Vytautas Bieliauskas

Kazimieras
Bradūnas

Jonas
Grinius

Paulius
Jurkus

Antanas
Vaičiulaitis

Juozas
Girnius

Leonardas
Andriekus

 
   
 
MAŽOSIOS LIETUVOS ISTORIJA MONOGRAFIJOSE PDF Spausdinti El. paštas
Parašė Juozas Jakštas   
Lithuania Minor. A Collection of Studies on Her History and Ethnogra-phy (Studia Lituanica III), New York 1976. Edited by Martin Brakas.
1
Nuo reformacijos laikų susidariusi Mažosios Lietuvos tautinė ir kultūrinė lietuviška bendruomenė liko artima ir Lietuvai. Prūsijos kunigaikštijos, į kurią įėjo M. Lietuva, sostinė Karaliaučius buvo tapęs ir lietuvių kultūros centru. Krašto kunigaikščio Albrechto įkurtame universitete profesoriavo tokie žymūs lietuviai, kaip Stanislovas Rapolionis ir Abraomas Kulvietis. Jame sėmėsi mokslo net iš Lietuvos atvykę jaunuoliai. Tarp jų buvo ir pirmosios lietuviškos knygos autorius Martynas Mažvydas. Ta jo knyga "Katechis-musa prasty žadei" tik Karaliaučiaus kultūrinėje aplinkoje, sudarytoje kunigaikščio Albrechto, tegalėjo gimti. M. Lietuvos kultūrinė įtaka buvo paveiki Lietuvai ir vėlesniais amžiais. Ji davė XVII a. Danielių Kleiną su pirma spausdinta lietuvių kalbos gramatika, pirmą lietuvių literatūros klasiką Kristijoną Donelaitį, Liudviką Rėzą su jo liaudies dainų rinkiniu ir kitais lituanistiniais raštais. M, Lietuvoje atsirado ir pirmieji lietuviški laikraščiai.

M. Lietuva ypačiai pasidarė artima Lietuvai spaudos draudimo metu, kada ji buvo tapusi lietuviškų raštų židiniu. Mūsų garbingas vyskupas Motiejus Valančius taipgi atsirėmė M. Lietuva, kai ėmėsi kovoti prieš rusų kėslus paversti Lietuvą rusiška provincija. Jis suorganizavo joje spausdinimą savų brošiūrų ir kitų pasaulinio ir bažnytinio turinio knygų, nukreiptų prieš rusinimą. M. Lietuvoje ėję laikraščiai tuo glūdžiuoju spaudos draudimo metu traukė dėmesį mūsų pirmųjų šviesuolių, tautos atgimimo pradininkų. Juos sudomino 1879 m. įsisteigusi Lietuvių literariška draugija (Litauisch Literarishe Gesellschaft) lietuvių liaudies kūrybai bei jos praeičiai tirti ir tyrimo duomenis užrašinėti, skelbti.

Kuo buvo M. Lietuva lietuviams patriotams spaudos draudimo metu, rodo jaunuolio Jono Šliūpo pavyzdys. Jis, būdamas šešiolikmetis gimnazistas, jau sužinojo apie M. Lietuvos mokslininką lituanistą Friedrichą Kuršaitį ir jo redaguotą laikraštį "Keleivį". Jis rašė jam laišką, užsiprenumeravo jo laikraštį ir užsisakė jo parašytą lietuvių kalbos gramatiką. Jis išsirašė taip pat prūsų autoriaus K. Nesselmanno lietuvių liaudies dainų rinkinį ir K. Donelaičio "Metus". Jis tuojau įstojo į Lietuvių literariška draugiją, kai ji įsisteigė, ir tapo jos leisto žurnalo bendradarbiu. Sinti nėjo jam paties užrašytas pasakas. Studijuodamas Maskvos universitete, jis ryžosi per 1882 m. atostogas aplankyti M. Lietuvą. Šliūpas važiavo ten, kaip vėliau rašė, "susipažinti su Prūsų Lietuva ir ištirti, ar mes "Aušros" (reikia manyti maskviškės studentų leistos "Aušros") negalėtume užrubežyje spausdinti". Po metų maždaug M. Lietuvoje pradėta leisti "Aušra" ir buvo Šliūpo ir kitų lietuvių patriotų svajonės vykdymas.

