Vytautas Bieliauskas

Kazimieras
Bradūnas

Jonas
Grinius

Paulius
Jurkus

Antanas
Vaičiulaitis

Juozas
Girnius

Leonardas
Andriekus

 
   
 
ATLANTIS PDF Spausdinti El. paštas
Parašė NELĖ MAZALAITĖ-GABIENĖ   

Ištrauka iš knygos

MĮSLĖ

Kodėl pupa savo ankštyje yra lepūnėlė? Kodėl žirniai guli susiglaudę, kaip septyni ožkučiai, laukdami mamos? Ir pupa teturi nedaug vaikų — keturi, penki, ir kiekviena pupa miega savo lizdelyje, ir tas išklotas aksomu, ir pupa guli, lyg brangakmenis, kodėl?
Kodėl, išvirta, ji leidžia nulupti savo kailį, labai lengvai išsineria, kaip iš pernykščių kailinių?
Ne, aš nemačiau jos šiandien, aš pirkau visą būrį kitų daržovių, aš nemėginau jos kitokios, kaip tiktai žydinčios, ir patinka jų sudžiūvusius stabarus purtyti, ir gliaudyti ankštis, kai pupos krenta tarsi kauliniai pinigai. Bet štai einu sau su krepšiu ir atsimenu pupas — kodėl?
Kodėl agurkas turi ūsus, ir labai užraitytus, kokia jam nauda — ir kodėl ūsuota yra katė — dama, ir neatrodo juokinga?
Ir kodėl morka auga nosimi į žemę, o agurkas eina laukais, ir svogūnas gyvena pusiau įaugęs žemėje, pusiau viršuj, o bulvė visa viduje?
Kodėl ožka turi ragus, kaip ir ožys, o dar labiau kodėl ji, moteriškė, turi ir barzdą? Ji atrodo, kaip pasityčiojimas.
Aš girdžiu juoką, ir jis yra mano, štai kodėl žmonės atsisuka ir galvoja: — Eina viena ir juokiasi, kodėl?

Bet aš tiktai atsimenu, aš tiktai galvoju: — Kodėl auga uogos miške, kurios netinka valgyti, bet yra gražios? Kas pasėjo zuikio rugelius sumintuose takuose, o zuikio kopūstus giriose drėgnose, ir kas leido katei turėti žolę vardu — katės sūris? Ir kas pavadino viską taip, o ne kitaip?
Kodėl kopūstas, pradžioje daigas, turi atlėpusius lapelius, kaip ausinės kepurės, ir kaip pamažu, po akimis ir vis tiktai nematant, ima vystyti lapus kietai, lyg vyniotų mumiją, kodėl yra taip, kad augtų gražiau, taupiau ar skaniau?

Kodėl svogūnas turi daugybę suknelių, švelniausią, šilkas ant šilko, ir pasilieka tiktai prieskonis, kodėl aguona turi tiktai vieną apdarą ir yra karalaitė?
Žmonės atsisuka, jie žiūri į mano krepšį, ir galvoja: — Eina viena ir šypsosi, kodėl?
Kodėl bijau visų vabalų, tiktai žiogo ne, ir kodėl saulės kirminėlį radus ant tako, nešu padėti saugiai, ir stebiu, kad jis pasiliktų saulėje, — bet teimu jį už gaurų? Ir kodėl jis turi per nugarą rainę?

Kodėl taip gražiai skambėdami krenta žiedlapiai nuo medžių, ir ar neprižadino mane vieną rytą tulpės žiedų kritimas ant stalo?
Kodėl šalavijos ir mėtos man atrodė pagyvenusios moterys, ir su baltomis skarelėmis, nors yra žalios?
Kodėl kiekvieną kartą, su kiekvienu kibiru svirtis pasikalba apie vandens brangumą, kodėl aš negalėjau suprasti, bet nenustojau tikėti, jog vieną kartą suprasiu?

O, kodėl taip trumpai težydi obelys, kodėl obuolius galima užkasti į kapčių, ir pavasarį atrasti juos sveikus ir jaunus — ir kodėl kiekvieną žiemą bijojau, kad jų nebus?

