Vytautas Bieliauskas

Kazimieras
Bradūnas

Jonas
Grinius

Paulius
Jurkus

Antanas
Vaičiulaitis

Juozas
Girnius

Leonardas
Andriekus

 
   
 
VYTAUTĄ DIDĮJĮ PRISIMINUS PDF Spausdinti El. paštas
Parašė DR. KONSTANTINAS AVIŽONIS   

1430 m. rugsėjo mėn. pradžioje senojoje Lietuvos sostinėje, didžiųjų Lietuvos kunigaikščių rūmuose vyko skubūs pasiruošimai didelėms ir nepaprastoms iškilmėms. Į Vilnių bei Trakus buvo suvažiavę ne tik svarbieji did. Lietuvos kunigaikščio Vytauto pareigūnai bei bendradarbiai, jo šeimos nariai bei giminaičiai, žymieji Lietuvos didikai ir bajorai, bet kiekvienu metu buvo laukiami ir užsienio valstybių svečiai, pasiuntiniai bei atstovai. Rugsėjo mėn. 8-ji buvo numatyta kaip nepaprasta diena: ją turėjo įvykti Vytauto vainikavimas Lietuvos karaliumi. Toms iškilmėms jau buvo tinkamai pasiruošta, tik dar buvo laukiama imperatoriaus Zigmanto atsiunčiamo žadėtojo karaliaus vainiko su reikalingais vainikavimo dokumentais.

Vytautas su savo svečiais tačiau imperatoriaus pasiuntinių nesulaukė. Bijodami, kad nenutrūktų draugiški Lietuvos ir Lenkijos santykiai ir tuo būdu neišnyktų ir taip jau gana silpnos lenkų viltys, kad Lietuva po Vytauto mirties galutina; susijungs su Lenkija, Lenkijos didikai visomis priemonėmis stengėsi sutrukdyti Vytauto vainikavimą Lietuvos karaliumi, siūlydami jam net Lenkijos karaliaus vainiką ir reikalui esant, būdami pasiruošę pradėti karą su Lietuva. Specialiai pastatytos lenkų sargybos suėmė per Lenkijos teritoriją į Vytauto vainikavimo iškilmes vykusius imperatoriaus Zigmanto pasiuntinius ir tuo būdu sutrukdė Vytauto vainikavimą.

Tai buvo didelis smūgis ne tik pačiam Vytautui, bet ir visai to meto Lietuvos politikai. Tačiau nei Vytautas, nei lietuviai did. Lietuvos kunigaikščio vainikavimo byloje neketino nusileisti ir buvo pasiruošę prireikus net ir ginklu apginti savo teises prieš lenkus. Su imperatoriumi buvo susitarta, kad Vytautui skirtasis Lietuvos vainikas bus pasiųstas kitais keliais, aplenkiant Lenkijos teritoriją; buvo jau paskirtas ir naujas vainikavimo iškilmių terminas, bet senelis Vytautas (jis jau turėjo per 80 su viršum metų) tos šventės nebesulaukė, nes jis po trumpos ligos mirė tų pačių metų spalio mėn. 27 d.


Nepriklausomoje Lietuvoje mes buvome įpratę tą likiminę 1430 m. rugsėjo mėn. 8 dieną švęsti kaip tautos šventę. Ji švenčiama ir dabar, tremtyje. Tai nėra koks anachronizmas, kad šiais demokratijos klestėjimo -laikais lietuviai iškilmingai mini tą dieną, kurią turėjo įvykti did. Liet. kunigaikščio Vytauto vainikavimas Lietuvos karaliumi. Toli gražu tai nereiškia, kad lietuviai būtų kokie nors monarchistai. Tai yra tik buvusios Lietuvos didybės ir galybės prisiminimas. Juk ir prancūzai nenustoja savo būdingo demokratiškumo bruožo, nors jie ir nepaprastai pagarbiai, su dideliu sentimentu ir net savotišku giliu pietizmu prisimena savo imperatoriaus Napoleono I-jo laikus. Tai yra psichologiškai, visai suprantamas reiškinys — prisiminti savo tautos ir savosios valstybės galybės laikus. Pagaliau ir monarchija anais laikais buvo laikoma pati tobuliausia ir aukščiausia valstybinio gyvenimo forma bei santvarka.

Lietuvių tauta šiuo metu pergyvena galbūt skaudžiausius laikus visoje savo istorijoje. Ne tik nepriklausomo valstybinio Lietuvos gyvenimo ugnelė šiuo metu svetimųjų yra visai užgniaužta, bet ir pati lietuvių tauta yra tragiškai išblaškyta po visą platųjį pasaulį. Manau, nesuklysiu pasakęs, kad tiek tėvynėje palikęs ir svetimųjų visaip engiamas, tiek sunkų kalinio jungą nešdamas plačiuosiuose Sibiro kraštuose, tiek nepavydėtiną tremtinio dalią kęsdamas Vokietijoje ir įvairiose kitose pasaulio valstybėse lietuvis tebepuoselėja savo širdies gilumoje tą nepriklausomo valstybinio gyvenimo liepsnelę ir su pamaldumu prisimena ne tik Nepriklausomosios Lietuvos, bet ir žilosios lietuvių senovės laikus. Juk tai yra visai natūralu ir suprantama, kad kiekvienas žmogus, patekęs į nelaimę ir vargą, yra linkęs galvoti ir savo vaizduotėje atkurti šviesiąsias ir laimingąsias savo gyvenimo dienas. Taip pat yra natūralu, kad visa tauta, išgyvendama sunkiąsias ir juodąsias savo dienas, su malonumu prisimena ir savo akis kreipia į tuos savo praeities laikus, kada jos istorija buvo didinga ir kada pati tauta buvo galinga.

