Vytautas Bieliauskas

Kazimieras
Bradūnas

Jonas
Grinius

Paulius
Jurkus

Antanas
Vaičiulaitis

Juozas
Girnius

Leonardas
Andriekus

 
   
 
GALINGA KATINA PDF Spausdinti El. paštas
P A S A K A
Toli tarp girių gyveno miško sargas Jokūbas. Jis turėjo trobą su žmona Kristina, penkis vaikus ir katiną Kniauklį. Netrūko jo kieme ir kitokių gyvulių bei paukščiu, bet įžymiausias jų taupė buvo katinas: juodas jisai buvo kaip smala, baltomis letenomis ir tokia pat žvaigžde ant krūtinės.

- Tai mūsų Kniauklio gražumėlis! - kalbėjo girininko žmona. - Antro tokio visoj žemėj nerasi.

Pamąsčius valandėlę ji pridūrė:

- Jisai ir žiurkę papjautų.

Kristina pakėlė katiną iš pelenų, kur Jisai snūduriavo ir pūravo, nupurčiusi pasisodino į sterblę ir glostė jo keterą. Kniauklys murkė ir pūtėsi šiaušdamasis. Paskui, nušokęs, jis vaikščiojo skersai ir išilgai po aslą, o jo kailiukas mainės ir žvilgėjo sulig kiekvienu žingsniu. Galop jis išbėgo į kiemą ir ėmė nagais braižyti svirtį.

Ant rentinio nutūpė žvirblis ir sučirškė:

- Ar ką pjausi, jei taip galandi?

Iš pradžių katinas dėjosi nenugirdęs: šnekėsis jis tau su visais tauškalais! Žvirblis nenustygo ir vis rizgo:

- Mano vaikučių tai jau nepasieksi. Jie taip aukštai po sparu, kad tau galva susisuktų, ir nekristum į šalinę, jei bandytum šliaužti prie mano lizdo.

Kniauklys liovės braižęsis ir pasakė:

- Terliosis kas ten su tavo žvirbliapalaikiais. Manęs laukia didesni darbai - eisiu žiurkės pjauti! Ji per naktis brazda ant aukšto, praėdė lašinių paltį kamine ir neduoda man miegoti.

Žvirblis, tai išgirdęs, tik purptelėjo ir jau stygavojo ant stogo:

- Žiurke, žiurke, tave katinas žada sudraskyti.

- Vograuk nevogravęs, - piktai atsiliepė žiurkė nuo lubų. - Bent kartą savo snapą sučiauptum!

Nors ji šnekėjo šiurkščiai, vienok ją nusmelkė išgąstis. Kiek palindėjus spaliuose ir apsimąsčiusi, ji išniro iš palėpės ir sąspara nusileido ant žemės, kur pro varnalėšas spruko į girias.

Ten ji susitiko šešką, kuris suniurzgėjo:

- Ar balos dega, kad taip leki?

- Bėgtum ir tu, jei žinotum, kas tavęs laukia, -atšovė žvyne ir, nesustodama, šniokštavo tolyn.

Šeškui pasidarė neramu. Jis šūktelėjo:

- Nepyk, meldžiamoji, ir pasakyk, kas gi nutiko? Žiurkė atsitūpė ir nusišluostė prakaitą nuo snukučio. Atsikvėpus ji prapliupo:

- Katinas, katinas! Ir ji pravirko balsu.

Šešką barėsi:

- Žliumbki nežliumbus - jau nė gėdos neturi! Manęs tai nė liūtas nepabaidytų!

Žvynė teisinosi:

- Lengva tau šnekėti! Tas katinas toks stambus kaip kumelys. Vaikščioja sau jis po kiemą, šiaušte pasišiaušęs, ir vis šaukia: „Kur ta bjaurybė žiurkė? Aš jos kaulelius sutriuškinsiu...“ Čia ant šakos nutūpė strazdas ir pratarė:

- Baisu kas darosi! Kniauklys tik plėšosi ir rėkia: „Duokit man tą smirdalių šešką! Aš jam parodysiu vištas pjauti...“

Šeškas supurkštė:

- Plepeli tu, ar nenutilsi tarškėjęs! Žiūrėsim, kaip pats čiulbėsi, man į nasrus vieną dieną pakliuvęs.

