Vytautas Bieliauskas

Kazimieras
Bradūnas

Jonas
Grinius

Paulius
Jurkus

Antanas
Vaičiulaitis

Juozas
Girnius

Leonardas
Andriekus

 
   
 
ANTRAS VEIKSMAS PRASIDĖJO PDF Spausdinti El. paštas

1. Emigracijos drama. Tremtiniai sparčiai virsta emigrantais. Kurie iš Vokietijos jau išvyko, ne vienam prašneko sentimentas: o vis dėlto čia buvo širdžiai ramiau; čia buvo žemė, kurios ribos susisiekia su mano tėvynės laukais; čia buvo sava stovyklos bendruomenė, kurioje žmogus buvai kaip augalėlis su lietuviškos žemelės velėna ... Vandenynai dabar atrėžė nuo tėvynės sausumos. Išbarstymas po visus kraštus sutraukė bendruomeninius ryšius. Tik dabar tremtinys pasijunta virtęs pilna prasme displaced person — išvietintasis.

Tai pradžia tremtinio dramos antro akto — emigracijos.

Emigracija nebe pirma. Daug pamokė likimas emigracijų po lenkų sukilimų, po Rusijos revoliucijos. Visų jis panašus. Iš pradžių entuziastinga politinė ir kultūrinė veikla, kurią gaivina tvirta viltis, kad emigracija tėra trumpas laikinis iš savo krašto pasitraukimas. Toliau reiškiasi užtrukusios emigracijos pagimdytas nuovargis, kuriame silpsta visuomeninė veikla, ir prasideda vienas kito kaltinimas bei tarpusavio kova. Paskui ir tai apsilpsta, ir kiekvienas tesirūpina savu asmeniniu Įsikibimu į gyvenimą dėl kasdieninės duonos. Tai jau rezultatas sumažėjusios vilties ir išdžiūvusių pragyvenimo išteklių. Pirmajai emigracijos kartai biologiškai silpstant, bet dar vegetuojant, antroji karta, jau emigracijoje augusi, jungiasi į vietinį gyvenimą ir virsta naujos tėvynės piliečiais bei tautiečiais. Biologiškai, tautiškai, kultūriškai įauga žmogus į naujo gyvenimo, naujos tėvynės ir naujos tautos kamieną.

Tai bendra emigracijų tėkmė. Vieni emigrantai duodasi jos nešami greičiau, kiti rodo didesnio atsparumo. Tatai priklauso

a. nuo niveliuojančios srovės, aplinkos, tempo bei įtampos,
b. nuo žmogaus dvasinio pajėgumo išsilaikyti srovės pakraštyje,
c. nuo objektyvinių atsparos taškų, kuriuose emigrantas ilgiau ir sėkmingiau gali atsispirti niveliuojančiai srovei.

Imigrantinė tėvynė yra suinteresuota atvykėlius įčiulpti į savo gyvenimą ir dėl to stengiasi suorganizuoti stiprią niveliuojančią srovę, susilpninti naujojo piliečio tautinės individualybės atsparumą ir išsklaidyti minėtuosius taškus, kuriuose emigrantas rastų atsparos tautinei individualybei palaikyti. Jeigu imigrantas stengiasi nepasiduoti, prasideda gilaus pergyvenimo dramatinė kova, kuri galutinai baigiasi imigranto sutirpimu. Jeigu emigracija tik laikinė, jeigu žmogus moraliai ir intelektualiai yra pajėgus, jeigu yra pakankamai jam atramos taškų, tai emigracija gali būti net naudinga — ir jam individualiai ir jo kraštui, nes žmogus įgyja naujos patirties ir grįždamas perkelia ją į savo kraštą.

2. Niveliuojančioji srovė. — Mūsų dienomis niveliuojančioji srovė nukreipta į emigrantą dviem kryptim — socialine profesine ir intelektualine. Imigrantiniai kraštai ateivį pastato į tokias socialines profesines sąlygas, kad jis negali patekti į aukštesnę profesiją, kuri duoda savarankiškumo, reikalauja intelektualinio pajėgumo, įgalina laikytis gyvenimo priekyje. Ne tik profesinė konkurencija uždėjo varžtus imigrantams gydytojams, inžinieriams, teisininkams, bet ir imigrantinio krašto nacionalinė politika neprileisti į vadovaujančias vietas ateivių.

