Vytautas Bieliauskas

Kazimieras
Bradūnas

Jonas
Grinius

Paulius
Jurkus

Antanas
Vaičiulaitis

Juozas
Girnius

Leonardas
Andriekus

 
   
 
VATIKANAS SOVIETINĖJE PROPAGANDOJE PDF Spausdinti El. paštas
Parašė J.B. RADAITIS   
Tęsinys iš birželio numerio.

Kaip Niunka žiūri į Pijaus XII įpėdinį — pop. Joną XXIII? Šios asmenybės atžvilgiu jis svyruoja. Savo pirmoje knygoje Niunka vertina popiežių su pagarba:
kaip žinoma, Jonas XXIII buvo vienas iš tų bažnyčios veikėjų, kurie, blaiviau vertindami susidariusią pasaulyje padėtį, pradėjo suvokti, kad bažnyčiai nenaudinga toliau taip remti agresyvią JAV imperializmo politiką, kaip tai darė Pijus XII. Popiežius Jonas XXIII buvo linkęs pripažinti taikaus sambūvio tarp valstybių principą ir net darė kai kurias pastangas sunormalinti Vatikano santykius su socialistinėmis valstybėmis,, . . ,26

Savo antrame veikale Niunka irgi panašiai rašo: Jonas XXIII ir jo šalininkai suvokė, kad Vatikanas, remdamas šaltojo karo politiką, atstumia nuo savęs tikinčiųjų mases, kurios vis labiau linksta bendradarbiauti su pažangiomis jėgomis, kovojančiomis už taiką, prieš atominio karo grėsmę.27

Tiesa, Jonas XXIII, būdamas gero būdo ir diplomatas, ištiesė ranką ir žiauriajam bolševizmui, bet ir šis geros širdies senelis tuoj įsitikino, kad su velniu negalima eiti obuoliauti. Teisingai sako Niunka, kad ir Jonas XXIII tuoj pamatė, kad Maskvos diktatoriai nenori su nieku kalbėtis, negalėdami apgauti. Todėl ir Jonas XXIII ragino XXXVII Pasaulinio eucharistinio kongreso dalyvius melstis, kad "būtų nugalėtas materializmas, kuris griauna žmonių dorovę". lis pradėjo pasaulį skatinti nugalėti bedievišką komunizmą*8.

To nepaisant, Niunkai Jonas XXIII buvo daug priimtinesnis negu prieš jį buvę popiežiai ir net dabartinis popiežius. Niunka paskiria net dešimt puslapių Jono XXIII enciklikų bei veiklos apžvalgai ir kritikai. Ją baigia gana' palankiai, tik jam nepatinka, kad ir pop. Jonas XXIII nenusileido Maskvai politiškai:
Atsisakydamas kai kurių tradicinių koncepcijų, pritardamas taikos ir socialinės pažangos, idėjai, popiežius Jonas XXIII ir šioje savo paskutinėje enciklikoje vis dėlto dar kartą patvirtino, kad bažnyčia gina privatinės nuosavybės neliečiamumą . . . Enciklikoje taip pat pabrėžiama, kad socialinio teisingumo reikia siekti ne revoliucijos, o tik evoliucijos keliu, tobulinant esamą santvarką.29

Dabartinį popiežių Niunka piešia kaip gabų ir praktišką politiką, komunizmo atžvilgiu daug griežtesnį. Pagal jį, Povilas VI, buvęs Pijaus XII sekretorius, ėmėsi savo buvusio viršininko politikos:
Povilas VI, kaip ir Jonas XXIII, gana realistiškai vertino katalikų bažnyčios padėtį šiuolaikiniame pasaulyje, suprato, kad jau nebeįmanoma "pasukti atgal" bažnyčios vairo ir grįžti prie Pijaus XII kurso. Bet čia naujasis popiežius apėjo komunizmo problemą. Tačiau netrukus, 1963 m. rugsėjo 6 d., Povilas VI pasakė kalbą, kuri sukėlė didelį ultrareakcingųjų antikomunisty sluoksnių pasitenkinimą".30
Šioje kalboje popiežius aiškiai pasakė, kad Bažnyčios pažiūros į bedievišką komunizmą negali pasikeisti. "Povilo VI popiežiavimo laikotarpiui yra būdinga tai", — Niunka cituoja italų dešinės laikraštį "Politica estera", — "kad pamažu, bet nuosekliai mėginama vėl sutvirtinti garsiąją antikomunistinę užtvarą, kuri, kaio žinome, susilpnėjo jo pirmatko pontifikato metais"31

