Vytautas Bieliauskas

Kazimieras
Bradūnas

Jonas
Grinius

Paulius
Jurkus

Antanas
Vaičiulaitis

Juozas
Girnius

Leonardas
Andriekus

 
   
 
MARKSISTINIS PROMETĖJAS IR PSICHOLOGINIS HEDONISTAS PDF Spausdinti El. paštas
Parašė ANTANAS PAŠKUS   
Dabarties žmogaus dilemos (2)

MARKSISTINIS PROMETĖJAS
Sakoma, kad graikų mitologijos titanas pavogęs iš dangaus ugnį ir padovanojęs ją žmonėms — pasidaręs jų geradariu. Nepalaužiama valia jis priešinęsis Zeusui ir taip tapęs simboliu kovos su smurto viešpatavimu. Karolis Marksas taipogi laikė save prometėjišku herojumi, pasiryžusiu verčiau likti prirakintam prie uolos negu tapti Zeuso vergu, gyventi laisvėje be Dievo nei priespaudoje su Dievu. Mat, ir jis, kaip mitologinis Prometėjas, atvėręs kelią į naują autentišką žmogiškumą. To autentiško žmogaus veidas spindėsiąs vidine harmonija, broliškumu artimui, būsiąs laisvas nuo medžiaginio skurdo ir socialinės priespaudos. Komunistinės visuomenės šilumoje ištirpsią egoistinio savanaudiškumo ledai. Individo rūpesčiai tapsią bendruomenės rūpesčiais ir bendruomenės interesai — individo interesais. Toks pilnutinis, socialistinis žmogus prarasiąs savo egotistinę prigimtį taip, kad "kitų žmonių pojūčiai ir džiaugsmai taps mano paties džiaugsmais"7.

Šitokio žmogaus gimimui, Markso supratimu, reikalinga dviejų sąlygų: gamybos priemonių išplėšimo iš privačių rankų ir Dievo iš žmonių širdžių, t.y. privatinės nuosavybės ir religijos pašalinimo. Pirmoji sąlyga panaikinsianti skurdą ir išnaudojimą; antroji — sugrąžinsianti žmogui savarankiškumą ir kovingumą. Religija nepanaikina skurdo, bet lyg opiumas apsvaigina skriaudžiamąjį. Kaip narkotikas gali išsigelbėti, tik nusisukęs nuo svaigalų, taip gerovę esą tegalima pasiekti, tik atsikračius religijos sukurtos iliuzinės laimės. Kaip opiumas, taip ir tikėjimas esąs žmogui kenksmingas, nes paverčiąs jį inertiška, bevale būtybe, pasiduodančia dangaus direktyvoms. Užtat, Markso įsitikinimu, autentiško žmogaus siluetas tegalįs pasirodyti tik ant religijos griuvėsių8. Tokia klaidinga Dievo ir laisvo žmogaus alternatyva tikėjo ne vienas XIX a. šviesuolis Rytuose ir Vakaruose. Ne vienas ją išpažįsta ir šiandie. Jų nuomone, pats žmogus kuriąs istoriją ir formuojąs patį save. Jei jis tiki į išganymą, tai tik tokį, kurį galima pasiekti istorijoje, paties žmogaus pastangomis, be pašalinės (Dievo) pagalbos.

Dilema tarp save išskleidžiančio asmens ir žmogų pavergiančio Dievo buvo klaidinga dilema, nes ji rėmėsi klaidinga Dievo ir žmogaus samprata. Marksas nepastebėjo ar nenorėjo pastebėti, kad pavyduolis mitologijos Zeusas nėra krikščioniškasis Dievas, patikėjęs žmogui "žemės palenkimą" (Gen. 1, 28). Tačiau Marksas buvo teisus, kad religija žmonių rankose gali tapti priespaudos priemone (istorija tai patvirtina). Klydo socializmo prometėjas, suvesdamas žmogų ir istoriją į gamybos priemonių išdavą. Priešingai, jis buvo teisus, labai teisus, iškeldamas ano šimtmečio socialinę neteisybę. Socialinis teisingumas virto Markso religija, o filosofija — viena iš veikliausių priemonių šios religijos įgyvendinimui. Deja, socialinio teisingumo troškimams virtus religija, o blogio šaltinį iš žmogaus širdies perkėlus į jį supančią aplinką (ekonomines sąlygas), "tikėjimas" ir emocijos išstūmė protavimą, o iliuzinės vizijos — tikrovės pajautimą. Tuomet galime atlaidžiau priimti nuoseklumo stoką vakarietiškuose socializmo apaštaluose: jie perša komunizmą Vakarams, bet patys plačiai naudojasi kapitalistinėmis laisvėmis, ištekliais ir patogumais. "Religinis" angažavimasis socializmui paaiškina, kodėl jo apaštalų pasirinktos priemonės tikslui siekti atneša daugiau neteisybės ir priespaudos, negu kapitalistinėj sistemoj. Tačiau šitie tragiški paradoksai dar nesumenkina socialinės sąžinės autentiško balso.

