo būdu paima dalį jų sukurtos gamybos. O štai kaip atsiranda vieningos valstybinės kainos. Vartojimo prekėms nustatomos mažesnės kainos. Jas sudaro didmeninė kaina ir prekybinė nuolaida. Iš nuolaidos apmokamos prekybinės išlaidos ir kaupiamas pelnas.

"Asmeninio vartojimo prekėms paprastai nustatomos aukštesnės kainos, o gamybos priemonėms — žemesnės, negu jų vertė". Todėl vartojimo gėrybes gaminančios įmonės yra našiausios, turi didžiausias sankaupas, na, ir valstybei apyvartos mokesčių ir pelno daugiausiai sukrauna.

Apyvartos mokesčiai yra tvirta prekių kainų dalis, visiškai nepriklausanti nuo savikainos.
Yra ir toks dalykas, kaip planiniai nuostoliai. Jie padengiami kitų įmonių pelnu. Tokie nuostoliai planuojami sunkiajai pramonei, o padengiami lengvosios pramonės milžiniškais pelnais, susidariusiais išpūstai nustatytomis gyventojų vartojamųjų gėrybių kainomis.

Iš čia matome, kad besistengiant sunkiosios pramonės gaminių kainas išlaikyti kuo mažiausias T kartu iškreipiamos ir visos BTP. Jeigu BTP nebūtų apskaičiuojamos tik pinigais, o ir daiktiškai, kadangi sunkioji pramonė Sovietų Sąjungoje toli pralenkia lengvąją, atrastume, kad BTP iš tikrųjų yra aukštesnės, kaip rodoma. Panašiai sako ir nemalonėn įkritęs rusų mokslininkas A. D. Sacharovas. Jis tvirtina, kad sovietinė imperija karo reikalam išleidžia 40% tautinių pajamų. Tokios išlaidos būtų daugiau kaip dvigubai didesnės, negu JAV. Juo labiau tai reikšminga, kai žinome, kad JAV kareiviai pilnai apmokami, o Sovietų Sąjungoje tegauna išlaikymą ir tik po 5 rb. mėnesiui.

Lietuvos gyventojų pajamos pagal sovietinę statistiką ir iš tikrųjų Sovietinių statistinių duomenų naujos laidos skelbiamos iškilmingai didžiausiomis raidėmis bei skaičiais, nelyginant amerikiniai viską gydą vaistai, tik humoro trūksta. Taip daroma ir mokslinėje spaudoje. Ištisi vedamieji spausdinami didelėmis riebiomis raidėmis. Tos riebios raidės, kiek tai liečia gyventojus, tačiau per dažnai rodo liesus reikalus. Dėl to tas riebias raides tenka iš tų kailių išvilkti. Kur taip reikia daryti, jie patys nurodo, nes kur jie kuo daugiau giriasi ir aiškina, kaip daug ten pasiekta, tuo ten dažniausiai dalykai menkesni. Tokiais atvejais, skaičius patikrinus bei perskaičiavus, atrandame tikresnės tiesos. O ten, kur dalykai klesti — raketų, patrankų, lėktuvų ir net prekybinių laivų statyboje — nerasite jokių skaičių, nei riebiomis, nei liesomis raidėmis.

Jau kalbėta, kad ir kodėl sovietuose mėgstama linksniuoti tautines pajamas. Lietuvoje 1966 jų buvę 2.955.200.000 rb., o vienam gyventojui e po 983 rb. Iš tikrųjų jų vienam gyventojui išėjo 976,73 rb., nes gyventojų tų metų gale buvo 3.025.600. 1971 vienam gyventojui TP tekę 1287 rb., gyventojų buvo 3.200.000. Taigi, 1971 TP turėjo būti 4.118.400.000 rb. Šitokios 1971 TP paskelbtos prof. K. Meškausko "Liaudies Ūkyje", 1972 gruodžio mėn. Tais pačiais metais išėiusiame statistikos rinkinyje tos pajamos pakeltos iki 4.569.200.000 rb., arba vienam asmeniui iki 1435 rb. Tokios kelių šimtų mil. rb. klaidos ar pergalvojimai tenai galimi.

