Vytautas Bieliauskas

Kazimieras
Bradūnas

Jonas
Grinius

Paulius
Jurkus

Antanas
Vaičiulaitis

Juozas
Girnius

Leonardas
Andriekus

 
   
 
SOLŽENICYNAS IR PABALTIJO TAUTOS PDF Spausdinti El. paštas
Parašė Anatolijus C. Matulis   
Nesiimsime nagrinėti Solženicyno politinių ir filosofinių pažiūrų. Tai skaitytojas gali rasti kasdieninėje spaudoje ar net televizijos programose. Mums įdomiau žvilgelėti, kokia šio rusu rašytojo nuomonė apie mažas tautas, prisiglaudusias' prie Baltijos jūros: Estiją, Latviją ir Lietuvą. Šį klausimą Solženicynas savo Nobelevskaja Lekcija taip atsako: "Tautos yra žmonijos turtas, jos yra tik skirtingos asmenybės. Mažiausios iš jų turi savo individualias spalvas ir nešioja savyje ypatingą Dievo duotą charakterį" (p. 19). Kyla klausimas, kaip ir kur Solženicynas susipažino su šiomis "mažomis" tautomis ir daugiausia su Pabaltiju. Žinome, kad jis buvo suareštuotas Kuršių Neringoje (Rytprūsių pusėje); tada nemaža pabaltiečių pažino kalėjimuose ir koncentracijos stovyklose. Po to jau laisvas daug kartų atostogavo Pabaltijo kraštuose ir ypač Estijoje. Solženicyno gerą pabaltiečių pažinimą pats šios apžvalgos autorius patyrė susitikime su jo advokatu dr. Heebu, kuriam pirmiausia dėmesį patraukė mano baltiška pavardė. Reikia šia proga pabrėžti, kad Solženicynas dėl palankaus pabaltiečių aprašymo nemažai buvo sovietų spaudos išpeiktas (Solzhenitsyn: A Do-cumentary Record. New York: Har-per and Row, 1970).

Prieš tęsdami toliau savo pasirinktą temą, turime pirma paminėti pora Solženicyno darbų, kuriuose pabaltiečių siluetas nėra per ryškus, bet ten jis vis tiek randa savo vietą. Apsakyme Zachar Kalita primenamas Lietuvos istorinis įvykis, Cancer Ward sutinkame lietuvį Kostoglotovo su gydytoja Doncova pasikalbėjime, pjesėje Olen i šalašovka randame žmogų su Baltrušaičio pavarde, o Gulag Archipelago (Paper-Back Edi-tion puslapiuose 11, 72, 189, 202, 213, 519) matome irgi ryškių pabaltiečių atspalvių.

Solženicyno aprašomų pabaltiečių belaisvių - kalinių gyvenimas yra begalinė konfrontacija tarp jų ir žiaurios žmogaus gyvenimui aplinkos. Šios negatyvios aplinkos dramatiškumas ir sudaro centrą mūsų tolimesnėms pastaboms. Galime šį "milieu" padalinti į dvi pagrindines dalis: a. fizinę gamtą, kaip geografinį stovį, klimatą, kalėjimų pastatus, koncentracijos stovyklas, ir b. socialinę "gamtą", kuria kritikas Lukacs vadino socialiniu kompleksu. Pastarasis apima visus ryšius tarp pabaltiečių, rusų kalinių ir valstybinio autoriteto reprezentantų. Fizinė gamta yra žmogaus nepakeičiama. Su ja kiekvienas kalinys turi kovoti. Tik kalinio gudrumas ir išradingumas gali jį išlaikyti. Valstybinis elementas šią fizinę gamtą vartoja žmogaus dvasiai palaužti. Tik prisiminkime koncentracijos stovyklų geografines vietas. Per nežmoniškus šalčius ir karščius niekas ir niekur nepabėgs. Betgi socialinėj aplinkoj ir belaisviai žmonės turi nemažą galią ir dvasiniu atžvilgiu šiek tiek laisvės. Šitas socialinės aplinkos valdymas ir tvarkymas pasidaro ne tik kritiškas kalinių fiziniam ir dvasiniam gyvenimui, bet yra ir svarbus įrankis visos žmonijos pagerinimui. Pozityviai vystoma bendrystė tarp pabaltiečių ir rusų tautos belaisvių, pagrįsta visuotiniais etiniais įstatymais, padės ir visos žmonijos tobulėjimui. Todėl Solženicynas dažnai pabrėžia, kad kalinių santykiai turi būti geras pavyzdys ir laisvėje gyvenantiems žmonėms.

