Vytautas Bieliauskas

Kazimieras
Bradūnas

Jonas
Grinius

Paulius
Jurkus

Antanas
Vaičiulaitis

Juozas
Girnius

Leonardas
Andriekus

 
   
 
JURGIO MATULAIČIO KELIAS Į VILNIAUS VYSKUPO SOSTĄ PDF Spausdinti El. paštas
Parašė JUOZAS VAIŠNORA   
50 metų mirties sukakčiai paminėti

Nuncijus Achille Ratti
Jurgio Matulaičio Vilniaus vyskupu paskyrime ir jo vyskupavimo Vilniuje periode (1918-1925) žymią rolę suvaidino apaštališkasis vizitatorius, vėliau nuncijus Varšuvoje ir pagaliau popiežius Pijus XI — Achille Ratti.
Bent trumpai susipažinkime su Achille Ratti (1857-1939) svarbesniais gyvenimo ir veiklos periodais.
Ambrogio Damiano Achille Ratti gimė 1857. Y.31 šiaurės Italijoje Desio miestelyje smulkaus pramonininko šeimoje. Mokėsi Milano ir Romos Lombardų seminarijose, Romos Sapienza ir Grigaliaus universitetuose, gavo filosofijos, teologijos ir kanonų teisės daktaro laipsnius. Kunigu įšventintas 1879 grįžo į Milaną ir penkerius metus dėstė dogmatinę teologiją ir retoriką Milano kunigų seminarijoje. Nuo 1888 Milano Ambraziejaus bibliotekos bendradarbis ir nuo 1907 jos prefektas. Dirbdamas bibliotekoje, turėjusioje apie 250.000 knygų ir 15.000 rankraščių, ją praturtino naujais lobiais, kasmet važinėdamas į užsienį, rinkdamas senas knygas ir rankraščius. Tripolio karo metu gavo bibliotekai apie 6000 ara-
-------------
Tęsinys iš š. m. Aidų Nr. 3 ir 4
----------
biškų rankraščių. Šalia bibliotekos prefekto pareigų, parašė apie 100 mokslinių darbų, kurių žymiausias "Actą Ecclesiae Mediolanensis" (4 tomai) ir "Missale Ambrosianum duplex".

Dirbdamas mokslinį darbą, atsidėjo ir pastoracijai, ypač darbininkų tarpe. Rūpinosi Milane esančiais vokiečiais darbininkais, tarnaitėmis. Jiems sakė vokiškai pamokslus, laikydamasis dėsnio, kad tikintieji turi būti aptarnaujami jų gimtąja kalba. Priklausė alpinistų klubams, 1889 įkopė į 5000 m. kalną Monte Rosa, o 1890 — į Mont Blanc viršūnę.

Vatikano bibliotekos vedėjas kard. Ehrle. norėdamas baigti savo mokslinius darbus, 1911 prašė Šv. Tėvą atleisti jį iš tų pareigų, bet jo prašymas nebuvo patenkintas, tik duotas jam pagalbininkas Milano Ambraziejaus bibliotekos prefektas kun. A. Ratti. Kai 1914 kard. Ehrle galutinai atsisakė iš pareigų, Ratti liko Vatikano bibliotekos prefektu. Apsigyvenęs Vatikane, iš arti susipažino su pop. Benedikto XV veikla pasaulio katalikų reikalais, ypač to popiežiaus žygiais taikos įgyvendinimo klausimu. Taip Ratti Vatikane ramiai dirbo iki 1918 m.

I pas. karas suardė ir sujaukė Europos valstybes. Nusimetę svetimą jungą, iš karo griuvėsių kėlėsi ir atgimė naujos valstybės. Lenkija, atkurdama savo valstybę, iš karto sudarė Regentų tarybą (pirmininkas arkiv. Kakovvskis, nariai: kunigaikštis Liubomirskis ir pramonininkas Ostrows-Netrukus (1918.X) ši taryba paskyrė J. Pilsudskį valstybės galva. Jis sudarė pirmąją nepriklausomos Lenkijos vyriausybę. Lenkijos seimas 1919.II paskyrė Pilsudskį drauge ir vyriausiuoju karo vadu.