"Argi man rūpi visuotinis pasaulis, jei individas kenčia? Argi man svarbu genijus, gyvenąs žemės rojuje, jei masės voliojasi purve? . . . Šalin malonumas, jei jis duotas tik man vienam iš tūkstančio". Net ir dabarties krikščionis privalėtų susimastyti dėl šitų Belinskio Gogoliui rašytų žodžių (1847). Bet meilė skurdžiams Belinskį pakreipė į socialinį teisingumą be Dievo: Rusijai 'nereikalinga daugiau pamokslų (ji jų pakankamai turėjo) ar maldų — (ji užtenkamai dažnai jas kalbėjo). . . Jai reikalinga teisės ir įstatymų, besiremiančių ne Bažnyčios pamokslavimais, bet sveiku protu ir teisingumu".

Tačiau tos pačios Rusijos šviesuoliai jau tada suprato marksistinės dilemos klaidą. I. Aksakovas (1823-86) tvirtino, kad "pažanga, kuri neigia Dievą ir Kristų, galų gale tampa atžanga: civilizacija pasiekia laukiniškumo, laisvė despotizmo ir vergijos viršūnę". Dostojevskis taipogi aiškiai suprato, kad negali būti humanizmo be Dievo: "Be Kristaus žmonija supus ir išnyks". Jei kam netolimos praeities liudijimo dar neužtenka, tas, turėtų į dabarties visuomeninio gyvenimo apraiškas Rytuose ir Vakaruose (ypač Vakaruose) pažiūrėti šių rusų aiškiaregių šviesoje. Kai kuriuos jų nupieštus žmogaus be Dievo bruožus užtiksime ir mūsų vėliau nagrinėjamuose modeliuose (hedonistiniame ir psichodeliniame).

Markso laukiamas autentiškas žmogus nepasirodė, net ir išpildžius anas jo sąlygas: privatinės nuosavybės panaikinimą ir Dievo pašalinimą iš žmonių tarpo. Savo laiku Engelsas tvirtino, kad po trumpo, šiek tiek skurdaus periodo "naujoje socialistinėje tvarkoje" visi žmonės turėsią progos išvystyti kūno ir dvasios galias. Susvetimėjimas išnyksiąs, žmonės tapsią integraliomis autentiškomis būtybėmis9. Likimo ironijai leidus, iš "naujos tvarkos" krašto pasitraukusi Stalino duktė Svetlana taip nupiešė "autentišką" sovietų žmogų: "Man taip nusibodo tie niūrūs, įtarinėja, išsigandę žmonės (vyrai ir moterys), kurie kalba pašnibždomis, kurie nutyli ir slepia dalykus, kurie niekuo, net patys savimi, netiki. Pavargau nuo piktų įtarinėjimų, pesimizmo, klastos ir savęs apgaudinėjimo, nuo prievartinio dviveidiškumo, tapusio antrąja prigimtimi visų tų, kurie gyvena komunistiniame pasaulyje"10. Kokia praraja tarp prieš šimtą metų pagimdytos vizijos ir jos įgyvendinimo tikrovėje. O tai atsitiko dėl to, kad Marksas blogio pradų neieškojo pačioje žmogaus prigimtyje, o tik jos aplinkoje, nesirėmė tiesos, bet meilės etika.

Naujo žmogaus kūrėjas mums garantavo, kad komunistinėj visuomenėj žmonės nebesvajosią apie laimę danguj, nes jie bus radę tikrą laimę žemėj. Dievas, skurstančio varguolio sapnų objektas, nebeturėsiąs jokios prasmės. Ne Dievas, bet kita žmogiškoji būtybė būsianti jo didžiausiu lobiu11. Vėl Markso pranašystė neišsipildė. Nežiūrint aštrios kovos prieš Dievą, nepavyko Sovietų Sąjungoje religijos išblėsinti. Matyt, tikėjimas nėra ūkinių-socialinių veiksnių išdava, kaip galvojo Marksas, bet žmogiškosios prigimties gelminė dimensija, kaip tikėjo Dostojevskis. "Naujoji tvarka" neišlaisvino liaudies nei iš medžiaginių nepriteklių, nei iš proletarinės diktatūros replių, nei pagaliau nuo religinių "prietarų".
Marksistinis prometėjas, ryžęsis nešti žemėn dangaus ugnį, pats atsisėdo į Zeuso sostą ir bando prie uolos prikalti visus tuos, kurie mėgina nešti laisvės ugnį saviesiems. Iš tiesų, visuomenėje be Dievo kiekvienas žmogus pasidarys savo paties visagaliu Dievu, egoistišku, arogantišku, žiauriu Olimpo gyventoju. Betgi tokioj visuomenėj visi jos nariai neišvengiamai atsidurs didesniojo, vyresniojo brolio valioj, diktatūroj.