Iš kitos pusės, Povilas VI, anot Niunkos, buvo diplomatas ir suprato, kad reikia kaip nors su-normuoti Bažnyčios ir komunistinių kraštų santykius. Pirmojoje savo enciklikoje Povilas VI stengėsi patenkinti ir "konservatorius" ir "reformatorius". Jis "rėmė reformų šalininkus. Tačiau toje pačioje enciklikoje yra tokių teiginių, kuriuos skelbė ultra-dešinieji klerikalai".32 Susirinkimo metu kai kurie" "ultra konservatyvieji prelatai siekė, kad komunizmas būtų pasmerktas", bet daugumas buvo kitos nuomonės. Pop. Povilas VI stengėsi patenkinti abi puses: jo įtakoje susirinkimas apėjo šį klausimą.

Apskritai, lietuvių komunistų nuomone, popiežius Povilas VI elgiasi kaip išprusintas diplomatas. Jis stengiasi sueiti į kontaktą su socialistinių šalių atstovais, stengiasi normalinti, kiek aplinkybės leidžia, diplomatinius santykius su socialistinėmis vyriausybėmis, pav. su Vengrija ir Jugoslavija:
Tai faktai, rodantys, kad Pijaus XII laikų politinis klimatas Vatikane yra pasikeitęs: pradedama blaiviau vertinti tikrovę.33

Niunka pats supranta Povilo VI žodžius, 'kad bažnyčia neprisideda ir negali prisidėti prie socialinių, ideologinių ir politinių sąjūdžių, kurie, kildami marksizmo pagrindu ir semdamiesi jėgų iš marksizmo, neatsisako neigiamų principų ir metodų". Toje savo kalboje "Rerum novarum" 75-me-čio proga Povilas VI kalbėjo į darbininkų klasę:
Klasių kova, jeigu ji paverčiama sistema, pažeidžia socialinę taiką ir trukdo ją pasiekti, neišvengiamai virsta smurtu bei savivaliavimu, likviduojančiu laisvę, ir dėl to sukuriama engianti ir totalitarinė sistema.34

Pagal Niunką, pop. Povilas VI pasireiškė Vietnamo karo metu kaip tautų taikintojas: daug kartų kreipėsi į įvairių valstybių vyriausybes ir kvietė jas imtis žygių taikai grąžinti šioje pasaulio dalyje. Tačiau jo kalbose apie taiką Vietname "vienodai yra traktuojami ir agresorius — amerikiniai interventai, ir agresijos auka — Vietnamo liaudis".35 Cituodamas vieno italų žurnalisto straipsnį apie popiežiaus veiklą, Niunka priduria: "Povilas VI daro žingsnį pirmyn, pažangiųjų jėgų spaudžiamas, ir du atgal — imperialistų sluoksnių verčiamas".36

Vertindamas pop. Povilo VI veiklą, Niunka neužmiršta paminėti jo pastangas padėti Afrikos tautoms. Nagrinėdamas jo encikliką "Populorum progressio", jis rašo, kad ir čia popiežius pasireiškė kaip diplomatas. Enciklikoje jis iškėlė Afrikos tautų skurdą ir reikalą joms padėti, bet nepasmerkė jų išnaudotojų. "Enciklikoje kartojama reakcinga idėja, kad, esą, revoliuciniai sukilimai, siekdami pašalinti socialines negeroves, pagimdo dar didesnes blogybes".37 Šias popiežiaus pastangas Niunka laiko tendencingomis: popiežiui rūpi ne tiek žmonių vargas, kiek priešinimasis marksizmui:
Pažymėtina ir tai ... , kad bažnyčios socialinė programa, pateikta susirinkimo nutarime, yra antisocialis-tinės krypties . . . Popiežius Povilas VI ne kartą yra pareiškęs, kad bažnyčios socialinė programa turi priešintis marksizmo - leninizmo idėjų plitimui. Vyskupams visiškai atvirai buvo keliamas uždavinys — plačiai naudotis bažnyčios socialine doktrina, siekiant atitraukti darbo žmonių mases nuo revoliucinės kovos prieš socialinę priespaudą.38