Strazdas nepaisė tų gąsdinimų ir nuplasnojo savo keliais. Iš aukštumos, pro eglių ir beržų viršūnes, jis dar matė, kaip žiurkė, nusišluosčius ašaras nuo žandų, vėl leidosi bėgti ir taip, valandėlę pasvyravęs, šeškas nukuduliavo paskui ją.

Tuo tarpu katinas vaikščiojo po kiemą ir vis labiau pūtėsi: iš žvirblių buvo išgirdęs, kad ne tik žvyne, bet ir šeškas jo pabūgo. Kniauklys buvo tiek išpuikęs, jog nepaisė nei gaidžio, nei paršiuko, nei šunyčio Margiuko. Visi jie norėjo jam prisimeilinti, kaip tokiam galingam. Su Margiuku jisai pasielgė visai negražiai: kai šunelis, vizgindamas uodegą ir gerindamasis, prisiartino pažaisti, mūsų galiūnas ėmė purkšti ir spjaudytis, o paskui atsimojęs cvanktelėjo Margiukui antausį. Anas tik sucipo ir unkšdamas nubėgo į būdą.

Girininkas Jokūbas, ėjęs su šautuvu per kiemą, subarė mušeiką:

- Negražu, negražu daužytis, lyg kokiam akėtpiemeniui!

- O ko jie mane kirkina, lyg nežinotų, kad aš galiu pajauti žiurkę ir šešką, lapę ir mešką.

Jis ūmai nuščiuvo. Paskutiniai žodžiai jam netyčia išspruko. Bet žvirbliai nuo visų stogų jau klegėjo ir šaukė:

- Tokių stebuklų dar nebuvo, kaip žemė žeme stovi. Kniauklys rengiasi lapę ir mešką skersti!

Katinas įširdo ir tarė:

- O ką jūs man padarysite - eisiu ir papjausiu. Tai ir bus jiems juoktis iš manęs!

Ir jis, apsisukęs, čėpojo į girią. Nuo slenksčio prabilo girininko žmona:

- Katinėli burkuonėli, neprasidėk tu su lape ir meška, jos tave sudraskys.

Jis atsakė:
- Tai kam žvirbliai gerkles laido ant manęs!

Kristina dar šaukė jį, bet katinas jau nieko neklausė. Išdidęs ir susirūstinęs, jis įlindo į girių tankmę. Iš pradžių jis dar girdėjo, kaip jį moteriškė atgal vilioja ir kaip gaidys namuose gieda. Paskui tie balsai nutilo, ir jam pasidarė neramu. Mielai jis būtų grįžęs į savo pelenus ant priežados. Bet vos tik atsimindavo žvirblius, šuniuką ir vištas, tuoj pagalvodavo: „Jie tik ir laukia, dantis iškišę, kad pareičiau be niekur nieko.“

Kniauklys atsargiai žengė tarp sausų lapų ir žabų. Vienas žagarėlis trakštelėjo, ir katinui visas kailis nuėjo pagaugais.

Jis apsižvalgė, - o gal vilkas atselina ar meška smelkiasi per krūmus ... Ne, jokio žvėries nebuvo tarp medžių, - nei lapės, nei lūšies, nei žebenkšties. Tik voveris šokinėjo iš ąžuolo į ąžuolą, ir skynimu prasklendė vanagas.

Katinui darėsi nykiau ir nykiau. Štai, rodos, pakrūmėje sukriuksės šernas, iš pušies liuoktelės lūšis arba ims ir pliumpelės ant tavęs pelėda.

Spūdindamas tarp alksnių ir jovarų, katinas nė pats neapsižiūrėjo, kaip ėmė kniaukti - gailiu ir drebančiu balsu. Taip besigraudendamas, jis atčėpojo netoli tos girių pievutės, kur šeškas ir žiurkė buvo sustoję atsipūsti.

Jie išgirdo kniauklio šauksmą ir tarė:

- Tai pašėlimas! Net vidury miškų jisai mus gainioja.