Išeidami iš šių paprastų ir natūralių žmogiškųjų savybių, mes labai lengvai galime suprasti ir atjausti XIV š. pabaigos ir pačios XX a. pradžios lietuvius, kurie, kęsdami sunkų Rusijos carizmo jungą, turėjo kovoti net už lietuviškosios spaudos laisvę. Kaip tik tautinio atgimimo bei spaudos draudimo laikais viena svarbiausių savęs grūdinimo priemonių lietuviui ir buvo savo didingos praeities pažinimas. Ne be reikalo „Aušros“, „Varpo“, „Tėvynės Sargo“ bei kitų lietuviškų laikraščių puslapiuose tiek daug buvo rašoma apie karžygiškus bei romantiškuosius Lietuvos praeities laikus. Dr. Basanavičius, Dr. Kudirka ir kiti to meto žymieji lietuvių kovotojai atsidėję vartė apdulkėjusius ir supelėjusius Lietuvos praeities puslapius, kiekviena proga aikštėn keldami didinguosius atskirų lietuvių ir visos lietuvių tautos darbus bei žygius praeityje. Ne atsitiktinai, bet visiškai sąmoningai, vadovaudamasis savo laikų dvasia, Dr. Vincas Kudirka, Lietuvos himno autorius, į šią tautos giesmę įrašė žodžius: „Lietuva, Tėvyne mūsų, tu didvyrių žeme, iš praeities tavo sūnūs te stiprybę semia“. Tie žodžiai mums yra be galo artimi, ypačiai, kai mes juos suprantame ir tariame praeities perspektyvoje.

Nors Lietuvos istorijos mokslas šiandieną jau labai toli yra nužengęs, lyginant jį su romantiškąja srove spaudos draudimo laikais, nors šių dienų Lietuvos istorikai nekartą griežtai kritikuoja praėjusio šimtmečio pabaigos Lietuvos istorikų darbus, bet visi mes vis dėlto pripažįstame tą nepaprastą spaudos draudimo gadynės lietuvių veikėjų ir istorikų darbų reikšmę ir prieš juos lenkiame savo galvą, sugebėjusius gaivinti mūsų tautą didingosios Lietuvos praeities tyrinėjimu ir paruošusius naujus kovotojus už mūsų tautos bei valstybės laisvę.

Visiškai natūralu ir pateisinama, kad ir mes šiandieną kreipiame savo žvilgsnį į tuos Lietuvos praeities laikus, kada mūsų tautos ir valstybės gyvenimas klestėjo, nelyginant žydėjo. Gaivindami tuos prisiminimus, mes kartu grūdinamės ateities darbams bei kovoms, stipriname savyje lietuvišką dvasią, stengiamės apsisaugoti nuo visokių svetimų žalingų įtakų ir kaupiame savo dvasines jėgas ateičiai. Rugsėjo mėn. 8-ji diena kaip tik yra viena geriausių progų prisiminti didingajai Lietuvos praeičiai, nors jos mes dabar jau taip romantiškai. ir nebeidealizuojame, kaip tai buvo papratę daryti lietuvių tautinio atgimimo laikų veikėjai. Šią dieną mes kaip tik prisimename Vytautą, kuris mūsų istorijoje yra gavęs Didžiojo vardą, nes jo valdymo laikotarpis Lietuvoje buvo pats didžiausias valstybinės lietuvių galybės pakilimo metas.

Būdamas nepaprastų politinių bei valstybinių sugebėjimų žmogus, Vytautas kartu buvo ir žymiausias Lietuvos praeities valdovas. Jo laikais Lietuva buvo ne tik pasiekusi didžiausią savo teritorijos išsiplėtimo laipsnį, bet ir kitose valstybinio gyvenimo srityse iškilusi didelėn galybėn. Prisimenant, kokiomis sunkiomis sąlygomis Vytautui teko .paimti valdyti Lietuvą, tiesiog jėga išsikovoti didžiojo Liet. kunigaikščio sostą, prisimenant, su kokiomis sunkiomis politinio, visuomeninio bei kultūrinio gyvenimo problemomis jam teko susidurti ir ilgiems laikams sėkmingai jas išspręsti, dar labiau ryškėja Vytauto Didžiojo asmens didybė.

Vytautui žengiant į didžiojo kunigaikščio sostą, lietuvių tauta ir Lietuvos valstybė gyveno sunkius ir kritiškus laikus. Vidaus kovos Lietuvoje prasidėjusios po Algirdo mirties, labai susilpnino valstybės organizmą, suskaldė lietuvių jėgas atvėrė naujas, perspektyvas svarbiausiam to meto Lietuvos priešui — vokiečių (kryžiuočių) ordinui, kuris jau visą šimtą su viršum metų stengėsi užgrobti lietuvių žemes, o juos pačius pavergti. XIV-jo š. Lietuva buvo virtusi nelyginant didele nuolatinio karo stovykla. Lietuvių tautai teko sutelkti visas savo jėgas ir žūtbūtinėje kovoje ginti savo laisvę ir nepriklausomybę, ypačiai ginantis nuo viską naikinančių ir vergovę nešančių kryžiuočių žygių. Daug kraujo ir didvyriško pasiryžimo kaštavo lietuviams santykiai su šiuo neramiuoju grobuonišku Lietuvos kaimynu, laiko būvyje spėjusiu pavergti giminingas lietuviams latvių ir prūsų tautas.

Tautinio lietuvių didvyrio vardą tose kovose su kryžiuočiais įgavo nenuilstamas karžygis, to meto Vakarų Europos riterio gyvas pavyzdys, Lietuvos valdovas Kęstutis. Nė pėdos lietuvių žemės jis neužleido vokiečiams, nors kryžiuočių ordinas tuo metu ir buvo pati moderniškiausia Vakarų Europos karinė pajėga. Tik po Algirdo ir vėliau Kęstučio mirties, įsimaišius į Lietuvoje kilusius vidaus“ vaidus dėl did. kunigaikščio sosto, kryžiuočiams pavyko pasiekti žymių teritorinių ir diplomatinių laimėjimų. Svarbų vaidmenį kryžiuočių ordinas suvaidino Vytauto kovose prieš Jogailą — iš pradžių dėl savo tėviškės, vėliau dėl did. Liet. kunigaikščio sosto. Nors Vytautas ir pasinaudojo kryžiuočių pagalba savo kovose prieš Jogailą ir už tai padarė ordinui kai kurių žymių, bet laikinių nuolaidų, bet iš tikrųjų jis su nemažesne energija už savo tėvą Kęstutį stojo kovon prieš visa tai, kas galėtų stiprinti kryžiuočių poziciją jų santykiuose su Lietuva.