Ir pajuntu, kad mano veidas dega ir akys, — kažkas yra mano akims — ir žmonės praeidami žiūri ir galvoja: — Ji nešasi pietums daržovių, ir verkia — kodėl?
Bet aš tiktai sprendžiu:
— Kodėl, kai nuo mažiausių dienų žinojau, kad pagal įstatymus ir papročius ir tėviškė bus tėvo, ir po jo — mano, kodėl man atrodė, jog baisiai neįdomu visą amžių būti tiktai ten, kai pasaulio yra tiek daug — kodėl dabar žinau, kad žemėje nėra brangesnės, neparduodamos, nenuperkamos vietos, kaip Tėviškė?
Dabar, kai visų mūsų tėviškių Tėviškė išplėšta, su visa širdimi — kaip geidė pasakų godus pirklys — ir visas pasaulis matė, stebėjo, ir net neištarė:
— Kodėl?

KRIVŪLĖ
Jis gali apgauti kitus — ne mane, ne mane. Jis neatlėkė iš Alaskos, nei iš apelsinų žydinčių gojų, taipgi ne iš karštų smėlio dykumų: jis pamirkė prieš kelionę savo sparnus Palangoje, nes kaip kitaip staiga, pro autobuso langą, aš būčiau pajutus dvelkimą jūros kerpių, tų, kurios išmetamos tiktai aname krante? Ir jis nubraižė mano skruostą švelniu ir graudžiu brėžiu — tai todėl, kad jis taipgi prieš lėkdamas buvo pasibraukęs sparnus į gintarą.
Matote, tiktai nežinantieji teisybės gali manyti, jog mūsų pajūris tik šiaip sau, iš gamtos malonės, nuklotas tokiu skaisčiu smėliu, tačiau mes, kurie savo tėviškėse girdime jūros nuotaikas, mums aišku, kad ne smėlis nukloja pakraščius — tai gintaras. Tai tikras, gelsvai baltas gintaras, sumaltas gelmių malūne, ir išpustytas ties mūsų jūra, kad niekuomet neužmirštume, kodėl buvo užsirūstinęs Perkūnas. Ar negirdėjote, kodėl? — Sako, kažkada kažkas buvo mėginęs išmainyti Baltiją į aukso ežerą.
Štai kodėl, ir nežinodami, ir svetimieji, pamatę mūsų pajūrį, vadina jį brangiu — net ir tie, kurie mėgina pajuokti, kad mes sakome pasididžiuodami: mūsų jūra — o jos tėra tiktai keletas sprindžių — savyje jie junta, kad mastas nereiškia menkumo. Tik prisiminkime, kad jaunis brolis tegavo seną katiną, kai vyresnieji atidalijo jį, sau pasilikdami visą tėvo turtą — tačiau, kas parsivedė karalaitę į pačias?
Taip, nenuklydau į pasakojimus, tai tebekalbu apie jį, atlėkusį, ir nepasakiau paslapties: tas, kuris kvepia gintaru ir kerpėmis, ir vyšnių sodais iš Kauno miesto — ir skamba Vilniaus bažnyčių muzika, Kretingos vienuolyno giedojimu — kurį kai liestum, pajustum ąžuolo žievę, kurio kišenės visada, kaip lauktuvės vaikams, pilnos eglių skujų ir pušų kankorėžių, kuris yra namie visur — savo tėviškę vadina Naujukais. Tas pats vardas yra mano tėviškės.
Kaipgi nežinočiau to aš! Juk kas atneša konvalijų kvepėjimą iš Aptvarų, kur jos auga ir žydi kaimais! Jam nieko nereiškia sulekioti kilometrą ar kelis — jis neskindamas surenka kvepėjimus į delną ir atbėgęs pripila visą kiemą baltųjų meduotų dobiliukų, ir vendrykščių, ir apgirdančių gegužių. Ką čia kalbėti apie tikrus žiedus — juk jis priverčia kvepėti ir kačpėdėles. O vėlybą rudenį taip įtikina čežančias šiaudinių galvas, kad jos gyvos ir kvepia — jog jos visą žiemą dainuoja, kad jos gyvos ir kvepia. Ir neturiu drąsos pasakyti, jog jos yra gražiai suklaidintos — tai jis tegyvena jų žieduose.
Ir tai jis pražiodina darželio pakraštyje liūto žiodmenis — ir keistą krūmą užvynioja ant stiebo, kad kvepėtų jo žiedai vakarais, jis taipgi gano razetas, kurių niekas nepastebėtų iš spalvos — kaip maži kareivėliai tūno jos tarp tų, kurios liepsnoja ir tvaska. Ir su mažosiomis sniegenomis, kurios gimsta iš sniego, kaip švelniai jis elgiasi, kaip ištempia jas aukštyn, lyg pats būtų žemė, iškelianti jas ant delno.

