Vytautas Bieliauskas

Kazimieras
Bradūnas

Jonas
Grinius

Paulius
Jurkus

Antanas
Vaičiulaitis

Juozas
Girnius

Leonardas
Andriekus

 
   
 
KNYGA, KURIOS DAR NESAM TURĖJĘ PDF Spausdinti El. paštas
Parašė Vytautas A. Jonynas   
ICCHOKAS MERAS: Striptizas arba Paryžius - Roma - Paryžius. Romanas. Išleido Ateitis. Southfield, Mich. 1976. Aplanką piešė Zita Sodeikienė. 277 psl.. 8dol.

Niekada, tur būt, nebuvo recenzentui tokios pagundos pavadinti lietuvišką knygą "pragaro mašina", kaip kad Icchoko Mero "Striptizo" atveju. Ne todėl, kad tai būtų užtaisas pilnas kokio ideologinio dinamito. Oi ne! Tik veikalas toks neįprastas savo sąranga, stilium, taip skiriasi nuo tradicinio, vadinamojo "gero" romano, kad skaitytoją ir recenzentą apima neaiški baimė, tarsi akivaizdoj įtartino ryšulėlio, kuriame gal slepiasi sprogstama medžiaga, o gal vien senų laikraščių skutai, vielelės ir tiksinčio žadintuvo viduriai. Romanas aiškiai alegorinio pobūdžio, apsunkęs simbolių važma, kartojantis ištisus teksto gabalus, protarpiais parašytas ilgais vidiniais monologais, panašiais į sugeriamą popierių, rodantį įšvirkščius raštženklius. Nieko panašaus savo literatūroj dar nesam turėję. Nors, rodosi, gyvenam laisvajam pasauly, ir seniai turėjo mus perpūsti Vakarų literatūros skersvėjai. Žodžiu, nusvyra rankos mėginant jį išmontuoti. Nes kas gi gali būti žinovu visose srityse iš karto: filosofijoj, religijoj, antropologijoj, lingvistikoj, informacijos teorijoj ir psichoanalizėj, nekalbant jau apie ju-daistinę pasaulėjautą. Gal iš tiesų, pamanai sau, Vagos leidyklos komisija nebuvo jau tokia žabale, kai atmetė rankraštį, kaip neįkandamą ar "svetimą", jų žodžiais, "tarybiniam skaitytojui". "Striptizas" buvo spausdintas Pergalės žurnale, bet Vagos leidykla jo atskira knyga neišleido.

Ar iš tiesų? Ar iš tikrųjų reikia nusimanyti simbolikoj, filosofijoj, kabalistikoj, kad "Striptizas" pasidarytų įveikiamas ir net mielas? Ar būtina? Sakyčiau, tos žinios nekenkia, bet neprivalomos. Bent man parankiau žvilgterėti į "Striptizą" kitaip. Būtent: 1) nustatant jo geografinę padėtį nūdienėj pasaulinėj literatūroj ir 2) lokalizuojant jį paties I. Mero kūrybinėj raidoj. Savaime aišku, tie dalykai tarpusavy rišasi. Neužmirština, kad J. Mero nesama geltonsnapio debiutanto, pasinešusio nustebinti pasaulį bet kokia kaina. Priešingai, tai autorius, kuris spėjo nusipelnyti pagarbą savo ankstyvesne kūryba ir, aplamai, savo rašytojiška asmenybe.

Kaip sakėm, "Striptizas" giminingas savo sąranga vakariečių literatūrai, ir gal dar siauriau, tai krypčiai, kurią vadinam "naujuoju romanu" (nouveau roman), "antiromanu" (pasak J. P. Sartre termino) ar "aliteratūra", kaip kad bandė ją praminti kritikas Claude Mauriac. Būtų per ilga, perdaug sudėtinga nusakyti keliais žodžiais jos pobūdį, juo labiau, kad ši mokykla neturi nei savo vėliavnešio, nei vientisos doktrinos. Jon priskiriami rašytojai dažnai yra labai skirtingų temperamentų ir stilių. Kas jungia juos draugėn, tai bendras pasiryžimas atnaujinti romano žanrą. Bent jiem visiem būdingas bodėjimasis tradiciniu romanu, paremtu pasakojimu, aiškiai nusakytom laiko ir vietos koordinatėm, nuoseklia įvykių eiga, psichologine "tiesa", atseit, mum priimtinu, pateisinamu veikėjų elgesiu. Jiem svetimas potroškis aprašinėti, aiškinti, dėstyti, juo labiau mokyti skaitytoją visokių ideologinių "tiesų". Iš viso jiem nepakeliui pretenduoti į visa žinančius. Mūsų dienų pasaulis, jų akimis, perdaug sudėtingas, kad rašytojas galėtų jį aprėpti. Antra, literatūros paskirtis, jų manymu, nėra aprūpinti mases lengvo pasiskaitymo dalykais. (Jau senis kritikas Thibaudet šaipėsi, kad žmonija nuo graikų - romėnų senovės iki mūsų dienų teišmokusi vos dviejų naujų dalykų: vartoti tabaką ir ryti romanėlius). Priešingai, rašytojo uždavinys yra skatinti skaitytoją užsisvajoti, pasiklysti neištirtuose dvasiniuose žemynuose, kurie kaip dar surrealistai teigė, egzistuoja šalimais tikrovės pasaulio.