Imigrantas intelektualas, paverstas profesiniu proletaru, ilgainiui turi proletarėti ir dvasiškai. Negaudamas darbo pagal savo profesiją, jis negalės pritaikyti jame susiklojusios patirties, visą energiją turės skirti tam, kad persiorientuotų į naują fizinį darbą, nereikalaujantį intelektualinių pastangų. Po fizinio darbo jis ilgai nesijaus pajėgus intelektualiniam darbui. Jis ims skursti intelektualiniu atžvilgiu. Jis primityvės kultūriniu atžvilgiu. Gali šiurkštėti moraliniu atžvilgiu priklausomai nuo aplinkos.

Subjektyviniu atžvilgiu tai bus didis tragizmas, kada žmogus jausis, kaip jis vis labiau ir labiau degraduojasi: mažiau mąsto, tenkinasi vis menkesnėmis kultūrinėmis vertybėmis. Šioje subjektyvinėje dramoje gali būti ir triumfalinių laimėjimų, jeigu žmogus pajėgs persijungti į naujus gyvenimo bėgius ir turės energijos naujai dvasią taurinti ir moraliai pakilti aukščiau už visą aplinką. Bet emigrantiniame gyvenime tai esti retesnė laimė.

Objektyvinių atžvilgiu žmogaus intelektualo sunykimas bus nuostolis jo tautai, nes tautoje retės šviesuomenė, kuriai paruošti reikia tiek daug energijos, laiko ir pinigo.
Šitas intelektualinis ir moralinis suproletarėjimas yra vienas iš didžiųjų naujosios emigracijos pavojų. Daugelis mūsų tautiečių tą dramą jau giliai pergyvena. Ar joje pasirodys laimėtojai ar pralaimėtojai, parodys ateitis. Bet tauta turi skaitytis su faktu, kad ne vienas šviesuolis jai dings.

Naujo imigranto intelektą dabartiniais laikais veiks idėjos ir argumentai, nukreipti prieš tautinę individualybę, prieš tautinę valstybę, prieš tautiškumą. Tautiškumui metami vos ne „liaudies teismų“ kaltinimai. Esą tautiškumas, nacionalizmas, kaltas dėl totalinių režimų atsiradimo: fašizmo ir nacionalsocializmo. Tautiniu principu pagrįstos valstybės sukursčiusios antrąjį pasaulinį karą. Tautiškumas sukūręs valstybių sienas, kurios kliudančios ūkinę Europos vienybę, suskaldydamos Europos teritoriją į daugybę mažų ūkinių vienetų (Dr. Szende, Europaische Revolution, 1945). Tautiškumui, nacionalizmui suteikta iš viso neigiamoji prasmė. Šita argumentacija pradėjo reikštis tuojau po šio karo knygomis ir žurnalais. Ji tebekartojama suvažiavimuose. Ji rado atgarsio ir politiniame praktiniame gyvenime. JTO sudėtyje jau skiriamos didžiosios valstybės ir visos kitos. Pirmosios lemia viską. Antrosios — tik satelitai. To skirtumo nebuvo buvusioje Tautų Sąjungoje. Ten visos buvo lygios. Tai žingsnis atgal nuo demokratizmo ir nuo lygaus respekto visoms tautoms.

Šitokioje atmosferoje nesunku kilti abejojimams emigranto sąmonėje: jeigu tokie autoritetai pasisako prieš tautinę individualybę, tai gal mano užsispyrimas laikytis tautiškumo tikrai nėra teisingas; jeigu prieš mažąsias tautines valstybes pasisakoma, tai jos vis tiek neatlaikys bendro spaudimo, ir ar verta dėl to man priešintis, ar ne geriau iš karto įsilieti į didžios valstybės ir tautos masę, kad per ją iškiltum į gyvenimo priekį; jeigu naujas kraštas man suteikė globą, tai ar laikydamasis savo tautinės individualybės ir rūpindamasis savo tėvynės reikalais, aš nenusikalstu naujajai tėvynei, kuriai turi priklausyti ir mano lojalumas ir dėkingumas...

Šitokios idėjos jau dabar iškyla Jungtinėse Valstybėse, diskusijose tarp lietuvių. Jos pareikalauja iš emigranto, ypačiai iš naujojo, sąmoningo apsisprendimo tais tautiškumo klausimais, nes sąmoninga dvasia ties kelią praktiniams žmogaus veiksmams.