Su "Aušros" leidimu prasidėjęs lietuvių tautinis atgimimas pynėsi su M. Lietuva. Kai ryšium su tautiniu sąmonėjimu kilo ir Lietuvos laisvės mintis, ji sietą su abiejų Lietuvos dalių — M. ir D. Lietuvos — susijungimu. Nors ir nežinota, kaip tai galėtų įvykti, tačiau vis laikytasi tos minties.

Kai 1905 m. revoliucijos aplinkoje rodėsi artėjąs Lietuvos laisvės laikas ir susirinko Didysis Vilniaus seimas, jame dalyvavo ir M. Lietuvos atstovas (Jonas Vanagaitis). Po I pas. karo buvo bandyta besikuriančios Lietuvos vyriausybės ir M. Lietuvos veikėjų sujungti abi Lietuvos dalis į vieną atkurtą valstybę. Pastangos nebuvo sėkmingos. Tik maža M. Lietuvos dalis, Klaipėdos kraštas, galėjo būti prišlietas prie Lietuvos. M. Lietuva paliko lietuviams tik brangiu istoriniu prisiminimu. Tuo ji yra ir šiandien, kada jos pėdsakai užtrinami. Tos romantika dvelkiančios praeities prisiminimo išdava yra praeitais metais Lietuvos Tyrimo instituto išleista knyga "Lithuania Minor".

Veikalas yra šešių monografijų rinkinys. Kiekviena monografija rašyta paskiro autoriaus. Monografijas jungia vien bendras aplankas. Šiaip jos nejungiamos nei chronologijos, nei turinio atžvilgiu. Jos bendros tik tuo, kad liečia M. Lietuvos tolimesnę ar artimesnę praeitį. Tad kiekviena jų turi būti skyrium aptariama.

II
Pirmoji monografija pavadinta Mažoji Lietuva tarptautinėse sutartyse". Jos autorius teisininkas Jonis Stikliorius, M. Lietuvos kilimo, ir jo studija parašyta daugiau teisiniu požiūriu. 700 metų senosios Prūsijos istorija ir ryšium su ja M. Lietuvos autoriui yra tik pagrindu per tą laiką darytoms tarptautinėms sutartims, kurios gan plačiai dėstomos. Sutartys, kaip autorius įžangoje pasisako, turi ženklinti kokio istorinio periodo galą. Istoriniai tarp sutarčių laikotarpiai autoriui yra lyg kokie tiltai, per kuriuos jis perbėga nuo vienos jų prie kitos ir ties jomis stabtelėja.

Visame istoriniame vyksme per 700 metų autorius visai teisingai mato vokiečių dominavimą ir pagal tai skirsto M. Lietuvos istoriją į 5 periodus. Aiški tendencija baigti kiekvieną periodą vis kokia nors sutartimi. Tik pirmą periodą, turėjusį tokį ryškų galą, kaip prūsų galutinį užkariavimą ir pradžią kovų su žemaičiais bei lietuviais (1283 m.) ir kurį kronikininkas Dusbur-gas pažymėjo tokia emfatiška fraze, autorius nepaženklino baigtine sutartimi. (Mat, priešininkai nesita-ria pradėti kariauti). O jau antras periodas užsklendžiamas Melno sutartimi (1422 m.), trečias periodas — Versalio sutartimi (1919 m.), ket-ketvirtas — Vokietijos-Lietuvos "sutartimi" dėl perdavimo Klaipėdos teritorijos, penktasis periodas — Potsdamo sutartimi. Tarp šių, kaip galima jas pavadinti, iškilių sutarčių aptariama ir keletas mažesniųjų, pradėjus nuo Christburgo (Krišporo) (1249 m.). Po šios sutarties probė-gomis paliečiami lietuvių karai su kryžiuočiais ir sustojama prie Salyno sutarties. Po to pridurmai seka Rocionžo (1405 m.), pirmoji Torno (1411 m.) ir Melno (1422 m.) sutartys. Jomis ir baigiamas antras periodas.