Vakarų ir Rusijos satelitų įžvalgesnieji marksistai pripažįsta, kad vyresniojo brolio ranka Markso-Engelso valstybėse tebėra labai kieta. Būdingu pavyzdžiu reikia laikyti vokiečių filosofą marksistą Ernst Blochą. Hitlerio valdymo metais jis gyveno JAV. Karui pasibaigus, grįžo į Rytų Vokietiją, kur tikėjosi rasiąs marksistinio humanizmo sėklai paruoštą dirvą. Deja, ten jis buvo apkaltintas revizionizmu ir pašalintas Ui profesūros. Proletariato tėvynėj tapęs benamiu, socialistinės utopijos pranašas rado prieglaudą kapitalistiniame universitete (Tuebingene). Jis taikliai pastebėjo, kad marksistinė ideologija paprastai išvirsta į įstatymų fetišizmą. Tai atsitinka visų pirma dėl to, kad praktinėj plotmėje ji per daug sumenkina individą kolektyvo naudai. O filosofinėse marksizmo prielaidose tvirtinama, kad istorijos vyksmas esąs apspręstas ne žmogaus, bet ūkinių-ekonominių veiksnių12. Kitaip sakant, norim ar nenorim, istorinis tapsmas pasigriebęs mus už plaukų velka su savimi per komunistinę skaistyklą į marksistinį rojų. Tačiau Blochui žmogus nėra tik dirbanti būtybė, kaip manė Marksas, bet ir viltingoji esybė. Vilties filosofui žmogus nėra tuo, kuo jis yra, bet tuo, kuo jis privalo būti. Būti žmogumi reiškia visuomet būti pakeliui į tą didįjį rojaus gundytojo pažadą: eritis sicut deus. Blocho įsitikinimu, tikrovėje yra vietos žmogiškai laisvei ir žmogiškai vilčiai. Todėl mes ir galime klausti savęs, "ką aš privalau daryti" ir "ko aš galiu tikėtis". Sekti šventąjį žemės Prometėją — tai Blocho atsakymas į pirmąjį klausimą. Geresnio gyvenimo viltis, Naujoji Atlantida, kurios mes galėtume prašyti, "pasilik, tu esi tokia graži", tai jo atsakymas į antrąjį klausimą. Blocho įsitikinimu, mes jau stovime prie naujos eros slenksčio, kur sena nenori išnykti ir nauja dar nedrįsta gimti. Šitoji tikrovė, kurios Blochas laukia, yra dar prieš mus. Mes jos dar nepažįstame, bet ji pasirodys socialinio teisingumo, meno ir mokslo pavidalais.

Prisiminkime betgi, kad Blochas yra ateistas, neramus ateistas. Jo ateities vizijoje nėra teil-hardiškos Omegos, garantuojančios pažangai tikslą, vilčiai — pagrindą. Vilties Prometėjas atmeta krikščionio polinkį lenkti ateitį į Dievo egzistenciją. Iš kitos pusės, jam kelia rūpesčio ir nihilistinė alternatyva, laikanti žmogaus viltį tik gryna svajone, mesta į būties tuštumą piligrimo kelionės gale. Taip Blochas ir atsiduria dilemoje: jis kratosi Dievo, bet taipogi purtosi ir tuštumos. Šiaip ar taip, jis netiki, kad viltis yra tik miražas trokštančių dykumos keliautojų akyse.
Sovietinės skaistyklos 55 metai pačiuose marksizmo aiškintojuose sukėlė abejonių mark-sistinių-leninistinių dogmų teisingumu. Praeities utopijų nepasisekimai kai kam atvėrė akis, kad taika smurtu nepasiekiama, genocidu neatnešama masėms laimės. Negalima pakeisti visuomenės vienu mostu. Galima pakeisti politines struktūras, socialinę santvarką, bet ne žmogų. Žmogaus pakeitimui reikia laiko ir, kaip krikščionybė teigia, antžmogiškos energijos. Nepaisant skaudžių nusivylimų ir netolimos istorijos pamokų, marksistinio Prometėjo idealas tebėra gyvas ir Rytuo-se ir Vakaruose, Rytuose juo remiasi oficialios, jėga saugojamos, komunistinės dogmos. Komunistų partijos centro komiteto pranešime (1966) jis buvo aiškiai pakartotas. Ateistinė valstybė, kurio-T visi žmonės būsią broliais, laisvi nuo socialinės nelygybės, bet kokios priespaudos, išnaudojimo ir karo siaubo, — tai ir yra komunistinio prometeizmo viešoji ateities vizija. Tie marksistinio prometėjo oficialūs šūkiai žavi ir Vakarų žmogų. Iš tikro ne komunistų politinė ar ūkinė sistema, bet jo filosofija vilioja Vakarų žmogų be Dievo. Ne be reikalo savo lai-Maritainas pastebėjo, kad marksistinės idėjos yra ne kas kita, kaip iškreiptos ir perliedin-tos krikščionybės idėjos. Dievo karalystės ieškojimas istorijoje, atperkamoji proletariato misija, revoliucijos evangelijos visuotinumas, bendravimo nostalgija, žmogaus pakeitimo ir perkeitimo pastangos ... tai vis krikščioniškos kilmės idėjos. Argi bereikia stebėtis, kad jos, kad ir iškreipta na, nori grįžti į nukrikščionėjusio žmogaus širdį.

