Vytautas Bieliauskas

Kazimieras
Bradūnas

Jonas
Grinius

Paulius
Jurkus

Antanas
Vaičiulaitis

Juozas
Girnius

Leonardas
Andriekus

 
   
 
MARVANO LITUANISTINĖ STUDIJA PDF Spausdinti El. paštas
Parašė William R. Schmalstieg   
Kalbininkas prof. Jiri Marvan, šiuo metu gyvenąs Santa Barbara mieste Kalifornijoje, yra gimęs Prahoje (Čekoslovakijoje) 1936 sausio 28. Ten, baigęs rusų gimnaziją, Karaliaus Karolio universitete studijavo slavų, baltų kalbas ir bendrąją lingvistiką, 1966 gaudamas Ph. daktaro laipsnį. Istorinės slavų lingvistikos studijas gilino Mokslų akademijoje Prahoje (1959-1963) ir dabartinės lietuvių kalbos gramatiką pas prof. Pavel Trost (1967-1968). Baigęs studijas, profesoriavo Uppsalos universitete Švedijoje (1963-1967) ir Stock-holmo universitete (1965), dėstydamas lyginamąją slavų ir baltų lingvistiką. 1969-1972 Kalifornijos universitete (Davis) dėstė slavų kalbas, o 1972-1973 Pennsylvanijos valstybiniame universitete — slavų, baltų ir bendrąją lingvistiką. Nuo 1973 m. Monash universitete Melbourne Australijoje kalbų mokslo profesorius, įskaitant ir lietuvių kalbą. Kaip svečias profesorius dirbo Portlando (Oregon) valstybiniame universitete (1968-1969), Aarhus universitete Danijoj (1972 rugsėjo mėn) ir Kalifornijos universitete Santa Barbara mieste (1975-1976). 1971-1972 daugelyje Europos ir Amerikos universitetų lankėsi su paskaitomis. Prof. Jiri Marvan taip pat yra ėjęs ir dabar eina svarbias administratyvines pareigas įvairiuose universitetuose bei moksliniuose sambūriuose, paskelbęs apie 50 kalbotyrą liečiančių studijų (baltų etimologinę ir istorinę gramatiką ir t.t.), kalba lietuviškai ir yra mūsų brangus bičiulis.

Jiri Marvano knyga Modern Lithuanian Declension (A Study of Its Infrastructure) ["Lietuvių kalbos linksniavimas (Jo vidinės struktūros studija)"] yra, be abejo, pati sunkiausia knyga, kurią aš tik bet kada esu mėginęs recenzuoti. Iš tikrųjų aš imuosi šios recenzijos su tam tikru baiminimusi: aš nesu visiškai tikras, kad aš suprantu tai, kas toje knygoje rašoma. Aš esu įsitikinęs, kad tai yra aukštos kokybės formali analizė ir kad aš galėčiau tai pilnai suprasti, jeigu turėčiau tam specialų pasiruošimą ir gerus paaiškinimus. Kai aš skaičiau šios Marvano knygos rankraštį, aš turėjau panašų jausmą, kaip ir skaitydamas Chomskio ir Hallės knygą The Sound Pattern of English. Tuomet aš turėjau šiokią tokią nuovoką apie pastarojoje knygoje vartojamą metodologiją, bet man buvo labai sunku sekti logišką taisyklių išdėstymą. Aš esu tikras, kad čia tik būtų reikalinga priprasti prie naujos terminologijos ir prie naujo kalbos supratimo. Aš esu girdėjęs, kad yra žmonių, kurie gali sekti fonologijos išdėstymą be jokio sunkumo. Tai yra toks pat atvejis, kada krautuvininkai gali susumuoti ilgas skaičių kolonas be jokių skaičiavimo mašinų. Arba tai galima palyginti su sunkumais, su kuriais susiduriama, kai norima išmokti naujos kalbos. Yra žmonių, kurie gali laisvai skaityti Vedų sanskritą, bet, deja, aš nesu vienas iš tokių.

Kaip ten bebūtų, aš mėginsiu pasakyti kelis šį tą reiškiančius žodžius apie šią knygą (rankraščio 436 puslapiai).
Įvade Marvanas nagrinėja vienuolikos kalbų daiktavardžių morfologijos savybes: islandiečių, lotynų, latvių, čekų, armėnų, suomių, gruzinų, baskų, turkų, lietuvių ir rusų. Jis prieina išvados, kad lietuvių kalba geriausiai tinkanti studijuoti bei tyrinėti idealią nominalinę paradigmatinę sistemą. Jis nurodo ir kelias šio pasirinkimo priežastis, pvz., (1) paradigmų skaičius esąs gana didelis (lietuvių kalboje jų esą daugiau negu agliutinuo-jančio tipo kalbose ir maždaug tiek pat, kiek jų esą tose kalbose, kurios turi gerai išvystytas paradigmatines sistemas: latvių, čekų, lotynų, armėnų); (2) lietuvių kalbos linksnių skaičius esąs lygus linksnių skaičiui, randamam sintetinėse kalbose, ir taip pat linksnių skaičiui, randamam tokiose agliuti-nuojančiose kalbose, kaip gruzinų ir turkų; (3) lietuvių kalbos kirčiuočių tipai daro lietuvių kalbą itin įdomią; (4) lietuvių kalbos gramatinių formų galūnes galima lengvai suskirstyti į paviršiaus struktūros segmentus; (5) giminės kategorija gali būti taip pat nagrinėjama; (6) lietuvių kalboje beveik nesą supletyvizmo; šiuo atžvilgiu vienintelės išimtys gal galėtų būti veiksmažodis būti ir įvardis aš.