Laikinės nuolaidos kryžiuočiams bu^o tik priemonė arba laikui laimėti, arba turėti ramybei vakaruose, vykdant savo didžiuosius siekimus rytuose, arba šiaipjau diplomatinė gudrybė. Iš tikrųjų gi Vytautas pasiryžo visiems laikams sudrausti tą nuolat grėsusį Lietuvai pavojų iš kryžiuočių pusės ir galutinai sutramdyti jų grobuoniškus siekimus Lietuvos atžvilgiu. Jis puikiai suprato, kokią didelę žalą lietuvių tautai ir valstybei darė nuolatiniai karai su kryžiuočiais, todėl pasiryžo visiems laikams sėkmingai juos užbaigti ir išvaduoti Lietuvą iš vokiškojo veržimosi į rytus pavojaus, kas jam iš tikrųjų su laiku ir pavyko.

Santykiai su vokiečiais tuomet pirmavo ne tik visoje Lietuvos užsienio, bet ir vidaus politikoje. Santykiai su kitais Lietuvos kaimynais, taip pat visa Lietuvos vidaus politika, valstybės santvarka, net socialinis ir ekonominis gyvenimus, — viskas. Lietuvoje buvo derinama prie santykių su kryžiuočiais, nes lietuviams visomis priemonėmis reikėjo sutelkti savo jėgas, norint ne tik atsispirti, apginti savo laisvę ir nepriklausomybę, bet ir visiems laikams panaikinti vokiečių pavojų Lietuvai. Šio tikslo siekiant,, teko dėtis ar su lenkais į sąjungą, nors lenkai ta proga reiškė ir kitų toli siekiančių užmačių Lietuvos atžvilgiu.

Vytautas savo politikoje prieš kryžiuočius pasiekė didžiulių laimėjimų, tiek karinių, tiek diplomatinių. Jis nesitenkino vien karo žygiais, bet kartų su Jogaila vedė ir plačią diplomatinę kovą Vakarų Europoje prieš ordiną. Jos tikslas buvo užkirsti nuolat plaukusią kryžiuočiams pagalbą iš Vakarų Europos valstybių, kurios nuolat papildydavo ir atgaivindavo kryžiuočių išsenkančias jėgas jų kovose prieš Lietuvą. Vytautas vedė gyvą propagandą Vakaruose, kaltindamas ordiną, kad . jis nori užgrobti krikščionišką kraštą, nes Aukštaičiai jau 1387 m. buvo apsikrikštiję. Tuo būdu buvo išmušamas svarbiausias ginklas kryžiuočiams iš rankų, nes jie visą laiką skelbėsi kovoja su pagonimis, esą norėdami platinti krikščionybę. Vytautui tuo būdu pavyko sustabdyti talkininkų būrių iš Vakarų Europos plaukimą pas kryžiuočius ir pasiekti net to, jog Vokietijos imperatorius Vaclovas buvo uždraudęs ordinui kariauti su krikščioniškąja Lietuva. (Dar labiau išgarsėjo Vytauto vardas krikščioniškajame pasaulyje, kai jis gavo popiežiaus sutikimą organizuoti kryžiaus karą prieš totorius, norėdamas galutinai sutramdyti jų galią Europos Rytuose). Vytauto prašomas, popiežius taip pat buvo uždraudęs ordinui kovoti prieš krikščioniškąją Lietuvą.

Tinkamai diplomatiškai ir militariškai pasiruošęs, Vytautas kartu su Jogaila ir lenkais kirto ordinui mirtinį smūgį 1410 m. Tanenbergo mūšyje. Šiame viename didžiausių to meto Europos mūšių moderniškiausios kryžiuočių ordino pajėgos buvo visiškai sutriuškintos. Buvo apgulti ir vokiečių ordino jėgų likučiai Marienburge, tačiau apsigalvojęs Vytautas su savo kariuomene grįžo atgal į Lietuvą, o vieni lenkai Marienburgo paimti neįstengė. Vytautas tai padarė, nenorėdamas visiškai sulikviduoti ordino: jis siekė tik sunaikinti jo galybę ir pasalinti nuolatinį neramumų židinį Lietuvos vakaruose. Paskutinės ordino gyvybės liepsnelės jis neužgniaužė, nes, nors ir silpno, ordino pagalba jam dar galėjo būti reikalinga tolimesniuose Lietuvos santykiuose su Lenkija. Dėl to ir taikos sąlygos, nežiūrint didžiulio ordino pralaimėjimo, kuris nuaidėjo per visą Europą, palyginti, buvo lengvos.

Šiaip ar taip, Tanenbergo mūšio laimėjimas turėjo begalinę reikšmę tolimesnei Lietuvos istorijos raidai, šiuo mūšiu vokiečių ordinas militariškai buvo tiek sunaikintas, kad po to jis jau niekad daugiau tiek nebeatsigavo, jog būtų pajėgęs vėl pasidaryti pavojingas Lietuvai.

