Vytautas Bieliauskas

Kazimieras
Bradūnas

Jonas
Grinius

Paulius
Jurkus

Antanas
Vaičiulaitis

Juozas
Girnius

Leonardas
Andriekus

 
   
 
LITERATŪROS PARAŠTĖ PDF Spausdinti El. paštas
Parašė L. M.   
PASTABOS APIE MŪSŲ DAILIĄJĄ PROZĄ
Šiandien jau drąsiai būtų galima pavadinti nuobodžiu kiekvieną, kuris imtų kalbėti apie mūsų dailiosios prozos negalavimus ir mėgintų jieškoti būdų sergančiai mūsų beletristikai pagydyti. Daug kas ir įvairiomis progomis yra šiuo klausimu rašę, jieškoję kaltininkų ir siūlę receptus padėčiai pagerinti. Pavyzdžiui, pasirodžius V. Mykolaičio-Putino, romanui „Altorių šešėly“, buvo jau plačiai kalbama, kad reikalas gerokai pagerėjęs, kad ateity nebebūsią galima kalbėti apie mūsų dailiosios prozos krizę. Bet tai būta tik laikino, tiesa, gana stipraus potvynio, kuris greit atslūgo ir padėtis vėl pasidarė sunki, jei nesakysim kad beviltiška. Mat, įsisenėjusios ligos, kaip žinoma, labai sunkiai pagydomos, jei jos gydomos ne visomis priemonėmis.

Mes čia dar kartą surizikuosime įsigyti nuobodaus žmogaus titulą ir pamėginsim naujai paliesti šią perdaug jau seną ir skaudamą žaizdą. Tiesa, nemanome ir mes čia pateikti stebuklingai veikiančių gydomųjų priemonių, tik kukliai bandysime šį reikalą dar kartą iškelti ir pasvarstyti.

Iki šiol buvo įprasta visą kaltę suversti mūsų lyriškai prigimčiai. Gal tai ir buvo bent iš dalies tiesa. Lyriškumas visuomet kenkia objektyviam dailiosios prozos charakteriui. Bet ir tai negalima kategoriškai teigti. Juk toks Gogolis argi nebuvo grynas lyrikas?

Pirmoje eilėje, žinoma, reikėtų pasakyti seną išmintį, kad mūsų dailiosios prozos atgaivinimui būtinai reikalingi nauji ir pajėgūs talentai, ar bent, mažų mažiausiai, normalus prieauglis, kuris garantuotų tolimesnį jos vystymąsi ir egzistenciją. Bet čia pat reikėtų padaryti ir mažytį rezervą, prisimenant, kad talentų pas mus visais laikais netrūko, tik jie po pirmos antros knygos išsisemdavo, kažkaip staiga sunykdavo ir palikdavo, lyg be saulės išaugę daigai, vegetuoti. Ir niekam dar iki šiol nepavyko nustatyti, kodėl taip atsitikdavo. O juk šis reiškinys neleido mūsų beletristikai susiformuoti, susikurti pastovesnes tradicijas ir savitą charakterį. Ji visą laiką vegetavo Žemaitės, Vaižganto ir Vinco Krėvės šešėlyje, nors, kaip jau minėjome, atskirų talentų niekuomet netrūko. Todėl mes ir manytumėm, kad negalavimo priežasčių reikėtų jieškoti ne talentų trūkume, bet kur kitur. Pirmoji ir gal pati esmingiausioj, mūsų nuomone, priežastis buvo per siauras mūsų rašytojo akiratis ir tiesiog japoniškas užsidarymas savosios parapijos rėmuose. Reikia pripažinti, mūsų beletristas dažnai neturėjo būtinos ir pakankamos rašytojui Vakarų Europos prasme intelektualinės kultūros, platesnių pažiūrų bei gilesnio susipažinimo su filosofija ir kitais žmogaus dvasią liečiančiais mokslais. (Čia mes kalbame ne apie atskirus rašytojus, bet apie bendrą lygį.) Visos idėjos pasiekdavo mus pavėluotai, nustojusios degančio aktualumo. Absoliuti izoliacija šiais laikais visgi nebeįmanoma, ir sunku įsivaizduoti tokią literatūrą, kuri būtų kurčia ir akla savo epochos žmonijos idealams ir siekimams. Jeigu senieji mūsų rašytojai, gyvenę romantizmo žydėjimo epochoje, negalėjo atsiduoti grynai literatūrai, turėdami atlikti tautinės sąmonės žadintojų ir liaudies švietėjų uždavinius, jeigu simbolizmo laikais mūsų rašytojai irgi tebeturėjo kovoti dėl laisvo žodžio, o tauta gyveno knygnešių epochą, tai Nepriklausomybės laikotarpy rašytojas yra visiškai laisvas nuo visų kitų pareigų ir jis gali būti tik rašytojas. Bet ir Nepriklausomybės metais mūsų beletristai tebežiūrėjo pro gerokai pasenusius, dar Žemaitės nešiotus buities vaizdavimo akinius ir iki pačių paskutinių dienų tebevaizdavo gerai visiems pažįstamą, aiškų, primityvų, mažai tesikeičiantį kaimo žmogų, kuris visuomet buvo daugiau etninis negu psichologinis tipas. Tačiau nė vienas iš jų nepasiekė V. Krėvės lygio, davusio stiprų psichologiškai plačios mūsų kaimo gyvenimo epochos vaizdą. Todėl daugelį mūsų rašytojų būtų galima tiesiog pavadinti etnologais, papročių aprašinėtojais, bet ne rašytojais tikra to žodžio prasme. O plačiau pažvelgti į žmogų jiems neleido mūsų jau minėtasis filosofinio apšvietimo trūkumas. Vaizduodami nuolat tuos pačius žmones ir negaudami naujo maisto, jie be galo greit sunykdavo ir pražudydavo talentus.