Lengva atspėti, kad visus juos veikė garsiųjų pirmtakų kūryba — James Joyce, Marcei Proust, Franz Kafka. Bet taip pat ir kitų meno šakų — tapybos, muzikos, kino meno — raida. (Būdinga, kad kai kurių "naujojo romano" rašytojų kūriniai, kaip, pvz., A. Robbe-Grillet, perkelti ekranan, susilaukė didelio pasisekimo; sakysim, "Pernai Marienba-de".) Gal todcl turim paradoksą, bežiūrint teoretinių ginčų apie romano esmę miglotumo ir jų pačių veikalų hermetiškumo, šie rašytojai esmėje labiausiai gerbia skaitytoją, suteikdami jam pilną valią interpretuoti jų kūrinius kaip tinkamam. Panašiai, kaip kiti menai — abstraktinė tapyba, absurdo teatras, kinematografija — jie nelaiko skaitytojo legendinio Meškiuko Rudnosiuko vietoj, kuris vis dar be kelnyčių ir bėgioja tik namie. Ne be reikalo ispanų kritikas Jose Maria Castelet buvo pavadinęs mūsų laikmetį amžium kada išmušė skaitytojo valanda. Akivaizdu taip pat, kad ir skaitytojo santykis su literatūra privalo keistis. Nebūtinai atlaidumo prasme. Bet iš jo reikalaujama, kad jis gerbtų rašytojo (kuris atsisako būti linksmintoju) pastangą. Bent pers kaitydamas knygą iki galo. Antraip, savaime aišku, kūrinio burtų galia neišryškės. Bet kuo, pasiklaus ne vienas, gali tapti epinis kūrinys, romanas, jei atimsi jam fabulą, logiškumą, nuoseklumą? — Tuo, atsakys "naujojo romano" Kopernikai, kuo jis buvo prieš nusi-šerdamas, sumiesčionėdamas — alegorija, legenda, giesme.

Visa tai gražu ir prakilnu, bet, kaip kiekvienam aišku, esmėje visa lemia rašytojo talentas. Rašytojo pajėgumas valdyti formą, prabilti naujom išraiškos priemonėm taip, kad jos skambėtų kaip savitos, dvasinio tūrio prisotintos. Taip grįžtam prie "Striptizo" genezės. Prie klausimo, ar ši knyga reprezentuoja naują tarpsnį I. Mero kūryboj. Atsakysim — taip! Tik vėl rašinio rėmai neleis mus blaškytis į šalis. Pateiksim vien esminius I. Mero biografinius duomenis.

Vokiečiams sušaudžius Kelmėj jo tėvus, Icchokas Meras rado prieglobstį pas lietuvius. Lakstė basas paskui bandą su tokiais pat piemenaičiais ir įleido šaknis kur kas giliau į mūsų žemę, negu daugelis semitų kilmės žmonių Lietuvoj. "Pokario jaunystė", rašo jis leidinyje "Tarybų Lietuvos rašytojai" (1966) buvo skurdi savo duona, pakili dvasia, prieštaringa ir naivi savo veiksmais ir gyvenimo suvokimu. Mokykla, institutas; šio to išmokau, tapau inžinierium . . . Bet gyvenimas — mano paties ir kitų, viskas, ką mačiau aplinkui, visa tai, ką mylėjau ir ko neapkenčiau — reikalavo dar kažko. Ir aš rašiau".

