Vytautas Bieliauskas

Kazimieras
Bradūnas

Jonas
Grinius

Paulius
Jurkus

Antanas
Vaičiulaitis

Juozas
Girnius

Leonardas
Andriekus

 
   
 
A. ŠKĖMOS "ATARAXIJA" Į AMERIKIEČIŲ SCENĄ PDF Spausdinti El. paštas
Parašė EGLĖ JUODVALKYTĖ   
DIENORAŠTIS

1976 balandžio 29, 30 ir gegužės 1 Southern Illinois universitete, Carbondale, Illinois, buvo pastatyta Antano Škėmos pjesė "Ataraxija" (jos angliškas
vertimas).
* * *

Sausio 20
Šiandien, sugrįžus į universitetą, užsukau pas prof. A. Straumanį pasikalbėti apie Pabaltiečių teatro projekto šiemetinius planus. Buvo norėta pastatyti tris vienaveiksmius vaidinimus — lietuvių, latvių ir estų. Tačiau, atsižvelgiant į teatro fakulteto finansus, liko galimybė pastatyti tik vieną pjesę. Režisuoti buvo pakviestas amerikietis Arnold Kendall, kuris iš jam atsiųstų tekstų pasirinko A. Škėmos "Ataraxiją". Šį rytą kaip tik su juo susipažinau, ir jis pakvietė mane antradienį užeiti pasišnekėti apie lietuvių emigracinį gyvenimą. Iš išvaizdos — ūsotas, dar keturiasdešimt metų neturįs, laksto įsikandęs seniai net nebesmilkstantį cigarą ar turkišką cigaretę, vilki džinsais ir nunešiota odine liemene, kalba daug, o šypsosi visą laiką.

Sausio 27
Susirinkom penki: Arni, Juris Valters — režisieriaus padėjėjas, Jim — dekoracijų ir apšvietimo kūrėjas, Rose — aprangos projektuotoja ir aš.

Arni sakėsi "Ataraxiją" perskaitęs jau keliolika kartų, bet dar pilnai vaidinimo nesuprantąs. Apie lietuvius jis nedaug žinąs, nors jo senelis — Lietuvos žydas, šio šimtmečio pradžioje emigravęs į Ameriką. Dar pasakojo, kad jo tėvas visuomet juokaudavęs, esą Arni — mišrios šeimos vaikas, nes tėvas — žydas, o motina — Lietuvos žydė, tai yra lietuvė. Jau kelis mėnesius skaitė, ką tik galėjo rasti parašyta anglų kalba apie lietuvius, bet apie išeivių gyvenimą Amerikoje rado nedaug. Prašė pasakoti apie okupacijas, birželio išvežimus, ir, žinoma, apie pirmąjį pokario penkiolikmetį Amerikoje. Ypač domėjosi detalėmis, kurios padėtų susidaryti ne sausą išeivio kasdieninio gyvenimo vaizdą, bet leistų pajusti nuotaiką, žaizdas.

"Ataraxiją" jis pasirinko todėl, kad, pasak jo, ji yra bendražmogiška, ne siaurai etninė pjesė. Škėma randa atgarsį kiekviename žmoguje, nes kiekvienas savo sieloje slepia ką nors, ko nenori pripažinti, ko bijo. Ir kol bijo, tas "kas nors" yra visagalis, yra jo gyvenimo ašis, nori ar nenori. Arni interpretuoja vaidinimą kaip Gluosnio sapną. Tik sapne Gluosnis gali sueiti į akistatą su savo praeitimi, su jį tardžiusiu žydu — Izaoku, kurį Gluosnis vėliau mėgino (sėkmingai ar nesėkmingai) nužudyti.

Arni pjesę pasiuntė savo pažįstamai psichologei, prašydamas, kad ji "Ataraxiją" išaiškintų pagal Jungo sapnų teoriją. Jei jos komentarai patvirtins jo mintis — pastatymo sąvoka tokia ir liksianti — Gluosnio sapnas. Apšvietimas būsiąs komplikuotas, butaforija ir apranga — dar neaišku.

Kovo 10
Vakar vyko pirmieji bandymai, šiandien — antrieji. Pirmą vakarą pasirodė tik du studentai, bet šį vakarą susirinko apie dvidešimt.