Šitokios TP, kaip gražiai jos atrodytų, jau matėme, nėra gyventojų tikros realios pajamos, arba, kaip mes čia vadiname, disponuojamos asmeninės pajamos (DAP). Norint jas sužinoti, pirmiausia turime iš gyventojų uždarbių (pajamos sklypelių irgi įskaičiuojama į uždarbius) atskaityti mokesčius. Pastarieji, skelbiant duomenis, mažinami ne viską pasakant, mokestines sumas įrašant į tokių pavadinimų eilutes, kurie neatidžiam skaitytojui niekados neatrodys mokesčiais, pagaliau klaidinant aptarimais. Žyminė rinkliava — ne mokesčiai, o žmonių išlaidos už patarnavimus, bet kokios statybos iš visuomeninių vartojimo fondų, net ne amortizacija — gyventojų nepiniginės pajamos. Šitokie ir panašūs dalykai žinotini, apskaičiuojant mokesčius.

Štai, 1969 Lietuvos biudžete gauta 80,9 mil. rb. iš gyventojų mokamų valstybinių mokesčių, iš viso pajamos iš gyventojų sudarę 7,9% tų metų visų pajamų10. Tie nuošimčiai čia įdėti žmonių klaidinimui. Mokesčiai iš tikrųjų buvo aukštesni jau vien tik dėl gyventojų valstybinių mokesčių įrašinėjimo būdo. Tokie mokesčiai nemokami Lietuvai, bet imperijai, o vėliau jų 50% zrąžinami Lietuvos biudžetan. Tai gražiai matoma ir to pačio "Liaudies Ūkio", 1971, Nr. 7, 209 psl., kur aiškiai pasakyta, kad ir 1965 ir 1970 iš gyventojų pajamų mokesčių Lietuva tegavo 50%. Lygiai tiek pat Lietuvai teko ir nuo privalomų 3% valstybinių paskolų.

Kad bent kiek būtų galima nujausti, kur kokie mokesčiai įrašomi, geriausia su jais trumpai susipažinti. Jų daug ir įvairių. Ten žingsnio nežengsi, jų nemokėjęs. Taigi va: pajamų, žemės ūkio (šiuo vardu vadinami įvairūs mokesčiai nuo pajamų iš žemdirbiams išnuomuotų, dažniausiai 6 arų sklypelių. Miestiečių sklypelių mokesčiai įrašomi į pajamų mokesčius), viengungių, vienišų bei mažašeimių piliečių, valstybinė rinkliava (žyminis mokestis; labai įvairus, juo turi būti apmokamas bene kiekvienas ryšys su valstybe raštu. Šie pagarsėjo, kai jais buvo apdėti nepaprastai gausiai išvažiuojantieji žydai), pavienių valstiečių arklių mokesčiai. Mokesčiais laikvtina ir toliau privaloma 3% "laisva" valstybinė paskola bei daiktinė loterija. Čia išvardintieji mokesčiai vadinami valstybiniais mokesčiais, nors tarp jų ir vietinių mokesčių esminio skirtumo nesą.

Be valstybinių mokesčių, gyventojai moka taip pat ir vietinius mokesčius ir rinkliavas. Šie įrašomi i vietinius biudžetus11. Štai jie: trobesių mokesčiai 1% nuo jų vertės, žemės renta (abeji miestiečių mokesčiai už nuosavus namus ir valstybės išnuomuotą žemę, kurioje tie namai pastatyti. Šie mokesčiai gerokai padidėja, jei namai naudojami ir išnuomavimui.), rinkliava iš transporto priemonių savininkų (šie mokesčiai imami ne tik iš autovežimių savininkų, bet ir iš bet kurių susisiekimo priemonių savininkų, įskaitant valtis, keltus), rinkliava iš gyvulių savininkų miestuose, kolūkinės rinkos vienkartinė rinkliava tokias rinkliavas moka žemdirbiai už teisę pardavinėti savo sklypelių gaminius. Vienkartinė reiškia kartą per dieną, arba ir per metus, jei rinkoje vieta nuomuojama visiems metams), pramogų mokesčiai nuo parduotų bilietų 10%, arba 55%, miško mokesčiai bei baudos, leidimo mokesčiai verstis amatu, mokesčiai už vaikų išlaikymą bendrabučiuose bei darželiuose. Be to, bene kolūkiečių, mokami socialiniai mokesčiai. 1967 jų susidarė 8,9 mil. rb.12. Tai kartu reiškia, kad ne visas socialinis aprūpinimas apmokamas valstybės. O kur ir dabar dar naudojami dažni turto atėmimai, — ar tai ne mokesčiai?

Pagal A. Daukšą, iš vietinių biudžetų daug finansuojama visuomeninių vartojimo fondų išlaidų. Kadangi visi visuomeniniai fondai priskaito-mi prie gyventojų pajamų, tai reiškia, kad dalis mokesčių sovietinėje statistikoje išvirsta gyventojų pajamomis, per dažnai jomis visai nebūdamos.

