Vytautas Bieliauskas

Kazimieras
Bradūnas

Jonas
Grinius

Paulius
Jurkus

Antanas
Vaičiulaitis

Juozas
Girnius

Leonardas
Andriekus

 
   
 
AR VISI LIETUVIAI NETRUKUS TAPS DVIKALBIAIS? PDF Spausdinti El. paštas
Parašė A. Norvilas   
A. Jacikevičius: Daugiakalbystės psichologija. Vilnius: Mintis, 1970 m., 280 p.
Mokslinio veikalo pasirodymas lietuvių kalba yra retas įvykis. Todėl, išėjus tokiam veikalui, savaime kyla smalsumas su juo artimiau susipažinti. Kokią problemą veikalas nagrinėja? Kokių duomenų atskleidžia? Kokių išvadų prieina?

A. Jacikevičiaus knyga Daugiakalbystės psichologija yra vienas iš tokių retesnių mokslinių veikalų. Ši knyga yra skirta daugiakalbiškumui — t.y. mokėjimui vartoti dvi ar daugiau kalbų — nagrinėti, ypač kiek tai liečia Sovietų Lietuvą. O reikalas susirūpinti daugiakalbiškumu, pasirodo, tikrai atėjęs, nes daugiakalbiškumas dabartinėje Lietuvoje yra pradėjęs sparčiai įsigalėti. Paties autoriaus žodžiais:
1928 metų duomenimis, buržuazinėje Lietuvoje buvo nuo 10 iki 20% dvikalbių ir daugiakalbių gyventojų. Nors šiuo metu tikslių žinių dar nėra, tačiau, turėdami galvoje, kad mūsų respublikoje privalomas aštuonmetis ir siekiama pilno vidurinio mokymo (vadinasi, be savo gimtosios kalbos, kiekvienas mokinys dar apie 10 metų mokysis antrosios — rusų ir 7 metus trečiosios — užsienio kalbos), galime teigti, jog visi mūsų respublikos piliečiai bus daugiakalbiai (p. 8). Sunku iš kart tikėti, kad trijų milijonų tauta taptų daugiakalbė, tiksliau gal dvikalbė, vartojanti lietuvių ir rusų kalbas. Lietuvos istorijoje panašaus reiškinio dar nėra buvę. Tačiau Sovietų Sąjungos rėmuose prie to jau einama.

Daugiakalbiškumo reiškinį autorius išsamiai nagrinėja. Padaręs plačią istorinę apžvalgą, jis toliau ryškina dvikalbiškumo rūšis, vertina kalbų mokymo metodus, analizuoja tyrimų duomenis, net iškelia daugiakalbiškumo diagnostikos problemas. Nebandysime čia pristatyti viso knygos turinio. Apsiribosime tik kai kuriais svarbesniais daugiakalbiškumo bruožais. Tad trumpai pažvelgsime į autoriaus teorinius svarstymus ir mokslinę metodologiją, o paskui sustosime prie kalbų išmokimo ir sąveikos klausimų.

Žvelgiant į Jacikevičiaus teorinius svarstymus, reikia išskirti bent dvejetą plotmių. Visų pirma, autorius psichologijos mokslą stengiasi pagrįsti marksistinės-materialistinės ideologijos principais. Jo paties žodžiai: "Mes laikome, kad pagrindinė materialistinės psichologijos tezė, jog psichiniai reiškiniai yra smegenų funkcijos ir objektyvios tikrovės atspindėjimas, yra teisinga" (p. 13). Vakarų skaitytojui toks griežtas psichologijos mokslo aprėžimas keistai skamba. Pirmiausia neaišku, kuo ši materialistinė tezė remiasi. Bet dar svarbiau, nenurodoma, kaip ši tezė mums padeda suprasti ir apčiuopti psichologinius reiškinius. Be abejo, ir Vakaruose apstu materialistinio nusistatymo psichologijos atžvilgiu. Tačiau dažniausiai šis nusistatymas ne tiek plaukia iš materialistinio žvilgsnio į patį žmogų, kiek iš metodologinio reikalavimo likti visapusiškai objektyviu ir atitrūkusiu psichologinių reiškinių stebėtoju. Kaip ten bebūtų, autoriaus materialistinė tezė, bent šios knygos rėmuose, atrodo, didesnio vaidmens neatlieka. Trumpai šią tezę pateikęs knygos pradžioje ir dar kartą pakartojęs knygos pabaigoje, autorius kitur jau kalba kaip mokslininkas: ieško naujų duomenų ir pina teorijas paaiškinti atskleistiems dvikalbiškumo reiškiniams. Šitoks materialistinės tezės ir psichologijos mokslo apsiribojimas visiškai nenuostabus, nes kitaip ir būti negali.