Pradėjęs kurti apie 1956, jis, savaime suprantama, naudojo savo apsakymam ir novelėm prisiminimus iš vokietmečio ("Geltonas lopas", "Žemė visada gyva") ir nenutolo nuo socialistinio realizmo nuostatų. Tačiau jau romane "Lygiosios trunka akimirką" (1963) pastebima struktū-rizmo pradų. Slinkties į tam tikrą stilizaciją. Tiesa, nestinga jame sentimentalumo ir schematiškumo. Bet, užuot banaliai ir nuobodžiai registravęs geto įvykius, Meras įveda fabu-lon pusiau simbolinį elementą — šachmatų lentą, ties kuria grumiasi dvi jėgos.
To paties poslinkio į atokumą ap-tinkam ir romane "Ant ko laikosi pasaulis", kada, bodėdamasis vien-kinkiu pasakojimu (nežiūrint, kad veikalas ataustas autobiografiniais elementais), Meras kiekvieną skyrelį pradeda sušukimais:
— Ne, atsakė ji, — aš pati kalta buvau! . .
— Ne, — atsakė ji, — negalima prakeikti pasaulio! . .
— Ne, nereikia paminklų gyviem. Juk jau buvo, — sušuko jinai! . . Tarsi rastumėmės tardymo kameroj, tarsi kažkas būtų kaltinamas, teisiamas. Kas toji priešgina, tas sąžinės balsas? — Aprašomoji šviesi moteris, ar tauta? Kas bebūtų, skaitytojui aiškus autoriaus kvietimas pažvelgti į aprašomuosius įvykius iš tolesnės perspektyvos, nesutikti su oficialia versija. "Ant ko laikosi pasaulis" buvo viena retų knygų tada, 1965 metais, kurioj pokario laikmetis buvo pavaizduotas nelauktai drąsiai. Įdomi ji taip pat stilistiniu požiūriu. Meras išmoksta tausoti žodį. Bet tuo pačiu metu nesibijo leisti jam praskambėti refrenu po kelis kartus. Ištisi vaizdai taip pat kartojasi, ar skyrelio vidury, ar atsišaukdami kituose. Kai palygini jo stilių su kitų tenykščių prozaikų "proletariška" šneka, prigrūstą kaimiškos kalbos tirščių, atrodo tarsi grotų ragelis. Yra skaidrumas ir erdvė, kurią pajuntam staiga gamtoj, kai užeina pirmosios šalnos.

1971 pasirodo paskutinioji I. Mero knyga — "Mėnulio savaitė". Po to, išskyrus "Striptizą", ėjusį Pergalės puslapiuose — nieko. Rašytojo pavardė taip pat vis mažiau minima. Ar iš tikrųjų "Striptizo" tekstas pasirodė Vagos komitetininkam neįdomus, formalistiniu bandymu? O gal, priešingai, perdaug permatomas. Abi prielaidos galimos. Neužmirština tačiau, kad policinėj santvarkoj kiekviena neaiški knyga yra tuo pačiu ir įtartina. Ar tai būtų alegorija, ar, neduok Dieve, satyra, bet koks kūrinys, kuris skatina pažvelgti į būtį iš kito stebėjimo taško, ne pro valdžios rūmų langą, pasimato valdininkams "velnią mislijančiu". O Mero romanui netrūksta "apsidrau-dėliškumo".

Veikalo centre — neaiškus kosmopolitas. Nors autorius atkiša to Etienne Moreau pasą, tai žmogus, kuriuo gali būti kiekvienas: aš, tu, jis . . . Tai žmogus, kurį kankina slogūs sapnai, nerimas, baimė. Kuris tetrokšta vien gyventi, nežiūrint, kad tas jo gyvenimėlis nesudėtingas. Kambario sienos, keturkampainė lango anga, anapus gluosnis, tiltelis, išlenkęs nugarą, kaip šuoliui pasiryžusi katė, Jo pramogos — paslampinėti gatvėm užsisvajojus, kad štai jis atliks herojišką žygdarbį (išgelbės neužaugą), užsukti pas kirpėją. Dvi moterys jo gyvenime. Viena — baro mergina, reikalaujanti iš jo skaudaus susižalojimo, kad jis būtinai taptų toks kaip jinai. Antroji — burtininkė, teikianti trumpą užsimiršimą. Bet ir tą patį gyvenimėlį tegalima pratęsti vien Pranašui sutikus. O jis, visa žinantis ir visagalis, sutinka vien su sąlyga, kad personažas atsižadėtų vienos sielos dalelytės, vienos "spalvų", sudarančių jo, kaip individo, pilnatvę. Gal romano pavadinimas ir nelabai koks, bet jis įtaigoja žmogaus nusinuoginimą (taip, kaip nusimeta rūbelius merginos prieš anima-linių instinktų valdomą minią) prieš kažkokį tironą. Ką? Laiką? neklaidingąją partiją?