Tuo laikotarpiu Lenkijos vyskupai prašė pop. Benediktą XV atsiųsti savo atstovą į Lenkiją, kuris vietoje ištirtų katalikų Bažnyčios reikalus, Bet pop. Benediktas žvelgė toliau. Jis paskyrė A.Ratti ne tik Lenkijos, bet ir kitų Rytų Europos kraštų, nusimetusių Rusijos jungą, vizitatorium. Taigi vizitatoriaus Ratti sritis buvo ne vien Lenkija, bet taip pat ir Pabaltijo valstybės: Lietuva. Latvija, Estija, Suomija ir net Rusija.

Ratti paskyrimą gavo 1918 kovo mėn. Tas paskyrimas jam buvo netikėtas. Save laikė diplomato pareigom netinkamu ir prašė Šv. Tėvą muo tos misijos jį atleisti. Benediktas XV, išklausęs jo prašymo, paklausė: "Kada monsinjoras manai išvažiuoti?" O išvažiuoti jis nesiskubino. Norėdamas savo misijai geriau pasiruošti, porą mėnesių kasdien lankėsi Vatikano Valstybės sekretoriato archyve, norėdamas susipažinti su religinėmis problemomis tų kraštų, į kuriuos jam tenka vykti. Ten, be abejonės, rado ir Lietuvos bei Vilniaus vyskupo klausimus. Ratti gerai mokėjo Vakarų Europos kalbas: vokiečių, prancūzų, ispanų, tačiau slavų kalbos jam buvo svetimos. Milane dirbdamas Abroziejaus bibliotekoje, buvo pramokęs rusų kalbos bent tiek, kad su žodyno pagalba galėjo paskaityti ir suprasti rusiškų knygų pavadinimus. Puikiai mokėjo lotynų kalbą ir ja naudojosi savo diplomatinėje misijoje.

Ratti iš Romos išvyko 1918.V.19 ir per Vieną, Miuncheną, Berlyną pasiekė Varšuvą 1918.V.29. Vienos ir Miuncheno nunciatūrose taip pat norėjo susipažinti su kraštais, į kuriuos vyksta, patirti religines jų problemas, kiek jos buvo žinomos minėtose nunciatūrose. Berlyne iš vokiečių vyriausybės, kurios karinė valdžia dar buvo vizitacijai skirtuose kraštuose, gavo leidimą lankytis ir veikti tuose kraštuose. Žinoma, lenkams nepatiko, kad vizitatorius pas juos atvyko tiesiog iš Berlyno.

Atvykęs į Varšuvą, Ratti padarė reikiamus vizitus: aplankė Varšuvos vokiečių gubernatorių generolą von Beseler. Tas priėmė mandagiai, bet šaltai. Gen. Beseler nerevizitavo Ratti, o tik atsiuntė vizitinę kortelę. Kitoks susitikimas buvo su Austrijos atstovu Varšuvoje ministru St. Ugron, kalvinistu. Tas buvo labai prislėgtas Austrijos-Vengrijos griuvimo. Ratti jo niekad nepamiršo. Jau būdamas popiežium, nusiuntė jam dovaną pirmojo Varšuvoje susitikimo atminimui.

Vizitatorius Ratti norėjo tuojau asmeniškai aplankyti įvairias Lenkijos vyskupijas, vietoje susipažinti su krašto religine ir moraline padėtimi. Savo vizitus pradėjo nuo Čenstakavos: 1918. VII aplankė garsią Marijos šventovę, pavesdamas Dievo Motinai savo misiją. Trumpu laiku aplankė Kielcius, Sandomirą, Chelmą, Liubliną. Norėjo nuvykti ir į Seinus, bet karas tarp lenkų ir lietuvių neleido jam to padaryti.