Visi čia išskaičiuoti mokesčiai iš tikrųjų yra tik tiesioginiai mokesčiai. Apyvartos mokesčiai, kuriais taip giriamasi, kad juos sumokančios valstybinės įmonės, yra ne kas kita, bet tik negirdėto aukščio netiesioginiai gyventojų mokesčiai, juo labiau, kad jie didele dalimi kaip tik sumokami tų įmonių, kurios gamina bei parduoda gyventojams vartojamąsias gėrybes. Tą patį galime pasakyti ir apie pelną, kiek jis nenaudojamas nei amortizacijai, nei normaliam ir reikalingam įmonių plėtimui bei jų išlaidoms. Šie mokesčiai irgi išrenkami aukštomis prekių kainomis, sumokamomis vartotojų. Amerikiečių bendrovės, ypač didžiosios, paprastai moka apie 50% mokesčių nuo pelno, ir niekas čia neabejoja, kad tai mokesčiai ir kad jie vienu ar kitu būdu nepakliūva į prekių kainas. Tie patys rusai nuolat kartoja, kad mes moką vienus iš pačių didžiausių mokesčių, iškaitydami bendrojon sumon ir šiuos pelno mokesčius, netgi juos dar atskirai pabrėždami.
Dabar paskaičiuokime, kiek Lietuvos gyventojai mokėjo tiesioginių mokesčių. "Liaudies Ūkyje", 1971, Nr. 7, 209 psl. įdėtoji 2. lentelė mums padeda tai kiek tiksliau atlikti. Pajamos iš paskolų ir daiktinės loterijos, nors jos toje lentelėje irgi įrašytos, dėl galimybės jas ginčyti nesant mokesčiais, čia praleistos.
Rinkliavos ir įvairios nemokestinės pajamos nurašytos pilnai, nes tos neva nemokestinės pajamos praktiškai yra mokesčiai. Daukšos aiškinimas, kad jos imamos mažiau fiskaliniais, o daugiau kontroliniais sumetimais, nieko nepasako13. Jei gyevntojai už paso išdavimą moka šimtais ir net tūkstančiais rublių — tai mokesčiai.
LIETUVOS GYVENTOJŲ MOKESČIAI 1970 PAGAL 2. LENTELĘ
Atskaitymai nuo gyventojų pajamų mokesčių (50%) 71,1 mil.
~ 1 rusų pasiimtų tokių pat mokesčių.
Lietuvos biudžetan jie neįrašomi 71,1 mil.
Viengungių, vienišų ir mažašeimių
piliečiu mokesčiai 14,7 mil:
Žemės ūkio mokesčiai 4,4 mil.
Rinkliavos ir įvairios nemokestinės
pajamos 43,4 mil.
Iš viso 204,7 mil.

Mėnesinis vidutinis tais metais dirbančiųjų uždarbis buvo 119 rb., arba per metus — 1.428 rb. Dirbančiųjų buvo 1.170.000. Taigi visi dirbantieji uždirbo 1.670.760.000 ir sumokėjo tiesioginių mokesčių 12,25%. Tie mokesčiai galėjo būti ir dar didesni, nes 27,7 mil. rb. įrašyti eilutėn pavadinton — "likusieji pajamų straipsniai". O ką tai reiškia, nepaaiškinta. Kad pastaroji prielaida gali būti teisinga, bene rodo jų toks pasisakymas: "Įplaukos iš valstybinių ir ko-operatyvinių įmonių ir organizacijų 1972 metų respublikos valstybiniame biudžete sudarys 1416,9 mil. rb., arba apie 87,6% visų pajamų"14. Vadinasi, apie 12,4%, arba 200.566.300 rb. turėjo ateiti iš gyventojų. O visas biudžetas turėjo būti apie 1.617.466.300 rb. Ten pat jie papasakoja, kad dirbančiųjų mėnesiniai uždarbiai viršysią 124 rb. Tiek duomenų turėdami, galime skaičiuoti. Pažiūrėkime, kas iš to išeina. Sakykime, dirbantieji uždirbo po 126 rb., o rusai tepasiėmė 80 mil. rb. darbo pajamų mokesčių, arba 1972 tiesioginių žmonių mokesčių iš viso apytikriai išrinkta 280.566.30 rb. Prileiskime, kad dirbančiųjų buvo 1.230.000, nes 1971 jų buvo 1.200.000, o 1970 — 1.170.000. Atsakymas — tiesioginių mokesčių gyventojai mokėjo 15.09%, tad daugiau, kaip 1970. Turėtina dar galvoj, kad skaičiavimai rodo, jog sovietų tiesioginiai mokesčiai nuošimtiškai kyla, o nekrinta, kaip ten tvirtinama. Tuo bene norima kiek atsigriebti už po truputį keliamus uždarbius.