Ir jis pasakoja — jis kalba, jog ir trauko lapas, ir šaltpusnė, net ir jie kvepia, niekas kitas gal jam netiki, tiktai aš — jog teisybė, jog kiekvienas augalas buvo pabertas į žemę žmonėms iš pat dangaus. O ir tai tiesa — taip jis sako, — kad ir sausi dobilai dar yra gyvi, štai kodėl gyvuliai nejunta liūdesio, ir kantriai laukia savo žiemiškos pašaro žolės — jie ėda savo atsiminimus ir pažadą.
Ir kaip jis joja! — pati mačiau — ant juodo debesio, kaip ant balno, ir laiko nutvėręs už karčių maištingą lietaus žirgą — ir kai perkūnija pradunda, viskas, kas tiktai yra išdygęs iš žemės — prasiveria! Ir kvėpuoja vandenys, ir alsuoja dirvos — kvepia žemė, o kaip ji kvepia!
Ar jis viską man metė į veidą dabar, kad taip plaka širdis, lyg nuo bėgimo? O gal mes tikrai bėgame per rugius? Tada, kai jie žydi? Ir jis sulaiko mano ranką, mažą ir neatsargią, jis pats paskambina man, tegu tiktai klausausi, rugių varpelius, kad jie nenubyrėtų, kad jie nebūtų tiktai buvę, kad taptų varpomis, mažais duonos kąsneliais. Jis veda tarp aukščiausių javų, siauriausių praėjimų, mes galime išsitekti, nepalikdami skriaudos ženklo — ir jeigu kas paskui užtiko šiaudą nulaužtą ar sulankstytą, tai kas nors kitas bus buvęs kaltas. Tačiau jis neiškentė prie tokio nulaužto neprisėdęs ir nepadūdavęs į vargšą šiaudą — taip jis guodė nelaimės ištiktą. Ir niekuomet rugiai nepyko mums žengiant — jie linksmai lingavo. Juk esate matę, kaip rugiai linksta? Lyg šokdami, į vieną pusę ir į kitą — kaip jaunos mergaitės, pasilenkdamos, kad jų palaidi plaukai paliestų žemę — taip buvo, taip mes matėme tenai.
Bet ar jam nepatiko labiausiai snausti pupose?

Kas gi yra tos pupos, sakysite, kodėl kas nors norėtų užmigti daržovių lauke? Iš tikro, kas — nei krūmas, nei medis, net nemoka vyniotis kaip žirnis — ir stiebas be jokio dailumo, nei išsikerojęs plačiai, nei lapais sulapojęs, nei aukštyn iškilęs, — bet palaukit, kai ateina žydėjimas. Štai, eina sau žmogus, ir manau, gal ir višta, ar katė — o paukštis tai jau tikrai — ir pajunta. Jau leidžiasi saulė, tai pamažu auga prieblanda, ir tie, sakau, kur netoli tokio daržo, sustoja ir ima žvalgytis: kur yra tas gražiausias, tas nuostabus augalas, kad šitaip kvepėtų — taip nenusakomai svaigiai ir švelniai, ir meilingai, taip neatsitraukiamai, nenusakomai? Ir kiek jie besižvalgytų į medžių viršūnes, ar žoles po kojų — nieko. Nieko.