Ilgiau negaišdami, jiedu nupūškavo tolyn ir po kiek laiko pataikė ant lapės. Ji patenkinta šildėsi avietyne prieš saulutę, nes ką tik su savo vaikais buvo surijusi teterviną.

Šeškas sušvokštė jai:

- Lape, lape, bėki su mumis, arba kitaip žūsi!

Toji atsiliepė:

- Dar toks negimė ir negims, kuris mane išgąsdintų.

Sunkiai d vėsuodama, prašneko Žvynė:

- Katinas Kniauklys mus vejasi ir visus išskers, jei tik nepaspruksim.

Lapė tyčiojosi:

- Na, ir vėplos judu - radot prieš ką drebėti! Aš tai jau nieko nebijau, net ir didžiausio briedžio.

Šeškas atšovė jai:

- Aš pats aną dieną mačiau, kaip skuodei nuo šunų, pabrukusi uodegą.

Dabar įsiterpė žiurkė:

- Ana, jau atidrumba tas griaumedis! Lekiam iš čia!

Taip žvynė pasakė apie katiną ir įlindo į krūmus.

Šeškas lapatojo paskui ją.

Gerą galą pasivarę, abu jie sustiro iš baimės: kažkas buvo juos prisiginęs ir šniokštavo jiems prie pat kalnų. Jiedu užsimerkė laukdami, kada ims ir suleis katinas dantis į jų sprandus.

- Pamąsčiau, kad judviems bus baisu girioje - esate nedidukai, ir vanagas gali judu užkapoti. Aš jus apsaugosiu.

Buvo tai lapės balsas. Ji, meilikaudama, vizgino uodegą ir dėjos silpnųjų užtarėja.

Nūn visi trys skuodė per miškus ir nesustojo, kol išvydo labai aukštą liepą, kuri žydėjo ir dūzgė nuo bičių. Pačioje viršūnėje kriošėjo meška ir ruošėsi kopinėti medų iš drevės. Ant šakų pasitursinus, ji pro skylę įkišo leteną ir graibstėsi korio. Vieną išrovusi, štai jinai, sėdėdama aukščiau visų medžių, laižė medų ir smaguriavo, gi bitės zvimbė aplinkui ir gylė gauruotą jos snukį.

Taip besmaližiaudama, meška iš savo sosto išvydo žiurkę, šešką ir lapę, bėgančius be kvapo ir griuvinėjančius ant šiekštų. Kai anie trys prisiartino prie liepos, jinai atsišaukė iš savo viršūnės:

- Ko taip strimagalviais nešdinatės - bene kas užpuolė?

Žvynė, šeškas ir lapė sustojo ir pakėlė šnipus aukštyn. Pamatę aną kerplėšą liepoje, visi trys jie aimanavo:

- Katinas, Katinas!

Meška pasitvarsė nuo šlaunies ant šlaunies, nurijo paskutinį medų ir klausė iš lėto:

- Ką jis padarė?

Lapė tarė:

- Lauksi, iki padarys! Katinas mus vejasi ir nori mūsų žarnas paleisti.

- O didelis jis kaip veršis, - krūpčiojo žiurkė.

- Kai bėga, tai krūmai traška po jo kojomis, - prisidėjo ir šeškas.

Ir jie šaukė vienas už kito:

- Jo nagai kaip peiliai.

- Jo dantys kaip jiešmai.

- Tai katinų katinas, pikčiausias iš visų.

Meška pasirusino viršūnėje ir prašneko:

- Vėjas nuneša jūsų balsus, ir man nelabai girdėti, ką jūs ten svygnojate. Aš pasliuogsiu artyn.

Ji subraškėjo ir rioglinosi šaka nuo šakos. Kai buvo netoli žemės, vienas žagaras neatlaikė ir triokštelėjo. Žvėris tik susisuko kūlvarčiais ir šlumštelėjo tenai, kur anų trijų bėgūnų vėpsota.

Meška visai priplojo žiurkę su šešku, o lapei tik uodagą užkrito. Šioji, ištrūkusi, movė į savo urvą, dantį grieždama ant visų lokių ir katinų. Bet ligi šiolei niekas nepatyrė, kas toliau nutiko žvynei su šešku: ar jiedu likosi prie žemės priplakti, ar atsigaivelioję kur po sankrytomis sulindo ir savo žaizdas slaugė.