Kai Varšuvoje buvo švenčiamas Varšuvos arkivyskupijos įsteigimo šimtmetis ir į iškilmes suvažiavo Varšuvos metropolijos vyskupai, 1918. VI. 19-21 įvyko tos provincijos vyskupu konferencija, kuriai pirmininkavo vizitatorius Ratti. Tada į Varšuvą vykstančiam vysk. A. Karosui J. Matulaitis įdavė laišką Ratti, prašydamas, kad jo neskirtų Vilniaus vyskupu.

Pasitardamas su Lenkijos vyskupais, Ratti parinko kai kurioms Lenkijos vyskupijoms šešis vyskupus pagalbininkus, Lenkijos valdžia buvo nepatenkinta asmenų parinkimu. Jo tarpininkavimu buvo paskirti ir gretimiems kraštams vyskupai: Rygai vysk. E. O'Rourke, Minskui vysk. Z. Lozinskis, Vilniui vysk. J. Matulaitis, Mo-giliavo arkivyskupijai arkiv. J. Ciepliakas.

Kai 1919.III.3 Šv. Sostas pripažino Lenkijos valstybę de jure, valdžia paprašė pop. Benediktą XV paskirti vizitatorių Ratti nuncijum. Popiežius tą prašymą patenkino ir 1919.VII.13 Ratti nominavo Lepanto arkivyskupu ir Šv. Sosto nuncijum Lenkijoje. Bet kitiems kraštams Ratti liko ir toliau tik vizitatorius.

Įteikęs 1919.VII.19 savo predencialus J. Pilsudskiui, Ratti 1919.X.28 buvo Varšuvos arkivyskupo Kakowskio Varšuvos katedroje konsekruotas vyskupu, dalyvaujant 21 vyskupui, jų tarpe ir Vilniaus vysk. J. Matulaičiui.

Čia reikia patikslinti vieną, net ir vysk. Pr. Bučio kartotą, aplinkybę. Ratti prieš savo konsekraciją atliko kelių dienų rekolekcijas pas marijonus Bielianuose, viename buv. kamandulių namelyje. Daug kur buvo rašyta ir kartota, kad toms Ratti rekolekcijoms vadovavęs vysk. J. Matulaitis. Bet tai netiesa. Ratti atliko rekolekcijas pats vienas, o vysk. J. Matulaitis iš Vilniaus atvyko į Bielanus tik Ratti konsekracijos išvakarėse (X.27), kai Ratti rekolekcijas jau buvo baigęs.
Ratti pažintis su J. Matulaičiu

Kada A. Ratti ir J. Matulaitis asmeniškai susipažino? Klaidingai kai kur rašoma, kad pirmoji pažintis buvusi Varšuvoje, kai tik Ratti atvyko į Varšuvą, kur gyvenęs ir J. Matulaitis. Iš tikrųjų Ratti atvyko į Varšuvą 1918.V.29, o Matulaitis jau buvo palikęs Varšuvą 1918.IIL1. Taigi juodu tada susitikti negalėjo.

Be abejonės, A. Ratti, atvykdamas į Lenkiją, jau Vatikane apie marijonų vienuolijos generolą buvo surinkęs žinių. Jam atvykus į Varšuvą, iš karto jų ryšiai buvo tik per laiškus. 1918 vasarą ir rudenį Ratti gavo J. Matulaičio laiškus, kuriuose J. Matulaitis išgirdęs apie galimą jo paskyrimą Vilniaus vyskupu, maldavo to nedaryti. Į tai vizitatorius nieko neatsakė, nes žinojo, kad pop. Benedikto XV sprendimas nebus pakeistas.

Pirmasis Ratti raštas J. Matulaičiui buvo pranešimas, kad jis jau paskirtas Vilniaus vyskupu. Tą žinią J. Matulaičiui pranešė iš Varšuvos marijonai, sakydami, kad atitinkamos bulos gali ateiti iš Romos tik po kelių mėnesių. Todėl J. Matulaitis, kiek nurimęs, dirbo savo įprastinius darbus toliau.