Kažin ar įžvalgusis jėzuitas J.C. Murray nebus teisingai kalbėjęs, laikydamas dabarties pasaulėžiūrų sankirtas dviejų pasaulio istorijos sampratų išraiška13. Marksizme tėra vietos tik vienai, žmogaus sukurtai istorijai. Krikščioniškoj perspektyvoj regime dvi istorijas: empiriškai tiriama sekuliarinė istorija ir tikėjimu prieinama išganymo istorija. Pirmosios istorijos pagrindinis veikėjas yra žmogus, antrosios — Dievas. Tos dvi istorijos yra taip glaudžiai susijusios, kad žmogaus išgelbėjimas net ribotuose šios žemės horizontuose paslaptingai priklauso nuo teandrinės (dieviškosios) istorijos. Marksistinis prometėjas laiko save vieninteliu istorijos kūrėju. Jis nori pasilikti laisvu ir todėl atsisako dalintis istorijos kūrybą su Dievu. Deja, ištrūkęs nuo Dievo, nepajėgė išsprukti iš sovietinio kolektyvizmo. "Asmeniškas gyvenimas yra miręs. Istorija jį už-mušo", tvirtina "Dr. Živago" filmo veikėjas komisaras Strelnikovas. Tačiau plepusis Pasternako dėdė Kolia su tokia žmogaus ir istorijos inter-pertacija nesutinka. Jis pasisako už antrąją alternatyvą, už dvi istorijas. Istorija jam yra šimtmečiais trunkantis mirties mįslės tyrinėjimas, siekiant ją, mirtį, nugalėti. Štai dėl ko žmonės atranda matematinę begalybę ir elektromagnetines bangas, rašo simfonijas etc. Bet be tam tikro tikėjimo šia kryptimi negalima žengti į priekį. Be dvasinių įrankių negali padaryti tokių atradimų. Gi pagrindiniai šių įrankių elementai esą evangelijose. Iš ten teka meilės energija, pripildanti žmogaus širdį aukščiausia vitalinės energijos forma. Iš ten kyla ir laisvos asmenybės, ir gyvenimo kaip aukos idėja. Ir. . . visa tai dar visiškai nauja. Šia prasme senieji neturėjo istorijos. Jie turėjo kraujo, žvėriškumo, žiaurumo kaligulas, pagyrūnišką, iš bronzos paminklų ir marmuro kolonų, negyvą amžinybę. Tik po Kristaus atėjimo ir laikas, ir žmogus laisvai galėjo kvėpuoti — žmogus pradėjo gyventi ateičiai. Žmogus juk nemiršta kaip šuo griovyje14 . . . Gaila, kad tokios "obskurantiškos filosofijos" kibirkštėlei filmo direktoriai neleido prasiskverbti. Mat, nei marksistiniam (Rytuose), nei hedonistiniam (Vakaruose) humanistui nėra priimtina dviejų istorijų samprata. Gal būt, čia ir glūdi marksistinio prometėjo nepasisekimo šaknys. Nepaisant gerų intencijų, jis nepasidarė nei žmonijos bičiuliu, nei jos geradariu. Užuot tapęs graikiškos mitologijos titanu, padovanojusiu žmonijai ugnį, marksistinis prometėjas pavirto "raupsuotuoju Kaligula", užmušusiu asmenišką individo gyvenimą.

PSICHOLOGINIS HEDONISTAS
Amerikiečių sociologas Philip Rief sako, kad šiandieninėse kultūros apraiškose pastebėjęs naujo, kitokio žmogaus siluetus. Tas naujas modalinis asmenybės tipas ir esąs dabartinės kultūros
nešėjas. Rief jį pavadino psichologiniu žmogumi15. Tai žmogus, išsivadavęs iš ideologijų, institucijų ir praeities varžtų, sugebąs džiaugtis visais savo pojūčiais, visais savo psichiniais išgyvenimais. Nuo marksistinio tipo jis kai kuo skiriasi ir kai kuo yra į jį panašus. Abu, marksistinis ir psichologinis žmogus, Dievo nelaiko pageidaujamu svečiu, bet jų laisvę varžančiu ir laimę drumsčiančiu įsibrovėliu. Marksistui Dievas trukdąs komunistinės visuomenės kūrimą, psi-chologistui Dievas neleidžiąs nevaržomai džiaugtis žemės daiktais. Abiejų akyse Kūrėjas yra ne žmogaus didybės šaltinis, bet jo nelaimių priežastis. Taipogi abiem vizijoms reikalingas mokslas ir technika kaip medžiaginės gerovės pagrindas.

Tačiau šie abu modeliai vienas nuo kito gerokai ir skiriasi. Marksistinis žmogus, sakysime, privalo tarnauti kolektyvui, tuo tarpu psichologinis individas — savo paties naudai. Pirmasis ieško išsigelbėjimo bendruomenės gėryje, antrasis — savo paties malonumuose. Pirmasis angažuojasi ideologijai, antrasis lieka indiferentiškas bet kokioms ideologijoms. Marksistas bando siekti žmonių labo, perkeisdamas socialinio ir ekonominio gyvenimo struktūrą. Psichologistas to paties siekia, išlaisvindamas žmogaus instinktus nuo kieto proto, visuomeninių institucijų ir ideologijų varžtų.

Jei K. Marksas ir F. Engelsas yra marksisto tėvai, tai J. Benthamą ir S. Freudą reikia laikyti hedonisto gimdytojais. Gamta, galvojo Bent-hamas, pavedė žmoniją dviem visagaliams valdovams: skausmui ir malonumui. Jie vieni nurodo, ką mes privalome daryti. Jie vieni nusprendžia, ir ką mes darysime. Vienas utilita-ristinės filosofijos (taip buvo pavadinta Benthamo filosofija) dėsnių sako, kad kiekvienas nori būti kaip galima laimingesnis, padidinti savo laimę iki aukščiausio laipsnio. Kitas dėsnis reikalauja, kad visuomenė būtų taip suorganizuota, kad individui didinant savo laimę, visuomet būtų nešama naudos kitiems žmonėms. Didinti savo laimę kaip galima veiksmingiau ir protingiau yra morališkai geras veiksmas. Vėliau šie utilitarizmo principai pasidarė didele dalimi modernios ekonominės teorijos pamatais. Taigi, galime sakyti, kad Benthamas sudarė išorines sąlygas žmogaus laimei, padėdamas pagrindus liberaliniam ūkiui ir pramonei. Freudas gi nusisuko į žmogaus pasąmonę, ieškodamas ten receptų malonesniam gyvenimui.