Žinoma, ordinas ne iš karto tenorėjo atsisakyti visų savo ligšiolinių tikslų, tiek ilgai siektų. Negalėdamas jų jėga pasiekti, ordinas pradėjo ilgą diplomatinį ginčą, norėdamas nors Žemaičių kraštą sau laimėti. Kai imperatoriaus Zigmanto atstovas, atvažiavęs pats į Žemaičius, jų sienos klausimą išsprendė Lietuvos naudai, ordinas vėl bandė Žemaičių bylą iškelti visuotiniame Bažnyčios suvažiavime Konstancoje. Norėdamas suvažiavimą nuteikti savo pusėn, Vytautas į Konstancą nusiuntė 60 krikštytų žemaičių bajorų delegaciją, kuri 1415 m. prieš viso pasaulio atstovus sunkiai apkaltino ordiną, iškeldama bloguosius ordino darbus ir atskleisdama tikruosius jo siekimus. Visiems pasidarė aišku, kad kovoje dėl Žemaičių ordinui rūpėjo ne krikščionybės praplėtimas, bet naujų žemių užgrobimas; todėl ordinas ir Čia pralaimėjo savo bylą prieš Lietuvą. Tada jis ėmėsi politinės akcijos tarp Vokietijos kunigaikščių, tikėdamasis savo tautiečiuose rasti didesnio atgarsio. Šie pastarieji, ordino patraukti, privertė imperatorių Zigmantą pakeisti savo sprendimą ordino naudai. Tada Jogaila kreipėsi į popiežių, prašydamas panaikinti nepalankų Lietuvai Zigmanto sprendimą, o Vytautas, keršydamas imperatoriui, priėmė prieš imperiją sukilusių husitų jam pasiūlytą Čekijos karaliaus sostą.

Galutinai ginčas dėl Žemaičių buvo išspręstas karu ir 1422 m. Melno ežero taika. Šiuo susitarimu Žemaičiai galutinai ir visiems laikams buvo pripažinti Lietuvai, tačiau pats Nemuno žemupys su Klaipėda buvo atiduotas kryžiuočiams. Melno ežero taikos sutartimi nustatytoji vakarinė Lietuvos siena išliko ilgus amžius beveik nepasikeitusi. Užnemunėje ji ėjo maždaug tomis pačiomis vietomis, kaip ir atkūrus Nepriklausomąją Lietuvą po Didžiojo karo; gi Žemaičiuose ji atitiko Mažosios Lietuvos sieną. Melno ežero taika galutinai buvo išspręstas Žemaičių klausimas, nors ir ne visai palankiai Lietuvai, nes nuo jos liko atskirtas Nemuno žemupys su Klaipėda. Tuo pagrindu paprastai yra priimta daryti Vytauto politikai priekaištų, kad jis daugiau domėjosi Lietuvos rytų negu vakarų politika. Šie priekaištai nėra pilnai pateisinami, nes anuos laikus mes turime vertinti išeidami iš ano meto pažiūrų bei supratimų, bet ne šių dienų mūsų akimis: ano meto valstybės nesikūrė ir nesitvarkė grynai tautiškais pagrindais, bet apimdavo daugiau ar mažiau tautų, o jų valdovai vadovavosi savo galybės sumetimais.

Šiaip ar taip, Vytautui pavyko galutinai pašalinti nuolatinį neramumų židinį Lietuvos vakaruose. Melno ežero taika buvo baigtos ir beveik 150 metų trukusios vokiečių ordino kovos prieš Lietuvą, kurias galutinai pralaimėjo vokiečiai. Kryžiuočių ordinas Vytauto karinės veiklos ir politikos buvo tiek sunaikintas, jog jis jau niekad nebesudarė rimto pavojaus Lietuvai, nors galutinai jis buvo panaikintas tik praėjus dar vienam šimtui su viršum metų. Tuo būdu Vytautas kartu su Jogaila keliems šimtams metų sustabdė tolimesnį vokiečių veržimąsi į rytus. Tai buvo didelis Vytauto nuopelnas ne tik lietuvių tautai, bet ir visai Rytų Europai, penkiems šimtams metų apsaugotai nuo vokiečiu pavojaus. Sėkmingos Vytauto vakarų politikos dėka lietuvių karai su vokiečiais buvo užbaigti ilgiems šimtmečiams.

Nemažesnių pasisekimų Vytautas pasiekė ir savo rytų politikoje. Lietuvos santykiai su rusais XIV-jo š. valstybiniame Lietuvos gyvenime ir Lietuvos užsienio politikoje užėmė antrą vietą ir savo svarbumu ėjo tuoj po santykių su vokiečiais. To meto Lietuvos santykių su rusais svarbiausias bruožas — tai nuolatinė Lietuvos ekspansija į rytus. Ji prasidėjo nuo pat Lietuvos valstybės įsikūrimo. Lietuvių veržimasis ir valstybės plėtimas į rytus ėjo mažiausio pasipriešinimo kryptimi ir išplaukė iš didžiųjų Liet. kunigaikščių noro praplėsti savo galią ir valdžią bei iš reikalo turėti jėgų rezervą nuolatinėms kovoms vakaruose su kryžiuočiais. Lietuvos ekspansiją į rytus lengvino: didelis to meto lietuvių veržlumas bei karingumas; Rusijos susiskaldymas į mažutes kunigaikštystes, tarpusavyje nesugyvenusias; totorių jungas Rusijoje ir rusų išvadavimas iš to jungo, jų žemes prijungus prie Lietuvos ir jas paėmus į tvirtą Lietuvos globą; taip pat „senovės nelietimas ir naujovių neįvedimas“ prie Lietuvos prijungtuose kraštuose bei didelė lietuvių religinė tolerancija.