Aštuoni vaidmenys — šeši vyrai ir dvi moterys. Antrasis moters vaidmuo (Moteris ar Mergaitė Baltais Drabužiais) — ne Škėmos, o režisieriaus kūrinys. Gluosnis ją pamini Škėmos tekste, o Arni nusprendė jį įkūnyti. Ji, svarbus jo interpretacijos elementas, atstovausianti lietuviškos kultūros moteriškajam aspektui, su kuriuo Gluosnis nori susijungti, bet negali.

Arni bandymuose neieškojo kokios nors stereotipinės išvaizdos. Bandančių skaičius buvo pakankamai didelis, o vaidinimo personažų — pakankamai mažas, tad buvo galima daryti atranką, o tai ne visuomet įmanoma universitetinėje situacijoje, ypač kai studentai perkrauti darbais. Ponios vaidmenį žymiau geriau už kitas atliko tik šį semestrą į universitetą atvykusi Chicagos Goodmano dramos mokyklos studentė Lavetta Zopp, o Gluosnio vaidmenyje iš kitų išsiskyrė jos vyras Peter Zopp.

Pranešęs, kad parinktųjų sąrašas po poros dienų būsiąs pakabintas "žaliajame kambaryje", Arni paprašė saujelę aktorių pasilikti, nes jis norįs su kiekvienu atskirai pasikalbėti. Jų tarpe buvau ir aš. Kadangi skaičiau perdėm blogai, nieko nesitikėjau. Mintyje iš mano agonijoje besiraitančio aktorės ego ciniškai kvatojosi tikrovė: "Pralošei, sesyte. Šį kartą net asistento asistentė nebūsi, o ką ir bekalbėti apie vaidybą ... O šitam režisieriui būtum mielai sutikus ir sceną šluoti, kad tik leistų stebėti, mokytis". Arni pasiūlė man Moters Baltais Drabužiais vaidmenį, į kurį, sakė, teks įdėti daug triūso, kurio publika neįvertins. Nedvejodama sutikau, o manasis ego atsigavęs pradėjo paeiliui vaidinti visus Šekspyro, Ibseno ir Čechovo pagrindinius moterų vaidmenis. Repeticijos prasidės po kelių savaičių.

Kovo 22
Pirmasis vaidinimo skaitymas. Daly va vau tik pusvalandį, nes vaidinu kitoje pjesėje, kurios repeticijos vyksta pusės valandos skirtumu. Dalyvavo pilnas vaidybinis kolektyvas, Arni, jo asistentas, drabužių ir butaforijos kūrėjai.

Jau sukonstruotas scenos modelis. Vaidinsim ant dviejų nelabai didelių apskritimų. Aukštesnysis nuožulnus, žemesnysis perskeltas pusiau, linksta iš abiejų pusių į centrą. Apskritas staliukas, keturios medinės kėdės, keturi nesimetriškai sustatyti geležiniai vamzdžiai, trijų keturių inčių diametro, įvairaus aukščio. Už aukštesniojo apskritimo — stilizuotas, grotuotas langas, apipintas spygliuotomis vielomis. Už lango scenos kairėje — paaukštinimas, kuris skendės tamsoje. Ten karaliaus Moteris Baltais Drabužiais — akompanuos veiksmui pianinu. Trys skylės grindyse, iš kurių išnirs ir kuriose dings visi personažai.

Rose atnešė drabužių škicus. Gluosnis — apiplyšęs, kepurėtas, pilkas. Moteris Baltais Drabužiais — balta nuo galvos iki kojų, basa. O Ponia, trys Misteriai ir Patarnautojas, Gluosnio pasąmonės kūriniai, raibuliuos visomis vaivorykštės spalvomis: skaisčiai žaliai, rožine spalva, geltonai, violetine ir oranžine spalva. Izaokas — irgi spalvingas, bet tamsesnis, melsvai žalsvas. Spalvingųjų veidai, išskiriant Izaoko, bus nugrimuoti atitinkamomis spalvomis, neva maskėmis.

Repetuosime popietėmis ir vakarais. Izaoką vaidinąs aktorius nebus laisvas vakarais iki paskutinės ritės prieš pastatymą, tad antroji vaidinimo dalis, su Gluosniu, Izaoku, patarnautoju ir Moterim, bus repetuojama popietėmis, o pirmoji, su Gluosniu, Ponia, Patarnautoju, trimis Misteriais ir Moterim, vakarais.