Bet stovėkite ir nesiliaukit stebėję — ar nematote, kad kaip vėlungas, kvepėjimas moko pažinti: balti žiedai, labai paprasti, aš nemokėčiau nusakyti jų iškarpymo — ir ant baltų žiedų juodi žymenys — visas daržas, kaip suplėšytos knygos raidės.
Tai čia jis miegodavo visą žydėjimo metą, ir pats taip kvepėjo pupų žiedais, gal jais ir apsikaišęs dabar yra, nes kaip kitaip būčiau jį regėjus, neregimą? Ir tu pasirodai man, suradai važiuojant Brooklyne, autobusu, pabraukei per blakstienas smilga — ji yra rasota, — o, taip, aš pažinau iš karto.
Kur tu gyveni, klausiu — ir kodėl tyli? Kur tu buvoji dabar, teiraujuosi — ir nesakai, ar esi ištremtas, ar pabėgai, ar apšauktas dykaduoniu, juk nebeturi pupų žiedų patalui, nei turi darbo — nei rugelių migdyti, eglių sėklas rinkti, kad amžinai gyventų miškai? Kur tu gyveni, šaukiu? Juk tu girdi, nors niekas kitas ne?
O gal — aš bijau ištarti — gal tu esi pasilikęs ten ir kenti su pasilikusiais, be tėviškės, kaip jie? Ar gali būti, kad tu sukeliavai tūkstančius mylių, kad paliestum mano akis Palangos gintaru, Kauno liepomis — ar skridai tą begalinę kelionę akimirkai, kad primintum man viską?
— Neužmiršk! —
tai tu nešei man tą vieną žodį!
Bet tu palietei mano akis, tu matei, jog aš negaliu užmiršti — aš niekuomet neparduosiu nei iškeisiu mūsų jūrą, mūsų dirvas, nė vienos žolės neišsižadėsiu — nė debesies, nė kapinių. Aš negaliu užmiršti nė per vieną širdies plakimą — juk aš visą laiką esu ten — aš gyvenu ten, o vėjau, mano tėviškės vėjau!