Tik štai vieną dieną J. Matulaitis gauna iš Ratti telegramą, kad nelauktų skiriamosios bulos, o tuojau konsekruotųsi vyskupu ir užimtų Vilniaus vyskupo sostą. Vienas asmuo, buvęs to momento liudininku, pasakoja, kad tą dieną J. Matulaitis Marijampolėje viename susirinkime skaitęs paskaitą. Jos metu įeina vokietis kareivis ir įteikia J. Matulaičiui telegramą. Jis nutraukė paskaitą, perskaitė telegramą, susijaudino, bet tuoj susivaldė ir tęsė paskaitą toliau. Tačiau iš jo veido šypsena ir ramybė buvo dingusios. Klausytojai suprato, kad gautoji žinia paskaitininkui nebuvo maloni.

Apie tai J. Matulaitis savo "Dienoraštyje" taip rašo:
1918X1.11 gavau iš Varšuvos, iš J.M. A. Ratti telegramą, kad stengčiaus, nesulaukdamas bulos, tuojau šventintis vyskupu ir apimti vyskupijos valdymą. Vėl keliavau Kaunan, tartis su J.M. vyskupu (Karevičium. J.V.). Norėjau net pats keliauti varšuvon pas J.M. Ratti, nes vien tik telegrama remiantis sunku apimti vyskupijos valdymą; kapitula gali nesutikti. Pasirodė, kad traukiniai eina tik į Baltstogę, o ar toliau galima keliauti, esą nežinia. Grįžau Marijampolėn; sutarėme, kad važiuotų Varšuvon Tėvas Dvaranauskas parvežti reikalingų popierių. Jis turėjo vargingą kelionę, bet popierius parvežė30.

O tas apaštališkojo vizitatoriaus Ratti laiškas buvo tokio turinio:
Jo Malonybei, Garbingam Kunigui Jurgiui Matulevičiui, paskirtam Vilniaus Vyskupui. — Man įsakyta pranešti Jūsų Malonybei, kad bulos, skiriančios Tamstą vyskupu, jau yra paruoštos Apaštališkoje Raštinėje. Bet, kadangi, viena, jos negali būti be pavojaus persiųstos, o, antra, greitas vyskupų sostų aprūpinimas dar labiausiai yra reikalingas, tai Jo Šventenybė popiežius Benediktas XV suteikė Jūsų Malonybei galią, nelaukiant minėtųjų bulų, tuojau iš katalikų vyskupo priimti šventimus ir apimti Jums paskirtą vyskupo sostą, tačiau pirma atlikus tikėjimo išpažinimą ir padarius priesaiką, kaip įsako įstatymai, bet išlaikius visa kita. ko reikalauja teisės. Duota Varšuvoje 1918 metais lapkričio 22 dieną. (Pasirašė) Achille Ratti, Apaštališkasis Vizitatorius31 .

Pirmoji asmeniška Ratti ir Matulaičio pažintis buvo 1919 gegužės mėn. J. Matulaitis savo "Dienoraštyje" 1919.V.9 rašo:
Sukviečiau 11 vai. 30 min. pas save kapitulą (. . . Tariausi, ar neverta nuvažiuoti man Varšuvon pas J.E. Msgr Ratti Vizitatorių. Visi sutiko, kad reikia. Pavojus dabar Vilniui negresia, taigi galiu važiuoti Varšuvon32.

Nuvažiavo 1919.V.11, lydimas kun. J. Vaitkevičiaus, MIC, ir gyvu žodžiu išdėstė vizitatoriui Ratti vyskupijos padėtį, savo vargus ir sunkenybes. Kai kurie J. Matulaičio biografai tvirtina, kad po to netrukus Ratti atvyko į Vilnių, netgi vysk. J. Matulaitis parsivežęs Ratti iš Varšuvos pas save. Knygoje "Pijus XI" (Marijampolė 1937) mokytoja O. Zaštautaitė poroje vietų rašo, kad "Msgr. Ratti atvažiavo į Vilnių 1918 m." (p. 46), o kitoje vietoje (p. 337) irgi tos pačios autorės, pasinaudojusios vysk. Pr. Bučio rankraščiu, tvirtinama: "Vilniaus vyskupas nuvažiuodavo į Varšuvą pas nuncijų ir nuncijus 1919 m. po Velykų buvo Vilniuje". Pažymėtina, kad vysk. J. Matulaičio 1919-1921 m. "Dienoraštyje nėra jokios užuominos apie Ratti atvykimą į Vilnių, nors jo lankymasis Vilniuje 1920 yri tiksliai žinomas iš kitų šaltinių.