Bestiprindamas Lietuvos valstybę ir ją beplėšdamas, aktingą politiką rusų gyvenamų žemių atžvilgiu parodė jau Mindaugas. Ypačiai veržli šiuo atžvilgiu buvo Gedimino dinastija. Dėka talentingos savo diplomatijos ir ypačiai gausių savo sūnų bei dukterų vedybų politikos Gediminas nukėlė Lietuvos sienas labai toli į rytus bei pietus nuo tikrojo lietuviško krašto ir savo raštuose kitoms valstybėms oficialiai pradėjo vadintis „Rėx Lituanorujm et multorum Ruthenorura“. Dar toliau siekė jo sūnaus Algirdo rytų politika. Savo derybose su imperatoriumi karolių IV dėl Lietuvos krikšto ir kryžiuočių ordino perkeldinimo iš Pabaltijo į pietinės Rusijos tyrus kovoms prieš totorius, reikalaudamas visus lietuvių gimimų gyvenamus kraštus, vokiečių Pabaltijy ir Prūsuose užimtus, atiduoti Lietuvai, Algirdas 1358 m. pareiškė: „Omnis Russia simliciter debet ad Lithuaniam pertinere“. Šią savo programą jis ir vykdė sistemingai, prie Lietuvos prijungdamas vieną po kitos vis naujas rusų žemes. Jau tada buvo pradėjusi kilti Maskva Rusijos šiaurėje, kuri, politiškai nustelbusi Tverę, rungčiomis su Lietuva bandė rinkti smulkesnes aplinkines rusų kunigaikštystes į savo valdžią. Padėdamas Tverės kunigaikščiams, Algirdas net porą kartų buvo apgulęs Maskvą ir lietuvišku kardu pabeldė į jos vartus, bet ją paliko nepaėmęs, pasitenkindamas maskviečių tuoj pat gudriai pasiūlytomis duoklėmis. Algirdo sudarytą politinę programą, esą visa Rusija privalo Lietuvai priklausyti, dar toliau visa savo energija ir nepaprastu veržlumu vykdė Vytautas. Jo laikais Lietuvos valstybės plėtimasis rusiškųjų žemių sąskaita pasiekė savo kulminacinį tašką. Tapęs didžiuoju Lietuvos kunigaikščiu, perreformavęs valstybę, panaikinęs sritines kunigaikštystes, sustiprinęs Lietuvą militariškai ir finansiškai, Salyno sutartimi laikinai susitaikęs su kryžiuočiais, Vytautas pradėjo vykdyti savo plačiuosius užsimojimus Europos rytuose, siekdamas visas dar likusias rusų gyvenamas žemes prijungti prie Lietuvos. Šio savo tikslo jis siekė sistemingai, nors ir su ilgesnėmis pertraukomis, kurios buvo reikalingos galutinai išspręsti Lietuvos vakarų politikos problemoms.

Dar toliau beplėšdamas Lietuvos sienas į rytus, Vytautas turėjo susidurti su didžiuoju Maskvos kunigaikščiu Vosylium (už jo buvo ištekėjusi Vytauto duktė Sofija), kai tik Lietuva tiesiog priartėjo prie Maskvos kunigaikštystės sienų. Tačiau prieš pradedant karą su tolimąja Maskva, Vytautui dar reikėjo nugalėti totorius, kurie savo politinėje ir finansinėje priklausomybėje vis dar tebelaikė Maskvos kunigaikštystę ir kitas pačias rytines Rusijos žemes, kurias norint užvaldyti teko sueiti į konfliktą su totoriais. Tani susidarė Vytautui palankios aplinkybės, nes totorių ordoje tuo metu vyko vidaus vaidai. Vytauto pagalbos prašėsi pas jį atbėgęs baisiojo Tamerlano išvarytasis totorių chanas Tochfamyšas, su kuriuo Vytautas susitarė, pažadėdamas jį pasodinti į jo prarastąjį totorių ordos sostą, už ką Tochtamyšas pažadėjo Vytautui atsisakyti nuo totorių turėtų teisių į Rusiją ir net suteikti Vytautui militarinės pagalbos prijungti prie Lietuvos dar likusias rusų gyvenamas žemes. Pirmajame etape ši Vytauto politika nepavyko, nes didžiuliame 1399 m. Vorsklos mūšyje Vytautui teko skaudžiai pralaimėti. Tačiau su laiku Vytautui vis dėlto pavyko paimti į savo įtaką net pačią totorių ordą, kurios soste, sėdėjo Vytauto pasodintas Tochtamyšo sūnus Soldanas.

Taip pat Vytautui pavyko pasiekti didžiulių laimėjimų ir kitoje jo plačiosios rytų politikos dalyje, plečiant Lietuvos valstybę rusiškųjų žemių sąskaita. Pamažu į Vytauto rankas pateko visos rusų gyvenamosios žemės, išskyrus tik Pskovą, Didįjį Naugardą ir Maskvą. Tačiau ir šios rusų žemės, nors jos ir nesudarė formališkai Lietuvos valstybės, tebuvo Vytauto įtakoje. Maskva dar 1408 m. buvo priversta sudaryti vadinamąją „amžinąją taiką“ su Lietuva, pagal kurią siena tarp Maskvos ir Lietuvos buvo išvesta Ugros upe (kairysis Okos įtakas). Pagal šią taiką Lietuvos valstybės teritorija siekė Kalugos miestą, buvusį prie Ugros žiočių į Oką, t. y., pati Maskva nuo Lietuvos sienos bebuvo vos už 150 kilometrų. Savo viešpatavimo pabaigoje, suruošęs kelis sėkmingus žygius, Vytautas privertė taip pat ir Pskovą bei Didįjį Naugardą nusilenkti Lietuvai ir sumokėti aukštą kontribuciją. Vieno triumfalinio žygio metu Vytautas buvo pasiekęs1 net Tūlą, Kalugą ir Riazanę. To žygio įmetu rusų kunigaikščiai, nedrįsdami nė kariauti, visur nusilenkdavo Vytautui, kelis kilometrus išeidami jo pasitikti ,su dovanomis ir pripažindami jį savo „tėvu bei globėju“.

Vytauto įtaka siekė net ir Maskvą, kurios did. kunigaikščiu buvo Vytauto žentas Vosylius I. Jam mirus, Vytautas 1427 m. išžygiavo į Maskvą, ketindamas ir ją įjungti Į Lietuvą, bet jauno Maskvos kunigaikščio Vosyliaus II motina, Vytauto duktė Sofija, atvyko“ Vytauto pasitikti net į Smolenską ir jį permaldavo Maskvą palikti neprijungtą prie Lietuvos, nors ir savo globoje. Permaldautas Vytautas pasitenkino prijungdamas prie Lietuvos keletą kunigaikštysčių, anksčiau dar svyravusių tarp Maskvos ir Lietuvos. Vytautas pats pasidarė nepilnamečio Maskvos kunigaikščio, savo anūko Vosyliaus II globėju.