KALNAS
Aš tebestoviu ant kalno.
Kai jau buvau girdėjus tokius dalykus, sakyčiau, tiktai nykštukai teapšauktų jį kalnu, bet man jis aukštesnis už Olimpą. Mano Laukimo Kalnas.
Nė namiškiai nežinojo, kokia reikšmė tos vietos ir koks ypatingas takas į ją, nors buvo ir jų mindomas dažnai, nes juk buvo daržai iš vienos pusės. Tačiau kitoje tako pusėje yra sodo tvora, aukšta, žiogrinė, užtatai paslaptinga, ir prie tvoros visu siauru patakiu — auga žolės, visokios. Ir laukiniai kmynai, ir gardai, ir begaliniai aukštos smilgos, ir godlapiai, ir — kaip vadinasi tos, kurios paskui pavirsta į kibius, ir prisivelia į šunų kailius? Ir viskas taip sodriai žalia, taip gausu, kad tiktai mano kaselės kyščioja bėgant pro jas. Ir prie sodo galo — kalva staigiai smunka žemyn ir aš sustoju aukštumoje. Po dešinės man auga ąžuolas, didelis ir šakotas, ir žemiau dobilai, ir kairėje alksniai ir vienas beržas, ir po alksniais labai anksti pavasarį žydi balai, melsvi, ir balkšvinė kieno nevertinamos gėlės, bet man vistiek patinka jos. Ir ten, po tos pačios kairės, kalvoje yra paslaptinga, visiškai užžėlusi anga, ir veda ji į slėptuvę. Ir slėptuvė buvo padaryta pirmojo didžiojo karo reikalui, tačiau niekam neteko ten nulipti — karas į Naujukus neatėjo. Ten ji tebebuvo, rastais ir lentomis viduje sutvirtinta iš viršaus tiktai pievos galas — ir man buvo uždrausta ten tj rinėti pasaulį. Argi man reikėjo lįsti kaip kurmiui į žemę, jeigu aš ateinu į kalną?
Iš čia regėjai lanką, upę, tiltą — viskas mūsų,
— ir paskui vėl pakyla viskas aukštyn — matai iki pat miesčionių aptvarų, ir užkalnius, ir šaltinius — viskas mūsų, ir dirvas, ir ežias, ir šermukšnius, augančius ežėse, — ir koplytėlę kaimynų lankos pakraštyje, ir man nežinomus tolimus miškus — nuo kalno matai.
Bet ir tai ne tas, dėl ko ateinu: kelias. Nėra pro kur kitur važiuoti ar eiti, išvykti ir grįžti
— nors iš Salantų ar Kretingos, net jeigu su linais keliautų į Liepoją, arba traukiniu į patį Kauną važiuotų — tiktai čia, tuo keliu.
Didžiausias laukimas yra tėvas, kas dieną, iš savo pareigų valsčiaus raštinėje, jis eina vienas ir pėsčias, užmatau jį iš be galo toli, ateina tiesiai į mano akis, ir mano laukimas yra jau prie jo.
0 paskui nusiristi žemyn, kai jau jis artėja į sodybą, — tai nebe toks didelis dalykas, kad tiktai pamačiau, tai viskas.
Jeigu važiuoja jie visi — be manęs — mama, močiutė, tėvas, bočelis — gal į atlaidus, ar į turgų,
į mugę, — bet kodėl be manęs? — aš stovėjau ir laukiau, man rodos, arkliai žinojo ir skubėdavo. Ir tiktai tada buvo tikras gyvenimas, kai jie visi, mano brangieji, buvo namie — dabar galvoju, ar jau tada prasidėjo pasirengimas ilgesiui ir laukimui grįžti? Ir juo kelionė buvo ilgesnė, jų kelionė, mano laukimas darėsi taipgi ilgesnis.
O, aš negaliu prisipažinti — aš kartais nueidavau į kalną per anksti, labai per anksti, ir daug kartų galėjau subėgioti atgal į trobą ar kiemą, kol buvo laikas. Ten kalne nebuvo nuobodu nei šiaip sau — iš aukštumos ir saulė ir debesys yra arčiau. Tačiau sulaukimo metas dažniausiai yra arti saulėlydžių — tai pavakariai, tai prietema, tai vakaras, kada aš jau pradedu bijoti būti viena vienišoje vietoje, — bet dar labiau bijau neišgirsti vežimo. Ir dar labiau — nepamatyti tėvo stovylos artėjant, tebesinešant su savim dieną
— todėl, kad grįžta.
Aš jau gaišinau savo brangias dienas, kas nors pasakytų, juk galėjau rasti darbų ir džiaugsmo visur kitur, sakysim, sodas visada yra pilnas žadėjimų ir išsipildymo — ar lapas, ar žiedas, ar vaisius, — ir daržai! Neužmirškime aguonų — mano karališkosios lėlės aguonos — tačiau viskas yra niekas, kai lauki.
Ir buvo niūrūs laukimai, kai žiema, ar rudens tamsumas, kai tiktai prie lango priglaudi kaktą ir akys veržiasi per stiklą, — ar kas kalbino mane, ar giedojo karunką, ar ratelis zvimbė, — aš tiktai žiūrėjau — aš vistiek buvau ant kalno. Tiktai kam naktis užtveria, uždaro laukimą, kaip siena.
Bet vieną kartą, vieną baisų, buvo siena ir ant kalno — pavakariai, bet dar šviesu ir vasara, jeigu ne tie debesys! O, aš nenorėčiau tokių matyti nė svečioje žemėje, o ką bekalbėti apie namus! Jie buvo juodai pilki, ir mėlyni, ir taip tankiai sulipę, lyg sumūryti, ir tokie aukšti, kad dangui nebeužteko vietos, ir viršūnės iškandžiotos, lyg bangos ristųsi. Ir girdėjosi ūžimas — tai kaukė jūra. Tai nėra kokia naujiena, mes girdime iš Šventosios ir iš Palangos, nedažnai, bet kartais, ir namiškiai orą spėlioja iš jos kriokimo — tačiau dabar buvo kitaip. Ta siena! Ji baigė užgniaužti viską aplinkui, ir jeigu taip bus, kas galės pravažiuoti grįždamas, — ir mes būsim atskirti, — tie, kurie negali grįžti, ir aš laukianti. Nes, matot, yra pasakojama, jog vieną kartą, nieko neperspėjus. Baltija užlies viską. Viską — manau, kas arti jos, ir mus, — ir man tai yra pasaulis.
Tada tiktai keitėsi oras, žinau, tai gal menka audrelė prie jūros, gal tik žvejam jūroje buvo išgąsčio, — siena ir baimė atėjo po daugelio metų,
— ir ne Baltija, ne mūsų jūra paskandino.
Bet aš nepasitraukiau, aš tebestoviu ant kalno, ant savo Laukimo Kalno.
Nuo tenai regėti tėviškė, ir visa žemė — mūsų žemė. Ir nuo tenai matau šviesą, tarytum saulės užtekėjimą. Ar tai vilties vieta? Ar tenai stovi mano mylimieji, mano lauktieji tėviškės namuose, mano išėjusieji? Ir tarp žaliausių žolių, tarp kvapniausių obelų žydėjimo, jie nerimsta, jie ateina ir pasižiūri laukdami — mano vežimo, mano mažos stovylos.
Ir su meile jie žiūri iŠ savo palaiminto kalno atgal į tą kalvą, kur laukiau jų — mažas žmogelis su begaliniai dideliu ilgesiu.

 
 
Sukurta: Kretingos pranciškonai