Vytautas Bieliauskas

Kazimieras
Bradūnas

Jonas
Grinius

Paulius
Jurkus

Antanas
Vaičiulaitis

Juozas
Girnius

Leonardas
Andriekus

 
   
 
GINČAS DĖL LIBERALIZMO PDF Spausdinti El. paštas
Parašė Ant. Maceina   

Į V Y K I A I   I R   Ž M O N Ė S

Mano straipsnis „Liberalizmo kelias į bolševizmą“ (Aidų 13 nr.) - nevieną sujaudino ir net papiktino. Nevienas, buvęs liberalu visą gyvenimą ir net lankęs bažnyčią, pasijuto Įžeistas išgirdęs, kad jo eitas kelias — yra kelias į bolševizmą. Nevienas taip pat pačią straipsnyje keliamą idėją pavadino ,,klaikia klaida“ ir „pigia demagogija“ (plg. „Mintis“ 1948 m. geg. 14 d.). Visa tai rodo, kad liberalizmo santykis su bolševizmu yra jaudinantis dalykas, kuris prašosi ne tik keliamas, bet ir nagrinėjamas. Palikdamas ateičiai istorines šio klausimo papildas, kurias kiti gal dar geriau padarys, negu aš, šiuo tarpu norėčiau sustoti tik ties keletą pastabų, kylančių ryšium su atsiradusiais priekaištais ir nesusipratimais.

1. Straipsnio priežastis


Kai kas klausia, kodėl minėtas straipsnis buvo parašytas kaip tik šiuo metu,, kada visos jėgos yra telkiamos kovai prieš bolševizmą? Ar tai neskaldo šių, taip dabai dabar reikalingų jėgų? Ar tai nėra meškos patarnavimas, nes, sakoma, straipsnio „išvadomis galės džiaugtis tik Stalinas“ („Mintis“, ibd.).

Visai teisingai yra pastebėta, kad straipsnis yra atsiradęs „tik ne dėl V. Ramono „Kryžių“ („Mintis“ ibd.). Aišku, ne! V. Ramono veikalas buvo tiktai proga, tiktai akstinas priminti mūsų visuomenei paties Kristaus paskelbtą, tačiau daugelio jau spėtą pamiršti tiesą, kad velnio negalima išvaryti belzebubu.


Į kovą su bolševizmu šiandien jungiasi visi — ir liberalai su socialistais. Vienur, jie kovoja su komunizmu aršiau, kitur nuolaidžiau. Tačiau beveik visur ateina ir kovoja. Ir niekas jų nuo šitos kovos nestumia. Niekas jos nesisavina, nes bolševizmas yra ne tik ideologija, bet ir kardas, nešamas per pasaulį seno rusiškojo imperializmo. Todėl su. juo galima, kovoji įvairiais motyvais: idėjiniu ir religiniu, politiniu ir tautiniu, socialiniu ir ekonominiu. Ir šiandien niekas neklausia, kokia intencija veda kurį karį. Kiekviena jėga yra branginama ir todėl priimama. Šiuo tad atžvilgiu ir liberalo bei socialisto smūgis gali būti reikšmingas.

Tačiau kai visose šitose grumtynėse iškyla klausimas: kas sudarys idėjinę bolševizmui užtvarą; kas išnaikins dvasinį bolševizmą; kas duos žmogui naują antibolševikinę kultūros linkmę, kovojančios jėgos pasirodo esančios nevienodos vertės. Tiesa, jos beveik visos mėgina būti tąja idėjine užtvara, tąja nauja dvasia ir nauja kultūra, kuri yra būtina tikrai bolševizmo pergalei. Šiuo atžvilgiu neatsilieka nė liberalai su socialistais. Ir jie nori būti bolševizmui užtvara. Tik kuo jie šitą užtvarą sudarys? Ar savo pinigais, patrankomis ir savo kūnais? Taip! Ar savo idėjomis, savo dvasine nuotaika ir savo kultūra? N e!