Aktoriai iš pradžių truputį šnairavo į mane: ir vardas keistas, ir pažįstama su režisierium . . . Vienas paklausė manęs, ar aš dramaturgo duktė. Šyptelėjusi atsakiau — ne, tik tos pačios tautybės.

Kovo 25
Dr. Straumanio dėka, "Ataraxijos" pastatymo proga į mūsų universitetą atvyks Kristina Škėmaitė-Snyder, pjesės autoriaus duktė ir jos vertėja, ir prieš metus iš Lietuvos pasitraukęs režisierius Jonas Jurašas. Atvyks universiteto lėšomis. Škėmaitė kas vakarą prieš vaidinimą supažindins žiūrovus su Škėmos gyvenimo bruožais, o Jurašas praves keletą seminarų su studentais aktoriais ir režisieriais. Šeštadienį įvyks pietūs Jurašui pagerbti. Kalbės profesorius Herbert Marshall, mokęsis Sergiejaus Eizenšteino kinematografijos institute, ilgą laiką dirbęs britų teatre.

Atrodo, savaitgalis bus tikrai lietuviškas. Dabar prof. Straumanis rūpinasi informacijos paskleidimu. Svarbu sutraukti kiek galima daugiau žmonių, jų tarpe ir lietuvių, parodant, kad vertiname ir remiame universiteto rodomą dėmesį pabaltiečių teatrui. Man teks informuoti Draugą, Margutį ir lietuvių televiziją. Klausau, vade!

Balandžio 4
Kol kas dalyvavau tik keliose "Ataraxijos" repeticijose. O repetuojama, pasirodo, visokiuose užkampiuose. Šį semestrą tiek visokių pastatymų, kad abi scenos, rūsys ir aplinkiniai kambariukai beveik visą laiką užimti. Vaidinimas jau gerokai pasistūmėjo. Gluosnis savo vaidmenį moka atmintinai, kiti irgi tik retkarčiais sušlubuoja, nors iki premjeros dar pilnas mėnuo. Visur matyti režisieriaus ranka, jo vaizduotė.

Pradeda aiškėti ir Moters Baltais Drabužiais vaidmuo. Ji neištars nė vieno žodžio, scenoje pasirodys tik keletą kartų, bet pianinu varys vaidinimo veiksmą, bus Gluosnio atspara, kai jis silps, primins jam, ko ieško, kai pasimes biurokratiškame popierizme, keis nuotaiką, perspės jį, ir panašiai.
Kol kas aš viską tik stebiu, nes reikia pajusti ritmus, ne tik suprasti, bet ir perprasti visko prasmę

Balandžio 5
Šiandien dalyvavau popietinėje repeticijoje. Skirtumas didelis. Arni skatino aktorius ieškoti savitos išraiškos, nestatė jų į rėmus. Kartais taip sekėsi, taip atitiko vaidinimo esmę, kad Arni, įsikandęs tą amžiną cigarą, neiškentęs imdavo žingsniuoti, sau panosėje murmėdamas "gerai, gerai" . . . Kartais ranka ar pasitaikiusia lazda mušė taktą, čia lėtindamas, čia greitindamas veiksmą.

Balandžio 7
Jau užbaigtas žemesnysis apskritimas, prie kurio keistumų pratinamės. Ponia šiandien atėjo skaisčia: žaliomis kojinėmis ir batais, prie kurių irgi tenka pratinti akį.

Šiandien, prieš pradėdamas repetuoti pjesę, Arni mums aiškino, kad pjesė negalinti būti maža ir suspausta. Ji turinti didėti ir platėti. Liepė pasižiūrėti į Ponios kojas: "Čia ne televizijos drama — vaidinkite kaip operą, kaip graikų dramą. Noriu girdėti didelius, sodrius balsus, kaip pianino akordus. Galvokite, kad kiekvienas sakinys, kiekvienas momentas yra pats svarbiausias sakinys ar momentas visam vaidinime. Nepraraskite energijos, būkite preciziški, atsiminkite, kad vaidinate žmogaus sapną, labai asmenišką įvykį. Misteriai, jei, klausydamasis jūsų, Gluosnis nenori vemti, jūs savo uždavinio neatliekate. Gluosni, tegul jų šypsenos išdžiovina tau burną. Patarnautojau, atsimink, kad tu norėtum išplauti jam smegenis ir išsiųsti tuščią kevalą. Penkių minučių pertrauka ir pradėsime".