Panagrinėkime, nors ir trumpai, šį pabaltiečių elgesį socialinės "gamtos" ribose. Pirmiausia žvelgiame į romaną The First Circle, kuriame rašytojas mums portretuoja latvių kalinių grupę. Aiškiai matome, kad latvių religingumas ir artimi tautiniai tarpusavio bendravimo santykiai suteikia jiems, beveik visiems, dvasinę ir moralinę jėgą (3 skyrius).

Šį moralinį žmogaus dvasios pajėgumą valstybinis autoritetas yra pasiryžęs kaip nors sugriauti. Tai jis bando pasiekti savo gerai žinoma sistema, trumpai pavadinta "informers". Mav-rino "šaraškoje" vienas iš penkių ar šešių kalinių yra šnipas, bet latvių ir rusų belaisvių pati dauguma šią komunistinės sociologijos "filosofiją" griežtai atmeta. Abi šių kalinių grupės tiki, kad jeigu jie nori likti vertingi žmonės, nors ir šioje tamsioje padėtyje, jie turi laikytis tokių principų, kaip žmogaus dvasinė vertybė, dorumas ir teisingumas. Prisiminkime Nemovo žodžius (Olen i šalašovka, III, 1), kur jis mums primena, kad žmogaus sąžinė pasidaro kompasas, kuris veda jį į šiuos idealus, ir kad be sąžinės žmogaus gyvenimas neturi vertės. (Šita mintis kartojasi ir Nobelevs-kaja Lekcija, ir dramos veikale Sve-ča na vetru). Tie etiniai pagrindai yra tokie patys ir pabaltiečių ir rusų kaliniams. Jie turi ryškėti ir augti kiekviename socialiniame ryšyje tarp kalinių. Be jų, pabrėžia Solženicynas, žmogaus gyvenimas pavirs į beprasmišką biologinę egzistenciją.

Vaizdžiai tai iškyla gerai žinomoj Solženicyno apysakoj One Day in the Life of Ivan Denisovich (liet. vertimas "Viena Ivano Denisovičiaus diena" 1963) piešiamuose estų kaliniuose:
Du estai, kurie buvo kaip dvynukai, sėdėjo ant akmeninio bloko ir rūkė, pusę cigaretės pasidalindami ir iš to paties kandiklio . . . Jie abu buvo taip artimi, jog atrodė, kad negalėtų kvėpuoti be viens kito . . . Jie dalinosi visu savo maistu ir miegojo viršutinėse lovose .. . Ar eilėje stovėdami, ar kalinių skaičiavime, ar eidami miegoti, jie tarpusavy kalbėjo su viens kitu, visuomet tyliu balsu, neskubėdami. Bet jie nebuvo jokie broliai; jie tik čia susipažino. Vienas iš jų, sako, buvo žvejys; kitą tėvai buvo išvežę į Švediją, kai rusai atėjo į Estiją, ir jis buvo dar vaikas. Kai jis užaugo, savanoriškai grįžo į Estiją gauti mokslo universitete.
Šiom dienom žmonės sako, kad nesvarbu, iš kur žmogus yra kilęs, ir kad visur yra blogų žmonių. Bet iš visų estų, kuriuos jis buvo sutikęs, Šuchovas nesutiko nė vieno, kuris būtų buvęs blogas (Bantam Book, 6th printing, p. 55).

Jeigu pabrėžtumėm tik kai kurias pagrindines vietas, tai už tų sakinių rasime ir idealinį žmogaus pasaulį. Šioje ištraukoje matome savo artimo meilę, žemiškų ir dvasinių "turtų pasidalinimą, žmogaus lygybę ir dvasinę demokratiją. Tai turtas, tik kuri turėdamas, žmogus gali vadintis tikru žmogumi. Solženicynas vaizduoja pabaltiečius kaip šios brangenybės nešiotojus ir saugotoju.