Žmogaus psichės tyrinėjime Freudas pasinaudojo analitiniu metodu — leidosi į pasąmonės gelmes, ieškodamas ten pagrindinių psichės elementų. Tačiau analitinis metodas, būdamas patirtiniu, savaime studijų objektą apriboja. Dvasinės tikrovės jis nepagauna. Užtat Freudas žmogaus pasąmonėje ir terado instinktų energiją lytinę ir puolos) ir jos išvestinius psichinius mechanizmus (ego ir superego). Jam individo ir žmonijos gyvenimas yra ne kas kita, kaip kova tarp gyvybės instinkto (eros) ir mirties instinktų (thanatos). "Štai iš ko visas gyvenimas esmiškai susideda. Todėl civilizacijos evoliucija gali būti paprastai aprašyta kaip grumtynės už žmogiškos rūšies išsilaikymą. Kaip tik šitą milžinų kovą mūsų auklės bando nuraminti dangaus lopšine"16. Tokiame akligatvy žmogui nieko nelieka, kaip tik grįžti į save, į savo vidaus išteklius. Freudas pirmasis istorijoje parodė kelią į žmogiškos psichės labirintus. Posūkis į subjektyvizmą pasidarė ypač viliojantis, kai kitos objektyvios etinės sistemos, ideologijos, religijos nebesugebėjo apšviest moderniojo žmogaus kelių. Taip ir gimė psichologinis žmogus, į save nusigręžęs, subjektyvinis hedonistas, draugiškas technologinio rojaus barbaras. Šis žmogaus mitas ir jo kuriama kultūra mus gąsdina ir vilioja, bet drauge ' mus traukia ir atbaido, mūsų instinktai jos ilgisi, bet mūsų protai ją smerkia.

Tapydami šio naujagimio portretą, pabrėšime jo filosofiją, laikyseną ideologijų ir religijų atžvilgiu, jo santykius su savimi pačiu ir su kitais17. Psichologiniam žmogui, pasitraukusiam už savosios psichės sienų, pasidaro nebeprieinama ta mintijimo forma, kurią mes vadiname tradicine filosofija. Mat, nusikreipus nuo objektyvios tikrovės, išnyksta skirtumas tarp klaidingos ir teisingos filosofijos, tarp gėrio ir blogio, tarp doro ir nedoro. Kitais žodžiais, nebelieka objektyvios tiesos kaip mūsų mintijimo gairių, nei objektyvių normų kaip mūsų elgesio mastų. Ontologija išvirsta į psichologiją, objektyvios tiesos į psichologines tiesas, psichinius išgyvenimus. Iš tikrųjų nelieka vietos jokiai filosofijai, išskyrus lingvistinę etinių terminų ir prielaidų analizę. Bet tokią filosofiją būtų tiksliau vadinti minties gramatika. Moraliniu atžvilgiu Freudas ieškojo pusiausvyros tarp individo impulsų (id) ir visuomeninių normų (superego). Jo sekėjai betgi išpažįsta tolerancijos moralę, paremtą sąžinės principu. Tačiau sąžinė, atskirta nuo vertybių, lengvai gali virsti grynu savanaudiškumo impulsu.

Antrasis psichologinio žmogaus bruožas yra jo abejingumas bendruomenės tikslams, idealams ir visokiems dievams. Jis nusimeta praeities ideologijų jungą ir nepriima jokių ateities misijų. Išskyrus profesiją, jis nesiangažuoja jokiai organizacijai, institucijai, sistemai ar kultūrai. Jis nesiekia nė vienos politinės, kultūrinės ar religinės sistemos pergalės. Jis tik nori naudotis jomis visomis, nebūdamas lojalus nė vienai, o tik savo paties gerovei. Visos normatyvinės visuomeninės sistemos privalą užleisti vietą atlaidžioms. Psichologinis žmogus neieško teisingos socialinės formos, tvarkomos teisingų žmonių, bet tokios visuomeninės tvarkos, kuri leis-• tų kiekvienam žmogui laisvai su savo gyvenimu eksperimentuoti. Ne be reikalo studentams maištininkams represyvi, griežta visuomeninė santvarka ar institucija buvo didžiausias žmonijos priešas. Psichologinio žmogaus politinė santvarka būsianti tokia, kad užtikrins pakankamai pasirinkimo ir pertekliaus individo pasitenkinimui. Bet nevaržančios, atlaidžios kultūros kūryboje psichologinis žmogus randa mažai pavyzdžių. Istorija teparodžiusi, kad "teisingos" doktrinos, ideologijos atnešę žmogui kraujo, ašarų ir priespaudos. Užtat jis ir privaląs jomis nusikratyti. Neturėdamas mokytojų dabarties klausimų sprendime, žmogus privaląs rinktis Freudą savo mokytoju. Gi tas pataria sugrįžti į pilką linksmą mažąją Vieną, į savo psichologinį "aš" ir ten jaukiai įsitaisyti. Subjektyvioj individualioj Vienoj nėra jokių objektyvių, visus įpareigojančių normų. Ten nesutiksime nei šventojo, nei nusidėjėlio, nei herojaus, nei išdaviko. Ten nerasime jokių principų, o tik nuomones. Ten Sokrato mirtis už principus atrodo kvaila ir nesuprantama. Juk psichologinio žmogaus aukščiausia vertybė yra išsilaikymas.

