MANO MERGAITĖ 1. Mano mergaitė kaip karalaitė esi graži, širdis nerimsta, baime patvinsta, kai išeini.
2. O vasaros — auksinės vasaros ir tu, mano mergaitė, jūs man palikot ilgesio, nerimo ir ašarų tokį didžiulį kraitį. 3. Dažnai aš sapnuoju aušrą,
skaidrų parytį pamarėj, bet tave aš sapnuoju dažniausiai, pas mane sugrįžtančią vėl.
PO KELIONĖS
Balto beržo pavėsyj aš pailsėsiu, ir krūtinėj užmigs ilgesys. Pro lapus aš žiūrėsiu, dangų regėsiu, danguj giedos vieversys. KAI PAVASARĮ NUŠVIS Kai pavasarį nušvis
baltas kaštanas, aš bučiuosiu tau akis ir tu būsi mano. O kai pirmą ašarą dėl manęs praliesi, bus gili kaip marios vasara ir žydės jau liepa. Bet kas sukaičiuos, sakyk, ašaras rugsėjo, kas lydės tave, mergyt, per miglas, per vėjus?
KAI GRĮŠIM
J. G. Kai grįšim, padainuosiu tau dainelę, ir man pritars kaštanai kieme. Po jų šakom abu stovėsim vieni su nuovargiu, atsineštu iš ilgo kelio. Mums iš paskos ateis ruduo,
ir vėjas sielon neš vien liūdesį, o per šakas kaštanų ūžiančių kaip ašaros tekės lietaus vanduo. |