Balandžio 9
Pradėjau Gluosnį mokyti lietuviškai dainuot. Išverčiau visą Škėmos cituojamą dainelę į anglų kalbą Arniui. Jis galvoja, kad dainos prasmingumo neįmanoma perduoti amerikiečiams neišvertus dainos ištisai, o pjesėje tik du posmai. Verčiau, sakė, patikime ją lietuvišką, jei Gluosnis sugebės išmokti
Išrašiau fonetiškai žodžius, kelis kartus sudainavau, ir ėmėme mėginti. Sunkiausias žodis jam buvo "mane", kurį vis bandė ištarti ispaniškai, kirčiuodamas paskutinį skiemenį — "manja". Melodija sekėsi kur kas lengviau.

Magdalena Stankūnienė: A e c h m e a (Aliejus)

Balandžio 10
Vietomis vaidinimas yra tapęs labai juokingu, ir Arni šiandien ėmė naikinti komiškumą, aiškindamas, kad vaidinimas yra ne komiškas, bet absurdiškas. Esą, mes turime savo esmėje jausti, kad žiūrovų juokas yra netikslus. "Jie nežinos, kaip reaguoti, ir juoksis, bet jūs negalite sau to leisti. Gluosni, tau viskas privalo būti nesuprantama su rimtumo atspalviu, ne rimta su juokingumo atspalviu. Tu prašai pagalbos, ieškai esminių atsakymų. Kartais tau, kaip aktoriui, būna lengviau numoti ranka, kviesti žiūrovus šypsotis iš aplinkos ir tų žmonių keistumo. Ne. To negali sau leisti. Jei jie juoktųs, tu privalai nežinoti kodėl. Gluosniui ši situacija nėra juokinga. Būkite jautrūs vienas kitam".

Dar turime geras dvi savaites apšlifuoti vaidinimui. Butaforijai trūksta lango, baldų. Poscenio rūsyje tebekonstruojamos platformos, laiptai.
Šiandien aš ir Arni atsukome ir nukėlėme pianino viršų. Pasirodo, kad, daužydama stygas guminio plaktuko galva ir mediniu kotu, galiu išgauti daug tinkamesnius garsus. Be to, iš draugo pasiskolinau plieninę keptuvę, kuri užgauta skamba varpu. Tu garsu pradėsime vaidinimą ir pabrėšime svarbiausius momentus: Gluosnio pirmą prisilietimą prie lango. Patarnautojo užmušimą ir t.t.

Balandžio 15
Ami šiandien man pasisakė nenorįs, kad atvykę lietuviai, ypač Škėmaitė, pagalvotų, jog jis grubiai išjuokė ar nesupratęs iškreipė vaidinimo prasmę. Jis kalbėjo apie pagarbą vaidinimui, autoriui, jo ir visų išeivių pergyvenimams. Žinodamas, kokių nepalankių atsiliepimų susilaukė Škėmos kūryba, bijo, kad lietuviams emigrantams pjesės medžiaga perdaug skaudi, perdaug artima, O aš, jau informavus Draugą ir lietuvių televiziją, apie pastatymą kalbėjus per Mar-L'utį, bandžiusi įkalbėti savo draugus atvažiuoti, šyptelėjau — kažin kiek "lietuvių emigrantų" susilauksim? . .

Balandžio 19
Jau užbaigtos grindų angos. Šį vakarą pradėjome viskuo pilnai naudotis. Arni perspėjo visus: "Būkite protingi, būkite atsargūs, nesusižeiskite". Mes klusniai, bet be energijos repetavome.

Keista, šiemet niekas nesiskundžia, nekeikia režimus, nesivėluoja. Prieš repeticijas juokaujame, rūkome, bet pašaukti — dirbame įtemptai, nejuokaudami. Mano rolė reikalauja, kad aš viską stebėčiau ir visko klausyčiaus, o mano pačios charakteris reikalauja, kad viską matyčiau ir girdėčiau. Nieko. Ūpas geras, vienas kitu pasitikime, vienas kitą gerbiame ir net mėgstame. Esame ansamblis. Tik niekas nieko neklausia apie lietuvius ar bent apie dramaturgą. Arni vienas susipažino su Lietuvos situacija ir bent apgraibomis su jos kultūros bruožais.