Kas tie visuomeniniai vartojimo fondai?
Norėdami tiksliau nustatyti gyventojų tikresnes pajamas, turime susipažinti ir su šiais fondais, nes dalis jų išlaidų tikrai yra gyventojų pajamos. Visuomeniniai vartojimo fondai (WF) yra tas arkliukas, kuriuo jojama, norint kaip nors daugiau padidinti akivaizdžiai menkus dirbančių-' jų uždarbius bei apskritai gyventojų įplaukas. Šitokie fondai sudedami valstybės, įmonių bei organizacijų ir išleidžiami socialiniams bei kultūriniams reikalams.
Daugiau detalizuotos išlaidos geriausiai nusako šių fondų pobūdį. Štai jos: išlaidos visų rūšių mokyklų išlaikymui bei kadrų rengimui, sveikatos reikalams, vaikų darželiams, bendrabučiams, senelių namams, pašalpoms, stipendijoms, nedarbingųjų bei pasenusių pensijoms, menui, spaudai, radijui, televizijai, kultūriniam gyventojų aptarnavimui, fizinei kultūrai. Taip pat visos su šiomis išlaidomis susijusios statybos ir įrengimai, kaip mokyklų, ligoninių, sporto salių, muziejų, teatrų, paminklų, irgi apmokamos iš šių fondų.

Tik žvilgterėjus į tokį sąrašą, iš karto matyti, kad čia sumaišytos tikros žmonių pajamos su biudžetinėmis išlaidomis bei tokiomis išlaidomis, kurios, kaip nesisuksi (sakysime, generolų paminklai), negali būti laikomos gyventojų pajamomis. O jei taip, tai ir visos amerikiečių išlaidos radijo ir televizijos reklamai, nes tuo keliu žmonės turi veltui pramogų, ir dalis spaudos reklamos, nes dėl to ta spauda atpinga, irgi turėtų būti įskaičiuotos į gyventojų pajamas. Bet argi čia taip daroma!

Dėl to, norint žmonių pajamas apskaičiuoti kiek tiksliau ir daugiau vakarietiškai ir taip, kaip buvo daroma nepriklausomoje Lietuvoje, imtinos šių fondų tik tos pajamos, kurios tikrai yra jų apčiuopiamos įplaukos ir kurios nesikartoja uždarbiuose. Tokios pajamos pirmiausia yra pensijos, pašalpos ir stipendijos. Jos gaunamos gyvais pinigais. Šitokios pajamos 1968 sudarė apie 30% visų WF.15 Tarkime, kad ir 1971 tokių pajamų' buvo 30%; tų fondų, arba 260.370.000 rb. iš bendrosios 867,9 mil. rb. WF sumos.

Sveikatos apsauga — kitos tikrosios gyvento-pajamos. S. Ginaitė 1966 jų priskaitė 16,8% įsų WF16. Pagal ją, jos nuošimtiškai mažėja. Laikykime, kad 1971 jų buvo apvalūs 17%, arba 147.543.000 rb. iš bendrosios 867,9 mil. rb. WF sumos. Iš tos sumos ji tačiau neatskaito nei kapitalinių įdėjimų, nei personalo atlyginimų. Kapitalinius įdėjimus galime praleisti, nes jie šioje srityje šiuo metu sumažėjo — 1966 neper-lipo 5 mil. rb., o 1967 — nė 4 mil. rb. ne-kė. To paties negalima padaryti su atlyginimais, nes jie jau kartą įskaičiuoti dirbančiųjų darbiuose. Kiek žmonių čia dirbo 1971 nežinome, bet 19)68 gydytojų buvo 10000 gyventojų 25,2, arba — 8064, o vidurinio medicinos personalo — 72,6, arba 23.232 žmonės, tad iš „ viso Lietuvoje 1968 dirbo 31.296. Sveikatos taryboje dirbančiųjų skaičius ir toliau po truputį didėja, sakykime, tačiau, kad jų ir 1971 buvo tiek pat. Vidutinis 1971 uždarbis buvo 123,6 rb., visų šioje tarnyboje dirbančiųjų metinis uždarbis — 46.418.227 rb. Vadinasi, 1971 gyventojai turėjo už apie 101.124.773 rb. jiems naudin-_ sveikatos patarnavimų. Ta suma būtų mažesnė, jei žinotume tikrąjį dirbančiųjų skaičių ir nurašytume kapitalinius įdėjimus.