Po II pas. karo kai kurie seni vilniečiai kunigai (Elertas, Chaleckis), pasakodami savo atsiminimus iš vysk. J. Matulaičio gyvenimo, prisimena tokį gana anekdotišką įvykį:
1919 m. nuncijus Ratti, vėliau buvęs popiežium Pijai XI, atsilankė Vilniuje pas vysk. Matulevičių. Su vysk. Jurgiu jis buvo jau pažįstamas (. . .) Viešėdamas Vilniuje pas vysk. Matulevičių, Ratti aplankė Aušros Vartus. Ši Marijos šventovė padarė jam didelio įspūdžio. Jis jos nepamiršo net pirmoje savo popiežiškoje enciklikoje.

Šia Vilniuje buvimo proga nuncijus panoro aplankyt šv. Kazimiero karstą. Taigi vieną rytą, kanclerio lydimas, išėjo į katedrą. Čia šv. Kazimiero koplyčioje turėjo atnašauti šv. Mišias. Vysk. Jurgis liko namieje, kaip paprastai, atsilaikė Mišias namų koplytėlėje. Mišioms patarnauti kaip visuomet, atėjo žvalus berniukas J.K., dabar žymus teatro artistas.

Pasimeldęs po Mišių, vysk. Jurgis nuėjo į savo kambarį. Ministrantui, likusiam vienam, šovė į galvą mintis iškrėsti pokštą. Pastebėjęs prieangyje monsinjorišką apsiaustą (farajolę), juo apsigaubė, užsidėjo plačiabrylę itališką skrybėlę, prisitaisė akinius ir su lazdele rankoje iškilminga: žengė į valgomąjį, kur seselės tvarkė stalą, ruošdamos sveičui pusryčius. Greitosiomis dirstelėjusios į monsinjorišką aprangą pamanė, kad tai iš katedros grįžęs svečias. Tuoj klupt ant kelių ir siekė bučiuoti "svečiui" ranką.

Vaikinas to nesitikėjo. Įspūdis buvo toks, kad pats neišlaikė ir pratrūko skardžiai juoktis. Bet tuoj viską padėjo į savo vietą ir išdūmė namo. Kitą rytą jis jau nebeatėjo vysk. Matulaičiui Mišioms tarnauti. Vyskupas susirūpino, kas atsitiko su berniuku. Sužinojęs vakar padarytą pokštą, papasakojo svečiui. Ir Ratti susidomėjo gabiu berniuku ir norėjo jį pamatyti.

Po pietų vyskupo tarnas atnešė vizitinę kortelę: vyskupas kviečia pas save berniuką. Jis nusigando ir tikėjosi gausiąs barti. Bet kaip su baime išėjo iš namų, taip su džiaugsmu grįžo. Ne tik nebuvo baramas, bet dar apdovanotas pinigais ir saldainiais.

— Koks malonus tas svečias iš Italijos — pasakojo sugrįžęs. — Jis man vis tapnojo per petį ir kažką kalbėjo, bet nelietuviškai. Aš nieko nesupratau33.

Jei taip iš tikrųjų yra buvę, tai galėjo įvykti tik 1919 m., kada Ratti dar nebuvo arkivyskupas — nuncijus. 1920 m. Ratti atvyko į Vilnių su gausia palyda, o ir ministrantas tada jau arkivyskupo nebūtų drįsęs pamėgdžioti.