Balandžio 23
Šios dienos muzika ne Debussy, o Bartoko. Vaidinkite perdėtai, kad vaidinimas neišlaikytų ir lūžtų. Paskui galėsime atrinkti, mažinti".

Jau sunešta dalis platformų, ant kurių bus sustatytos žiūrovų kėdės. Šį kartą publika irgi bus "anapus uždangos", t.y. ne auditorijoje, bet ant scenos. Škėmos tekste pažymėti ant sienų kabą plakatai "su gražiais ir nelaimingais žmonėmis" bus patys žiūrovai.

Paskutinė repeticija be žiūrovų. Praėjusios trys dienos buvo skirtos techniniam pasiruošimui. Scenos apšvietimas per valandą bus keičiamas daugiau kaip šešiasdešimt kartų, aklai, nes apšvietėjai, užsklendus uždangą, scenos nebemato. Asistentas iš aukšto stebės ir per ausines perspės juos. Vakar tris kartus pakartojo klaidingą vieno momento apšvietimą ir kaltę mėgino suversti aparatūrai, esą neįmanoma taip greit pakeisti apšvietimą. Nenorėčiau aš užsitarnauti tokio Arnio pykčio . . .

Balandžio 27
Vaidinome saujelei studentų, daugiausia scenos darbuotojams, kurie neturės progos pamatyti vaidinimo. Visus, kiek girdėjau, sužavėjo pastatymo teatrališkumas, nors ne viską suprato.

Balandžio 28
Škėmaitė ir Jurašas jau čia! Po vaidinimo Arni, Jurašas, Škėmaitė, Straumanis ir aš pavažiavome į užeigą susipažinti. Arni paprašė spirti jam į blauzdą, jei jis pradėtų kaisti, nes tik gerą mėnesį po savo režisuotų spektaklių gali klausytis kritikos. Be reikalo rūpinosi. Ginčų nebuvo, o nuomonių skirtumai buvo reiškiami itin mandagiai. Jurašas jau stebėtinai gerai pramokęs angliškai.

Šio vakaro spektaklis buvo nelygus, buvo jaučiama aktorių įtampa. Visi žinojome, kad žiūrovų tarpe yra Jurašas ir Škėmaitė. Besigrimuojant, visi trys Misteriai vienas po kito užsuko paklausti, ar aš Jurasšą asmeniškai pažįstanti, kaip, mano manymu, jis reaguosiąs į pastatymą, kas būsią, jei pastatymas jam nepatiksiąs . . .

Balandžio 29
Po pietų Jurašas pravedė pirmąjį aktorių seminarą. Dalyvavo apie 30 studentų. Esant reikalui, nors tai nedažnai pasitaikė, aš ir Škėmaitė vertėjavome. Jurašo magnetizmas ir energija vertė visus stengus atlikti uždavinius geriausiai, nors, deja, ne tik iki tobulumo, bet ir iki pakenčiamumo buvo toli . . . Trečią valandą universiteto televizijos stotis nufilmavo pasikalbėjimą su Jurašu ir Škėmaitė; jis bus mūsų apylinkėje rodomas gegužės gale.

Vakare — oficialioji premjera! Laukdama pradžios, mėginau įsiklausyti į anoje pusėje uždangos sakomus Škėmaitės žodžius, bet aksomas sugėrė beveik viską. Tik retkarčiais pasigirsdavo ironiška gaidele paspalvintas sakinys apie kontroversiją, palydėjusią to ar kito Škėmos veikalo pasirodymą išeivijos literatūrinėje arenoje. Tada Arni pakvietė žiūrovus iš auditorijos į sceną, du studentai pakėlę laikė uždangos kampus, kol paskutinis užlipo, šviesos užgeso, pasigirdo trys "varpo" dūžiai, ir iš siaurai apšviestos angos grindyse ėmė kilti Gluosnis.