Kitu atžvilgiu žiūrint, didesnė teorinių svarstymų dalis yra skirta pačiam dvikalbiškumui paaiškinti. Šiuose svarstymuose autorius pagrindinai remiasi gerai žinoma asociacine teorija. Kalba yra tiesiog ir apibūdinama kaip "intraverbalinių asociacijų sistema", tad dvikalbiškumas būtų dviejų tokių sistemų junginys. Šios sistemos yra daugiau ar mažiau nepriklausomos viena nuo kitos, bet abi yra nelygstamai susijusios su minties galiomis. Tačiau kitoks paaiškinimas mažai ką apie pati dvikalbįškumą pasako, nes jis remiasi labai ribotu kalbos supratimu. Nors atskirose kalbose ir galima atskleisti įvairių žodinių ryšių, bet šie anaiptol neišsako kal-
»os psichologinės sudėties. Sutikus, kad kalbą sudaro žodiniai ryšiai, išeitų, kad sporto kalbos ir darbovietės kalbos žodžiai, kurie, sakykime, išsiskiria asociaciniais junginiais, priklauso skirtingom kalbom. Aišku, taip galvoti būtų klaidinga. N rint kalbą giliau suprasti, reikia visų pirma paaiškinti jos struktūrinį ii tai syki i nį pobūdį, kuris suteikia kalbai sandarą, kurios dėka žodžiai : į bendresnius vienetus, išreiškiančius kalbėtojo mintis. Šitoks kalbos supratimas pakyla aukščiau paskirų žodinių junginių ir suteikia žodžiui minties nešėjo vaidmenį gramatiniuose kalbos rėmuose. Kai kur autorius lyg ir palinksta į pla-tesnį kalbos vaizdą, tačiau jo perdėtas prisirišimas prie asociacinio požiūrio neleidžia jam akiračio praplėsti. Reikėtų pastebėti, kad Vakaruose asociacinis žvilgsnis į kalbą jau yra praradęs savo pirmykštę įtaką. Pradedama pripažinti, kad kal-bos sudėtis yra daug painesnė, negu buvo anksčiau manyta. Linkėtumėme ir autoriui susipažinti su naujosiom kalbos teorijom, pavyzdžiui kad ir seneratyvinės gramatikos teorija, ir pabandyti jas pritaikyti, dvikalbišku-,Skinant. Be abejo, čia jau reikėtų statyti naujus klausimus: kokiu būdu žmogus gali pasisavinti ke-lias kalbas su skirtingom struktūrom ir taisyklėm, kaip šios kalbos tarpu savyje santykiauja įvairiose plot-
nėse, koks jų ryšys su minties procesais ir 1.1. Nelengva būtų šiuos klausimus atsakyti, tačiau jų atsakymas būtų naudingas įnašas daugiakalbiškumui pažinti.

Gal kūrybingiausiai autorius pasireiškia kaip eksperimentalistas, tik gaila, kad jis nėra lygiai pajėgus metodininkas. Knygoje pateikiama net visa dešimtis su viršum atliktų dvikalbiškumo studijų. Tačiau daugumas iš jų metodiškai yra tiek silpnos, iog vargiai ar turi, be tikslesnio pakartojimo, didesnės mokslinės vertės. Rezultatų analizė, aplamai paėmus, taip pat labai menka. Tačiau gal geriausiai čia tiktų kalbėti pavyzdžiais. Štai viename skyrelyje, pavadintame "Vertimų psichologiniai dėsningumai", sutinkame plačios apimties studiją, skirtą sakinių vertimo iš vienos kalbos į kitą eigai nagrinėti. Studijos dalyviai buvo paskirstyti į penkias grupes pagal rusų kalbos mokėjimo lygį, ir visiems teko versti net trijų rūšių sakinius. Tarp kitų dalykų norėta pažiūrėti, kokią įtaką vertimo eigai turi pati vertimo kryptis, tai yra, vertimas iš gimtosios kalbos į antrąją, ir atvirkščiai. Tačiau šį reiškinį tiriant, kažkodėl tebuvo stebimi tik vienos krypties vertimai, šiuo atveju iš gimtosios į rusų ir iš rusų į gimtąją kalbą. Tai aiškiai neleistina metodinė klaida, nes čia sumaišoma vertimo eiga su pačia vertimo kryptimi. Norint vertimo sąryšį su kryptimi tiksliau nušviesti, reikėtų sudaryti sąlygas abipusės krypties vertimams, t.y. gimtosios-rusų, rusų-gimtosios ir rusų-gimto-sios, gimtosios-rusų. Kitaip jokiu būdu negalima susekti, kokią įtaką pirmosios krypties vertimas turėjo antrajam vertimui, todėl jų negalima tiksliai palyginti. Tad autoriaus teigimas, kad "vertimų eksperimentiniai tyrimai prieštarauja nuomonei, kad vertimai iš gimtosios kalbos yra lengvesni" (p. 163), bent jo paties eksperimento rėmuose nėra patvirtintas. Tik praplėtus eksperimento planą, tebūtų galima tiksliau nustatyti šio teiginio tvirtumą.