Freudas atvirai tvirtino, kad Dievo nėra. ką vadiname Dievu, esanti tik iliuzija, visuotinė autoriteto figūrą, galingo tėvo vaidinys mūsų psichėje. Nesubrendę žmonės nesijaučia saugūs žemėje, užtat jie susidarą galingo apjotojo iliuziją danguje. Tad ieškoti gyvenimo prasmės danguje esą visiškai nerealu. Šia prasme psichoanalizė blaiviai ir nuogai atskleidė žmogiškojo gyvenimo beprasmiškumą. Normaliam žmogui nieko ir nelieka, kaip tik šią realybę šaltai priimti. Freudas ir patarė išmesti didžiosios gyvenimo mįslės raktus ir pasitenkinti kukliomis viltimis ir pasotinamais troškimais. "Paskutinius klausimus" palikime nepajėgiančių gyvenimu džiaugtis mistikų rūpesčiui. Darbo pasauly nesą galutinių ar paskutinių rūpesčių, o tik dabartiniai rūpesčiai. Religijos klausimo nebeverta net ir kelti. Tie, kuriuos šis klausimas kankina, esą ligonys. "Kai tik žmogus suabejoja gyvenimo prasme ir verte, jis yra ligonis, nes nė viena objektyviai neegzistuoja", — tvirtino psichoanalizės kūrėjas18 . Analitinė terapija tokiam ligoniui parodysianti, kad Dievo idėja esanti praeities psichinių išgyvenimų likučiai, kaip pvz. Edipo kompleksas, pasąmonės gelmėse. Išeitų, kad marksistinis prometėjas prievarta saugo žmogų nuo Dievo, o psichologinis jo kolega stengiasi psichoanalitiniu būdu pagydyti "Dievo ligą". Bet kas gi darytina su tais "ligoniais", kuriem freudiniai vaistai ne-pagelbsti, kurie nepajėgia nusikratyti nuo galutinių žmogiškosios būties klausimų? Tiems į pagalbą ateina psichoanalizės heretikas C.G. Jungas.

Jungas pastebėjo gilų nepasitenkinimą savo pacientų tarpe. Nebe represija, bet atlaidumas juos vargino. Jungo supratimu, gyvenimo beprasmiškumas kelia nerimą žmogaus pasąmonėje. Civilizuotam žmogui tegalima pagelbėti, tik suradus religinę pasaulėžiūrą. Tokią pasaulėžiūrą sielų gydytojas ir pasiūlo dvasiškai ištuštėjusiam dabarties žmogui. Deja, jo religija remiasi ne tikrovėje egzistuojančiu Dievu, bet žmogaus pasąmonėje tūnančiais Jo simboliais. Jungas kviečia tikėti ne į šventraščio Dievą, bet į požeminį, kiekvieno žmogaus slapto gyvenimo dievą, simboliškai kalbant, ne į dangaus žvaigždes, bet į jų atspindį žmogiškos psichės vandenyje19.

Tokia religija nereikalauja laikytis jokių tikėjimo tiesų, niekam neįpareigoja, neuždeda jokios socialinės atsakomybės. Tai grynai subjektyvus tikėjimas, siekiantis nukreipti individo dėmesį nuo gyvenimo beprasmybės. Apgyvendinęs kolektyvinę pasąmonę religiniais archetipais, Jungas ir stengiasi išblaškyti žmogaus dvasinę vienatvę. Jungo religija yra ne kas kita, kaip bendroji sielų pastoracija, nesiangažuojant jokiai istorinei religijai, bet padarant ją visiems prieinamą. Tokia Jungo psichologinė religija tėra terapiniai paguodos lašai pagyvenusių neurotikų nusiraminimui. Bet toks privatus religinis mitas yra krikščionybės parodija, nors Jungas save ir vadino krikščioniu.

Taigi psichologinis žmogus turi du pasirinkimus: aiškų Dievo paneigimą, kaip siūlė Freudas, ar iliuzinę Jo idėją, kaip patarė Jungas. Nemažas skaičius, ypač jaunojoj generacijoj, renkasi paskutiniąją alternatyvą. Renkasi ne tiesos, bet geros savijautos pagrindu. Kiekvienas religinis praktikavimas yra priimtinas tol, kol praturtina jų vidinius pergyvenimus, kol jiems "šį tą reiškia". Tai jungiškos religijos kelias. Gal tai ir yra viena iš svarbiausių Jungo populiarumo priežasčių jaunuosiuose psichologijos studentuose. Iliuzija bent laikinai nukreipia žmogų nuo tikrovės reikalavimų. Bet kiekviena iliuzija galų gale yra savęs apgaulė.

