Vytautas Bieliauskas

Kazimieras
Bradūnas

Jonas
Grinius

Paulius
Jurkus

Antanas
Vaičiulaitis

Juozas
Girnius

Leonardas
Andriekus

 
   
 
VYT. ALANTO „DRAMOS VEIKALAI“ PDF Spausdinti El. paštas
Parašė DM.J.   

Vytautas Alantas. DRAMOS VEIKALAI „Akštadvaris“ ir „Buchalterijos klaida“. Išleido „Mūsų Kelias“ 1947 metais. Viršelis P. Osmolskio.

Knyga, deja, nieko naujo į mūsų literatūrą neatneša. Dramos veikalų bado lietuviškoj raštijoj nesumažina. Prisiminus, kad dramos žanras ypatingai reikalauja kūrybinio brandumo ir kad jame mažiausiai leistini rašytojiški eksperimentai bei savo talento jieškojimai — šios knygos pasirodymu negalima perdaug džiaugtis.

Vytauto Alanto knygoje randame du veikalus: „Aukštadvarį“ — 3 veiksmų dramą ir „Buhalterijos klaidą“ — 3 veiksmų komediją. I. Dramos veikalo branduolys paprastai yra sprendžiamoji problema.

 
„Aukštdavaryje“ ji yra gana sunkiai sugaunama. Galbūt ją galima būtų pavadinti sveikojo, vispusiškai gyvenimą teigiančiojo prado susidūrimu su liguista dvasiniuose kompleksuose susipainiojusia pasaulėjauta. Pirmąjį atstovauja senoji Žymantienė Morta ir jos sūnus, daktaras, jaunoji agronome; antrąjį Irena Žymantienė ir romantiškoji legendos Sigizmunda. Šalia teigiamųjų abiejų polių atstovų grupuojas neigiamieji charakteriai, kurių vienintelis tikslas — visomis priemonėmis siekti materialinės naudos. Tai Irenos Žymantienės brolis Jackūnas, iš dalies jo tėvas ir ūkvedis Žymantas.

Medžiaga, kaip matome, veikalui pasirinkta visai nebloga ir duodanti daug“ galimybių dramatinei akcijai. Veikėjai organiškai suaugę su atstovaujama pasaulėžiūra ir, svarbiausia, yra išvengta jų suschematizavimo. Jie nekalba oratoriškai iš savo tribūnų, kas yra svarbiausioji naujosios Škėmos dramos „Živilės“ yda, bet neprarasdami savo žmogiškos gyvybės ir šilumos kovoja su likimo jiems skirtomis situacijomis.

Tačiau visa nelaimė glūdi pasirinktosios medžiagos apipavidalinime. Galima būtų pasakyti, kad V. Alantas privertė savo veikėjus būti žymiai plokštesniais, nei jie patys norėjo būti. Štai, pavyzdžiui, autorius sukuria dirbtiną, neišpasakytai sentimentalią dramos atomazgą, kurioje Irena Žymantienė, apsivilkusi jungtuvių rūbais, nusiskandina, o agronome Julė patetiškai pastato prie jos ir Sigismundos portreto gėles, turinčias simbolizuoti jų nerealų, svajingą ir trapų gyvenimą.


Tokiu keliu neišsprendžiamos gyvenimo ir mirties problemos. Herojus ir tuo pačiu žiūrovas yra išraunami iš gyvenamos realybės ir priverčiami pergyventi kažką neįtikinamo, šiuo atveju, sentimentalaus ir beprasmiško. — Ir ne tik dramos atomazgoje, bet ir atskirose scenose yra jaučiama jėgos stoka norimas problemas iškelti skaidrias ir aštrias, įsirėžiančias į žiūrovo sąmonę visu savo gyvenimišku rimtumu ir reikalavimu apsispręsti. Atrodo, kad ir V. Alantas, kaip ir daugelis mūsų rašytojų tremtyje, negali išsivaduoti iš mūsų literatūrą dusinančio plokštumo slogučio.

Aišku, negalima atrasti knygoje sakinio arba taško, kuriame būtų išreikšta ši kūrinio yda; ji glūdi daug giliau, pačioje rašytojo kūrybinėje intuicijoje ir talento apimtyje. Tačiau šios ydos apsunkintas menininkas tampa bejėgis prieš savo pasirinktą medžiagą; jo žvilgsnis negali perskrosti paviršutinės gyvenimo plutos ir negali pasiekti tikros, nuolatos kasdienybę atnaujinančios gyvenimo gelmės. Tokiu būdu, jis mums neįstengia nieko naujo atskleisti, jo knygoje mes randame palaidą ir nepajėgią kasdienybę, kuri, nesurišta su gyvenimo gelme, lieka visados tuščia ir be pagrindo.

II. Komedijai mes statome kitus reikalavimus nei dramai. Joje paprastai kaip tik yra parodoma kasdienybė ir jos pajungti žmonės. Parodydama jų interesų siaurumą, komedija mums atskleidžia gilią tiesą: kad žmonės, užsidarę siauram savo pasistatytų tikslų ir savo aplinkos rate, dažnai yra labai juokingi; mes nejučiomis dairomės gyvenime ir randame daugelį komiškų pavyzdžių, kurių anksčiau nepastebėjome. Tuo būdu komedija atlieka savo meninę misiją — atidengti, gilinti ir plėsti žmogaus gyvenimą.

„Buhalterijos klaida“ — rašyta dar Nepriklausomoje Lietuvoje. Jos tema — mūsų valdininkijos smulkaus buržuazinio idealo atidengimas. Jonas Brūzga ir jo sekretorius Grigonis yra tipingi daugeliui ano meto valdininkų. Tiesa, jie specialiai sukarikatūrinti, tačiau komedijoje negalime to laikyti yda. Abiejų vyrų buhalteriniai suplanuotas gyvenimas atsimuša ir susikryžiuoja su kitų veikėjų (Brūzgos dukters, Studento Rimyškio) troškimais. Jų planus suardo paprastas, bet neapskaičiuojamas gyvenimo faktas: dviejų jaunų žmonių meilė. Komedijoje veiksmas gana gyvas, apstu humoro; gero režisieriaus rankose veikalas tikrai galėtų praturtinti Nepr. Lietuvos teatro lengvojo žanro repertuarą.

Dabar ši komedija yra nebeaktuali. Galime klausti: kaip tai? argi geras veikalas gali būti toks trumpalaikis? Ir štai čia pasikartoja ta pati nelaimė kaip ir „Aukštadvario“ dramoje. „Buchalterijos klaida“ yra nebeaktuali, nes buvo parašyta perdaug plokščiame lygyje. Personažai yra perdaug apspręsti bėgamojo laikotarpio; humoras dažnai išgaunamas pigiais sceniniais efektais (Grigonio pasipiršimas Aldonai). Nejaučiame ir „Buchalterijos klaidoj“ stiprios kuriančiojo jėgos, kuri duotų ir vaizduojamiem personažams ir visai komedijai nepraeinantį individualumo bruožą. Visa yra mums atidengiama kaip trafaretinis paveikslas, dažnai pasikartojąs ano meto visų žanrų literatūroje ir gyvenime.

 
 
Sukurta: Kretingos pranciškonai