Panašių metodinių trūkumų pasitaiko ir daug daugiau. Tačiau iškyla ir vienas kitas geresnis eksperimentas.
Tarp pastarųjų paminėtina daugiakalbio asmens komandų vykdymo studija (p. 168), atlikta Tartu universitete kartu su estais psichologais. Metodiniu atžvilgiu šiai studijai daug ko prikišti negalima, nors rezultatų analizė labai paviršutiniška ir todėl mažai ką atskleidžianti. Aplamai paėmus, Jacikevičius turi aiškių sugebėjimų įdomiai ir originaliai formuluoti psichologines daugiakalbiškumo problemas, o tai sudaro vieną svarbiausių gero mokslininko savybių, tačiau jam trūksta griežtesnio psichologijos metodo apvaldymo. Pravartu būtų autoriui artimiau susipažinti su Vakaruose padaryta pažanga psichologijos metodikoje, kurios dėka psichologinės problemos dabar perkeliamos į eksperimentinius rėmus su daug didesniu griežtumu ir tinkamumu. Tokiu atveju autorius galėtų dar daugiau papildyti dvikalbiškumo reiškinio mokslinę analizę ir pažinimą.
Tačiau šalia grynai mokslinių studijų Jacikevičius iškelia ir visą eilę praktiškų dvikalbiškumą liečiančių klausimų, kurių vieną kitą čia norime paminėti. Vienas pagrindinių klausimų, kurį autorius iškelia, yra klausimas, kokiais būdais dvikalbiš-kumas vystosi ir pasireiškia. Autorius išskiria dvi dvikalbiškumo rūšis: organizuotą ir neorganizuotą dvikalbiškumą. Pirmoji rūšis vystosi aplinkoje, kurioje kalbos pasisavinamos kaip skirtingos ir atsietos sistemos. Dažnai šis kalbų pasisavinimo būdas yra vadinamas "vienas asmuo-viena kalba" vardu. Tai reiškia, kad iš pat jaunystės kiekvieną kalbą vaikas pasisavina per skirtingus asmenis, pavyzdžiui, vieną kalbą per motiną, o kitą per tėvą, tuo būdu išmokdamas taisyklingai kalbėti dviem kalbom ir išvengdamas žalingos šių kalbų sąveikos. Tačiau netikslu būtų sutapdinti organizuotą dvikalbiškumą su "vienas asmuo-viena kalba" metodu. Jis gali būti pasisavintas ir aplinkoje, kurioje paaiškinami kalbų skirtumai, pabrėžiama kalbų vertė ir duodama paskata kalbas pasisavinti. Antroji rūšis, neorganizuotas dvikalbiškumas, susidaro aplinkoje, kuri pateikia netikslų kalbų pavyzdį. Čia kalbos gali būti nuolatos maišomos ar netaisyklingai vartojamos. Tokioje aplinkoje kalbas gerai išmokti pasidaro sunku, o gal ir neįmanoma. Išskyręs šias dvikalbiškumo rūšis, autorius jų nepanaudoja vien tik dvikalbiškumui surusinti, bet ir kaip pagrindą įvairiems su dvikalbiškumu susijusiems reiškiniams įvertinti.