Ir čia yra giliausia priežastis, kodėl minėtas straipsnis buvo parašytas. Nebepakenčiama buvo nuolatos girdėti, kad liberalinis ir socialistinis pasaulis nugalės bolševizmą. Todėl ir buvo norėta parodyti, kad be fizinės, techninės ir ekonominės jėgos šitas liberalinis ir socialistinis pasaulis neturi nieko, ką galėtų prieš bolševizmą pastatyti, nes bolševizmas kaip tik ir yra iš šito pasaulio kilęs. Bet kadangi bolševizmas yra i r idėja, ne tik kardas, todėl vienu tik kardu jo nugalėti negalima. Jo užtvara turi būti ne tik Marshalio planas, ne tik Reinas ar Atlantas, bet ir ideologija, kuri įstengtų bolševizmą sunaikinti žmogaus dvasioje, nes šita užteršta dvasia yra pirmaeilis bolševizmo šaltinis. Ar liberalizmas bei socializmas- yra tokia ideologija? Jokia prasme! Priešingai, liberalinė ir socialistinė ideologija yra bolševizmo gimtinė, jo lopšys, jo auklė ir žindyvė. Tai ji, kaip toji legendarinė Romos vilkė, jį išpenėjo savo pienu. Savo pozityvizmu ir materializmu, savo indiferentizmu ir ateizmu ji sunaikino žmoguje dvasios primatą. Bolševizmas gerai suprato liberalizmo pradėtą kurti gyvenimo tipą ir jį užbaigė-visiškai tobulai. Todėl kai šiandien tasai pats liberalizmas su socializmu — tie bolševizmo tiesioginiai gimdytojai — atžygiuoja, grojant marseljetę, nešini Rousseau, Comte ir Markso paveikslais, atžygiuoja kovoti su Leninu ir Stalinu, — tylėti nebegalima, jeigu nenorime prarasti bet kokio vertybių pajautimo. Visi šitie liberalizmo bei socializmo nešami paveikslai ir ant transparentų išrašyti šūkiai yra t o s pačios kilmės ir tos pačios dvasios, kaip ir bolševikų. Ar tad jie gali būti tikrąja ir radikaliąja užtvara? Ar gali belzebubas išvaryti velnią?

Tačiau ar tai reiškia, kad liberalai su socialistais nebegali iš viso kovoti su bolševizmu? Klausimas neatsakomas viena kuria prasme. Savo idėjomis iš tikro ne. Bet jie gali ateiti į šitą kovą kaip atsivertėliai. Jie gali ateiti apsivilkę nebe parado, bet atgailos drabužiu. Jie pasibaisėdami gali praregėti, kur nuvedė žmoniją jų ideologija. Todėl gali jos išsižadėti. Tuomet jie iš tikro bus tikrieji kariai, gal net geresni, negu kai kurie senieji krikščionys, kurie dėl savo nerangumo kartais pelno užtarnautos bausmės. Tačiau tokiu atveju liberalai ir socialistai nebebus nei liberalai n e i socialistai. O kol jie tvirtai savos ideologijos tebesilaiko; dar daugiau, kol jie šitą ideologiją stato priešais bolševizmą kaip užtvarą, tol jų kova yra tik paviršutiniška, tik techninė. Tai intereso, bet ne tiesos kova. Šiuo atžvilgiu liberalizmas su socializmu nėra partneris Krikščionybei, kuri vienintelė yra ideologinė bolševizmo užtvara. Bolševizmas, kaip šiandien jau visiems aišku, yra pirmoje eilėje ne tiek politinė, socialinė ir ekonominė sistema, kiek materialistinė religija. N. Berdiajevas jau prieš penkiolika metų atkreipė į tai pasaulio dėmesį. Todėl jį nugalėti gali ne kokia nors pažangos religija (liberalizmas), ne kokia nors rasės ar tautos religija (nacionalizmas), ne kokia nors ekonomikos religija (socializmas), bet RELIGIJA — be jokio priedo ir be jokio apribojimo. Aštrų klausimą: Roma ar Maskva — keliame ne tik mes. Jį kelia ir prancūzai, kur katalikai „eina iš daikto su socialistais ir radikalais“ („Mintis“ ibd.). Jean Grandmaison, atpasakodamas R. Arono straipsnį apie antikomunizmo prieštaravimus, pastebi: „Krikščionybė ar komunizmas. Bažnyčia ar revoliucija. Štai R. Arono nerašyta išvada, prie kurios prisijungia garsioji Proudhono dilema. Ją verta pabrėžti katalikams, kurie vieninteliai turi sėkmingo vaisto prieš šią rykštę (komunizmą)“ (La France catholique, 1948 m. bal. 30 d.). Liberalai su socialistais gali pasidaryti šio vaisto dalininkais, tačiau jie turi čia pasielgti taip, kaip pasielgė Ninivos gyventojai.