Panašiai Niunka prikiša dabartiniam popiežiui vienašališkumą ir jo santykiuose su Lotynų Amerikos šalimis:
Išanalizavus Povilo VI kalbas, pasakytas Lotynų Amerikoje, aiškėja, jog pagrindinis šios jo kelionės tikslas buvo pasiekti, kad bažnyčios jėgos aktyviau kovotų prieš augantį revoliucinį procesą ir pirmiausia prieš revoliucinių idėjų įtaką darbo žmonėms katalikams. Jis net laikė esant reikalinga priminti Lotynų Amerikos vyskupams, kad bažnyčia atmeta marksistinį socialinių problemų sprendimo būdą***

A. Gaidys kritikuoja Povilo VI encikliką "Hu-manae vitae". Laikydamas žmogų tik tobulesniu gyvuliu, jis ginčija Bažnyčios teisę kištis į vedusiųjų ar nevedusiųjų reikalus seksualinio gyvenimo srityje:
Mūsų šalies įstatymai garantuoja moteriai šią teisę. Moteris, nenorėdama būti motina (pavyzdžiui, tam tikru laikotarpiu neturėdama galimybių tinkamai vykdyti motinystės pareigas), gali vengti nėštumo, naudoti įvairias kontraceptines priemones, arba pastojusi, savo valia, įstatymo numatyta tvarka nėštumą nutraukti.40

A. Gaidžiui turėtų būti žinomas faktas, kad lietuvių motinų dauguma turėjo tris ar daugiau vaikų. Bet kai maskoliai vežė mūsų šeimas, jie nekreipė į tai jokio dėmesio.

Nėra taip pat reikalo A. Gaidžiui rūpintis ir kunigų celibato reikalu. Jei Maskvos propagandistams taip labai rūpi lietuvių kunigų padėtis, tepaveikia jie savo bosus, kad būtų kunigams suteikiama bent tiek laisvės, kiek ten jos turi kiti.

A. Gaidys smerkia Bažnyčios mokslą ir apie moterystės santuokos nesuardomybę. Yra visiems žinoma Lietuvos šeimų padėtis. Ten yra nemaža iširusių šeimų. Nenuostabu. Kur žmonių tikėjimas yra susilpnėjęs, kur šeimos neturi sąlygų gyventi šeimyniško gyvenimo, ten yra ir daugiau moterystės suirimų. Bet ir vėl norisi pasiūlyti A. Gaidžiui veikti savo darbdavius nestatyti ginklų fabrikų, nemėtyti milijardų raketoms, bet rūpintis būtų statyba. Kai Lietuvoje bus pakankamai butų, kai vedusieji gaus tokį atlyginimą, iš kurio bus galima išlaikyti šeimą, tada nereiks rūpintis šeimų iširimu.

3
Keletą progų V. Niunka paliečia Katalikų Bažnyčios ir tikėjimo padėtį okupuotoje tėvynėje. Aišku, jis piešia Vatikaną kaip komunizmo priešą ir visų prieš jį kovojusiųjų vadą. Vatikanas rūpinosi Lenkijos ir Pabaltijos valstybių nepriklausomybe tik dėl to, kad jam rūpėjo susilpnyti komunistinę Rusiją: "Vatikano diplomatija paprastai rėmė tą valstybę, kuri vaidino ar galėjo vaidinti didesnį vaidmenį antikomunistiniame fronte".41 Niunka nenori pripažinti, kad Vatikanas taip elgėsi, norėdamas išgelbėti krikščionių tikėjimą tose valstybėse ir, žinoma, apsaugoti jų laisvę.