Mūsų rašytojai visuomet stovėjo per toli nuo didžiųjų pasaulinės literatūros revoliucijų bei srovių, bijodami sušlapti vyžas ir kietai laikydamiesi principo: „pragyveno tėvai — pragyvensim ir mes“. Tikrai baisiai sunku palikti gimtąjį namą — areną, kurioje tauta ilgus amžius kovojo savo būti ar nebūti kovą. Bet taip pat neturime teisės ir atsilikti.

Aišku, čia kalti ne vien patys rašytojai. Daugeliu atvejų galėtumėm pasakyti, kad jie nežinojo, kur eiti ir iš kur semtis žinių. Didelė kaltės dalis šiuo atveju tenka mūsų aukštosioms ir aukštesniosioms mokykloms, nesugebėjusioms duoti pakankamai žinių ir, ypač, išmokyti svetimų kalbų, (čia mes nemanome kritikuoti minėtų mokyklų, tik konstatuojame visiems žinomą faktą.)

Nemaža mūsų rašytojų, norėdami duoti žūt būt ką nors naujo, nuėjo ir klaidingais keliais. Nebenorėdami vaizduoti kaimo, persimetė į inteligentinių sluogsnių vaizdavimą. Tačiau šis eksperimentas nepavyko todėl, kad jie visiškai nepažino savo vaizduojamojo objekto, kai tuo tarpu Lietuvos kaimą vaizdavo gana pakenčiamai, naudodamiesi dar vaikystėje įsigytu žinių bagažu. Kiti originalumo jieškojo laužydami gramatines bei sintaksines kalbos formas, norėdami bent tuo išsiskirti. O visos šitos pastangos nuėjo veltui jau vien tik dėl to, kad reformos pradėtos ne iš to galo, ne nuo savęs, kad neturėta tinkamo pasiruošimo ir priešas pulta tinkamai neapsiginklavus.

Tiesa, buvo pas mus ir aukštos intelektualinės kultūros rašytojų, visiškai tinkamai supratusių savo uždavinius ir savo darbui tinkamai pasirengusių. J. Dobilas, Ignas Šeinius, Jurgis Savickis, V. Mykolaitis-Putinas, Antanas Vaičiulaitis — štai šios srovės rašytojai. Tik jie, būdami neskaitlingi, nuskęsdavo prisiekusių buities vaizduotojų jūroje.

Dar viena mūsų dailiosios prozos krizės priežastis — per menkas teoretinis pasiruošimas savoje specialybėje. Nors teorija ir neišmoko rašyti (talentas vistiek būtinas), bet smarkiai padeda suracionalizuoti talentą, įneša daugiau kritiškos dvasios ir išmoko nedaryti tų klaidų, kurias darė kiti, bei nedaryti to, kas kitų jau padaryta. Įgimto talento ir aukštos teoretinės bei apskritai intelektualinės kultūros junginys galėtų duoti labai didelius dalykus. Įsigijusi daugiau teoretinės kultūros, mūsų dailioji proza galėtų nusikratyti savo autodidaktiškumo ir etnologinio charakterio.

Tremtyje esančių, ypač pradedančiųjų, beletristų tarpe praeities klaidos tebekartojamos. Ir čia jie nesugeba koja kojon žygiuoti su Vakarais, patys būdami Vakarų kultūros židiniuose ir maža ką iš jų tepasimokydami. Vieni iš jų iki šiol nuo seno įprastu būdu tebevaizduoja buitį, o kiti sentimentaliai nusaldintas miesčioniško gyvenimo scenas. O taip baisiai norėtųsi ko nors naujo ir stipraus. Padėtį gelbsti senesnieji ir turį daugiau kūrybinės rutinos beletristai: Antanas Vaičiulaitis, Liudas Dovydėnas, Jurgis Jankus, Pulgis Andriušis ir Vincas Ramonas. O reikėtų juk ir visai naujų vardų. Dėl to šia proga norėtųsi sveikinti kai kieno be reikalo niekinamus jaunus žmones, susispietusius aplink rotatorinį leidinį „Žvilgsniai“, visomis jėgomis jieškančius naujų kelių ir besistengiančius išaugti į tikrus vakarietiškos kultūros rašytojus. Tūlas suabejos ir pasakys, „kad jie dar nieko pozityvaus nesukūrė. Bet juk jie yra jauni ir jieško.

Baigiant šias pastabas, būtų galima pasiūlyti šį receptą: a) išauginti aukštos intelektualinės kultūros rašytojo tipą; b) mūsų buitį ir žmogų pavaizduoti visuotinės problematikos šviesoje; c) praplėsti tematiką ir veikalų apimtį; d) pakelti mūsų dailiosios prozos formalinę kultūrą.
Ši operacija būtina, jei mes norime sukurti pastovias grožinės literatūros tradicijas ir mūsų literatūrą pakelti iki pasaulinės literatūros lygio. Dar kartą čia tenka pabrėžti, kad atskirais talentais gal mes ir nesam taip baisiai atsilikę, tik bendras l y g i s yra katastrofiškai žemas. Ir tik pakėlus bendrą lygį, būtų išspręsta dailiosios prozos krizės problema.
 
 
Sukurta: Kretingos pranciškonai