2. Išdavikai ar įvykdytojai


Kai kas vėl nori pateisinti liberalizmą tuo, esą ir katalikai davę duoklės bolševizmui. Iš tikro, savo nerangumu pastebėti kapitalizmo nekrikščioniškąjį pobūdį, savo egoizmu nematyti žmoguje artimo ir brolio, galop kai kuriais žmonėmis, nuėjusiais tiesioginėn bolševizmo tarnybon, katalikai yra prisidėję (prie komunizmo įsigalėjimo bent praktinėje srityje. Tai faktas, kurio negalima neigti. Juo remdamasis kai kas tad ir norėtų liberalizmo bei socializmo įnašą pastatyti toje pačioje plotmėje ir demagogija apkaltinti tuos, kurie liberalizmą laiko bolševizmo gimtine. Kaip dėl Stalino buvimo kunigų seminarijoje, kaip dėl Pakarklio ir Neries buvimo ateitininkų korporacijose negalima teigti, ,,kad kunigų seminarijos arba katalikiškosios organizicijos yra tikrosios bolševikų peryklos“ (Mintis“ ibd.), taip lygiai esanti „pigi demagogija“ iš filosofijos profesoriaus lūpų girdėti, kad kas yra nuoseklus, tas yra arba krikščionis arba bolševikas. Ir vis dėlto šitas sugretinimas yrą raišas. Tiesa, iš viršaus jis yra panašus. Tačiau savo gelmės.e jis anaiptol nėra vienaprasmis.

Kuo katalikai yra prisidėję prie bolševizmo? Tuo, kad jie nuo Krikščionybės nutolo, jos principų nevykdė, Bažnyčios mokslo neklausė (Plg. kai kurių katalikų elegesį su pop. Leono XIII „Rerum novarum“ ir su pop. Pijaus XI „Quadragesimo anno“, kurios kai kurie katalikai neleido perskaityti savo patronalinėse bažnyčiose. Tuo nusiskundžia pats pop. Pijus XI paskesnėje savo eneiklikoje ,,De communismo atheo“.); kad jie pasiliko katalikai tiktai vardu, bet ne širdimi; kad jie savo religiją net formaliai paneigė. Katalikų duoklė bolševizmui iš esmės yra atremta į Krikščionybės išdavimą. Katalikų žmonės, nuėję tarnauti bolševikams, yra atkritėliai ir nuo krikščioniškosios idealogijos ir nuo krikščioniškosios praktikos. Išdavikų vardas jiems tinka visokeriopa prasme. Ir tokia išdavikų eilė eina per visą Krikščionybės istoriją. Pirmas išdavimo aktas įvyko Getsemani sode Judo pabučiavimu. Vienas iš dvylikos jau buvo išdavikas! Mes apverkiame juos, šituos atskalūnus, mes meldžiamės už juos, nes jie dažnai nė patys nežino, ką daro. Tačiau kiekvienu atveju jie yra nudžiūvusios ir nulūžusios Krikščionybės kamieno šakos.