Svarbią vietą autoriaus svarstymuose užima kalbų mokymo klausimas, ypač mokymo metodika. Kalbų mokyme vyrauja du pagrindiniai metodai: senesnis gramatinis-vertimų metodas ir naujesnis tiesioginis metodas. Šiuos metodus vertindamas, autorius, atrodo, norėtų nustatyti, kuris iš šių metodų geresnis. Tačiau šis uždavinys jam nelengvas, nes pasirodo, kad Sovietų Sąjungoje tiesioginis metodas yra vertinamas skersomis, kartais net buržuaziniu vadinamas. Todėl Jacikevičius savo svarstymuose griežtai už vieną ar kitą metodą nepasisako, bet kaip ir kiti sovietų pedagogai ieško kokio nors šių metodų suderinimo. Tačiau nesunku matyti, kad jo simpatijos linksta į tiesioginį metodą, už kurį jis atsargiai ir pasisako. Šis jo polinkis į tiesioginį metodą visai suprantamas, nes šis metodas kaip tik sutampa su organizuoto dvikalbiškumo ugdymu. Pagal tiesioginio metodo reikalavimus, mokinys iš karto pradeda vartoti svetimą kalbą, be gimtosios kalbos tarpininkavimo. Tad svetimos išmokimas vyksta lyg pirmykštis gimtosios kalbos išmokimas, nepriklausomai nuo kitų kalbų. Šiuo būdu išmoktos kalbos sudaro galimybes didžiausiam kalbų autonomiškumui, tuo pačiu ir aukščiausiam organizuoto dvikalbiškumo laipsniui. Iš kitos pusės, vartojant gramatinį-vertimų metodą, mokiniai kala gramatines taisykles ir vykdo pažodinius sakinių vertimus. Čia kalbos nuolatos yra palyginamos, derinamos — trumpai tariant, maišomos. Todėl ir formuojasi silpnesnis organizuoto dvikalbiškumo laipsnis, negu tiesioginio metodo atžvilgiu.

Šalia metodinių svarstymų, kalbų mokslo problema yra paliečiama ir mokymo programos bei vietoviniu atžvilgiu. Autorius su dabartine kalbų mokymo programa iš esmės sutinka. Šioje programoje gimtoji lietuvių kalba mokoma nuo pirmųjų metų; antriems metams įpusėjus, įvedama rusų kalba, o nuo šeštų metų pradedama dėstyti trečioji užsienio kalba. Šitoks viena po kitos kalbų įvedimas leidžia atskirom kalbom sustiprėti, prieš susiduriant su nauja kalba. Tačiau, norėdamas suteikti didesnes galimybes išmokti svetimas kalbas, autorius siūlo eksperimentinius bandymus su dar ankstyvesnių svetimų kalbų įvedimu. Bet čia jau darosi nebeaišku, kas tuo norima pasiekti, nes dar ankstyvesnis svetimų kalbų įvedimas gali prieštarauti pačiam gimtosios kalbos sustiprėjimo principui, ir gali atsitikti, kad svetima kalba bus išmokstama gimtosios kalbos sąskaitom Įdomių duomenų Jacikevičius pateikia apie vie-tovinius skirtumus rusų kalbos išmokime. Su įvairių egzaminų pagalba jis yra parodęs, jog miestų mokiniai geriau moka rusų kalbą, negu kaimų mokiniai; tačiau tuo pačiu rusų kalbos pažymiai miesto ir kaimo mokyklose yra panašūs. Didelių išvadų iš šio kontrasto autorius nedaro; tai ir gerai, nes tokie bendri skirtumai daug nepasako ir gali būti įvairiai paaiškinami.

Kaip ir visi pedagogai, taip ir Jacikevičius pabrėžia motivacijos svarbą svetimų kalbų išmokime. Jis pateikia ir įdomios informacijos, kurią čia trumpai apžvelgsime, apie mokinių nusiteikimą svetimos kalbos atžvilgiu. Vienoje studijoje (p _ mokiniai anoniminėse anketose buvo paprašyti atsakyti į šiuos du klausimus: "Kodėl aš mokausi rusų kalbos?" ir "Kodėl aš mokausi užsienio kalbos?" Reikėjo pasirinkti vieną iš dviejų atsakymų: noriu arba reikalaujama. Mokinių atsakymai yra pateikiami 1 lentelėje.
1 lentelė
Procentas mokinių pagal klases, kurie atsakė "noriu" arba "reikalaujama' į klausimą: Kodėl aš mokausi rusų ar užsienio kalbos?