Trečias periodas beveik vien sutartimis užpildomas. Pačiam istoriniam vyksmui visai mažai paliekama vietos. Bet sutarčių turiniai taikliai atpasakojami, tik be gilesnės jų analizės. Į sutarčių tarpą įpinamas ir trečiasis Lietuvos-Lenkijos padalinimas (1795 m.), ir Vienos kongresas (1815 m.), ir Vokietijos imperijos įsteigimas (1871 m.), ir jos konfrontacija su Rusija, vedusi prie I pas. karo. Pagal studijos pradžioje užsibrėžtą planą, autorius būtų turėjęs baigti šį skyrių 1919 m. Versalio sutartimi. Tačiau jis rezervavo tą sutartį ketvirtam periodui pradėti ir jos vietoje trečią periodą baigė nereikšminga 1908 m. sutartimi tarp prie Baltijos šliejančių keturių valstybių: Rusijos, Vokietijos, Švedijos ir Danijos.

Ketvirtas periodas pradedamas Versalio sutartimi ir baigiamas
Klaipėdos atplėšimu. Šioje vietoje kalbama, kaip keltas M. Lietuvos klausimas Versalyje ir kaip jis virto Klaipėdos krašto atskyrimu nuo Vokietijos. Nematyti, kad šiuo atveju autorius būtų atidžiai panaudojęs R. Valsonoko veikalą "Klaipėdos problema" (1932), kur Klaipėdos atskyrimo klausimas Versalio derybose pagal šaltinius pagrindinai išaiškintas. Klaipėdos krašto padėtis po Versalio, jo prijungimas prie Lietuvos, konvencijos ir statuto sudarymas ir trumpa krašto istorija iki 1939 m. yra šio periodo turinys

Penktas periodas — įvykiai po 1945 m., vedusieji prie Kaliningradskaja Oblast sudarymo. Pradedama nuo Potsdamo sutarties, toliau kalbama apie vad. Potsdar liniją, išvestą Sovietų ir Lenkijos sutartimi. Pažymima Kaliningrade srities visišką demografinį pakitimą, kur kraštas galutinai surusintas. Paliečiamos Sovietų Sąjungos sutartys su abiem Vokietijomis ir baigiama žinoma Helsinkio konferencija, kur pasirašyta istorinė deklaracija (1975.VII.30).

Aptartoji pirmutinė sudėtini: veikalo monografija, kur M. Lietuvos istorija pavaizduota tarptautinėmis sutartimis, yra originalios temos. Tarp sutarčių įterptose istorinio vyksmo apybraižose pasitaiko kelios klaidos. Pvz., rašoma, kad kalavijuočių ordiną įsteigė vokiečiai Fratres Militiae Christi (p. 18). Iš tikrųjų kalavijuočių ordinas (Sword-bearers) buvo tie patys Fratres Militiae Christi. Šis ordinas likvidavosi 1237 m., kai jis įsijungė į Prūsijoje įsikūrusį Vokiečių ordiną. Taip pat klystama, kad Lietuvoje kariavęs anglų kunigaikštis Henrikas iš Derby laikomas būsimu karaliumi Henriku V (p. 20), o ne IV, kuo jis tikrai buvo. Taip pat netinkamas pavadinimas bažnytinio Konstancos sinodo "Constitution-al Assembly of the Church" 25). Taip (tikriau Constituent Assembly) vadinami valstybiniai steigiamieji susirinkimai, bet ne bažnytiniai.

III
Visai originali ir lig šiol, rodos nebandyta studija dr. P. Rėklaičio apie vokiečių gamintus žemėlapius, kuriuose vis žymėta Lietuva, Prūsų Lietuva ir M. Lietuva. Iš pat pradžių teisingai pažymima, kad M. Lietuva kilo iš senųjų skalvių ir nadruvių, kaip rodo XVI-XVII a. žemėlapiai, pvz. seniausias K. Hennenbergerio (1595 m.). Rėklaičio studijas originalumas glūdi jo panaudotuose senuose Rytprūsių žemėlapiuose, kuriuose minimi Lietuvos vardai. Patys seniausieji žemėlapiai buvo rankraštiniai ir naudoti vien administracijos reikalams. Juose jau žymėtas Lietuvos pavadinimas kai kurioms sritims. Spausdintuose žemėlapiuose Lietuvos vardas sutinkamas tik nuo XVIII a. pradžios.