Ar šitaip galima būtų kalbėti ir apie liberalizmo bei socializmo įnašą į bolševizmą? Anaiptol! Liberalizmas parėmė bolševizmą ne tuo, kad jo šalininkai būtų jo nesilaikę ir jį paneigę, bet tuo, kad jis pagrindiniais savo ideologijos principais, savo nuotaika ir savo kultūra bolševizmą pradėjo savo įščiuje, atidarė jam kelią į žmogaus vidų ir nutiesė jam pasaulėžiūrinius pagrindus. Be liberalizmo ir socializmo bolševizmas yra negalimas ir nesuprantamas. Mums reikia išstudijuoti Comte, kad suprastume Marksą; ir mums reikia išstudijuoti Marksą, kad suprastume Leniną. Todėl liberalai bei socialistai, nuėję bolševizmo tarnybon, anaiptol nėra liberalizmo ar socializmo ar socializmo išdavikai. Jie yra įvykdytojai savo pirminės ideologijos. Bolševizmas nesukūrė jokios naujos idėjos, kurios nebūtų buvę liberalizme ar socializme. Jis tik šitas idėjas nuosekliai bei logiškai pritaikė valstybės ir visuomenės gyvenime. Liberalizmas ir. socializmas (ypač pirmasis!) yra daugiau teorija. Bolševizmas yra daugiau veiksmas. Tačiau argi vadinsime išdaviku tą, kuris nuo teorijos pereina prie veiksmo? Liberalai ir socialistai, nuėję bolševikams tarnauti, savų įsitikinimų anaiptol nepaneigė ir jų neišsižadėjo, kaip kad katalikai. Jie tik paneigė liberalų nerangumą, nenuoseklumą, teoretiškumą; jie tik paneigė socialistų kompromisinę dvasią, norą laukti ir žiūrėti. Jie tik išdavė amžiną žmogaus norą dairytis atgal, pridėjus ranką prie arklo. Jie buvo nuoseklūs ir logiški. Jie suvokė liberalistinę bei socialistinę idėja ligi pat jos gelmių; jie suprato jos“ reikalavimus ir todėl nuėjo jai tarnauti ne sužalotu jos pavidalu, kaip yra liberalizme, bet grynu, kokį jį, deja, sukūrė bolševizmas. O tie, kurie pasilieka šalia bolševizmo, pradeda su juo šiandien kovoti. Pabrėžiu šiandien, nes liberalų ir socialistų ankstesnės simpatijos mums yra gerai žinomos. Tačiau šita jų šiandieninė kova yra, kaip buvo sakyta ne idėjos, bet intereso kova. Todėl kur tik interesas liaujasi, ten liaujasi ir ši kova. Klaida tad yra interesą maišyti su ideologija, ir interesą paneigusius žmones laikyti ideologijos išdavikais. Ką gi jie čia išdavė?

Taigi: Adomauskis, Pakarklis, Gira iš vienos pusės ir Paleckis, Gedvilą, Šimkus iš kitos — jie nestovi vienoje ir toje pačioje plotmėje, kaip kai kas norėtų mus įtikinti. Pirmieji yra išdavikai, antrieji įvykdytojai; pirmieji atkritėliai, antrieji išvystytojai; pirmieji davė šuolį į šalį, antrieji žengė tuo pačiu kėliau toliau. Judas ir Saulius — abu buvo Kristaus priešai. Tačiau katras iš jų yra išdavikas? Saulius Kristaus neišdavė. Persekiodamas Jo mokinius, jis tik vykdė savo įsitikinimus ligi galo. Tai j i s suklupo prieš savo dieviškąjį Priešą, ne Judas. Tai j i s tapo didžiausiu Krikščionybės apaštalu, ne tasai jaunikaitis, kuriam gaila buvo išsižadėti savo turtų ir kuriam pasitraukus Kristus pasakė amžinos reikšmės posakį apie adatos skylutę ir kupranugarį. Iš tikro-; prometėjai greičiau randa kelią į jų persekiojamą Viešpatį, negu buržujai (Apie tai esu rašąs „buržuazijos žlugime“, Kaunas 1940.). Todėl Rusijos atsivertimas yra žymiai didesnė galimybė, negu liberalinio ir socialistinio pasaulio. Nuosekli ir logiška dvasia yra nuosekli visur: ir kovoje ir maldoje, nes malda taip pat yra veiksmas.