Neilgas vaidinimas šį kartą vyko sklandžiai ir techniškai, ir vaidybiškai — ūpas buvo pakilus, teatras pilnutėlis, garso — jokio. Vaidinimą palydėjo geros minutės tyla, po kurios pasipylė aplodismentai. Atsidusome.

Po spektaklio Arni pravedė diskusiją su žiūrovais. Komentarai buvo įvairūs. Daugelis klausė, ar vaidinimo apiforminimas buvo nurodytas dramaturge, ar parinktas režisieriaus. Ar režisierius kupiūravo veikalą? Keli profesoriai susiginčijo apie žydų ir lietuvių santykius šiame vaidinime, o viena studenčioke pradėjo sekti ilgoką pasaką apie savo itališką pavardę, dėl kurios ji nepatyrusi jokių nemalonumų ir todėl nesuprantanti, kodėl emigrantai taip baisia: jaudinasi . . .
 Kitas studentas, aspirantas, iškėlė diskusinį klausimą — ar vaidinimo turinio nenustelbė techniniai efektai? Čia žiūrovai persiskyrė į dvi dalis, vieni — nustelbė, kiti — ne. Antrųjų buvo kur kas daugiau. Vienas senyvas vyras teigė, kad jaunimui nelengva suprasti karo ir pokario traumas. Nors jo paties pergyvenimai skiriasi nuo Gluosnio, bet vaidinimą jis supratęs ir buvęs jo paveiktas. Žodžiu, diskusijos buvo karštos.


Aldona Audronytė-Variakojienė Šaltinio ritmas (Aliejus)

Balandžio 30
Dešimtą valandą tęsėme toliau aktorių seminarą. Bet šeštadienio rytelį žiovaudami susirinko vos dvylika studentų. Stebėtojų buvo daugiau.

Susirinkę mėginome inscenizuoti Kazio Sajos "Mamutų medžioklės" pradžią. Dvyliktą valandą nuėjome į studentų centrą pietauti. Herbert Marshall kalbėjo apie savo pažintis britų ir rusų teatruose ir nušvietė nepavydėtiną kūrybingo žmogaus padėtį Sovietų Sąjungoje. Kalbėjo blaiviai, protingai, įdomiai. Jurašas atsakinėjo į klausimus, liečiančius jo režisūrinę karjerą.

Po pietų — režisierių seminaras. Patogiai susėdę mažajame teatre, maždaug dvidešimt studentų kvotinėjo Jurašą apie jo vadovautą Kauno dramos studiją, apie spektaklius, apie cenzūrą ir panašiai.

Vakare vėl spektaklis, diskusijos, klausimai. Vienas žiūrovas norėjo žinoti, ar aktoriai ką nors išmoko šio pastatymo dėka. Klausimą pakartojo pabrėždamas, kad omeny turi ne idėjinę-filosofinę plotmę, o grynai vaidybos studijų rėmus. Nepilnai supratęs klausimą, vienas mūsiškių pasišovė atsakyti. Kalbėjo apie savo akiračio praplėtimą, apie žmonių siekimų bendrumą. Kalbėjo labai nuoširdžiai, atvirai, studentiškai karštai ir gal truputį naiviai.

Vakarą baigiau su Škėmaite ir Jurašu. Smaguriavome lietuvių kalba, ginčydamiesi apie pasaulines problemas, bendražmogiškus klausimus.

Gegužės 1
Baigta. Praėjo paskutinis spektaklis, ir viso šešių savaičių darbo kaip nebūta. Pas Zoppus susirinkę, beveik lietuviškai baigėme lietuviško veikalo pastatymą, aplaistydami jį vynu ir alum.

Išvada: Pastatymas neeilinis, režisuotas jautriai ir su fantazija, techniškai atliktas beveik be priekaištų, o vaidybiškai (atsižvelgiant į studentų jėgas) — daugiau negu patenkinamai.

Žiūrovų komentarai rodo, kad pjesė vertė juos susimąstyti, praplėtė jų akiračius, padėjo susipažinti su jiems svetimo krašto kultūra. Tik patys lietuviai neįvertino dedamų pastangų platinti lietuvių kultūrai amerikiečių tarpe, nesiteikė savo dalyvavimu aprobuoti jų, praleido progą pamatyti fantastišką lietuviškos pjesės pastatymą amerikiečių teatre.

 
 
Sukurta: Kretingos pranciškonai