Gyventojų pajamomis dar laikytinos ir vaikų lopšelių, darželių, pionierių stovyklų, vaikų namų, mokyklų — bendrabučių išlaidos. Šios, kaip ir -laidos sveikatai, gyventojų gaunamos ne pini-įmis. 1966 tokių išlaidų iš viso buvo 36,6 mil. rb., arba beveik 7,7% visų VVF17. Taigi, 1971 nuo bendrosios VVF 867,9 mil. rb. sumos jų mtlėjo būti 66.828.300 rb. Tačiau ir čia didelę dalį išlaidų sudaro dirbančiųjų uždarbiai, net didesnę, kaip sveikatos srityje, juo labiau, kad s rūšies darbai atliekami partiečių, o jų atlyginimai aukštesni. Iš vėliausių duomenų težinome, kad vaikų lopšeliuose, darželiuose ir vaikų namuose 1967 dirbo lygiai 5000 vedėjų bei auklėtojų18, arba per 0,48% iš tų metų dirbančiųjų. Ir vėl jų skaičiuokime tik tai, ką žinome, vadinasi, ir 1971 — 0,48% nuo 1.200.000 dirbusiųjų, arba 5760 dirbančiųjų toje srityje. Žinodami 123,6 rb. vidutinį mėnesinį uždarbį, lengvai atrandame 8.543.232 rb. metinę atskaitytiną sumą, arba visi minėtieji vaikai 1971 turėjo už 58.285.068 rb. naudos. Sakoma, kad šitokiose įstaigose vaikai aprūpinami gerai, tikintis iš jų gerų partiečių.
S. Ginaitė dar liepia mums iš VVF 1966 atskaityti 8,6 mil. rb. darbo užmokesčio atskaitymų į socialinio draudimo fondą (tai įdomu, vadinasi, socialinis aprūpinimas negaunamas v veltui. Kas j] moka nepaaiškinta) ir 0.7 mil. rb. tėvų įnašų už vaikų ir paauglių išlaikymą mokyklose — bendrabučiuose, arba iš viso 9,3 mil. rb.19, arba beveik 2%. Pati Ginaitė kritiškai kalba apie per didelį mažai uždirbančių tėvų darželiams mokėjimą, o tas sumas atskaityti UI VVF taip ir pamiršo20. Tenka jai padėti. 1968 lopšeliuose bei darželiuose buvo auklėjama ir išlaikoma 70.000 vaikų. Mokestis pareina nuo atlyginimų. Mažiausias mėnesinis mokestis lopšeliuose už vaiką buvo 6,3 rb., darželiuose — 8,8 rb. Lengvatų nėra, o kai 75% dirbančiųjų atlyginimai buvę per 75 - 80 rb., tai dauguma turėję mokėti lopšeliuose už vaiką bent po 9 rb., o darželiuose — po 11 rb. Aukščiausias užmokestis darželiuose buvęs 12,5 rb. Sumos nepaskelbtos. Kadangi, pagal Ginaitę, mažiau uždirbančiųjų vaikams galimybė pakliūti į tas įstaigas buvo ribotos, dėl to drąsiai galime apskaičiavimui imti 10 rb. vidutiniai, ir tai nebus per daug. Kiek vaikų naudojosi tomis įstaigomis 1971, nežinome. Paliekame 1968 skaičių, nors jis greičiausiai per žemas. Tuo keliu ir vėl atrandame, kad dvigubai į gyventojų pajamas įrašoma ir dėl to atskaitytiną suma yra mažiausiai 8.400.000 rb. dydžio.

Kitos VVF išlaidos, pagal sovietinius statis-tikus, kartu, ir gyventojų pajamos, iš tikrųjų tėra biudžetinės išlaidos, niekur žmonių pajamomis nelaikomos. Juo labiau, kad jos ir pagal juos pačius pasikartoja, nes didžiąją dalį (apie 70%) išlaidų, skirtų bendrojo lavinimo mokykloms išlaikyti, sudaro mokytojų, pagalbinio mokymo, administracijos ir aptarnaujančio personalo darbo užmokestis21. Prie to pridėję 9,2% kapitalinių įdėjimų (tiek jų buvo 1966 ir 1967), gausime beveik 80% pasikartojančių sumų. Taip "gerinami uždarbiai. (Bus daugiau)

 
 
Sukurta: Kretingos pranciškonai