Tokiu būdu Vytauto laikais Lietuva pasiekė didžiausio savo teritorinio išsiplėtimo, užimdama milžiniškus plotus nuo Baltijos ligi Juodosios jūros. Rytuose buvo pasiekta Riazanė, buvusi net į pietų rytus nuo Maskvos, pietuose Lietuvos žemė siekė Juodąją jūrą ir Dniestrą. Lietuva pasidarė pati didžiausia Europos valstybė. Vytauto galia buvo be galo didelė, jo įtaka reiškėsi taip pat Lenkijoje, jo patarimų klausdavosi net ir Vakarų Europos valdovai. Vytauto ligi kulminacinio laipsnio praplėsta Lietuvos galybė rytuose išliko beveik ligi pat XV-jo š. pabaigos.

Nors Vytautas jau seniai buvo miręs, bet jo vardas rusų tautoje ilgai dar buvo prisimenamas, kaip rusams griežto ir baisaus valdovo. Dar XV-jo š. viduryje vienas rusų vienuolis, Pavnutijus Borovskis, asketiškai gyvendamas savo įkurtame vienuolyne, mėgo savo mokiniams pasakoti savo išgyvenimus. Jo klausytojai tuos pasakojimus yra užrašę, ir vienas jų liudija, kiek giliai Vytauto, kaip rusams griežto valdovo, vardas buvo užsifiksavęs rusų sąmonėje. Tas šv. Pavnutijus, be kita ko savo mokiniams yra papasakojęs apie baisų marą, siautusį Rusijoje 1427 m. (tai bene bus simbolinis pavaizdavimas tais metais buvusio triumfalinio Vytauto žygio į pačias rytines Rusijos žemes). Esą žmonės mirę nuo kažkokios baisios „skujų ligos“. Mirties patale tuomet gulėjusi“ ir viena vienuolė,, kuri vėliau tačiau stebuklingai išgijusi ir papasakojusi, ką jos vėlė mačiusi pragare, ir rojuje, kai tuo tarpu jos kūnas be sąmonės gulėjęs mirties patale. Rojuje ji mačiusi tarp kitų did. Maskvos kunigaikštį Joną Kalitą (jis Maskvą valdė Gedimino laikais, iš totorių įsigijo didžiojo kunigaikščio titulą ir pirmasis pradėjo sistemingai kelti Maskvos galybę, todėl rusų sąmonėje ir liko kaip labai rusams nusipelnęs valdovas). Pragare gi ta vienuolė mačiusi didįjį Lietuvos kunigaikštį Vytautą, kaip didelio ūgio vyrą (Vytauto galybė!), „kuriam baisus juodasis (t. y. velnias) replėmis burnon grūdęs nuo karščio žėrinčius dukatus ir sakęs: Še, ryk, prakeiktasis“ (tai yra simbolinis prisiminimas Vytauto iš rusų nuolat reikalautų duoklių bei kontribucijų). Šis pasakojimas yra ne kas kita, kaip rusų tautosakos padaras, kuriame vaizdžiai atsispindi dar povytautinių laikų rusų nuotaikos, vaizduojančios Vytautą, kaip baisų Maskvos ir ortodoksų priešą.

Kaip sėkminga Vytauto vakarų politika penkiems šimtams metų sustabdė vokiečiu veržimąsi į rytus ir apsaugojo Rytų Europą nuo vokiečių pavojaus, taip sėkmingesnė Vytauto rytų politika sutramdė totorių galybę ir išvadavo beveik visas rusų žemes ir net Vidurio bei Vakarų Europą nuo baisaus totorių pavojaus: Lietuva tapo Europos mūru prieš Rytus. Šiuo atžvilgiu Vytautas yra nemaža pasitarnavęs tiek Europos rytams, tiek vakarams.

Veržlioji Gediminaičių, ypačiai Vytauto, rytų politika patiems lietuviams tačiau turėjo ir teigiamų ir neigiamų pasekmių. Kaip teigiamus Lietuvos rytų politikos vaisius galima būtų laikyti: nepaprastą Lietuvos valstybės išaugimą ir sustiprėjimą, Lietuvos pasidarymą didžiausia valstybe Europoje su stipriu iždu, galinga kariuomene ir klestinčiais prekybos miestais; prie Lietuvos prijungtos rusų žemės taip pat sudarė lietuviams nemažą jėgų rezervą jų kovose su kryžiuočiais. Tačiau didžiuliai Vytauto laimėjimai rytuose turėjo ir neigiamų pasekmių. Tai buvo tikrosios (etnografinės) Lietuvos reikalų .tam tikru laipsniu „apleidimas, būtent, išėjimo Nemunu į Baltijos jūrą neįvertinimas, lietuviškų pajėgų eikvojimas tolimose rusų žemėse (analogija: vokiečių žygiai į Italiją viduramžiais!), pagaliau Lietuvos kunigaikščių ir jų šeimos rusėjimas bei gudų rašto kalbos įsigalėjimas. Lietuvos valstybės kanceliarijoje.