V. Ignas Angelas ir vaikas (aliejus)
Psichologinis žmogus nesiveržia į bendruomenės tikslus, ideologijas, istorines religijas, bet į patį save, į savo asmeninę gerovę, privatų patogų gyvenimą. Gera savijauta virsta savo pačios tikslu, nereikalaujančiu jokių tolimesnių kam ar kodėl. Jei religinis žmogus egzistavo pasaulyje tam, kad būtų išganytas, tai psichologinis — tam, kad būtų patenkintas. Todėl pramoga yra jo didžiausias gėris, o nuobodulys — didžiausias blogis. Užtat jis linksta sau ir kitiems daugiau leisti, nei reikalauti. Jį vilioja laisvalaikiai, o ne darbo valandos; juslių patenkinimas, ne asketinis susilaikymas; duona ir žaidimai, ne dvasinės idėjos; ne abstraktus protavimas, bet konkretus jautimas; ne mintijimas, bet gyvenimas, kūnu ir krauju, juslėmis ir jausmais.

Tokiu būdu ir tarpusavio ryšiai, ypač vyro ir moters santykiai, privalėtų pakilti virš meilės ir neapykantos kategorijų. Psichologinio žmogaus erotinė meilė turėtų sekti "Playboy" filosofiją: naudotis partneriu kaip malonumo šaltiniu, neprisirišant prie jo emociškai. Kiek nas gilesnis jausminis prisirišimas juk apriboja meilės objektų įvairumą ir sukelia skausmo. Apskritai ankštėjančiose gyvenimo sąlygose žmonės turėtų išmokti laikyti tarpusavio distanciją, nepakliūvant į gniaužiantį šeimos ar kelių draugų glėbį.

Anksčiau minėjome, kad psichologinis žmogus bando varžančias kultūros formas pakeisti į leidžiančius, toleruojančius, individo potraukius patenkinančius pavidalus. Šiam uždaviniui atlikti reikia dviejų sąlygų: nevaržančios, viską leidžiančios ideologijos ir aukštos technologijos. Šios abi sąlygos Vakarų pasaulyje, ypač JAV, jau išpildytos. Normatyvinių institucijų idėjinis chaosas ne tik leidžia, bet ir verčia atspir-ties ir paguodos ieškoti savo vidaus gelmėse. Pažengusi technologija išvaduoja žmogų iš ilgų darbo valandų ir aprūpina jį įvairiausiomis malonumo ir patogumų priemonėmis. Taip laisvalaikių žmogus, ieškodamas malonumų ir paguodos, ypatingą dėmesį turės kreipti į ligoninę ir teatrą. Pirmoji slopins jo kūno žaiz-ads ir sielos skausmus (protinės sveikatos įstai-g »s . antrasis parūpins pramogų.

Kai Izraelio vaikai, palikti vieni, pradėjo šokti apie aukso veršį, sugrįžęs Mozė juos griežtai sudraudė, nurodė kilnų viso žmogaus gyvenimo vertą tikslą ir pats juos vedė į pažadėtąją žemę. Kai dabarties vaikai svaigulingai šoka apie auksinį malonumų veršį, tai mūsų intelektualai ir vadai nedrįsta jų stabdyti. Jie tik atlaidžiai stebėdami aiškina instinktų jėgą ir jų iškrypimus. Patys neturėdami pažadėtosios žemės vizijos ir nežinodami, kur keliauti, jie ir jų tauta gali lengvai troškuliu mirti subjektyvizmo dykumose. Dar blogiau: į tą psichologinio žmogaus šokį gundomi yra ir religijų dvasiškiai. Jie viliojami šventyklose ne amžinąjį Dievą garbinti, bet skleisti dvasinę paguodą; būti ne dieviškųjų paslapčių teikė-jais, bet terapistais, psichės gydytojais. Psichologinio žmogaus kunigas ir yra terapistas psichiatro ar psichologo apsiauste. Yra ženklų, kad ne vienas iš dvasiškių (ypač jaunesnių ne katalikiškos dvasiškijos atstovų) suklumpa prie chologizmo pagundos koių. Vienas savaitinis Amerikos laikraštis gal sutirštintai, bet taikliai atvaizdavo tikinčiųjų bėgimą nuo šventyklų aukos altorių prie tera-pistų kėdžių20. Pirmame šito savaitraščio puslapyje matome keturias šventyklas: žydų, ortodoksų, protestantų ir katalikų. Iš jų veržiasi žmonių voros, kurios, susilieję į vieną didžiulę srovę, lyg skruzdės lipa ant didžiulės analistų kušetės. Gi kušetės gale sėdi du tera-pistai: vienas ūsotas freudinis ortodoksas, kitas jaunesnis, plaukuotas — psichodelinis humanis-Netoliese prie jų atskuba liturginiais drabužiais pasipuošęs, kušetę velkąs dvasiškis. Mat. ir jis plaukia su srove, ir jis nori būti ten, kur vyksta gyvenimas, ir jis nori žmogui pagelbėti. Iš tiesų karikatūristas pagavo būdingą sių dienų pastoracijos simptomą. Psichų gydymas bando išstumti sielų ganymą. Vis didesnis tikinčiųjų skaičius išpažintį atlieka nebe pas dvasiškius, bet pas psichiatrus. Tūkstančiai dvasinės atramos ieško nebe bažnyčiose, bet "susitikimo" (encounter) grupėse. Teologinis žodynas taipogi pakito. Nuodėmė virto liga, dorybė — sveikata, išganymas — išlaisvinimu. O kad žmonės dažnai klausyklų duris iškeičia į terapisto kėdę, gal būt, kalti ir patys kunigai. Ne retai moralinių sunkenybių slegiami, vietoj Dievo valios nurodymų neabejotinų įsakymų forma tikintieji tegauna psichologinio žmogaus žargono mišinį. Tokiu atveju moralinio vadovavimo ir pradedama ieškoti pas psichiatrus. Taip be psichologinio išsilavinimo sielų vadas gali padaryti žalos vadovaujamiesiems, bet daug daugiau galima žalos padaryti tikintiesiems pavertus klausyklą terapisto kušete. Nukrypsta į šalį ir tie dvasiškiai, kurie dėl socialinės akcijos palieka tuščias šventyklų sakyklas. Tenka suabejoti, kad getus, skurdžių rajonus ir miestų landynes tegalima panaikinti vien tik socialine akcija. Ar tik visų pirmą nereikėtų skurdą panaikinti žmonių širdyse? Jei asmeninis keitimasis yra raktas į socialinį pasikeitimą, kur tada praturtės žmonių širdys, jei ne šventyklose? Argi ne į jas žmonės eina, ieškodami tiesos, taikos ir ramybės, kurios pasaulis negali duoti?