3. Sąmoningoji dvasia. — Šių dienų argumentai prieš tautiškumą remiasi arba nesusipratimu, arba nenuoširdumu, arba nesupratimu. — Nesusipratimas kyla iš to, kad tuos pačius terminus vartodami žmonės ne tuos pačius turinius juose randa. Tautiškumas, nacionalizmas, lygiai kaip ir individualizmas, kosmopolitizmas, internacionalizmas... priklauso prie sąvokų, reiškiančių žmogaus santykiavimo būdus su bendruomene. Pagal tai, ką žmogus labiau brangina, į ką savo dėmesį ir rūpesčius sutelkia-ir turime tais vardais pažymėtas sąvokas. Susirūpinimo persvara asmeniniais reikalais davė individualizmą. Persvara susirūpinimo tautos reikalais ir savos tautos branginimas aukščiau už kitas yra nacionalizmas. Tuos nusiteikimus kiekvienas žmogus turi. Tik viename kai kuris nusiteikimas stipresnis, kai kuris labiau atrofuotas. Ir istoriniame valstybių formavimosi vyksme tam tikrais laikotarpiais reiškėsi labiau individualizmas (radęs aukščiausią savo išraišką šūkyje: l'ėtat c'est moi!) Su ankstyvuoju romantizmu pasireiškęs susidomėjimas liaudimi davė pradžią nacionalizmui, radusiam aukščiausią išraišką valstybinėje srityje prezidento Vilsono 14 punktų, kurie pagrindė valstybių formavimąsi nacionaliniu principu. Nacionalinis principas taip prigijo valstybių sąrangoje, kad kai kuriose kalbose net sutapo tautybės ir pilietybės terminai (nationalitė, nationality).

Kiekvienos idėjos nelaimė — kad jos vykdyme neišlaikomas saikas. Ir nacionalizmas buvo pertemptas. Fašizme ir nacionalsocializme savos tautos garbinimas buvo pavirtęs garbinimu: niekinimu kitų tautų ir iš savosios tautos tik vieno asmens garbinimu. Faktiškai čia tikrai buvo garbinama ne savo tauta, bet tik valdantieji asmens, ir valia vykdoma ne tautos, bet tik tų kelių ar vieno. Vardan jų valios buvo paaukotas tos pačios tautos žmogus, buvo paaukotos kitos tautos (imperialistiniai Italijos ir Vokietijos karai). Tik kadangi šios rūšies rasistinė partija buvo pasivadinusi nacionalsocializmu, tai ir nieku dėtas nacionalizmas, arba tautiškumas, gavo nemalonaus prieskonio, panašiai kaip šiandien ir demokratijos vardas rytiečių ir jų satelitų lūpose skamba demokratijos išniekinimo gaida. Dėl tokio nacionalizmo išniekinimo po antrojo pasaulinio karo nacionalizmas ir virto tokis nepopuliarus, pirštais badomas, nors tai ir tėra tik nesusipratimo vaisius.

Taip dedas Vakaruose. Kitokia tendencija Rytuose. Bolševikai tebesmerkia „buržuazinį nacionalizmą“, tebeskelbia „proletarinį internacionalizmą“. Smerkia taip pat kosmopolitizmą, smerkia Pasaulio valstybės idėją ir jo atstovą pirmąjį Pasaulio pilietį laiko amerikiečių agentu. Bet po šio karo sovietinė spauda visu aštrumu ėmė skelbti „sovietinį patriotizmą“. Sovietinis patriotizmas turėtų reikšti meilę visam, kas yra sovietiška. Tačiau pažymėtina, kad šituo terminu reiškiamas turinys visiškai sutampa su rusiškuoju patriotizmu ir galėtų būti vadinamas rusiškuoju nacionalizmu. Rusiškojo (ne sovietinio!) patriotizmo ugdymas varomas sykiu su neapaykanta Vakarams. Rusiškasis nacionalizmas, stengdamasis visus išradimus ir atradimus priskirti tik rusams, gyvena dar naivųjį savo periodą — panašų kaip mūsų aušrininkai romantikai buvo pasišovę lietuviais laikyti net pirmuosius tėvus. Noras rusus pripažinti išrinktąja tauta yra toks pat perdėtas ir išniekintas nacionalizmas, toks pat, tik parafrazuotas „Russland Russland ūber alles....“, kuris pačių bolševikų yra netyčiomis subagatelizuotas garsiuoju jų posakiu: „U nas vsevo jest“ (pas mus visko yra).