Trečioji užsienio politikos problema Vytauto laikais buvo Lietuvos santykiai su Lenkija, kurie paprastai buvo derinami prie Lietuvos santykių su kryžiuočiais. Lenkams Jogailą pakvietus į Lenkiją ir šiam 1385 m. Krėvos aktu patvirtinus savo delegacijos jo vardu duotus pažadus, Lietuvos valstybė atsidūrė tikrai kritiškoje padėtyje. Jogailos pažadas sujungti Lietuvą su Lenkija visiškai sutapo su lenkų didikų norais matyti Lietuvą įjungtą į Lenkiją ir praplėsti lenkų politinę bei kultūrinę įtaką Lietuvoje. Jogailai išvykus į Lenkiją karaliauti, iš pradžių atrodė einama prie personalinės unijos sudarymo, bet nepoilgo viskas virto kitaip. Lietuvos didikai ir bajorai nė nemanė Lietuvą laikyti įjungtą į Lenkiją, ir kai tik lenkų didikai pabandė kištis į Lietuvos vidaus reikalus, Lietuvoje susidarė tokia didelė pasipriešinimo banga, kurios nebebuvo galima įveikti. Šiam lietuvių sąjūdžiui vadovavo Vytautas, ir kaip tik su to sąjūdžio pagalba jam pavyko išsikovoti did. Lietuvos kunigaikščio teises.

Nors 1392 m, Astravos sutartimi Vytautas ir turėjo pripažinti vyriausią Jogailos valdžią ir iš pradžių jis tai darė (jis ją pripažino ne kaip Lenkijos karaliaus, bet kaip vyriausio Lietuvos kunigaikščio valdžią), bet greit jis pasidarė visos Lietuvos faktiškuoju valdovu, ir net pats Jogaila nieko negalėjo čia. veikti be Vytauto. Santykiuose su lenkais Vytautas siekė išlaikyti nepriklausomą Lietuvą politinėje ir militarinėje sąjungoje su Lenkija. Draugingi sąjunginiai santykiai jam buvo reikalingi tik tol, kol jam reikėjo lenkų pagalbos prieš bendruosius priešus — kryžiuočius. Tai, be abejo, neatitiko lenkų didikų interesų, kurie norėjo Vytautą traktuoti tik kaip Lenkijos karaliaus Jogailos vietininką Lietuvoje. Iš to ir išplaukė įvairūs nesklandumai tarp Vytauto bei Lietuvos iš vienos pusės ir lenkų didikų bei Lenkijos iš kitos pusės.

Vytauto savarankiškumas labai nepatiko lenkams, ir šie nekartą bandė įsikišti ir jį suvaržyti. Vieną kartą Lenkijos karalienė Jadvyga buvo net pareikalavusi,

kad Vytautas mokėtų jai duoklę, suprantama, iš tų žemių, kurias Jogaila jai Lietuvoje buvo užrašęs, kaip savo žmonai. Vytautas šitokį Jadvygos reikalavimą pranešė savo sukviestiems Lietuvos bajorams, kurie be galo pasipiktinę audringai pareiškė, kad jie esą laisvi ir kad niekuomet nemokėję ir nemokėsią Lenkijai jokios duoklės. 1398 m. Salyno suvažiavime Lietuvos bajorai apgarsino Vytautą savo karaliumi — tat reiškė, jog ne tik Vytautas, bet ir Lietuvos bajorai jautėsi esą visiškai nepriklausomi nei Lenkijos, nei Jogailos.

Lietuvos ir Lenkijos santykiai toliau plėtojosi, ne pagal Krėvos akte patvirtintus pažadus, bet atsižvelgiant į faktiškąją to meto Vytauto ir Lietuvos galybę Kai tik Vytauto galybė dėl kurių nors priežasčių siek tiek nusilpdavo, pvz., po 1399 m. Vorsklos mūšio pralaimėjimo, tai lenkai tuoj bandydavo jį naujomis sutartimis suvaržyti, pvz., vadinamuoju Vilniaus-Radomo susitarimu, kuriuo Vytauto ir Lietuvos savarankiškumas buvo skelbiamas tik laikinis, ligi Vytauto gyvos galvos, o po jo mirties jau turėjo būti viena bendra valstybė, valdoma Jogailos ar jo įpėdinių, Lenkijos karalių. Šitokie pasižadėjimai lenkų net kelis kartus buvo išreikalauti iš Vytauto, visuomet tada, kada jo galybė buvo kiek pašlijusi ar jis buvo suinteresuotas politine bei karine sąjunga su Lenkija.

Tačiau Vytautas iš tikrųjų ir nemanė tų pažadų tesėti, ir jam jo gabios diplomatijos dėka pavyko net pačioje Lenkijoje įsigyti didelę įtaką. Po bendro lietuvių ir lenkų jėgomis kryžiuočių ordino sutriuškinimo vėl buvo atnaujinti Lietuvos ir Lenkijos santykiai, šį kartą 1413 m. Horodlės aktu, kuriame Lietuva buvo traktuojama kaip atskira valstybė, kokia ji turėjo išlikti ir po Vytauto mirties, nors ir politinėje sąjungoje su Lenkija. Tame akte buvo pabrėžta, kad Lietuva po Vytauto mirties turės ir toliau savo atskirą valdovą, kurį tačiau lietuviai, atsižvelgdami į politinę sąjungą su Lenkija, išsirinks su Lenkijos karaliaus žinia; tačiau ir lenkai pasižadėjo po Jogailos mirties nesirinkti sau karaliaus be lietuvių ir jų did. kunigaikščio žinios. Taigi lenkai buvo priversti savo politikoje Lietuvos atžvilgiu padaryti žymių nuolaidų.