Terapeutinės, psichologinio žmogaus kuriančios kultūros pradžią rodo dvasiškių skaičiaus mažėjimas, o psichinės sveikatos darbuotojų skubus daugėjimas. Per paskutiniuosius 25 metus psichiatrų, psichologų, psichiatrinių-sociali-nių darbuotojų, psichiatrinių slaugytojų skaičius JAV pakilo nuo 14.000 iki" 100.000. Per tą patį laiką dvasiškių sumažėjo nuo 250.000 iki 200.000. Gal būt, pasiūla taikosi paklausai. Psichologiniam žmogui juk reikia psichės technikų, kurie sugebėtų palaikyti jo gerą savijautą, o ne dvasiškių, kurie skelbtų transcendentinę tikrovę. Bet ar terapija, paremta darbo, meilės, subjektyvinės savijautos ir frustracijos pašalinimo principais, sugebės patenkinti psichologinės kultūros žmogų? Kai kurie psichės gydytojai (pvz., psichoanalistas A.D. Agostino) tiki, kad žmogiškajai egzistencijai reikalinga religinio pagrindo, nes žmogui reikia žinoti, kodėl jis privalo savo gyvenimą tęsti ir tragedijos akivaizdoje. Psichiatrija negali jam to pagrindo duoti — atsakyti, kuriam tikslui gyvenu. Hedonistinis individualizmo principas, jog aš tik sau malonumo ieškau, tėra veiksmingas tik tam tikrose aplinkybėse. Joms pasikeitus, skausmui, tragedijai ir mirties grėsmei išstūmus malonumą, hedonistinis gyvenimo šūkis tampa bereikšmiu. Tokiu atveju neužtenka ir altruistinio humanizmo paskatos, kad mes gyvename mylėti savo artimui. Šiuoji paskata nepaaiškina, nei kodėl aš privalėčiau savo artimą mylėti, nei kodėl žmogus išvis yra meilės vertas. Sielos gydymo mokslai nepajėgia į šituos klausimus rasti atsakymą. Tai teologijos kompetencija.

V.Ignas Lithuania
Ilgą laiką krikščionybės Dievas buvo metafizinės, moralinės ir sakralinės tikrovės pagrindas. Jame žmogaus kosmosas apreiškė savo prasmę, svarbą ir galutinę vertę. "Mirus" Dievui, pasišalino iš žmogaus pasaulėžiūros ir galutinės normos bei gyvenimo prasmės pajautimas. Su Dievu pasitraukė ir religinės, metafizinės bei sakralinės žmogaus gyvenimo dimensijos. Psichologiniam žmogui užtat palieka dvi alternatyvos: tapti realistu ir, pasigydžius nuo Dievo iliuzijos, tenkinti savuosius instinktus, arba, pasinėrus į Jungo kolektyvinės pasąmonės vandenis, žvejoti dieviškosios iliuzijos senienų. Pirmuoju atveju, Freudo pamokyti, žinome, kad žmogaus pasąmonės vandenyne tėra tik malonumo ir puolos jėgos, instinktai, kuriuos ego (protas) turėtų nuosaikiai kontroliuoti. Deja iš istorijos patiriame, kad "ego' alistiškoj kontrolėj malonumo ir puolos instinktai Romos imperijos cirkuose pareikalavo mažiausiai 25 milijonų žmonių gyvybių. O ką bekalbėti apie "antžmogių" ir "liaudies" imperijas. Antruoju atveju, Viktoro Franklio įspėti, suabejojame, kad junginio subjektyvizmo religija pajėgtų patenkinti prasmingo gyvenimo troškį. Pagaliau malonumas ir profesionalizmas, tapę vieninteliais žmogaus tarnais, vargu ar pajėgs išblaškyti savo šeimininko nuobodulį. Ne-sistebėtina todėl, kad nusivylęs šeimininkas pradeda dairytis radikalesnių priemonių savajai nuobodai išsklaidyti. Viena iš jų — lengvai prieinama psichodelija.
(Bus daugiau)

 
 
Sukurta: Kretingos pranciškonai