Ratti rūpestis kitais kraštais34
Noras nuvykti į Rusiją. Apašt. vizitatorius Lenkijai ir kitiems kaimyniniams kraštams laikė, kad jo paskyrimas siekia ir Rusiją. Dar 1918 per vokiečių okupacinę valdžią Rytuose darė žygių kaip nors nuvykti į Petrapilį. Tičiau 1918.X.28 gavo iš Varšuvos vokiečių gu-bernatūroje dirbusio grafo Hutten-Czapskio pranešimą: "Ekscelencija, turiu garbės Jums pranešti, kad esu gavęs iš generalinės vokiečių vyriausybės įgaliojimą Jums priminti, jog eventuali kelionė į Maskvą arba Petrapilį būtų Jums pavojinga ir Jūsų atsakomybe".

Bet Ratti nenuleido rankų. 1919 bandė daryti žygių per Aleksandrą Lednickį, kuris gyrėsi turįs bolševikinėje Rusijoje pažinčių aukštose vietose, bet ir iš to nieko neišėjo, ypač po to, kai Maskvoje buvo nužudytas Vokietijos atstovas Mirbachas. Vis tikėdamas kaip nors patekti į Rusiją, Ratti buvo atsispausdinęs vizitines korteles vien tik su savo vardu ir pavarde, tikėdamas jas panaudoti Rusijoje.

O nuvykti į Rusiją buvo rimtų priežasčių. Ratti turėjo įteikti vysk. Cieplakui bulą, kuria jis pakeliamas arkivyskupu ir skiriamas Mogiliavo arkivyskupijos apaštališkuoju administratorium. Kai jau nebebuvo vilties pačiam ten patekti, vis tik pavyko per vieną lenkų geležinkelietį tą bulą Cieplakui pasiųsti. Kitą kartą tuo pačiu keliu pasiuntė Cieplakui paguodžiantį laišką ir finansinės paramos. Buvo ir kitų reikalų. Jugoslavijos karalius Aleksandras prašė Ratti kaip nors sužinoti jo sesers Elenos likimą, kuri po Spalio revoliucijos buvo pasilikusi Rusijoje. Ratti, norėdamas kaip nors padėti, iš Varšuvos pasiuntė į Maskvą du, kad ir nelabai patikimus, asmenis, ką nors sužinoti apie Elenos likimą. Tuodu, vos nuvykę į Smolenską, sutartu šifru pranešė "Be brangiai mokamo aliejaus negalima prekybos pradėti". Vadinasi reikia gauti daug pinigų. O tuo tarpu Elena jau anksčiau buvo ištrūkusi iš Rusijos ir pasiekusi Švediją.

Kai bolševikai ėmė žudyti pravoslavų dvasininkus, Ratti darė žygių gelbėti jų gyvybę. Jo intervencija arkiv. Roppas, bolševikų pasmerktas mirti, išliko gyvas ir galėjo išvykti į Lenkiją.

Suomija. Tolimiausias prie Baltijos jūros kraštas Suomija irgi domino Ratti. Šalia rūpesčio Suomijos katalikais, daugiausia atbėgusiais iš Rusijos lenkais, lietuviais, vokiečiais, latviais ir kt, Ratti turėjo vilties kaip nors iš Suomijos patekti į Petrapilį, be to, iš Suomijos padaryti šuolį į Švedijos Upsalos universiteto biblioteką ir ten pamatyti Ulfilo (311-383) išverstą gotams iš graikų kalbos Naująjį Testamentą, vadinamą "Codex Argenteus". Atgijo senasis bibliotekininkas! Suomijos vyriausybė buvo jį pakvietusi, bet dėl Pabaltijy vykusios kovos už tų kraštų nepriklausomybę privertė kelionės atsisakyti.