Autorius pateikia 20 žemėlapių fotostatuose ir trijų žemėlapių legendas vis su Lietuvos sričių pavadinimais. Žymimos šios sritys: Įsruties, Tilžės, Ragainės ir Klaipėdos. Smulkiai nagrinėjami žemėlapių įrašai ir duodami jų tekstai. Pažymėtina, kad senas, jau XVI a. Simono Grunau pavartotas M. Lietuvos varias (Kleinlitaw) užtinkamas pirmą kartą 1795 m. žemėlapyje (p. 95).

Vardas žymi kraštą į šiaurę nuo Tilžės. Tuo tarpu sritis į pietus ir šiaurę nuo Gumbinės žymima Lietuva. Net ir tokiam apdairiam tyrinėtojui, koks yra dr. P. Rėklaitis, palieka nežinoma, kaip tie du vardai šalia kitas kito atsirado. Jis tik pastebi: "Artimesnės šio pakitimo aplinkybės nėra žinomos". Bet iškilęs senas M. Lietuvos vardas pasikartojo ir XIX a. žemėlapiuose ir paliko iki paskutinių laikų.

IV
M. Lietuvos istorijose dažnai minėti lietuviai žalnieriukai, tarnavę Prūsų armijoje. Smulkiau apie juos, rodos, nebuvo rašyta. Tad A. Budreckio straipsnis "Lietuviai kariai Prūsų armijoje XVIII amžiuje" yra naujas įnašas į M. Lietuvos istoriją. Pradžioje autorius trumpai pakalba apie XVIII a. Prūsų militarizmą, jų karaliaus Friedricho D. (1740-1786) vestus karus ir jo kariuomenės organizavimą. Pabrėžiama, kad priverstinio kareiviavimo našta slėgė valstiečius, nes jie priklausė žemiesiems visuomenės sluoksniams. Iš jų daugiausia buvo sudaroma sričių (kantonų) kariuomenė. Budreckis priskaito M. Lietuvoje 10 sričių, kuriose laikyti mobilizuoti kareiviai.

Išskirtinai kalbama apie lietuviškus vardus turėjusius pulkus, kaip Lietuvių dragūnų pulkas Tilžėje, Ulonų pulkas ir Lauko artilerijos pulkas Įsrutyje, Raitelių pulkas Karaliaučiuje ir Gumbinėje. Bet daugiausia lietuvių tarnavo pėstininkuose. Dėl sunkios karo tarnybos ir kietos drausmės nemaža kareivių stengdavosi pabėgti. Apie tai liudija karaliaus išleisti dekretai, kuriais žadėta atleisti nuo bausmės pabėgusius, jei per tam tikrą laiką (paprastai per tris mėnesius) grįš į savo dalinius. Pridedami dviejų lietuviškų dekretų originalūs fotosta-tai, vienas jų su anglišku vertimu. Be to, pateikiami 10 dekretų turiniai (registrai) su angliškais vertimais.

Dėmesio verta autoriaus iš M. Lietuvos lietuvių kariškos tarnybos išvesta tezė: kariška tarnyba neigiamai atsiliepė lietuvių demografijai. "Karai, sumažindami lietuvių kiekį ir sulėtindami jų prieauglį biologiškai, didino ir skubino jų germanizaciją" (p. 149). Kaip Budreckis taikliai išvedžioja, karai mažino vedybinio amžiaus vyrų skaičių ir dėl to atsirado lietuvių moterų perteklius. Tada vienos jų tekėjo už vokiečių kolonistų, kitos pasilikdavo mergauti. Jos neprisidėdavo prie lietuvių tautos prieauglio.

Nors karo tarnyba išlaikė lietuvių vardą Prūsų kariuomenėje net iki 1919 m. (kaip rodo knygos p. 129 įdėta vinjetė), tačiau ji prisidėjo prie M. Lietuvos vokietinimo. Vokiškoji dvasia kariuomenėje ir komandos kalba, aukštesnė vokiškoji kultūra veikė lietuvius žalnieriukus ir tolino juos nuo lietuvybės. Karo tarnyba buvo vienas tarp daugelio lietuvių vokietinimo veiksnių,

V
Antra ilga Budreckio monografija skirta karalių išleistiems lietuviškiems dekretams bei įsakymams nagrinėti. Pačioje pradžioje autorius trumpai pavaizduoja Prūsijos karalystės įsigalėjimą, jos administraciją ir pabrėžia šiaurės-rytinės Prūsijos lietuviškumą nuo seniausių laikų iki
XX a. Pridurmai duodama ištrauka iš Fr. Tetznerio veikalo "Sla\ven in Deutschland" (1902), kur sur.; tos lietuvių apgyventos vietos. Pabaigoje suminima eilės oficialių įstaigų pavadinimų šiaurės-r\tinęįt Prūsijoje su įterptais žodžiais "Li-tauisch", "Litauen".