Kadangi kai kuriems Vatikano diplomatams buvo aišku, kad mažoms, beginklėms tautoms bus nelengva atsispirti prieš milžiną, kad ir su "medinėmis" kojomis, jie buvo linkę įkalbinėti lietuviams dėtis su lenkais. Jie pageidavo, kad "kuo greičiausiai įvyktų tarp Lietuvos ir Lenkijos meilingas susitarimas". Vatikano diplomatija stengėsi net ir po lenkų Vilniaus užgrobimo. Mums buvo tada ir dabar nemaloni ta diplomatija. Bet ką kita Vatikanas galėjo daryti?

Maskvos propagandistai nepamiršta paminėti Lietuvos dvasininkų veiklos vokiečių okupacijos metu. Niunka piktinasi, kam arkiv. J. Skvireckas ir jo pagalbininkas vysk. V. Brizgys vokiečių okupacijos metu, dalinai iš prievartos, stengėsi įjungti mūsų tautą į kovą prieš bolševizmą. Jis primena, kad daugelis kunigų savo pamoksluose varė propagandą prieš jį. Norėtųsi V. Niunką ir jo sėbrus paklausti: "Ką kita kunigai turėjo daryti?" Kai rusų bolševikai išvežė 42,000 nekaltų žmonių, kai, bėgdami nuo vokiečių, jie išžudė daug tūkstančių kalėjimuose ar net pakeliui, — ar privalėjo Lietuvos politiniai ir religiniai vadovai juos garbinti, jų ilgėtis ir jiems už tai dėkoti?

Dažnai yra minimi ir pabėgėliai iš Pabaltijo ir kitų kraštų. Jie laikomi kriminalistais ir tautos išdavikais. Manau, kad Niunkai yra gerai žinoma, jog visos Maskvos pavergtos tautos yra panašūs "išdavikai". Jiems visiems tėvynė, nors ekonomiškai neturtingesnė, yra brangi ir gerbtina. Kaip po I pasaulinio karo, taip ir dabar nemaža pabėgėlių dalis grįžtų savo tėvynėn, jei ji nebūtų letų pavergta.
J. Aničas dedasi nesuprantąs, kam Vatikanas duoda lengvatų Lietuvos ir kitų pavergtųjų kraštų katalikams:
Būdingas Lietuvos katalikų bažnyčios modernizavimo bruožas yra gausios nuolaidos, lengvatos tikintiesiems. Nors katalikų bažnyčia "naujų laiko ženklų" akivaizdoje apskritai nešykšti lengvatų tikintiesiems, bet, mūsų nuomone, Tarybų Lietuvos tikintiesiems Vatikanas daro specialių nuolaidų42.

Nėra ko tuo stebėtis. Bažnyčios tikėjimo ir drausmės dalykuose yra tokių, kurie gali būti keičiami. Jie gali būti ir iš tikrųjų yra keičiami ir mūsų laikais, ypač naujųjų laikų katakombų kraštuose. J. Aničas rašo:
Todėl katalikų bažnyčiai, kaip ir kitoms konfesijoms, iškilo gyvybinis reikalas prisitaikinti prie socialistinio anstato ... Iš esmės nauja yra tai, kad bažnyčiai tenka taikytis prie darbo žmonių valdžios, prie socialistinės visuomenės gyvenimo . . . Daugelis dvasininkų, pirmaisiais Tarybų valdžios metais užėmusių priešiškas socializmui pozicijas, naujo gyvenimo veikiami, tapo lojalūs Tarybų valdžiai.43
Taip. Tai yra neginčijama tiesa. Daugelis tų, kurie pareiškė bent menkiausią pasipriešinimą ar net buvo neutralūs, žuvo kalėjimuose ar Sibiro tundrose. Gi tie, kuriems pasisekė grįžti į savo kraštą, jau nebeturėjo jėgų ir laisvės išreikšti savo nusistatymą.