Mokinių atsakymai Atsakymų procentas pagal klases

Noriu:
Vkl.
VIII kl.
XI kl.
rusų kalba 4042
54
užsienio kalba 7062
56
Reikalaujama:
rusų kalba60 58
46
užsienio kalba 2738
44


Nors šie rezultatai gal ir nėra visai nelaukti, jie vis dėlto stebinantys. Pasirodo procentas mokinių, norinčių mokytis rusų kalbos, nėra didelis. Daugumas rusų kalbos mokosi tik todėl, kad to reikalauja mokyklos programa. Be abejo, kada mokinių interesai nesutampa su mokomu dalyku, motyvacija šiam dalykui išmokti negali būti didelė. Motyvacijos stoka ir gali paaiškinti silpną rusų kalbos išmokimą, dėl kurio autorius kartais nusiskundžia. Su užsienio kalba vaizdas jau geresnis. Tačiau galima pastebėti, jog XI kl. rusų kalbos padėtis šiek tiek pagerėja, o užsienio kalbos patrauklumas toliau smunka. Autorius šį reiškinį paaiškina ne kokios meilės atsiradimu rusų kalbai, o "pragmatinės motyvacijos" įsigalėjimu. Vyresnieji mokiniai jau pradeda rūpintis praktiškais ateities planais, ir, matyt, susigyvena su mintimi, jog rusų kalbos mokėjimas bus reikalingas; aišku, užsienio kalba panašios paskatos nesusilaukia. Reikia pastebėti, jog visai galimas dalykas, kad anketą už-pildžiusiųjų mokinių tarpe buvo ir nemažas procentas kitataučių; tai reikštų, jog pačių lietuvių tarpe procentas mokinių, noriai studijuojančių rusų kalbą, gal dar mažesnis. Šitokių duomenų akivaizdoje neišvengiamai kyla eilė klausimų: ar prasminga visuotinai mokyti nenorimą svetimą kalbą, ar kartais nėra svetimų kalbų perteklius, ar negeriau būtų mokiniams leisti pasirinkti, kurią svetimą kalbą norėtų studijuoti, įskaitant rusų? Tačiau autorius šių klausimų nekelia.

Visai tautai pamažu artėjant prie visuotinio dvikalbiškumo, neišvengiamai kyla jautrus dvikalbiškumo žalingumo klausimas. Jacikevičius šį klausimą svarsto ne vienoje knygos vietoje, ir nors aliarmo nekelia, vis dėlto susidaro įspūdis, kad lietuvių kalbos padėtis reikalauja atidaus stebėjimo. Kad lietuvių kalbai gali kilti pavojus iš per didelio rusų kalbos įsigalėjimo, parodo, kad ir Vandžiogalos apylinkių pavyzdys. Šiose apylinkėse daugumas gyventojų kalba lietuvių ir lenkų kalbom, o mokyklose mokiniai dar mokosi ir rusų kalbos. Autoriaus studijos ir mokytojų pasisakymai atskleidė, jog šios apylinkės mokiniai jau nebeįstengia "išmokti taisyklingos lietuvių kalbos tarties ir rašybos" (p. 78). Tačiau autorius mano, kad, viso krašto mastu žiūrint, pavojaus lietuvių kalbai dar nematoma. Dar nėra jokių eksperimentinių duomenų, kurie parodytu, jog rusų kalba turi neigiamos Įtakom pačiai lietuvių kalbai. O vis dėlto autorius nurodo keletą reiškinių, kurie tolimesnės ateities perspektyvoje turėtų kelti nemaža rūesčio. Pirmiausia, pasirodo, kad lietuvių kalboje yra paplitę rusų kal-- intarpai. Iš duotų pavyzdžių susidaro įspūdis, kad šis įprotis sutinkamas ne tiek liaudyje, kiek inteligentijoje, geriau mokančioje rusų kalbą. Taip pat įdomu, kad šių intarpų vartojime pastebimas aiškus vienašališkumas, tai yra, rusų kalbos Išsireiškimai įterpiami lietuvių kalbom bet ne priešingai. Tai aiškiai rodo, jog lietuvių kalba, bent socialine ar gal net psichologine prasme, it subordinuojama rusų kalbai. To-Bau, autorius pastebi, lietuvių kalbon yra perkeliama daug rusiškų žodžių ir išsireiškimų. Tarp duotų pavyzdžių yra kolchozas, nariadas, šaltai atsinešti į reikalą, randasi pakilime ir kt. Šis rusiškų žodžių ir "kalkinių" išsireiškimų vartojimas ypač yra paplitęs profesionalų tarpe — medikų, sportininkų ir kt. Jiems, matyt, reikia specialaus žodyno, bet. užuot kūrę lietuviškus žodžius, jie tiesiog verčia iš rusų kalbos. Be abejo, šios dvi tendencijos nėra džiuginančios. Kaip autorius pastebi, jos veda prie neorganizuoto dvikalbiškumo, kuris ir vienai, ir kitai kalbai gali būti kenksmingas. Kur šitoks kalbų mai-5i mas gali nuvesti, autoriaus galvojimu, parodo "JAV lietuvių angliš-kai-lietuviskas žargonas" (p. 215). Todėl jis sveikina kalbininkų pastangas taisyti kalbą ir įvairiais būdais skatinti piliečius taisyklingai kalbėti.