Kitas šiame veikale aprašytas pa-baltietis yra latvis Kilgas. Solženicynas šioje apysakoje labai kukliai vartoja vardus ir pavardes. I- 24 kalinių jis įvardija tik 12 (lyg ap lų). Visi kiti palieka arba kaip savu tautos atstovai (latviai, estai, lietuviai, rumunai, moldavai), arba numeriai, arba ligoniai ("dechodaigi . Šitas latvis turi net tokį pat vardą. kaip ir pats centrinis charakteris Šuchovas. Jie abu yra svarbūs jie atstovauja dviem tautinėms dalims šioje koncentracijos stovykloje. Solženicynas, paklusniai sekdamas slavų literatūrinę tradiciją, pasirenka Kilgą ir Šuchovą, paprastus liaudies žmones, kaip atstovus ir savo paties gyvenimo filosofijos. Šį palinkimą jau matėme. The First Circle su žinu ir Spiridonu, o romane August 1914 su Vorotyncevu ir Blagodariovu. Grįžtant prie Kilgo ir Šuchovo, jie mums primena Gustavo Vigelando geležines figūras Oslo miesto parke. Jie stovi beamžiame, sušalusiame judesyje ir pačiame elementariniame žmogaus stovyje. Bet tarp jų matome ir svarbių skirtumų — ne tik fiziniu sudėjimu, bet ir gyvenimo pažiūromis. Bežvelgdami į Kilgą ir Šuchovą pastebime ryškius charakterio skirtumus. Kilgas yra sąmoningas ir populiarus savo tautiečių tarpe: turi lengvo humoro, net bloga sutini maža šypsena. Palyginus Šuchovas tylesnis, įtemptas psichologinis tipas, pasyviai stovi laiko tėkmėje. Jis lyg ii dingsta tarp stovyklos pastatų ir balto sniego. Latvis atrodo drąsus, ambicingas, nekenčia valstybinio autoriteto ir perdaug to net neslepia. Tai kyla vėl klausimas, iš kur K gauna šią psichologinę ir fizinę jėgą. Atsakymą randame greitai. Viskas, atrodo, auga iš jo pabaltiečių tautiečių rato ir iš jo miškiais. Šitas tautinis bendravimas atneša Kilgui savimi pasitikėjimą ir patvirtinimą, kad jis vis tiek liko žmo-


Dail. V. K. Jonyno darytas lietuvių pranciškonų antkapinis paminklas Šv. Jono kapinėse Brooklyne, N.Y. Nuotr. R. Kisieliaus

gumi, kad kas nors ir kai kur jo laukia, kad jis nėra vienišas, bet kad juo saviškai rūpinasi ir jo nepamiršta. Svarbu, kad jis turi tai, ką mes anglų kalboje vadiname "identity" (tapatybę), kurią galime laikyti asmenybės stiprumu. Tad savaime aišku, kad valstybiniai atstovai šitą asmenybės tapatybę nori kaip galima greičiau sunaikinti. Tautinė dvasia vra stipri ir nepasiduoda. Šiuo atveju Šuchovas daug praranda. Jis yra rusas, pati stovykla yra Sovietų Sąjungoje. Jis kalba kaip ir visi kiti rusiškai, jis teturi tik numerį "S-854". Kilgui ir kitiems pabaltiečiams tai nėra problematiška. Jų tautinis charakteris ir geri tarpusavio santykiai duoda jiems reikalingos energijos, kurios reikia gyvenimui šiomis nežmoniškomis sąlygomis. Jie tą viską atlieka daugiau iš instinkto, o ne iš intelektualinės sąmonės.

Kilgo santykiai su rusu Šulchovu yra irgi įdomūs, nes jie atstovauja beveik visiems ryšiams tarp pabal-tiečių ir rusų kalinių. Šie ryšiai yra pagrįsti tolerancija ir nėra per daug artimi. Bet tai greitai praranda didesnę svarbą, nes kalėjimo likimas sujungia juos visus į vieną grupę. Visi kaip vienas jie pradeda kovą prieš neteisingą ir besąžinį valstybinį autoritetą. Laimėti šiai kovai ir pakelti šiam tragiškam likimui lieka tik viena sąlyga, be jokio tautinio skirtumo. Visi turi stoti už žmogaus garbės, jo vertybės ir tiesos principus. Jie visi turi auklėti krikščioniškus broliškus ryšius ir neatiduoti savo sąžinės valstybės atstovams. Nei pabaltiečiai, nei rusai kaliniai negali leistis į jokius kompromisus Šioje žmoniškumo sferoje. Per šias 'įvirtas ir aštrias etines mintis plau-da ir gilus jausmas, kuris švelniai visus kalinius paverčia į tikrus bro-'ius; tai visos žmonijos meilė. Solženicynas pabrėžia, kad šios meilės pasireiškimas ir auginimas kalėjimuose bei koncentracijos stovyklose kaip geras pavyzdys turi siekti ir vdsą laisvąjį pasaulį, jeigu mes norime dar ir toliau laisvėje gyventi.
Anatolijus C Matulis


 
 
Sukurta: Kretingos pranciškonai