Apskritai popiežių Joną XXIII palankiai piešia sovietiniai propagandistai. Tačiau, kai kalba apie jo santykius su pavergtąja Lietuva, jam prikiša neleistiną propagandą ir neteisėtą kišimąsi ne į savo reikalus. Pavyzdžiui, J. Aničas rašo:
Popiežius Jonas XXIII, kreipdamasis savo laiške į katalikų bažnyčios Lietuvoje dvasininkus ir tikinčiuosius, stengėsi pavaizduoti reikalą taip, lyg čia tikintiesiems būtų kliudoma gyventi pagal savo krikščioniškąjį tikėjimą. Visiškai prasilenkdamas su istorine tiesa, jis tvirtino, jog dalis dvasininkų ir kai kurie tikintieji pokario metais buvę patraukti atsakomybėn "dėl parodyto tvirtumo, laikantis tikėjimo ir saugojant švenčiausias bažnyčios teises", o ne už priešišką politinę veiklą ir buržuazinių nacionalistų pogrindžio bei jų ginkluotų gaujų rėmimą, kaip buvo tikrovėje44.

Tai vėl kitas vergiško Maskvai klusnumo pavyzdys. Pašvęsti vyskupai priversti gyventi tremtyje. Tikintiesiems kliudoma atlikinėti savo pareigas. Tėvams ir net senoms moterėlėms draudžiama pamokyti vaikus pagrindinių tikėjimo tiesų. Valstybės tarnautojai ar turintieji bet kokią valdišką tarnybą neturi teisės dalyvauti pamaldose. Kunigų seminarijoje yra leidžiama tik trisdešimčiai jaunuolių ruoštis kunigo pašaukimui. Nepaisant visų šių suvaržymų, sovietiniai propagandistai kalba apie religinę laisvę.

Nepaisant žiauraus persekiojimo, Lietuvoje tikėjimas dar yra gyvas žmonių širdyse. Tiesa, J. Mačiulis rašo, kad "religinis fanatizmas gyvas tik nedaugelio žmonių sąmonėje"46. Bet V. Niunka ir J. Aničas aiškiai pripažįsta, kad taip nėra. J. Aničas rašo:
Tuo pat metu Lietuvos katalikų bažnyčios vyskupijų kurijos ėmėsi kai kurių priemonių II Vatikano susirinkimo dekreto apie "Kunigų tarnystę ir gyvenimą" reikalavimams įgyvendinti. Jos pradėjo spręsti vieną sudėtingiausių katalikų bažnyčios, kaip ir kitų konfesijų, dabarties problemų — suaktyvinti dvasininkų veiklą parapijose, sustiprinti jų pastoracinę drausmę. Tuo tarpu epocha, prie kurios stengiasi prisitaikinti bažnyčia, gana nepalanki sėkmingam šios problemos sprendimui.46

Tarsi norėdamas išteisinti religijos persekiojimą, tas pats autorius rašo:
Didžiuliai mūsų didžiosios šalies laimėjimai visose gyvenimo srityje pakirto religijos socialines šaknis . . . Žymiai mažiau tikinčiųjų lanko bažnyčias, mažiau krikštijama, tuokiamasi ir laidojama su religinėmis apeigomis. Mokslinė pasaulėžiūra vis labiau išstumia religiją iš darbo žmonių sąmonės.47

Bet iš kitos pusės, po II Vatikano susirinkimo religinis atgimimas pasireiškė ir Lietuvoje. Jei prieš

T. Valius Žemaitija — Rūpintojėlis (spalvotas ofortas, 1972, Toronto)



T. Valius Žemaitija — Morė (spalvotas ofortas, 1972, Toronto)

tai jaunesnieji kunigai "augančio tikinčiųjų religinio indiferentizmo ir ateizmo akivaizdoje" neteko entuziazmo, kai kurie jų net bandė prisitaikyti prie esamos santvarkos taip toli, kad vietos ordinarai turėjo juos sudrausti,48 tai po susirinkimo daug kas pasikeitė.

