Vytautas Bieliauskas

Kazimieras
Bradūnas

Jonas
Grinius

Paulius
Jurkus

Antanas
Vaičiulaitis

Juozas
Girnius

Leonardas
Andriekus

 
   
 
Rugsėjo simfonija PDF Spausdinti El. paštas
Parašė O. V. MILAŠIUS   
 

I

 


Aš sveikinu tave, ateinančią manęs sutikti,

Kai mano žingsniai aidi iš blausios, šaltos laikų angos.

Tave aš sveikinu, vienatve, motina manoji.

Kai mano ūksmėje viešėjo džiaugsmas,


Kai juokas, lėkdamas nei paukštis, atsidauždavo nakčia į veidrodžius,

Kai gėlės, šiurpūs jauno gailesčio žiedai, dusino mano meilę

Ir kai pavydas, nunarinęs galvą, žvelgė vyno taurėj į save,

Mąsčiau tave, vienatve, — aš mąsčiau tave, apleistąją.


Penėjai tu mane kuklia ir juoda duona, pienu ir laukinių bičių medumi;

Man buvo miela valgyti iš tavo rankų, lyg žvirbluičiui,

Nes niekados ašai, o Žindyve, nesu turėjęs tėvo nė motušės.

Manoj pastogėj bastės pamišimas su šalčiu.


Tu kartais man regėdavais kaip moteris

Dailioj, viliūkėj miego šviesoje.

Dėvėjai tu sėjų varsos suknelę. Mano žuvusioj širdy,

Bežadėj, priešginoj ir šaltoje, kaip vieškelio akmuo,


Net šiandien padvelkia švelni banga,

Kai moterį matau ana skurdžia, ruda spalva bevilkinčią -

Liūdna ir atlaidžia varsa: tai skrenda pirmutinė blezdingėlė,

Ji plazda, plazda skaidrioje vaikystės saulėje per arimus.


Žinojau, kad savos buveinės nepamėgai

Ir kad iš tokios tolumos tu lioveis man žavėjusi vienatvę.

Brangi buveinė — tai gadynių apnešta uola, įšėlusi sala tarp jūros vandenų;

Ir daug žinau kapų, kurių anga rūdyja, gėlėmis apaugus.


Bet tavo namas ne tenai, kur jūra ir dangus,

Lyg mylimieji, miegti tolumų žibuoklėse.

Tikrasis tavo būstas ne už tųjų kauburių,

Nes kaipgi būtum atsiminus mano širdį, kurioje esi užgimus!

Tenai tu savo jauną vardą išrašei ant sienų,

Ir kaip žmona, kuri regėjo savo žemiškąjį vyrą mirštant,

Grįžti su druskos ir su vėjų priskoniu išbalusiuose skruostuos.

Ir su anuo senu, senu kalėdinės šerkšnos kvapu plaukuos.


Kaip iš žarijos, smilkstančios prie grabo,

Taip iš širdies, kur drumsčiasi slaptingas ritmas,

Juntu pakylančius vaikystės dienovidžių kvapus.

Nepamiršau gražių sodų prieglobsčio, kurin mane vadino Aidas, tavo antrasai sūnus, vienatve.


O aš pažinčiau vietą, kur kadais miegojau

Prie tavo kojų. Ten dar gaudos vėjų sūkuriai

Po gražią, liūdinčią griuvėsių žolę, —

Juk ten samanė bitė renka medų vasaros kaitroj?


Ir jei praskiltum gluosnio, drebančio, nupuikusi našlaičio plaukus,

Išvysčiau tokį skaidrų, tokį tyrą vandenų paviršių —

Taip skaidrų ir taip tyrą, tartum tolimoji,

Gražiam apyryčio sapne regėta.


Juk dar šiltadaržyje, vaivorinėmis senų gadynių varsomis nuaustame,

Tikriausiai bus išlikęs kaktusas nykštukas ir anas silpnutis fygių medis,

Kadaise iš kažkokio laimės krašto atsiradę,

O merdinčios saulažolės kvapnis dar vis svaigina popietės tvaike!


Vaikystės krašte ir ūksminga sentėvių buveine!