Atitokusi, meška apsigrabinėjo, ar kuris šonkaulis nelūžo. Ji dar nesurojo apsičiupinėti, kai krūmai sutraškėjo, lyg per juos smelktųsi labai drūtas žvėris. Jai išsyk dingtelėjo, kad tai būsią anas katinas galiūnas. Nors nebijojo, bet dėl visa ko ji pasitraukė į savo irštvą tarp eglių. Ten ji vėl apsispaudė šonkaulius ir apsidžiaugė, kad visi buvo sveiki. Patenkinta, kad tik poroj vietų apsidraskė, ji susirangė savo kinyje pamiegoti. Prieš užsnūsdama, ji apsilaižė, ir šnipas buvo toks saldus...

O per krūmus ten brovėsi trys girių vagys. Kokias varsnas paėjėję, rado jie Kniauklį. Jis buvo įklimpęs liūne, iš kurio negalėjo išbristi Įstrigęs tarp maurų ir šaknų, katinas graudžiai miaukė, visas purvinas. Vanduo po juo vis labiau burbuliavo, ir jau siekė žvaigždę ant jo krūtinės.

Tarė vienas vagis, dar jaunas vaikigalis:

Koks suskretęs kačiūkštis!

- Paukštelėsiu jam kirviu, ir bus baigta, - suniurzgė antras, bjauriai perkirstu žandu vyras.

Trečiasis, plonas kaip pyplys, stygavojo:

- Matai, savo kniaukimu jis dar prišauks girininką. Duok jam kirviapente.

Kreivasnukis jau užsimojo ir buvo besmogiąs, kai jaunius sušuko:

- Ką aš matau! Luktelėk, broliuk!

Jis ištraukė katiną iš pelkės ir apvartė jį iš visų pusių.

- Ar aš nesakiau, - jis bumbėjo vienas sau panosėj, - man seniai tokio reikėjo.

- Dobilėli tu mano, neapžlibk bespoksodamas, lyg į aukso kamuolį. Mudviem čia katinas kaip katinas, tik dumblais apžėlęs.

- Judu gal spangi, kad neįspitriojate! - gynėsi jaunasis.

- Deimantą rado! - krykštė anie ir alkūnėmis niukse josi vienas antrą.

Jaunius nepaisė jų klegėjimo ir niurnėjo sau:

- Juodas kaip degutas, o letenos baltos. Ir dar žvaigždė!

Anie du kirkinos:

- Pasikabink tą žvaigždę sau ant kaktos, - ji švies tau, kai eisi vogti.

- Nuo šiolei aš jau nevogsiu, - atsakė jauniklis. - Mano moša geba raganauti. Tokį katiną reikia, vidunaktį pavožti po puodu ant skruzdėlyno. Kai skruzdėlės jį suės, reikia paimti kaulus ir užkasti į žemę. Tada bus matyti, kur pinigai dega. Brolyčiai, aš nuo dabar ant muštinių krūvos vartysiuosi, lašinius žliaugsiu ir kasdien būsiu girtas.
- Sapalioja, lyg apdujęs, - numojo kreivažandis. -Verčiau šokam prie medžių. Juos pardavus, tikrai mums kišeniai pliš nuo pinigų.

- Gerai šneki, - pritarė plonasis vagis. - Na, ir tu, dobilėli, nespoksok dykai į savo katiną ir šok prie anos pušies.

Jaunasis įbruko katiną į maišą ir pakabino ant šakos. Kniauklys tenai kūtojo pašiurpęs, ir drebulys jį kiaurai nusmelkdavo, kai tik atsimindavo skruzdėles.
Vagys, rėkaudami ir keikdami, kirto medžius. Jie dirbo taip smarkiai, kad skiedros tiško į visas puses, ir viena jų pataikė apuokui į snapą ąžuole. Jie įšilo, ir kreivažandžiui išpampo randas ant veido. Plonasis, prieš smogdamas, pritūpdavo ir paskui, stryktelėjęs, sukyburiuodavo ore ir trenkdavo kirviu, net žegtelėdamas. Jaunasis gi vis dėbčiojo į maišą, kad jam kas nenudžiautų katino.