Lietuva. Kad lietuviai yra skirtinga nuo lenkų tauta, Ratti puikiai žinojo. Jam buvo žinomos lietuvių tautos pastangos atkurti savo nepriklausomybę, atskirai nuo Lenkijos. Tačiau nereikia stebėtis, jei Ratti, kaip popiežiaus atstovas, įvairiomis progomis pabrėždavo, kad lietuviai ir lenkai, abi katalikiškos tautos, turėtų gyventi santaikoje. Vesti į tą santaiką jis laikė savo misija. Iš to negalima daryti išvados, kad jis lietuvių atžvilgiu buvo prolenkiškos orientacijos. Gal veikė ir ta aplinkybė, kad tiek kai kurie Europos kraštai (Prancūzija, Anglija), tiek net pati Amerika, suvaidinusi didelį vaidmenį pokarinės Europos tvarkyme, galvojo, kad prieš 1795 m. buvusi Lenkijos-Lietuvos valstybė atgims sena forma. Tą svajojo ir Lenkija, ypač jos vadas J. Pilsudskis, užsimojęs atkurti senąją Žečpospolitą, susidedančią iš Ukrainos, Gudijos, Lietuvos, Livonijos, Silezijos ir Rytų Prūsijos. Tokios mintys buvo ir Vatikano sferose, kur lenkai jau seniai lietuvių norą būti savarankiškais vadino bendros valstybės skaldymu, Lenkijos griovimu, tiesiog valstybiniu išdavimu.

Pirmasis Ratti kontaktas su lietuviais buvo Varšuvoje. Kai 1918.VI Varšuvoje įvyko tos provincijos vyskupų konferencija, joje dalyvavo ir Seinų vyskupas A. Karosas. Tų pat metų gale, kai Lomžoje buvo Seinų vyskupo pagalbininko Jalbrzykowskio konsekracija, iškilmėse dalyvavo ir Ratti. Čia jis vėl susitiko su vysk. A. Karosu. Varšuvos marijonų tarpe buvo ir lietuvių (Kulvietis, Giedrys). Kadangi Ratti mėgo kartais atsikvėpti netoli Varšuvos esančiame marijonų Bie-lanų vienuolyne, gražioje gamtos aplinkoje — ant Vyslos kranto, gražiame miške, ten susitikdavo su marijonais ne tik lenkais, bet ir lietuviais, iš kurių išgirsdavo apie Lietuvą bei jos aspiracijas.

Vizitatorius Ratti 1919.II.2 atvyko į Varšuvos Kūdikėlio Jėzaus Moniuškos gatvėje bažnytėlę, kurią kunigaikštienė Magdalena Radvilienė buvo pavedusi išimtinai lietuviams. Priėmimas, kaip rašo Ratti sekretorius Pellegrinetti, buvo jaudinantis. Moterys verkė. Jam buvo įteiktas adresas lotynų ir lietuvių kalbomis, kuriame pažymėta:
Lietuviai, kaip ir kitos prispaustos tautos, nori tėvynės laisvės ir su pasitikėjimu laukia nepriklausomos valstybės atgavimo su sostine Vilniumi (. . .) ir tikisi, kad popiežius, kuris vienodu jausmu apglobia šio pasaulio galinguosius ir .2uosius, bus jų tėvas ir ištikimiausias globėjas.

Ta proga buvo įteiktas prašymas pasiųsti popiežiui Benediktui XV, kuriame sakoma:
Mes, Varšuvoje gyvenantieji lietuviai, prašome Šv. Tėvą, visų krikščioniškųjų tautų globėją, neleisti, kad mūsų tėvynė, katalikiškoji Lietuva, vėl būtų atiduota ortodoksinei Rusijai, kad bedieviai bolševikai tyčiotųsi iš mūsų tikėjimo, niokotų kraštą ir neštų ten skurdą ir griuvėsius. Norime būti laisvi, nuo nieko nepriklausomi, kad Lietuva būtų mūsų žemė. Esame tikri, kad atveju gresiančio pavojaus tiek iš liuteriškos Vokietijos, tiek iš ortodoksiškos Maskvos pu-isuomet rasime paramą mūsų seseryje katalikiškoje Lenkijoje.

Pellegrinetti pastebi, kad paskutinis rašto sakinys vizitatoriui labai patikęs, nes vėliau ir iš Pilsudskio yra girdėjęs: "Po Vilniaus būčiau galėjęs žygiuoti ir į Kauną, bet to nepadariau, kadangi manau, jog kraujo praliejimas visam laikui iškastų tarp lietuvių ir lenkų bedugnę. Priešingai, jie turi grįžti į broliškumą".