Apskritai vyskupai ir kunigai darė tai, kas buvo galima esančiose aplinkybėse. Jie stengėsi daryti reformas visur, kur jos buvo reikalingos. Lietuvos kunigų komisija paruošė ir išleido "Ap-eigyną". Tikintieji šviečiami teologiškai ir liturgiškai. Jie mokomi bendrai giedoti ir kalbėti bažnyčiose priimtas maldas. Toji pati komisija kiek pataisė kasdienines maldas: "Tėve mūsų" ir "Sveika Marija". "Ryškus Lietuvos katalikų bažnyčioje vykdomos liturginės reformos bruožas yra bažnytininkų pastangos prisiderinti prie nacionalinės specifikos ir tuo padidinti reformos veiksmingumą".49

Amerikos lietuvių laikraščiai dažnai mini Lietuvos šventovių išniekinimą. Tos žinios patenka ir į nelietuvių spaudą. Turėdamas tai mintyje, Aničas rašo: "Lietuvos katalikų bažnyčios vadovai ir jų skatinami dvasininkai po II Vatikano susirinkimo ėmė labiau rūpintis bažnyčių aplinka, jų išore bei interjeru, kulto inventoriaus būkle".50 Mums yra žinoma bažnyčių ir kitų kulto dalykų būklė sovietinėje Rusijoje. Jos yra valstybės nuosavybė. Naudojimasis jomis yra apkrautas dideliais mokesčiais. Dėl to jų atnaujinimas ar išlaikymas para-piečių pinigais yra dvigubas mokesčių mokėjimas. Bet nepaisant to, tikintieji daro ir darytų net daugiau, jei jie nebūtų dėl to persekiojami, ar bažnyčios nebūtų paimamos kitiems tikslams. Be-



T. Valius Žemaitijoje (spalvota litografija, 1973, Paryžius)

veik visos gražiausios Vilniaus bažnyčios yra atimtos ir naudojamos profaniniams tikslams. Dėl to nėra ko Aničui garsintis, kad Lietuvos dvasinė vyriausybė darė, kas jai buvo leidžiama. Gerai žinoma, kas įvyko su naująja Klaipėdos bažnyčia. Juk ir ji buvo statoma su valdžios žinia, bet nusavinta, kai buvo baigta statyti.
J. Aničas šaukiasi net Amerikos komunisto R. Mizaros pagalbos religijos persekiojimui Lietuvoje užtušuoti:
Antai kunigas Alfonsas Lapė, kalbėdamasis su Rojum Mizara 1965 m. rugpiūčio 9 d., pareiškė: . . . Religinis antagonizmas, kuris buvo jaučiamas prieškariniais laikais, nvksta dabarties gvvenime. Įvairių tikybų ir tautybių žmonės randa bendrą kalbą51.

Be reikalo Aničas šaukiasi tokių įrodymų. Laisvųjų kraštų net kalėjimų gyventojai turi daugiau laisvės negu Maskvos imperijos neva laisvai gyveną piliečiai. Jos vergija suartina visus ir padeda surasti bendrą kalbą. Ekumenizmas Rusijos imperijoje, ypač Lietuvoje, yra labiau galimas negu kitur, nes ten visų religijų atstovai neša tą pačią naštą. Nėra ko stebėtis ekumeninėmis pamaldomis, kad "evangelikų - liuteronų dvasininkai bet kurias iškilmingas pamaldas šios konfesijos bažnyčiose dabar stengiasi paversti ekumeninėmis". Maskvos imperialistų persekiojimas gali ateityje prisidėti prie Rytų ir Vakarų Bažnyčių suartėjimo.
Numato šią galimybę ir J. Aničas, rašydamas: Neabejotina, jog tiek tikinčiųjų, tiek ir ateistų tarpe pritariama pastangoms tų dvasininkų, kurie jaučia pareigą pasisakyti už visų visuomenės narių, nepriklausomai nuo jų pažiūros į religiją, tarpusavio supratimą, už aktyvų materialinių ir dvasinių vertybių kūrimą.52

Tarsi išsigandęs, kad gal per daug objektyviai nupiešė religinę Lietuvos ir visos bolševikiškos imperijos padėtį, J. Aničas baigia savo straipsnį V. Lenino pažiūrų į religiją pakartojimu. Leninas mokė, kad bet kokia religijos forma komunistams yra nepriimtina, kad "subtili, dvasinė, pačiais puošniausiais 'idėjiniais' drabužiais aprengta dievulio idėja" yra pavojingesnė, negu "šiurkščių, pasenusių, aptriušusių formų religija. "Pagal bendrą komunistų metodą, J. Aničas baigia šį pareiškimą: "Todėl mokslinė - ateistinė propaganda turi tinkamai nušviesti nūdienio religijos modernizavimo tikrąją esmę bei paskirtį".53