Evoliucija prieš mūsų akis įdomi: Vakaruose ideologai nacionalizmą ir tautiškumą šaldo, Rytuose jis šildomas ir kaitinamas. Vakaruose nacionalizmo vandenėlis pilamas iš geldos sykiu su nupraustu švariu kūdikiu, Rytuose nacionalizmas gaivinamas, pridengtas tiktai fygos lapeliu. Šita padėtis leidžia manyti, ar tik visa propaganda prieš nacionalizmą Vakaruose nebus savo užuomazgoje padaras Rytų agentų, kurie, kalbėdami prieš nacionalizmą, prieš tautines valstybes, prieš mažąsias valstybes, siekia dezorientuoti ir pagilinti idėjinį chaosą Vakaruose.

Tuo metu, kada Vakaruose ideologai kalba prieš nacionalizmą, praktinė Vakarų valstybių politika ypatingai dėmesio verta: jos stengiasi niveliuoti kitas tautas, bet ar prancūzai, ar anglai, ar vokiečiai ir kiti stengiasi suniveliuoti savo nacionalinius interesus vardan apskritai žmogiškųjų? Deja, ne. Praktiškai reiškiasi pastangos suvirinti kitas tautybes savos tautos katile.

Tos pastangos išplaukia iš valstybinio uniformizmo. Kas mano, kad valstybėje gali būti pluralizmas, prileidžiantis vienoje valstybėje tautybių ir pasaulėžiūrų įvairybę, tas pateisins ir tautinių individualybių suklestėjimą. Tik jeigu Vakarai mėgsta girtis stovį krikščioniškosios kultūros ir minties sargyboje, tai tautinių individualybių, lygiai kaip ir pasauėžiūrų, niveliavimas bei jų uniforminimas nėra suderinami nei su krikščionybe, nei su žmogaus prigimtimi. Bet jau esame apsipratę praktinėje politikoje su žmogaus prigimties laužymu ...

Jeigu valstybės, tirpdydamos imigrantus, turi tikslą pasidaryti sau gerus piliečius, tai jos vargiai dirba savo naudai. Priešingai: žmogus, atitrukdamas nuo savo tautos ir bendruomenės, nebetenka moralinės kontrolės, kurią sudaro jau pats praktinis žmogaus buvimas jo tautinėje aplinkoje, kur jį gerai visi pažįsta ir kur jis neišdrįs elgtis ne taip, kaip tradicijos reikalauja. O įsijungti į kitą bendruomenę psichologiškai negali. Žmogaus tautybė ir tautinės tradicijos gi ne pirštinė. Jos taip greit nepakeisi. Dėl to atitrukdamas nuo tautos ir smukdamas tautiškai, žmogus smunka ir moraliai. Tada ir profesiniu atžvilgiu jis negali laikytis tinkamoje aukštumoje. Darbo vaisiai bus taip pat menkesni. Taigi tautybių tirpinimo katilai veikia prieš save pačius.

Klysta ir tie, kurie nori teisintis, kad rūpinimasis sava tauta nesąs suderinamas su lojalumu valstybei. Juk valstybės pilietis, sakysim, turi teisę ir net pareigą turėti savo pažiūrą į valstybės užsienių politiką. Jeigu jis gali iš savo vyriausybės reikalauti paramos Graikijai ar Kinijai, tai jis gali jos reikalauti ir savo tėvynei Lietuvai — ir niekas jo nepakaltins nelojalumu savo valstybei. Abeji interesai suderinami. O kad būtų nesuderinami, kad Lietuva skelbtų karą Jungtinėms Valstybėms, to, reikia manyti, neprileidžia nė didžiausi lojalumo skrupuliatai.

Šitie faktai ir samprotavimai įgalina išvadas:

1. — Tautinės vertybės yra natūralus žmogaus prigimties išsiskleidimas, ir jų racionalus kultyvavimas teigiamai veikia moralines vertybes.
2. — Nacionalizmas praktiškai daugiausia palaikomas tų, kurie prieš jį daugiausia kalba, tik jų kalbos skiriamos kitų tautinei individualybei nustelbti, o darbai savajai tautybei stiprinti.
3. — Mažosioms tautoms tenka atsargiai vertinti argumentaciją prieš tautines individualybes ir tautiniu principu pagrįstas valstybes, nes joms, mažosioms, teisingai suprasto nacionalizmo niekad nebus perdaug. Tegul tik jo saugojasi didžiosios, nes tik iš jų ir eina visi imperializmo reiškiniai.
4. — Ištikimybė savo tautai bei tėvynei iš vienos pusės ir lojalumas gyvenamajai valstybei iš antros gali būti visai gerai suderinti.