Deja, ir kraujas pralietas, ir broliškumas palaidotas buvo ne dėl lietuvių, bet dėl lenkų kaltės . . .
Buvo ir kitų progų vizitatoriui susipažinti su lietuviškomis problemomis. 1919 gegužės mėn. kan. J. Narjauskas, vysk. A. Karoso siunčiamas, nuvyko į Varšuvą pas Ratti kviesti jį aplankyti Seinus. Ta proga Narjauskas galėjo vizitatoriui išdėstyti lietuvių tautos siekimus ir pažiūras į santykius su lenkais.

Savo susitikimą ir pasikalbėjimą su vizitatorium Ratti kun. J, Narjauskas taip aprašo:
Mns. Ratti buvo labai patenkintas Seinų vyskupo pasiuntiniu ir mielai teikėsi virš valandos su juo kalbėtis Vizitatorius teisinosi, kad į Seinus vis dar neatvyko, nors tris kartus buvo rimtai pasiruošęs ten važiuoti, bet jį sutrukdžiusios vis kitokios svarbios kliūtys. Žadėjo atvykti kai tik atitruks nuo kitų darbų. Prašė sveikinti Seinų vyskupą, atsilygindamas užjos sveikinimus per mane35

Kun. J. Narjauskas buvo nuvykęs pas vizitatorių išsiaiškinti kai kurių juridinių painiavų, ypač Seinų tribunolo antrosios instancijos, kuri buvo Varšuvoje, reikalą. Dėl to jam teko vaikščioti pas Varšuvos arkivyskupą Kakowskį, bet reikalo neišsprendė. Grįžęs vėl pas vizitatorių, Narjauskas papasakojo arkivyskupo nepalankų nusistatymą, ir vėl kalba užsimezgė apie Lietuvos reikalus.

Baigus tikruosius reikalus, buvau Monsinjoro (Ratti paklaustas apie šį ir tą, kas kiekvienam inteligentui rūpėjo: ar daug nukentėjo Seinų šalis nuo karo, kas dabar ten valdo, kaip žmonės jaučiasi, ar turi maisto ir panašiai. Beatsakinėdamas nepasijutau, kad skundžiuosi lenkų skriaudoms, lietuviams daromoms ir padarytomis praeityje. Priėjome prie branduolio, arba prie dabartinio lietuviu apsisprendimo. Monsinjoras Ratti sakėsi kalbąs "del politi-co dilettante" (kaip politikas mėgėjas — ne specialistas Apie Lietuvą yra pasiinformavęs iš kun. Viskanto "La Litua-nie religieuse" (Lietuva tikybos atžvilgiu) ir, rodosi, iš "La Lituanie et la guerre" (Lietuva ir karas). Be to, turėjęs gerų informacijų iš kun. Kulviečio*), Varšuvoje Moniuškos gatvės bažnytėlės rektoriaus; ir kiek kartų minėjo šį kunigą, vis pridūrė: "mi rincresce assai che ė morto" (Man labai gaila, kad jis mirė). Mano atviras lenkų peikimas Monsinjorui nepatiko. Jam atrodė, kad Lietuva, būdama katalikų šalis ir iš seniai su lenkų katalikiška tauta ir valstybe sugyvenusi, turėtų ir toliau bent taikoje su ja gyventi. ..


Atsimenu, kad kalbant apie lietuviškų pavardžių keitimus į lenkiškas, Monsinjoras pats suminėjo pavyzdį: Jakštas- Dombrowski, labai gražiai ištardamas tuodu žodžiu36.


*) Kun. Leonas Kulvietis, gimęs 1880, kunigu įšventintas Žemaičių vyskupijoje, paskui įstojo į J. Matulaičio atnaujintą marijonų vienuoliją. Jis Varšuvoje laikydavo lietuviams pamaldas Kūdikėlio Jėzaus bažnytėlėje. Nuncijaus nusiųstas į vieną parapiją, kur buvo įvykęs skandalas, užsikrėtęs šiltine mirė 1919.V.21.
(Bus daugiau)



 
 
Sukurta: Kretingos pranciškonai