3. Anglosaksų mįslė


Kai kas, dairydamasis po anglosaksų kraštus, nustebęs patiria, kad tenai bolševizmas yra įleidęs šaknis žymiai mažiau, negu kitur. Tuo tarpu liberalizmas ir socializmas klestėte klesti. Iš to norima padaryti išvadą, esą liberalizmas bei socializmas tiesioginio ryšio su bolševizmu negalįs turėti. Jeigu bolševizmas, sakoma, nekilo ten, kur „liberalinėmis idėjomis apsiėmusi beveik visa tauta“ (Mintis ibd.), o Rusijoje, kur „popų įtakos“ paneigti negalima, vadinasi, ne liberalizmas esąs kaltas dėl bolševizmo kilmės. Tačiau kiek pats pastebėtas faktas yra tikras, tiek iš jo daroma išvada yra klaidinga; klaidinga dėl to, kad anglosaksiškų kraštų stebėtojai išleidžia iš akių tenykščio liberalizmo ir socializmo pobūdį.

Ir liberalizmas ir socializmas anglosaksų kraštuose neturi ir niekados nėra turėjęs tokio aštraus pasaulėžiūrinio bruožo, kurį jis turėjo ir tebeturi Europos kontinente, pirmoje eilėje romaniškuose kraštuose, ypač Prancūzijoje. Šiuo atžvilgiu tebūna man leista pacituoti kitų, šį klausimą geriau pažįstančių žmonių nuomonę. Gotthilf Schenkel (socialistas) savo knygoje „Kirche, Sozialismus, Demokratie“ (Stuttgart 1948), kalbėdamas, kad „iš marksistinės ūkio morfologijos“ buvo padaryta „materialistinė istorijos filosofija“, pasiryžusi medžiaginėmis funkcijomis išaiškinti ir anapus ūkio esančias gyvenimo sritis, pastebi: „Anglų ir amerikonų darbininkų sąjūdis šio kraštutinio perdėjimo išvengė. Apskritai šios tautos yrą blaivesnės ir nemano, kad kiekvienas pažinimas turi būti išvystytas ligi galutinių teorinių savo išvadų“ (41 p.). Ir kitoje vietoje: „Anglų darbininkija sąmoningai eina evoliucijos keliu. Žinodama, kaip komplikuotas ir kaip jautrus yra ūkinis pramonės šalies aparatas, jį vengia bet kokio nereikalingo sutrikdymo ekonominiame visumos gyvenime. Tačiau savo keliu ji eina atkakliai ir tiksliai. Ji apsiriboja ūkiniais ir politiniais klausimais. Jai neateina nė į galvą atstovauti bendrosioms istorijos filosofijos teorijoms arba pasaulėžiūrinėms tezėms, kurios priklauso religijos sričiai. O apsiribojime kaip tik ir pasirodo meistriškumas. Tuo būdu ji atlieka begalinį praktinį darbą. Jos programa ir jos praktika paiso ne tik darbininkų interesų, bet ir viduriniojo luomo. Tuo būdu anglų darbo partija randa plačią dirvą ir stiprų. atgarsį“ (56 p.). Kaip tik dėl šito nepasaulėžiūrinio savo bruožo anglų darbo partijoje dalyvauja ir katalikai, Tas pat yra ir su liberalinėmis anglų partijomis. Ir jos neatstovauja pozityvizmui, kaip darbo partija ten neatstovauja materializmui. Todėl liberalinėse anglų partijose katalikai taip pat dalyvauja. Anglų ir socializmas ir liberalizmas yra tiktai ekonominės sistemos, tiktai ekonominiai pasiūlymai, paskui kuriuos neina pasaulėžiūros pakeitimas, kaip tai vyko ir tebevyksta nevienoje Europos kontinento valstybėje.