Taigi idėjos, kurių visas tvanas nukreiptas prieš tautinį individualumą, kritiško proto ir praktinio gyvenimo šviesoje pasirodo arba nerimtos arba nenuoširdžios. Tautinės individualybės išlaikymas yra interesas ir asmens, ir tautos, ir valstybės. Imigranto pastangos jas išlaikyti yra pagrįstos. Jos gali duoti teigiamų realių vaisių, kai imigrantas prie savo pastangų, prie sąmoningos savo dvasios randa dar ir realios atramos aplinkoje.

4. Atramos taškai. — Senosios lietuvių emigracijos stiprybė buvo jos užsidarymas nuo aplinkos, užsidarymas lietuviškoje šeimoje, lietuviškoje parapijoje, lietuviškoje organizacijoje. Per savaitę prie kieto darbo bent sekmadienį praleidžia grynai lietuviškoje tradicinėje aplinkoje. Kiti uždarame lietuviškame gyvenime tiek išliko lietuviški, kad net vietinės kalbos neišmoko. Išsivertė su lietuvių kalba. Kiti savo vaikus sąmoningai lietuviškoje aplinkoje šildė. Neleido kitaip jiems kalbėti namie kaip tik lietuviškai.
Kiti dar pozityvios priemonės ėmėsi: rytais vakarais visa šeima giedojo lietuviškas giesmes bei dainas. Rezultatai buvo nuostabūs. Ten, Amerikoje, gimę ir augę, šeimos gaivinami, puikiai išmoko lietuviškai, lietuviškų dainų ir tradicijų. Tai buvo išimtiniai atsitikimai. Daugelis jaunosios kartos to nepasiekė. Bet anie pozityvūs pavyzdžiai įrodė, kad galima — galima išmokti lietuviškai ir Lietuvą pamilti jos nemačius, jei tik. šeima bus sąmoninga ir vientisa. Vientisa šiuo atveju tautine prasme. Kur šeimos mišrios, sunku yra išauklėti vaikus lietuviškai. Yra patriotų veikėjų, kurie yra vedę nelietuvės ir su vaikais lietuviškai jau nesusikalba. Tai paskutiniai mohikanai tautybės atžvilgiu. Atžalų jie nebepalieka. Su jais baigiasi lietuviškoji gyvybė jų šeimoje. Gyvenime, be abejo, bus ne vienas atsitikimas, kur mišrios šeimos bus neišvengiamos. Tuo atveju vaikai dar gali lietuviais išaugti, jei šeimos lietuviškoji pusė pasirodys stipri ir sąmoninga. Tokių faktų žinome ne vieną. Antram nelietuviškam šeimos partneriui galėtų būti lengviau savo tautybę paaukoti lietuviškosios naudai, nes didesnei tautai vieno nario iškritimas nebus toks nuostolis, kaip apnaikintai lietuvių tautai, kuriai dabar daros brangi kiekviena lietuviška galva ir širdis.

Lietuviška šeima ir naujoje emigracijoje bus pats svarbiausias atramos taškas tautybei išlaikyti. Kiti pagalbiniai — vaikų darželiai ir mokyklos, spauda, parapija, ideologiniai sambūriai, Pasaulio Lietuvių Bendruomenė. — Mes galime nepretenduoti į savas aukštąsias mokyklas, bijodami, kad tam reikalui neturėsime nei pinigų nei klausytojų. Bet žymiai svarbiau yra turėti lietuviškus darželius, kad, tėvams išėjus į darbą, vaikai neliktų gatvėje arba kad vaikai svetimame darželyje neprisiimtų svetimų papročių. Tačiau būtų labai sveika, jeigu pasisektų suorganizuoti aukštuosius lituanistikos skrajojamuosius kursus, kurių uždavinys būtų pagilinti lietuvių išsilavinimą lituanistiniais dalykais iš Lietuvos istorijos, kalbos, kūrybos, geografijos.

