Vytautas Bieliauskas

Kazimieras
Bradūnas

Jonas
Grinius

Paulius
Jurkus

Antanas
Vaičiulaitis

Juozas
Girnius

Leonardas
Andriekus

 
   
 
MEMUARAI PDF Spausdinti El. paštas
Parašė L. M.   
L I T E R A T Ū R O S    P A R A Š T Ė


Memuarinė literatūra pasaulinėje knygų rinkoje šiais laikais užima labai reikšmingą vietą. Viso pasaulio spaustuvių milijonais kasdien išspausdinamų knygų tarpe įvairūs atsiminimai, vieno prancūzo apskaičiavimu, sudarą apie penktadalį bendro tiražo. Memuarus rašo visi: buvę karaliai, buvę ministeriai, buvę bolševikai bei fašistai, laimėjusių ir pralaimėjusių kariuomenių vadai, politiniai emigrantai, žymūs rašytojai ir filmų artistai. Šios rūšies literatūrai niekados nereikėjo samdyti skaitytojų. Milijoniniai tiražai išgraibstomi per kelias dienas. Kaip nevienodi memuarų autoriai, taip lygiai nevienoda jų vertė bei skaitytojai. Aišku, memuarų skaitytojai yra dažniausiai sensacijų mėgėjai, neturinčios ko veikti senstančios ponios ir kiti panašaus plauko žmonės, jieškantys priemonių, kaip čia lengviau užmušus vėžlio žingsniu slenkantį laiką.

Mums čia, aišku, įdomi ne ta memuarų rūšis, kuri šiandien padeda nuobodžiaujančiam skaitytojui, bet tik memuarai, kurie ateityje padės įvairių sričių istorikams atkurti šios dienos vaizdą. Taigi, mes čia turime galvoje rimtus, rimtų žmonių parašytus ir dokumentinės reikšmės turinčius memuarus.

Kaip gi yra su memuarais pas mus?

Šios rūšies literatūra pas mus stovi aiškiai paskutinėje vietoje. Nepriklausomybės periode pasirodžiusiom memuarų knygom suskaityti turbūt užtektų vienos rankos pirštų. Bet kame gi šio nederliaus priežastys? Kaip gi tai būtų galima išaiškinti? Sunku tikėti, kad žymūs mūsų kultūrininkai bei politikai nesuprastų milžiniškos jų reikšmės. Greičiausiai taip yra dėl per didelio mūsų žymių veikėjų kuklumo. Lietuvis mėgsta lyriškai išsilieti, net tikromis ašaromis išsiverkti, tačiau savojo gyvenimo faktų jis bijo kaip ugnies. Girdi, tūli galėsią įžiūrėti gyrimosi, esą, ką čia apie save kalbėsi. Gal kaip tik dėl to Maironis, Jakštas-Dambrauskas, Basanavičius, Tumas-Vaižgantas ir kiti stambaus masto veikėjai nusinešė į kapus tiek daug be galo brangios medžiagos mūsų praeičiai tyrinėti. Maironis net skundėsi, kad po mirties kas nors brausis į jo gyvenimą ir rodys jo paslaptis.

Karo ir okupacijų metai memuarinę literatūrą žymiai pagausino kalėjimų bei koncentracijos stovyklų sunkių išgyveimų atsiminimais bei liudijimais, rodančiais pilko žmogaus kančias už savo tautą. Kiti rašė sau pateisinti. Ir ši literatūra bus nepaprastai vertinga ir įdomi tam, kas tyrinės šį sunkų tautinio ir kultūrinio gyvenimo periodą. Tačiau žymi dalis tų atsiminimų yra daugiau įdomūs, kaip grynoji literatūra, bet ne kaip dokumentinė medžiaga.

Tremtyje iki šiol žymiausi memuarininkai buvo ex prezidentas Dr. Kazys Grinius ir prof. Mykolas Biržiška. Pirmasis davė stambų atsiminimų veikalą, liečiantį labai įdomią epochą. Antrasis davė atsiminimų pluoštą apie Vilniaus universitetą, (Prof. Mykolas Biržiška buvo šio Universiteto Rektorium nuo Vilniaus sugrąžinimo Lietuvai iki antrosios bolševikų okupacijos.) apie Mykolą Romerį ir kitus. Kam, sakysime, rūpės nupiešti kiek galima tikslesnį Mykolo Riomerio atvaizdą, tas niekaip negalės išsiversti be minėtų Mykolo Biržiškos atsiminimų. Jeigu mes turėtumėm apie kiekvieną žymesnį kultūrininką ar visuomenininką bent tiek memuarinės medžiagos, kiek duoda“ Mykolas Biržiška apie Mykolą Romerį, istorikų darbas žymiai palengvėtų. Sintetinių būdu sukurtas bet kurio mirusio žmogaus vaizdas, nesiremiantis gyvais jį pažinojusių žmonių liudijimais, beveik visuomet gali išeiti kreivas ir neturintis nieko bendro su gyvu žmogum.