Reikia ypatingai pabrėžti tą Mar-vano pareiškimą, kad tiktai duomenys, paimti iš tyrinėtos struktūros, t.y. tiktai empiriniai duomenys gali būti naudojami sudaryti kad ir giliausią teorinį gramatikos sluoksnį. Jis rašo (p. 30): "Griežtai sinchroninis tyrinėjimas ves prie tokių išvadų: lietuvių kalbos vienaskaitos kilmininko galūnėje — jos giliausiame teoriniame sluoksnyje (kuriame neišvengiamai reikia žiūrėti ir prozodigmatinių kriterijų) — galima matyti jos sąryšis su vardininko ir šauksmininko galūne. Kaip iš sinchroninio pa-žiūrio, taip ir iš kalbos istorijos mes žinome, kad šie linksniai yra giliausi linksniai (diachroniškai kalbant — seniausi arba archaiškiausi) šioje sistemoje, tuo tarpu kai galininkas kartu su naudininku net ir empiriškai rodo daug "lėkštesnę" (permatomą arba istoriškai vėlyvesnę) formą". Marvanas iš to daro tokią išvadą: "Galininko nebuvimas seniausiuose sluoksniuose rodo, kad tuo metu indoeuropiečių prokalbė neturėjo formalaus galininko "linksnio", vartojamo tiesioginiam papildiniui reikšti. Tokiu būdu reikia manyti, kad indoeuropiečių prokalbė neturėjusi sakinių su papildiniu. Beveik universali alternatyva, kuri yra vartojama vietoje papildinio konstrukcijos, yra er-gatyvinė konstrukcija . . .; tokiu būdu ši sistema rodo buvusią vardininko: kilmininko opoziciją". Taigi, esą reikia sutikti su faktu, kad indoeuropiečių prokalbėje kilmininkas ėjęs ergatyvo funkcijas. Marvanas suranda šio archainio sintaksinio tipo pėdsakus, t.y. tokio tipo, kuriame nėra galininko, bet tik vardininkas ir ergatyvas, tokiuose lietuvių kalbos pavyzdžiuose, kaip: bažnyčia priėjo žmonių, kuriuose vardininkas funkcionuoja kaip tam tikros rūšies tiesioginis papildinys ir kilmininkas funkcionuoja kaip ergatyvas. Pagal Marvaną (p. 32): "Diachroninis lietuvių kalbos archaiškumas . . . verčia šią konstrukciją laikyti nepaprastai svarbiu tyrimo instrumentu; naudojant šią konstrukciją, galima pramatyti diachroninius kalbos vystymosi sluoksnius (praeityje ir ateityje) ir jo metodologiją"-

Toliau tęsdamas savo metodo aprašymą, Marvanas (p. 37) padaro sprendimą, kad grafemiškas arba ortografinis paradigmų aprašymas geriausiai tinkąs jo tolimesniam tyrinėjimui. Cituodamas sovietų kalbininką Zaližniaką, Marvanas nurodo visą eilę priežasčių, kodėl jis pasirenka tokį mokslinio aprašymo bei faktų pateikimo būdą. Pvz., ortografija, arba norminė rašyba, esanti visų priimta, gerai išdirbta; pagaliau kalbos faktų aprašymas paprastai yra susijęs su ilga gramatikos ir leksikografijos nagrinėjimo tradicija, ir 1.1.
I-je dalyje Marvanas tyrinėja lietuvių kalbos daiktavardžio formalinės fleksijos galimybes ir nurodo kai kurias bendras taisykles, kurios nustatytų, kaip galima pritaikyti kitokį morfologinės daiktavardžio sistemos padalijimą, arba suskirstymą formaliomis dalimis. Il-je dalyje (pp. 84-205) Marvanas nagrinėja santykius tarp prozodinių vienetų ir lietuvių kalbos daiktavardžio paradigmų. IlI-je dalyje (pp. 207-323) jis pasiūlo lietuvių kalbos daiktavardžio giliausią teorinę struktūrą, o IV-je dalyje (pp. 325-412) jis pateikia giliausią teorinę struktūrą, kuria būtų nustatomi santykiai tarp lietuvių kalbos daiktavardžio paradigmų.