Autorių šiek tiek papildant, norėtųsi dar pridurti, jog kalbų maišymas pats savyje nėra pavojingas. Jis tokiu tampa, kai nuolat maišoma kalba pradeda kisti pačia savo vidine forma. Įvykus tokiam pasikeitimui, kalbos besimokanti karta jau daugiau nebepatiria pirmykščio kalbos pavyzdžio, o vien tik jos naują variantą, ir laikui bėgant įvyksta dar gilesnis kalbos pasikeitimas. Atrodo, kad minėtose Vandžiogalos apylinkėse sutinkame ne tiek blogą lietuvių kalbą, kiek gal naują lietuvių kalbos atmainą su sava forma ir taisyklėmis. Tik tiek gerai, kad šiuo metu Vandžiogala tėra tik izoliuotas reiškinys. Tačiau, jeigu su laiku pavyktų rusų kalbai daug giliau paveikti lietuvių kalbą, pastarąją gali ištikti daug platesnės apimties Vandžiogalos likimas, kur lietuvių kalba, gal miestuose, gal kokioje krašto vietovėje, gali iš esmės pradėti kisti. Tada humoristinis kalbos iškraipymo epizodas, kur vienas pilietis kitą "pataiso": "Reikia sakyti ne 'du bobos', bet 'dvi bobao' " (p. 214), gali tapti nebe taip juokingu, nes vienas iš šių išsireiškimų gali jau būti teisingas. Be abejo, čia kalbame teoretiškom bendrybėm. Kaip iš tikrųjų kalba keisis ir ar iš viso ji keisis, praktiškai neįmanoma pasakyti. Kalbų sankryžoje yra ir daug kitų sąlygų: gyventojų nuotaikos, rašytos kalbos tradicija ir t.t., kurios gali nulemti kalbos likimą.
Apskritai paėmus, Jacikevičiaus knygą reikia teigiamai vertinti. Nors knygos teorinis pagrindas yra kiek pasenęs, ji pateikia visą eilę įdomių studijų ir sutelkia daug naudingos informacijos. Tačiau skaitytoją reikėtų perspėti, kad knygos skaitymas nelengvas. Autorius kažkodėl nedėjo pastangų sulietuvinti tarptautinę psichologijos terminologiją — labai dažnai pasitaiko tiesiog dvikal-biškai parašytų sakinių. Netrūksta ir šiaip nevykusių tarptautinių žodžių, kuriuos lygiai galėjo atstoti lietuviški: "adekvatus", "apiforminti" ir t.t. Iš viso reikėtų kelti klausimą, ar apsimoka psichologiniuose veikaluose vartoti tarptautinę terminologiją. Vis tiek jie tarptautinę mokslininkų bendruomenę vargiai gali pasiekti (tam jau reikia anglų kalbos), o vietinį skaitytoją tik atitolina. Vietoje mokslinio žargono gal geriau reikėtų rašyti grynesne lietuvių kalba, kuri būtų suprantama ir paprastam skaitytojui. Baigiant reikėtų pridurti, jog kai kuriais atžvilgiais šiuo veikalu galėtų pasinaudoti ir užsienio lietuviai. Pavyzdžiui, lietuvių kalbos mokytojui gali būti įdomu susipažinti su organizuoto-ne-organizuoto dvikalbiškumo sąvokomis ir su gramatiniu ir tiesioginiu kalbų mokymo metodais.
A. Norvilas



 
 
Sukurta: Kretingos pranciškonai