Išeivijoje jau yra daug spaudos, ypačiai laikraščių. Jų skaičius Jungtinėse Valstybėse net per didelis. Bet jo nepasiseks sumažinti jokiais samprotavimais. Ten laikraštis laikomas ir pragyvenimo šaltiniu tam tikriems žmonėms. Bet naudinga būtų, kad viso pasaulio lietuviams galėtų eiti laikraštis, savaitinis ar dvisavaitinis, kuris pateiktų informacijas iš viso pasaulio lietuvių gyvenimo ir juos tarp savęs jungtų. Reikalingas ir žurnalas, kuris palaikytų išeivių intelektualų tinkamą dvasinį lygį. Kitas reikalas — knygos. Lietuvių kalbos vadovas, Lietuvos istorija, lietuvių literatūros ar kultūros istorija — tos rūšies knygos turėtų būti kiekvieno lietuvio palydovas emigracijos kelyje.
Kam priklausytų iniciatyva šios srities darbams? Daug vilčių galėtų žadinti Pasaulio Lietuvių Bendruomenė. Ji galėtų imtis to reikalo. Ji būtų tinkamas autoritetas. Bet visuomeninis organizmas nėra paslankus. Dar svarbiau, kad bendruomenė dar tik užuomazgoje. Dėl to ar neteks atsiremti į tas institucijas, kurios jau turi geros praktikos. Vaikų darželiams yra nepamainomos seselės. Marijonai laiko Jungtinėse Valstybėse kolegiją ir dienraštį. Vienas kuris iš vienuolynų galėtų prisiimti garbės pareigą organizuoti aukštojo mokslo skrajojamuosius kursus. Ar ši pareiga nepritiktų mokslingajam jėzuitų vienuolynui. Žurnalą leisti iniciatyvos imasi kitas vienuolynas — pranciškonų.
Lietuviška parapija nebus visur įmanoma. Lietuviai išblaškyti. Ir kai kur bus vengiama tautines pax-apijas organizuoti, pirmenybę atiduodant mišriosioms. Bet kur tokia lietuviška parapija nebus įmanoma, labai praverstų lietuvis kunigas, kuris bent individualiai lankytų išblaškytus tautiečius.

Didelė moralinė atrama žmogui yra ideologiniai susibūrimai. Juos reikia emigracijoje būtinai atgaivinti ar, kur nėra, sukurti.

Šitokie atramos taškai ilgam gali palaikyti individualines atskirų emigrantų pastangas ir padėti jiems atlikti emigrantinio gyvenimo misiją.

5. Emigracijos misija. — Emigracijos kovoje uždaviniai trejopi:
1. išlikti biologiškai,
2. išlikti tautiškai,
3. kilti universaliai.

Išlikti biologiškai reiškia — visomis pastangomis išsaugoti tyrą lietuvišką žmogų, kurių visuma sudaro tautos potencialą. Uždavinys svarbus, nes didžioji tautos dalis po sunkių bandymų bus sunaikinta. Dėl to kiekvienas išlikęs labai brangintinas.

Išlikti tautiškai — išlaikyti savo kalbą, savo gyvenimo tradicijas, meilę savo tautiečiams ir tėvynei, pasiryžimą jiems padėti,- tikėjimas sugrįžti į gimtąjį kraštą.
Išaugti universaliai — apvaldyti naujo krašto kalbą, pažinti jo gyvenimo tradicijas, įeiti į jų viešąjį gyvenimą, laimėti jų pasitikėjimą ir autoriteto pripažinimą, pozityviu veikimu ir profesija demonstruoti savo tautą ir pastatyti jos narių laimėjimus moksle, mene, socialiniam, religiniam gyvenime tarp pasaulinių pionierių tose srityse.
Lietuviams dar tenka speciali paskirtis — kova dėl krašto išlaisvinimo.