Taip bekertant, juos. užklupo girių sargas Jokūbas, kuris buvo išėjęs katino į ieškoti.

Atstatęs šautuvą, suriko Jokūbas:

- Meskite kirvius ir renkitės mirti! Aš jums parodysiu medžius vogti...

- Nežudyk, nežudyk! - sukliko anie trys, iškėlę rankas.

- Nenukauk, nenukauk manęs! - maldavo kreivažandis. - Aš tau pavogsiu eikliausią žirgą iš karaliaus arklidės, ir tu galėsi kaip ponas jodinėti po girias.

- Palik mane gyvą! - šaukė plonasis. - Aš tau nukniauksiu generolo šautuvą, kuriuo per septynias mylias nušausi žvirblį nuo bažnyčios bokšto.

- O ką tu padarysi? - girininkas paklausė jauniklio, kuris tylėjo.

Anas atsakė:

- Aš moku tris daiktus. Galiu pro kaminą įlįsti ir skilandžius išvogti. Paskui galiu ožką šokio išmokyti ir galop sugebu vamzdžiu padūduoti.

Tarė Jokūbas:
- To neužtenka jums išsipirkti.

Ir jis atlaužė gaiduką.

- Pasigailėk, pasigailėk! - spiegė vagys ir puolė ant kelių.

Jaunius dar susgribo:

- Aš tau dovanosiu juodą katiną, kuris turi baltas kojytes.

Girių sargas sušuko:

- Tai tu, skarmaliau, būsi pavogęs Kniauklį! O mano žmona Kristina dėl jo rauda ir plaukus raujasi. Aš tave sutraiškysiu kaip erkę.

Jaunasis atsakė, truputį atsikvošėjęs:

- Rūpi man tavo katinas! Negalvok, kad mes jau toki prasti vagišiai! Tavo Kniauklį radau liūne ir ištraukiau.

Atsiliepė girininkas.

- Tu esi mano draugas brangiausias! Sakyk, kur katinėlis. Negaliu ilgiau ištverti - dar mano žmona užsiverks!

- Pirmiau pažadėk, kad mūsų nenukausi ir gyvus paleisi, - derėjosi jauniklis.

Jokūbas davė žodį. Tada anas vagis nukabino maišą, iškratė katiną ir paklausė:

- Ar tas?

- Kaipgi, tai mūsų Kniauklys, branguolėlis. Ai, džiaugsis Kristinėlė ...

Taip kalbėdamas, girų sargas pritūpė ir paglostė savo katiną, kuris atgavo kiek drąsos ir pakūprino nugarą.

Jokūbas, kiekvienam už bausmę spyręs į blauzdas, paleido vagis, įgraudinęs, kad daugiau jie čia kojos nekeltų.

Užsidėjęs šautuvą ant peties, jisai pasuko namoliai. Katinas bėgo pirma jo, aukštai iškėlęs uodegą.

Grįžo jie laimingai ir rado sargo žmoną ant slenksčio, ašarose paplūdusią. Ji nutvėrė Kniauklį, pasitupdė į sterblę, glostė jį ir sykiu ulbi į o, kam pabėgęs ir kiek širdies jai uždavęs.

Tą vakarą Jokūbo troboje buvo daug triukšmo. Džiaugėsi sargas, džiaugėsi sargienė, džiaugėsi ir sargučiai. Kai visi apsimalšino ir sugulė, į pelenus ant priežados įlindo ir Katinas Kniauklys.

Daugiau jau niekados jisai nesileido į miškus. Jis tik vaikščiojo aplink namus, braižė nagus į sąsparas ir šildėsi saulės atokaitoje.

Tačiau garsas apie jį nežuvo. Ligi šios dienos Medžionės girioj tarp lapių, vilkų, barsukų ir šernų eina gandas apie galingą katiną Kniauklį, kuris net pačią mešką buvo priepuolin įvaręs.


Piešiniai A.Belopetravičiaus

 
 
Sukurta: Kretingos pranciškonai