Todėl kai šiandien nevienas mūsiškių anglų liberalizmą ar socializmą stato pavyzdžiu, jis turį nepamiršti padaryti iš to reikalingas išvadas: nubraukti pasaulėžiūrini pobūdį liberalizmui ir socializmui. Kol tai nėra padaryta, tol mūsiškis liberalizmas ir socializmas nėra tas pat, kas ir angliškasis. Europos kontinento socialistai mėgina eiti šiuo apsivalymo keliu. Prieš pora metų girdėjome Dr. Hognerio, Dr. Schmid'o, Dr. Schumacherio (vokiečių socialistų vadų) pareiškimus. Olandijos socializme vyksta ta pati reakcija. „Mes stovime pradžioje“ — rašo Geert Ruygers savo knygoje. „Socializmas vakar ir šiandien“. — Mes nenorime sutaikinti Krikščionybės su marksizmu, nes marksizmas, kaip pasaulėžiūra, jau atgyveno savo dienas. Tačiau pergalėjus marksizmą, pasidaro galimas socializmas, pastatytas ant krikščioniškųjų pamatų“ (cit: Dokumente, 1947 m. 1 nr.). Todėl kai kontinento socializmas ir liberalizmas apsivalys nuo materialistinių ir pozityvistinių priemaišų; kai jis virs  t i k t a i  ekonominėmis sistemomis; kai katalikai galės dalyvauti liberalinėse ir socialistinėse partijose, neišduodami savo įsitikinimų, tuomet anie „naujieji liberalai ir socialistai“ nebebus atsakingi už bolševizmo Įsigalėjimą ir tuomet jie galės teisingai pykti, jeigu ši kaltė jiems bus prikaišiojama. Tačiau kai šiandien mūsų liberalai net gimnazijos moksleivius nori auklėti pozityvistinėje dvasioje; kai mūsų socialistai aiškiai prisipažįsta prie marksistinės istoriosofijos su materialistiniu savo pagrindu, — jiems ligi angliškojo liberalizmo ir socializmo yra dar labai toli, ir anglų pavyzdys kaip tik eina prieš juos. Lietuviškasis liberalizmas yra atėjęs per Rusiją iš Prancūzijos. O ten jis yra pozityvistinis. Lietuviškasis socializmas yra slaviškasis padaras. O ten jis buvo ir pasiliko materialistinis. Tuo tarpu argi ne pozityvizmas ir materializmas yra dvasinė bolševizmo gimtinė? Bolševizmas gimė ne iš kurios nors šalies, ne iš kurios nors grupės, bet iš liberalizmo ir socializmo i d e o 1 o g i j o s. Ir kol šitoji ideologija yra gyva, tol ir d v a s i n i s bolševizmo šaltinis yra gyvas.

 