Tragiškiausioje padėtyje stovi pas mus literatūrinio gyvenimo atsiminimai. Literatūros istorikas šia prasme ko ne tuščiomis rankomis. Tačiau ir literatūrinių memuarų srityje matosi keletas pragiedrėjimo reiškinių. Štai neseniai teko skaityti Aleksandro Merkelio suredaguotą leidinį apie Vydūną, išleistą Vydūno 80 metų sukakčiai paminėti. Šalia kitų šiame leidinyje spausdinamųjų straipsnių, ypatingo dėmesio susilaukia vienas dalykas, būtent, žymaus mūsų pomaironinės kartos poeto kan. Mykolo Vaitkaus atsiminimų pluoštas, liečiantis solenizantą Vydūną ir jo susitikimą su Aleksandru Dambrausku-Jakštu. Šiuose atsiminimuose Mykolas Vaitkus, pats visuomet aktyviai dalyvavęs mūsų kultūriniame gyvenime, nepaprastai gyvai ir reljefiškai atkuria praėjusias dienas. Jis susodina už Juozo Tumo-Vaižganto stalo du. mūsų kultūros veteranus — Vydūną ir Adomą Jakštą — ir štai matai juos abu visiškai gyvus prieš akis, besikalbančius už vegetariško stalo, skirto Vydūnui pagerbti. Ir jautiesi, lyg pats ten netoli jų sėdėtum ir iš tolimo kampo kartu su pačiu Mykolu Vaitkum stebėtum šiuos du senius. Keliais brūkšniais autorius sugeba atkurti ne tik fizinius, bet ir dvasinius pavidalus, išryškindamas skirtingus jų charakterius. Pats autorius visuomet kukliai pasilieka šešėlyje, lyg jo paties ir visai nebūtų. Šia prasme jis yra tikras Mykolo Biržiškos antipodas. Kiek Mykolas Vaitkus visur save dangsto, tiek Mykolas Biržiška savo atsiminimuose visur stovi pačioje srauniausioje vietoje. Du skirtingi charakteriai — du skirtingi žmonių ir įvykių vaizdavimo būdai.

Šalia Vydūno ir Jakšto-Dambrausko, kurių parodymas yra pagrindinė šio atsiminimų pluošto tema ir tikslas, kan. Mykolas Vaitkus, prie progos, paliečia dar daugelį įdomių dalykų. Čia dar pamatai Juozą Tumą-Vaižgantą malonaus šeimininko rolėje. Gyvas Vaižgantas! Be to, Balį Sruogą, Sofiją Kymantaitę-Čiurlionienę, Vytautą Bičiūną ir kitus, tik niekur nematai paties autoriaus, kanauninko Mykolo Vaitkaus, kukliai besislepiančio kitų šešėlyje. O mes tuo tarpu gerai žinome Mykolą Vaitkų buvus vieną iš svarbiausių jo aprašomų įvykių iniciatorių ir spiritus movens.

Atsiminimų stilius gyvas, natūralus, paprastas. Niekur nesijaučia dirbtinumo. Autorius lygiai lengvai suranda žodį vegetariškiems valgiams atvaizduoti, kaip ir Vydūno fizionomijai. Dėl to Mykolas Vaitkus ar tik nebus vienas iš geriausių mūsų memuarininkų. Mums yra be galo malonu išreikšti viltį, kad kanauninkas Mykolas Vaitkus parašys daugiau atsiminimų apie gyvus arba jau mirusius mūsų veteranus, kuriuos jis geriau, kaip niekas kitas, pažinojo ir priklausė prie pačių artimiausių jiems žmonių.

Kitas literatūrinių atsiminimų pavyzdys yra išėjęs ne iš po literato plunksnos. „Tėvynės Sargo“ Nr. 2—3 skaitome nepaprastai įdomų Mykolo Krupavičiaus (dar vienas Mykolas!) atsiminimų pluoštą apie 1944 metais mirusį Juozapą Albiną Herbačiauską, kurio tragiška figūra ilgai neišnyks iš mūsų atminties, gis daug ką stebinęs savo keista išvaizda žmogus, daug „ką piktinęs bei šokiravęs savo išsišokimais, Mykolo Krupavičiaus asmeny galbūt pirmą kartą susilaukė blaivaus ir bešališko įvertinimo. Herbačiauskas juk savo laiku buvo tikra Dreyfuso afera! Jis buvo nevienodai vertinamas dėl to, kad lietuvių visuomenė buvo susiskirsčiusi į dvi grupes: vieni jį šmeižė, o kiti į jį žiūrėjo daug atlaidžiau ir matė jame ne tik bloga, bet ir gera. Mykolas Krupavičius, būdamas visai kitos srities žmogus, čia yra visiškai nesuinteresuotas. Jei kan. Mykolas Vaitkus savo atsiminimuose stebina mus šiltumu ir mokėjimu reljefiškai atkurti įvykius bei žmones, jei Mykolas Biržiška imponuoja intensyvumu ir įsigilinimu, tai Mykolas Krupavičius stebina skaitytoją savo nepalyginamu objektyvumu ir šalta, geležine logika. Viskas nepaprastai tikslu, apibrėžta, motyvuota. Šie Mykolo Krupavičiaus memuarai galėtų būti gyvas objektyvumo pavyzdys kitiems. Dar reikia stebėtis, kaip šis žmogus gali rasti laiko atiduoti duoklę lietuviškosios kultūros sričiai, būdamas tiek užimtas kitais reikalais. Ir čia jis gali būti statomas pavyzdžiu.

Tai yra pirmosios literatūrinių atsiminimų kregždės. Neaišku, ar kiti jomis paseks. Tačiau viena aišku, kad kiekvienam būtų nedovanotinas nusikaltimas nepasidalinti su savo tauta turimais šios rūšies turtais.
 
 
Sukurta: Kretingos pranciškonai