Iš tikrųjų ir šis susitarimas nebuvo įvykdytas, ir gyvenimas nuėjo savuoju kelių,visiškai nesikaitydamas su sutartyse formaliai užfiksuotomis lenkų pretenzijomis. Tačiau Horodlės susitarimas su laiku turėjo ir gilesnės neigiamos įtakos į Lietuvos gyvenimą, nes juo buvo padėti pamatai suartėti abiejų atskirų valstybių ir visuomenių santvarkoms, kurios šimtmečių būvyje visiškai suvienodėjo. Tuo būdu Horodlės aktu buvo padėti pagrindai Lietuvos ir Lenkijos bendradarbiavimui, kuris po pusantro su viršum šimto mėtų suvedė abi valstybes į uniją, kurios lenkai taip troško. Jie net ir Vytauto laikais būtų nieko nesigailėję, kad tik būtų galėję tą. uniją pasiekti. Taip, pvz., 1429 m. Lucko suvažiavime kilus Vytauto sumanymui vainikuotis Lietuvos karaliumi, Lenkijos didikai visokiomis priemonėmis, net ir smurtu bei karu, buvo pasiryžę prie to neprileisti, nes tai galėtų užkirsti kelia nors ir tolimesnėje ateityje pasiekti abiejų valstybių susijungimo. Bijodami, kad nenutrūktų ir tie gana silpni politinės sąjungos ryšiai, kurie dar. saistė abi valstybes, lenkų didikai siūlė Vytautui net pačios Lenkijos vainiką, kuris turėtų būti nuplėštas nuo senelio Jogailos galvos. Jie manė tuo būdu galėsią Vytautą sugundyti. Vytautui tačiau rūpėjo Lietuvos valstybė ir jos reikalai, bet ne lenkų ir Lenkijos interesai, todėl jis tokio pasiūlymo ir nepriėmė, nors jis galėjo būti ir malonus jo galybės siekiančiai ambicijai.

Vytauto viešpatavimo pabaigoje Lietuvos ir Lenkijos santykiai buvo tiek įsitempę, jog jie kiekvienu metu grėsė pereiti į atvirą karą, kuris iš tikrųjų ir prasidėjo, kai po Vytauto mirties Lietuvos didikai ir bajorai, nesivaržydami jokiomis sutartimis su Lenkija ir visus iškilmingus sąjungos aktus pamynę po kojomis, savo didžiuoju kunigaikščiu apšaukė Švitrigailą.

Tokiu būdu Vytautui santykiuose su Lenkija pavyko apginti lietuviškąją tezę, — Lietuvos valstybės nepriklausomybę. Savo politika Vytautas sutrukdė unijinius lenkų planus, kurie tik po pusantro šimto metų. tegalėjo būti. įgyvendinti.

Kaip matome, Vytautas visas tuometines užsienio politikos problemas buvo išsprendęs Lietuvos naudai ir Lietuvos valstybę iškėlęs aukšton galybėn. Žymiai nusipelnė jis ir iš vidaus pertvarkydamas Lietuvos valstybę, ją sustiprindamas ir rūpindamasis krašto kultūros pakėlimu. Vytauto laikų Lietuva buvo tikrai tvirta, gaji ir veržli. Vytautas ir jo bendradarbiai, Lietuvos didikai, parodė didelį savo valstybingumą bei. sugebėjimą valdyti pačią didžiausią Europoje valstybę, tolimus ir svetimus kraštus. Vytautui kliūčių nesudarė nei milžiniška erdvė, nei susisiekimo sunkumas, nei susižinojimo primityvumas. Lietuva pasirodė iš vidaus stipresnė už tuometines ir ankstybesnes Vakarų Europos valstybes, nes, nežiūrint didžiulio valstybės ploto, neįsigalėjo Lietuvoje feodalinis susiskaldymas, toks būdingas Vakarams. Vytauto pravestos centralizacijos reformos, naikinant sritinius kunigaikščius ir jų vieton statant savo vietininkus, keliais šimtais metų pralenkė Vakarus, skendinčius decentralizme. Vytauto valstybės reformomis Lietuva be galo sustiprėjo ir valstybiškai, ir politiškai, ir finansiškai bei ūkiškai ir militariškai.

Daug dėmesio Vytautas skyrė ir valstybės ūkio tvarkymui, organizavo valstybinius dvarus, rūpinosi jų žemės ūkio našumo pakėlimu, kolonizavo maža gyvenamas sritis, dalijo negyvenamus žemių plotus bajorams, įpareigodamas juos eiti karo tarnybą ir tuos tuščius plotus paversti žydinčiais ūkiais. Labai uoliai Vytautas rėmė pirklius ir rūpinosi prekyba, sudarydamas patogias sąlygas ne tik vidaus, bet ir užsienio prekybai klestėti. Dar visą šimtmetį po jo mirties Vytauto laikai buvo prisimenami kaip auksiniai laikai prekybai.

Neužsileido Vytautas ir dvasinės kultūros srityje. Jei čia to meto Lietuvoje buvo nuveikta, palyginti, žymiai mažiau, negu kitose valstybėse, tai čia labiausiai kalti Lietuvos kaimynai, ypač kryžiuočiai, kurių grobuoniški puldinėjimai vertė lietuvius visas savo jėgas ir energiją sukaupti svarbiausiam tikslui, — apginti savo laisvę ir nepriklausomybę, nekalbant jau apie tai, kad patys kryžiuočiai visomis jėgomis trukdė bent mažyčiams kultūros spindulėliams iš Vakarų Europos prasiskverbti į Lietuvą. Kadangi Lietuva buvo nuolatinė karo stovykla ir visas gyvenimas buvo rikiuojamas tik gynimuisi, tai nelikdavo nei laiko, nei jėgų, nei energijos plačiau rūpintis kultūriniais reikalais. Tačiau Vytautui laimingai užbaigus tuos karus, tuoj susidarė sąlygos kultūriniam gyvenimui plėtotis. Nuo Vytauto laikų steigiamos pirmosios mokyklos, rūpinamasi paruošti mokytų žmonių, prasideda Lietuvos raštai, — pirmosios Lietuvos kronikos-metraščiai, kėlę Lietuvos praeitį ir garbinę Vytautą bei jo darbus. Pagaliau pats krikščionybės priėmimas, iš pradžių nors ir paviršutiniškas, rodė ryžtingą Lietuvos pasukimą ir įsijungimą ton kultūron, kuria gyveno visa Vakarų Europa.

Taigi visose gyvenimo srityse Vytauto buvo pasiekta didelių laimėjimų. Tad visai suprantama ir pateisinama, kad jį prisimindami pagarbiai lenkiame galvą prieš šį Didįjį Lietuvį, prieš genialųjį Lietuvos valdovą ir politiką, — Vytautą Didįjį.

 
 
Sukurta: Kretingos pranciškonai