Pagrindiniu vadovu autoriaus monografijai buvo Lietuvoje išleistas labai stambus veikalas "Prūsijos valdžios gromatos, pagraudenimai ir apsakymai lietuviams valstiečiams' (1960). Šiame veikale duodami 107 lietuviškų dokumentų fotostatai. Budreckis perspausdino tris iš jų ir vieno (seniausio 1589 m.) pateikė anglišką vertimą. Kitų dviejų atpasakojo turinį su pridurtomis ištraukomis. Daugumos dokumentų (91) teikiamos vadinamos anotacijos — terminas paimtas iš minėto veikalo leidėjo K. Jablonskio. Anotacijomis čia vadinama tai, kas visur dokumentų leidiniuose vadinama regestais.

Prie duodamų dokumentų santraukų autorius visur duoda jų apylaisvį anglišką vertimą. Vertimui pasinaudojama prie minėto Vilniuje išleisto veikalo pridėtomis anotacijomis. Tuo būdu su tais vertingais, daugiausia XVIII a., dokumentais supažindinami lietuviai ir pašalaičiai skaitytojai.
Papildomai priduriami dar 5 dokumentų fragmentai, kurių originalai nesurasti, ir dar 8 nespausdinti ediktai, kurių originalai dingę ar sugadinti. Jie irgi duoti su angliškais vertimais.

Studija baigiama dviem skyreliais, kurių viename pasakojama apie dokumentų spaustuvininkus ir vertėjus, o kitame apie jų kalbą. Pirmam skyreliui autorius pasinaudojo K. Forstreuterio straipsniu, kuris pagal Karaliaučiaus archyvinę medžiagą išaiškino kelis lietuviškų dokumentų vertėjus. Sekdamas tuo ir M. Lietuvos autoriumi (vokiečiu -, Budreckis teikia 7 vertėjų biografijas. Vertėjų tarpe išskirtinai mini K. Donelaitį, apie jo kūrybą ir gyvenimą kiek plačiau pakalba.

Paskutiniame monografijos skyrelyje originaliai panagrinėjama vertimų kalba. Svarstoma rašyba, žodžių vartosena, slavizmai, germanizmai; sakoma, kad dokumentuose priskaitoma iki 470 lietuviškų senoviškų bei dialektinių žodžių (p. 205). Pagaliau pabrėžiami kalbos spalvingumas, pavartotų posakių savitumas, knrybingumas, ir tai pavaizduojama originaliais mėnesių pavadinimais.
Budreckis su savo monografija yra pirmas mūsų istorikas panaudojęs tą brangų ir didelį vilniškį leidinį M. Lietuvos socialinei-eokonominei istorijai, ypačiai XVIII a. Čia ir glūdi monografijos vertė. Gerai būtų, kad kas, mūsų autoriumi pasekęs, dar plačiau ir išsamiau patyrinėtų tuos 107 paskelbtus šaltinius.

VI
Inžinieriaus dr. J. Gimbuto studija apie krikštus, kaip vadinami tam tikri M. Lietuvos antkapiai, yra į anglų kalbą versta paskaita, skaityta pirmame Lituanistikos instituto suvažiavime Washingtone ir vėliau spausdinta Lituanistikos Darbuose 1 t. (1966). Studija iš esmės yra bibliografinė su kai kuriomis autoriaus pastabomis. Duodamos eilės tyrinėtojų nuomonės apue krikštų kilmę, jų paplitimą ir tipus. Studija papildyta originaliomis nuotraukomis, imtomis iš įvairių M. Lietuvos vietovių. Apžvelgęs krikštus liečiančią literatūrą, autorius daro išvadą: M. Lietuvos krikštai . . . yra būdinga manifestacija originalios lietuvių ūkininkų ir žvejų kultūros, šioje srityje" (p. 246).