Lietuvių senoji emigracija savo uždavinius vykdė garbingai. Pirmoji karta išliko ir biologiškai ir tautiškai sveika. Savo biologinį potencialą reiškė lietuviškų šeimų sudarymu ir, palyginti, dideliu prieaugliu. Tautinį gajumą reiškė ne tik kalbėdama lietuviškai, bet ir lietuvišką kultūrinį gyvenimą organizuodama — spaudą, literatūrą, muziką.
Negalima reikalauti, kad senosios lietuvių emigracijos kultūriniai laimėjimai būtų prilyginti lietuviškosios metropolijos laimėjimams. Jie kultūrinį lygį buvo išsinešė iš tėvynės visai kitokį. O planingo ir organizuoto jų palaikymo nepriklausoma Lietuva neparodė. Dėl to jų parodytas lietuviškas atsparumas ypatingai vertintinas. Senoji emigracija atliko ir tebeatlieka taip pat specifinį uždavinį, remdama kovą dėl tėvynės laisvės ir globodama paskutiniu laiku tremtinius. Tremtinių globoje ji pareiškė tradicinę išsineštąją giliai žmonišką dvasią, artimo meilę, kurią Lietuvos gyventojas staiga parodydavo, kai jo kaimyną ištikdavo ugnis ar kita nelaimė. Bet senoji karta sunkiai pajėgė atlaikyti antrąją kartą nuo nutautimo. Dar sunkiau pajėgė atlikti trečiąjį uždavinį (augti universaliai), prasimušti naujoje aplinkoje, užimti vadovaujamąsias vietas, išliekant sykiu ir lietuviu. Sharkey, Stoska... tėra tuo tarpu tik atskiros, gražios išimtys. Šitas uždavinys visu svoriu turėtų tekti naujajai emigracijai, jeigu jai pirma pasiseks atlikti pirmuosius du uždavinius.

O ir pirmieji uždaviniai — tai yra išlikti biologiškai ir tautiškai — naujiesiems emigrantams nebus lengvi. Naujosios emigracijos banga yra daugiau mažiau intelektualinio administracinio darbo žmonės. Jų daugumai tenka dabar persiorientuoti į grynai fizinio darbo profesiją. Ten, kur reikia raumenų ir tempo, jie tuo tarpu bus blogesnėje padėtyje, nei prieš keliasdešimt metų nuvykę į tuos kraštus žaliūkai vyrai ir merginos. Ne vienas jų sugniuš po naujo darbo našta. Ir vyresnioji karta greičiau pasitrauks iš gyvenimo. Bet jaunesnioji karta biologiškai atlaikys, jos intelektualinis išsilavinimas bus naudingas jai net profesiniu atžvilgiu. Intelektualinis lygis suras metodų ir būdų patį fizinį darbą“ atlikti greičiau ir racionaliau. Ir tarp darbininkų ji gali atsidurti pirmose eilėse. Bus jai didelis uždavinys — intelektualiai nesuproletarėti ir tautiškai išlikti. Jau yra liūdnokų reiškinių — nutautimo aliarmų ateina iš Brazilijos, Australijos ir kitur. Bet yra ir gražių reiškinių. Nauja emigracijos banga Jungtinėse Valstybėse aiškiai sustiprino senąją emigraciją. Dar nuostabiau, kad sustiprino ne tiek senąją kartą, kurios gera dalis yra rezignavę, bet naująją, ten gimusią. Ateina žinios apie naujosios kartos vietomis entuziastingą patriotėjimą ir lietuvėjimą. Vyčių suvažiavimas jau pravestas tik lietuvių kalba. Atskirose vietose vyčiai surengė lituanistikos kursus ir mokosi lietuvių kalbos. Jaunimas sueina į artimus ryšius su naujai atvykusiu jaunimu. Tai naujas ir džiugus sąjūdis.

Naujoji emigracija pradeda rodyti ženklų ir universaliai augti. Eilė naujų emigrantų mušasi į akademinius postus. Jie patraukia dėmesį. Reikia laukti, kad ilgainiui jie įeis ir į ūkinį gyvenimą. Jie suderins savyje ir tautiškumą ir amerikonizmą, kildami į universalizmą.

Šitokiu būdu gali išlikti lietuvių tautos dalis gyva; išneštas Lietuvos vardas į pasaulį. Gal šitokiu būdu ir didžioji tautos nelaimė galės būti panaudota geram. Gal Geroji Apvaizda bus nuskyrusi vieniems kančiomis ir mirtimi liudyti tautą, nesugundytą šėtono, kuris liepė pulti prieš jį ir pagarbinti. Gal kitiems bus lemta kruvinu darbu ir pastangom paliudyti tos tautos kūrybinį genijų, kad didžioji drama baigtųsi moralinės didybės laimėjimu.
 
 
Sukurta: Kretingos pranciškonai