Savo išvadose (p. 413) autorius rašo, kad jo kelias, kuriuo jis nustato giliąją lietuvių kalbos daiktavardžio struktūrą, rodo, kad tai esąs tobulas agliutinuojantis modelis. Kaitomoji galūnė esanti tam tikrų formų rėmai, kurių pagrindinė struktūra galima rasti tokioje opozicijoje: pastovūs elementai santykiauja su besikeičiančiais elementais. Pagrindinis pastovus galūnės elementas esąs tematinis balsis, prieš kurį galįs eiti i-elementas (tai yra, kas tradicinėje terminologijoje buvo vadinama j). Pastovūs elementai (paprastai jie yra tematiniai balsiai) yra vadinami paradigmatine konstanta, ir tai skiria vieną paradigmą nuo kitos. Tas skirtumas reiškiasi įvairiais linksniuočių galūnių besikeičiančiais elementais. Besikeičiančios lytys (formos) yra linksnių ir skaičių komponentai, kurie, apskritai kalbant, yra vienodi visose paradigmose.

Tarp kitų bendrų šios studijos išvadų galime paminėti dar tokias: 1. Trumpiausi vienaskaitos linksniai yra taip pat ir trumpiausi daugiskaitos linksniai; 2. Vienaskaitos ir daugiskaitos neaiškūs linksniai (t.y. vardininkas ir šauksmininkas) yra trumpiausi. Po to eina kilmininkas ir galininkas. Naudininkas yra tipiškas pereinamasis linksnis. Vienaskaitoje jis stovi arčiau galininko, o daugiskaitoje jis priklauso antrinių linksnių grupei; 3. Abiejuose skaičiuose antrinė linksnių sistema (oblikiniai — antriniai linksniai, kurių sostemos centre yra įnagininkas ir vietininkas) turi ilgiausias formas (paprastai jos turi du skiemenis vienaskaitoje ir visuomet turi du skiemenis daugiskaitoje). Vietininkas yra daugiau periferinis negu įnagininkas.

Apskritai kalbant, galima nustatyti tokią taisyklę (pp. 414-415): "Kuo toliau linksnis stovi nuo išsireiškimo centro, tuo daugiau jam yra reikalinga formalios informacijos (skaičiaus ir kiekybės lytys) jo Fmax (= linksnio galūnė, WRS) . . . Daugiskaita turi skaičiaus žymeklį (paprastai S) ir vartoja komplikuotesnę Fmax (= linksnio galūnė, WRS) struktūrą (paprastai susidedančią iš dviejų skiemenų), ypatingai periferiniuose linksniuose".
Marvano požiūriu (pp. 416-417), jo tyrinėjimas ne tiktai atidengia daug svarbių lietuvių kalbos istorijos interpretacijų, bet net duoda galimybės interpretuoti šios kalbos ateities vystymosi kryptis.

Nors aš turiu prisipažinti, kad man trūksta intelektualinės gilumos, energijos ir laiko pilnai suprasti visas Marvano studijos kalbotyrines implikacijas, aš turėčiau pripažinti, kad tai yra genialus darbas. Aš esu tikras, kad, jeigu Marvanas būtų tokioje padėtyje, kad galėtų įtaigoti jaunų teoretikų generaciją, šis jo darbas būtų laikomas kryptį duodančiu veikalu. Ar Marvano analizė yra teisinga, ar ne? Tai nėra empirinis klausimas, bet daugiau toks klausimas, kuris liečia skonio dalykus. Kas apskritai būtų galima pasakyti apie generatyvinę gramatiką, būtų galima pasakyti taip pat ir apie šią Marvano studiją. Tai yra kaip šachmatų žaidimas arba kaip Talmudo analizė: ar tai atitinka kokią nors intuityviai jaučiamą realybę, nėra svarbu. Aš esu tikras, kad Marvanui kainavo daug laiko išvystyti tokį genialų darbą, tačiau ar jis gali surasti studentų, kurie norėtų pašvęsti pakankamai laiko, kad galėtų jį suprasti? Marvano padėtis šiuo atžvilgiu yra sunkesnė, negu gene-ratyvinės gramatikos atstovų, nes jo studijos supratimui reikalingas kelių svetimų kalbų gana geras mokėjimas. Iš kitos pusės, gene-ratyvinės gramatikos atstovas gali parašyti naują anglų kalbos sintaksės teoriją, tik pastudijavęs kelerius metus M.I.T. laipsninėje mokykloje.

Baigdamas, aš tik viliuosi, kad aš neiškraipiau kokio pagrindinio Marvano darbo elemento. Aš tikiuosi, kad jis sugebės rasti sau pasekėjų, kurie galės suprasti jo teoriją, ir kurie ją galės toliau studijuoti bei populiarinti, kad ji būtų lengviau suprantama vidutinių gabumų žmogui. Aš taip pat norėčiau palinkėti jam sėkmės jo tolimesniame darbe baltistikoje.
William R. Schmalstieg
The Pennsylvania State University

 
 
Sukurta: Kretingos pranciškonai