VII
Baigiamoji monografija yra klaipėdiečio Viliaus Pėteraičio, pavadinta "Vietovardžių svetimėjimas XX amžiuje". Geriau būtų tikę pavadinti "vietovardžių svetiminimas", nes jie ne savaime svetimėjo, bet pašaliečių prievartaujami.

Iš pat pradžių pažymima trys vietovardžių kitimo laikotarpiai: 1. priešnacinis (1920-1934), 2. nacinis (1935-1944), 3. sovietinis (1955 — ir dabar). Duodamos kiekvienu laikotarpiu pakeistų vardų lentelės ir prie jų paaiškinimai, kaip daryta žodžių kaita. Monografija — savita filologinė studija, kuri aiškina vietovardžių vardyną kokiais pagrindais žodžiai buvo keičiami.

Ypačiai išsamiai dėstomas sovietinės M. Lietuvos ir Sembos vardynas. (Pažymėtina, kad Pėteraitis išskiria Sembą iš M. Lietuvos ir tuo būdu nesitaiko prie Lietuvos Tyrimo instituto išleisto Lietuvos etnografinio žemėlapio, kur ir Semba su Karaliaučiumi įtraukta į M. Lietuvą). Senovinius lietuviškus vietovardžius iš pašaknų pakeistus rusiškais, autorius skirsto keliomis rūšimis: asmenvardžiai, geografiniai bei ideologiniai vietovardžiai, vietovardžiai pagal vietovių išvaizdą, paviršių, susiję su kraštu. Kiekvienai rūšiai duodama apsčiai pavyzdžių ir nurodoma kai kurių vietovardžių kilmė. Jų tarpe daug rusiško neo-kolonializmo liudininkų, t.y. vietovardžiai atnešti iš plačiosios Rusijos (net iš Kamčatkos). "Kadangi daugiausia rusų atkelta į Karaliaučiaus sritį, tat ir Rusijos vietovardžiai (atseit, atnešti iš Rusijos — J.J.) dominuoja. Jų bent 30% visų vardų ir dar 20% dvejotinų, pasitaikančių keliose vietose Tarybų Sąjungoje arba aiškintinų ir pagal krašto išvaizdą" — sako Pėteraitis (p. 265).

Reikšmingas baigiamasis studijos skyrelis, pavadintas "Lietuviškojo vardyno išlikusios nuotrupos". Čia autorius įninka į filologiškus tyrinėjimus užsilikusių baltiškų lietuviškų vietovardžių ir vandenvardžių. Jis randa juos paplitusius baltų gyventuose plotuose ir vieno vandenvardžio, k.a. "Įsrutis, Įsra", vardą užtinka net Smolensko ir Maskvos srityse. Iš to mūsų tyrinėtojas sprendžia: "Iš šio vardo paplitimo galime spėti, kad jis buvo žinomas visiems baltams, tais laikais gyvenusiems nuo Maskvos iki M. Lietuvos" (p. 272).

Trumpai apžvelgus šią filologišką monografijėlę, galima pastebėti, kad jos autoriaus esama gerai išsimokslinusio kalbininko ir tenka apgailestauti, jog jis nesirodo mūsų visuomenei su savo darbais. O jis galėtų duoti vertingų įnašų į mūsų kalbos mokslą, kas jam labai praverstų. Iki šiol V. Pėteraitis žinomas mūsų visuomenei savo Lietuvišku-anglišku žodynu ir straipsniais Lietuvių Enciklopedijoje.

VIII
Šešių monografijų rinkinys "Lit-huania Minor" yra mokslinė, gali sakyti, akademinio lygio knyga. Ji yra daugiau istorinio tyrinėjimo, kaip pasakomojo pobūdžio. Visos monografijos parašytos pagal pirmykščius šaltinius ir paremtos gausia literatūra. (Stiklioriaus, Budreckio ir Gimbuto straipsniai rašyti anglų kalba. Rėklaičio — vokiečių, Pėteraičio — lietuvių.) Šis sudėtinis- darbas kur kas pranašesnis už pirmąjį to pat Lietuvos Tyrimo instituto išleistą veikalą "Mažoji Lietuva" (1958 m.). Šių monografijų autoriai parūpino patvarų kūrinį M. Lietuvai. Jie uždegė — tariant J. Jurginio žodžiais — amžinąją ugnį ant lietuvininkų kapo.
Juozas Jakštas





 
 
Sukurta: Kretingos pranciškonai