Kupli, susnūdus liepa, taip oriai dūzgėjusi nuo bičių,

Ar tu laiminga, kaip kadais? O aukso gėlėmis skambėjęs balse,

Ar vis užbūręs sergsti kauburių šešėlius


Užmigusios gražuolės sutuoktuvėms — ji balta suplėkusiuose knygos lakštuos,

Kuriuos taip miela būdavo sklaistyti, kai palėpėj vakarinis spindulys

Ant dulkių krenta, o aplink —

Verpėjo voro sustabdytųjų ratelių tyluma. — Širdie!


O liūdinti širdie! Milinę vilkintis piemuo

Dūduoja ilgą luobo vamzdį.

Sode genelis kala savo mylimosios karstą,

Nuščiuvusiam lendryne šaukiasi varlė. O liūdinti širdie...

Brangi erškėtrože, sumenkusi kalvos pašlaitėj, ar kada tave matysiu?

Ar tu žinai, kad tavo žiedas, kuriame žėrėjo juokdamos rasa, —

Tai nuo vaikystės ašarų apsunkusi širdis manoji.

O bičiule, Ne tavo, bet kiti erškėčiai pažeidė mane!


Ir tu, šaltini išmintingas, taip ramiai, taip dailiai žvelgęs,

Per skambančias kaitras ties tavimi sau prieglobstį surasdavo

Išlikę žemėje šešėliai ir tyla.

Ne toki švarūs vandenys šiandieną vilgo mano skruostus.


Kai vakaras ateidavo, iš vaikiškos lovelės, kvepiančios žiedais,

Regėjau gašnųjį mėnulį vasaros gale.

Pro kartų vynmedį jisai žiūrėjo, ir naktų tvaike

Per sapną lojo Melankolijos ruja!


Paskui ateidavo ruduo — girgždėjo ašys, svirtys ir bildėjo kirviai.

Tarytumei ant pirmutinio sniego užsibėgęs zuikis, taip eikli diena

Bežadžiais nustebimais mūsų širdis liūdinčias užgaudavo.

Ir visa tai įvyko meilei dar negimus, nors dabar ir vėliai jos nėra.


II

Vienatve, mano motina, atpasakok man mano būtį! Štai

Be kryžiaus siena, stalas ir knyga

Užvožta! Jei seniai laukta, negalima svajonė

Pabelstų man į langą, nei ta raudongūžė suledėjusia širdim,


O kas pakiltų ir duris pravertų?

Medėjas šaukiasi, niūkiam raiste susivėlavęs,

Jaunystės paskutinis riksmas leipsta ir jau miršta: krisdams pastaras lapelis

Nugąsdina bežadę girių širdį.


Kas tu esi, nuliūdusi širdie? Mieguistas kambarys,

Kuriam, alkūnėmis ant knygų užverstų parymęs,

Sūnus Palaidūnas klausosi, kaip zirzia mėlyna vaikystės musė?

Ar gal esi tu atminimų veidrodis? Ar kapas gal, kurį vagis sutrikdė?


Į tolį vakaro atodūsių lydėtieji, o laimingieji, jūs auksavarsiai debesys,

Laivai dailieji, angelų prikrauti manos!

Ar tai tiesa, kad niekas, niekas jau nemylite manęs,

Kad niekados, o niekad jūsų neregėsiu kūdikystės krištole?


Kad jūsų sielvartai, balsai ir mano meilė,

Kad visa tai tebuvo širšės suzvembimas vėjuos.

Tiktai ant grabo takštelėjus ašara,

Tik grynas melas, tik širdies manos plakimas, nugirstas sapnuos?


Aš prieš senatvės nebylų ledyną rymau vienišas!

Aš rymau vienišas su savo vardo aidesiu!

Nelyginant dvi sesers, susitaikiusios nelaimėj,

Šiurpi diena su šiurpulinga naktimi, užkopusios į miego tiltą, moja ženklą!


Ir tartum ežero klaikaus gelmėj skursnus akmuo,

Kadaise nusviestas gražaus ir atšiauraus vaikučio,

Taip atminimų miegančiam dumble, liūdnių liūdniausioje širdy

Apsunkus mano meilė miegti.

IŠVERTĖ A. VAIČIULAITIS.



A.Tamošaitis Lietuvoje

 
 
Sukurta: Kretingos pranciškonai