4. Netikri liberalai


Pasipiktinimas mano straipsniu padidėjo dar ir dėl to, kad nevienas žmogus, visą gyvenimą ėjęs sakramentų, pripažinęs Krikščionybės tiesas ir vis dėlto laikęs save liberalu, pasijuto dabar įjungtas į bolševikų arba bent į jų pagalbininkų eiles. Pasipiktinimas ir net užsigavimas yra visiškai suprantamas. Tačiau tebūna man leista šitiems žmonėms pastatyti vieną klausimą: ar jūs iš tikro esate liberalai? Savo straipsnyje atskyriau trejetą liberalizmo rūšių: 1. liberalizmas kaip laisvės gynimas, kurio šalininkais yra pirmoj eilėj katalikai; 2. ekonominis liberalizmas, kurio šalininkais yra visi kapitalizmo gynėjai, tarp jų ir katalikų, nors ir nenuosekliai; 3. pozityvistinis liberalizmas, kuris yra filosofija ir pasaulėžiūra, kilusi iš Rousseau ir Comte, ir kuris jau seniai yra Katalikų Bažnyčios atmestas ir pasmerktas. Kuriai tad liberalų rūšiai jūs priklausote? Nuo šio atsakymo priklausys ir jūsų pasipiktinimo teisingumas. Jeigu pirmajai, jūs piktinatės be reikalo, nes straipsnis absoliučiai taikomas ne jums. — Jeigu antrajai, jūs piktinatės perdaug, nes ekonominis liberalizmas tik netiesioginiu būdu yra prisidėjęs prie komunizmo išaugimo. Kapitalizmas skatina bolševizmą kaip reakciją prieš savo iškrypimus. Be abejo, eiti sakramentų ir būti kapitalistu yra keistas dalykas. Nesuderinamas su Krikščionybe savo teorijoje, kapitalizmas, kaip praktinis veikimas, gali susiderinti atskiro žmogaus dvasioje, tegul ir keistu būdu. Todėl ekonominio liberalizmo atstovų tarpe randame ir katalikų. — Jeigu jūs priklausote trečiajai rūšiai, jūs galite piktintis ar nesipiktinti, tačiau pozityvistinės pasaulėžiūros tiesioginio ryšio su materializmu, iš kurio išaugo bolševizmas, paneigti negalėsite. Priklausydami šiai trečiajai rūšiai, jūs esate tikrieji liberalai ir jums visu svoriu mano straipsnis buvo taikomas. Visi. kiti, save vadiną, liberalais, yra netikri liberalai. Jiems mano straipsnis tinka tik tiek, kiek jie šiai trečiajai rūšiai priklauso, ją, gina ir ją skleidžia. Liberalizmo terminas yra daugiaprasmis. Tai savo straipsnyje aiškiai pabrėžiau. Reikia tad jį imti tiesiogine jo prasme. Kitaip susipainiosime ir savo idėjose ir savo pergyvenimuose.
 
Tikras tad liberalas yra tas, kuris yra pozityvistinės pasaulėžiūros savo filosofijoje, kuris yra  l a i c i s t a s kultūros santykiuose su Bažnyčia; kuris yra  s u b j e k t y v i s t a s  religijos atžvilgiu. Tačiau liberalu negalima nei vadinti nei vadintis, jeigu kas nors turi kitokias pažiūras į politinę ar socialinę valstybės santvarką, negu joms atstovauja kuri nors politinė katalikų partija. Krikščionybė neduoda konkrečių politinės ir net socialinės srities santvarkos būdų. Jeigu tad kuri nors katalikų partija pasisako už tą ar kitą būdą, tai dar anaiptol nereiškia, kad ji pasisako Krikščionybės vardu ir kad kitaip pasisakiusieji jau būtų nekatalikai. Jokia katalikų partija, net jeigu ji yra. ir vienintelė, neturi teisės kalbėti Bažnyčios vardu ir nepritariančius jos politinei ar socialinei programai laikyti pasaulėžiūriniais liberalais ar socialistais. Tuo tarpu mūsų visuomenėje ši klaida buvo ir kai kieno tebėra daroma. Galimas daiktas, kad j i yra kalta, jei pas mus kai kurie k a t a 1 i k a i — ne tik vardu, bet ir širdimi — įsikalbėjo esą liberalai ir įsižeidė, paskaitę mano straipsnį. Tačiau tikrovėje jie liberalais (tikrąja prasme!) nėra. Tuo tarpu tiktai tikruosius liberalus, liberalus dvasia,ir darbais, ne vardu, lietė anasai straipsnis. Užtat kas nėra liberalas savo pasaulėžiūra, tegul nesivadina nė šiuo vardu, nes jis pastarajame Europos kultūros šimtmetyje jau yra įgijęs specifinę savo prasmę.

*

Štai tos kelios pastabos, kurias radau reikalo padarytį ryšium su iškilusiais priekaištais ir atsiradusiais nesusipratimais. Iškelta tezė yra tikra tiek filosofiškai, tiek istoriškai. Būčiau laimingas, jeigu kam pavyktų, įrodyti, kad liberalizmas ir socializmas nuvedė pasaulį ne į bolševizmą, bet į — Krikščionybę nes trečiojo kelio žmonijos istorijoje nėra. Yra tik tarpinių stočių.

 
 
Sukurta: Kretingos pranciškonai