Apskritai, perskaičius visus tris veikalus, susidaro įspūdis, kad jie buvo parašyti "dialogo su bažnytininkais" dvasia. Jų autoriai gerai žino, kad dabartinėmis sąlygomis joks nuoširdus dialogas tarp Maskvos ir Bažnyčios yra neįmanomas. Gerai tai žinodami, jie negali kitaip kalbėti ir rašyti. Jiems yra daugiau ar mažiau žinoma, kad laisvųjų kraštų ekonominis gyvenimas ir religinė laisvė yra žmonėms labiau priimtina negu Maskvos vergija. Ką J. Minkevičius sako apie katalikų filosofiją, tai labiau tinka maskvinei filosofijai, kad ji "neduoda galimybės atskleisti tikrųjų kultūrinės pažangos 'antinomijų' priežasčių" 54 Maskvos diktatoriai alina paglemžtą kraštą ne vien materiališkai, bet ir kultūriškai. Niunka klausia Bažnyčios vadovybę: "Kokiu keliu toliau eis katalikų' bažnyčia: ar ji iš tikrųjų ryžtingai ir galutinai atsiribos nuo ultrareakcingų imperialistinių jėgų, siekiančių sukelti termobranduolinį karą?"55 Mano pageidavimas yra toks: Niunka tepaklausia apie tai Maskvos vadovų. Nuo jų vienų priklauso pasaulio taika, laisvė ir gerovė. Tik kai Maskva pakeis savo politiką, pasaulis bus laisvas ir laimingas.

1. V. Niunka, Socialiniai katalikybės mitai, Vilnius 1965, p. 4. Toliau ši knyga bus žymima santrauka SKM. 2. V. Niunka, Vatikanas ir antikomunizmas. Vilnius 1970, p. 231 -232. Toliau ši knyga bus žymima santrumpa VA. 3. SKM, 137 - 138. 4. SKM, 141. 5. SKM, 111. 6. SKM, 113. 7. VA, 39 - 40. 8. VA, 47. 9. SKM, 99. 10. SKM, 102. 11. SKM, 108. 12. SKM, p. 109 ir toliau, VA, p. 67 ir toliau. 13. SKM, 117. 14. SKM, 124. 15. SKM, 131. 16. SKM, 16 - 17. 17. SKM, p. 70 - 71. 18. Vatikano antrasis ir po jo, Vilnius 1971. Šiame straipsnių rinkinyje V. Niunkos straipsnis yra 66 - 96 puslapiuose. Toliau ši kolektyvinė knyga bus žymima santrumpa Vat. II. 19. SKM, 77 - 78. 20. SKM, 78. 21. VA, 47. 22. VA, 53. 23. SKM, 79-80. 24. VA, 55. 25. SKM, 83. 26. SKM, 89. 27. VA, 85. 28. VA, 90. 29. VA, 115. 30. VA, 117. 31. VA, 124. 32. VA, 126-127. 33. Vat II, 94. 34. Vat. II, 95. 35. VA, 171. 36. VA, 174. 37. VA, 198. 38. Vat. II, 94. 39. VA, 211 - 212. 40. Vat. II, 121. 41. VA, 44, 42. Vat II, 147. 43. Vat. II, 130 - 131. 44. Vat. II, 134. 45. Vat. II, 5. 46. Vat. II, 135. 47. Vat. II, 131. 48. Vat II, 136. 49. Vat. II, 144 - 145. 50. Vat. II. 150. 51. Vat. II, 151 - 152. 52. Vat. II, 155. 53. Vat. II, 156. 54. Vat II, 60. 55. SKM, 115.



T. Valius   Šarnelės (V. Mačernio tėviškės) peizažo eskizas




 
 
Sukurta: Kretingos pranciškonai