Toks yra "Striptizo" turinys. Paprastas, kaip visos pasakos. Sukurtas pagal tuos pačius "morfologijos" dėsnius, kur nekilmingos kilmės veikėjas susiduria su pabaisom, su bandymais. Tik šiuo kartu jo nepalaiko jokia geroji laumė, joks magas. Jis vienas, vienas, vienas. Nuolat pra-laimįs, mokąs savo krauju, menkėjas.

Stilizuotų pasakų, įvilktų, kaip sakoma, puošnian literatūrinian rūban, sukurti yra bandęs ne vienas. "Striptizas" nebūtų išskirtinė knyga, jei autorius būtų vien pasišvaistęs formos bandymais, stiliaus blizgučiais, anemiška estetizacija. Šiuo atveju pravartu pastebėti du dalykus: 1) Mero norą išlaikyti kūrinį griežtuose formos rėmuose, pasinaudojant muzikinės kompozicijos struktūra, ir 2) jo pastangą, pasąmonės srauto proveržių pagalba, vidaus monologų pagalba, pralaužti tuos rėmus, sutei-kaint kūriniui lyrinę dimensiją.
"Mane visuomet jaudina žmogus su savo meile ir neapykantom, jausmais ir mintimis, pergalėm ir pralaimėjimais, su savo keistu, slėpiningu likimu. Ir, kuo bebusiu, visuomet būsiu tuo žmogumi, gyvensiu ir mirsiu, ir vėl gimsiu kartu su juo", rašė Meras 1966 leidinyje "Tarybos Lietuvos rašytojai".

Gal kiek retoriški šie žodžiai, bet jie prisimena "Striptizo'* proga, Veikalo siekiamybė ir yra sprogdinti tradicinio romano kiautą, parodant buitį toje visuotinumo plotmėje.

Nebus, tur būt, didesnio nuomonių skirtumo, kad romanas kietai suveržtas kompozicijos varžtais. Padalintas į skyrelius, "Striptizas" prasideda tais pačiais žodžiais, tuo pačiu būgnų dundesiu, ta pačia "travelling" scenų kaita. Skaitytoją tai išmuša iš pusiausvyros. Jį pagauna tas pats apmaudas, jei ne neviltis, kaip kad išgirdus ragelyje: "This is a recorded message" . . . Teksto įvairavimai beveik nepastebimi. Bent pirmuose skyreliuose. Jie darosi chaotiškesni paskutiniuose. Visa tai sąmoningai pramanyta. Akivaizdu, kad kūrinys sukurtas pagal muzikinės kompozicijos principus. Kokios? Fugos, sonatos? Banaliausia, ir kartu tiksliausia, gal būtų jį palyginti su Ravelio "Bolero". Kaip ir tenai, ta pati melodija, ta pati harmonija, vien orkestracija moduliuojama iki nepakėlimo, kad iššauktų išprotėjimo įspūdį. Nelengva nusakyti, ką "piešia" muzikos kūrinys, bet Ravelis bent neslėpė šiuo atveju savo intencijos, savo "crescendo" tikslingumo.


Daug sudėtingiau interpretuoti vidinių monologų įtarpus. Viena aišku, jie pasigirsta nustatytam momente, kiekvieną kartą Pranašo kabinete, prieš tai, kai personažas turės išsižadėti vienos spalvos. Tada ateina, pasak autoriaus, "maldos metas", ima lietis žodžių lietus, be sąryšio, dažnai nepaisant skyrybos ženklų, sintaksės dėsnių, haliucinuojantis savo vaizdų pasikartojimais ir srūvesiu. Tarsi patekęs suktukan lėktuvėlis. Mažai kas yra bandęs mūsų literatūroj taip rašyti. Gal tik Jono Meko eilėraštis "Vilkas" būtų kuo panašiu. Primena tie tekstai, savaime aišku, garsiuosius James Joyce monologus. Tik šiuo kartu liejas lietuviškas žodis. Ne koks pačiam autoriui tesuprantamas Esperanto, kaip kad "Fin-negan's Wake" atveju. Ir nuostabu, retai kada visame tekste I. Meras įterpia kokį įmantresnį ar tarmišką žodį — stilistinę puošmeną. Visa sudėliota iš paprastų, bendrinės kalbos žodžių — žodžių, atrastų visame pirmykščiame skaistume. Tar-: paprastų lauko akmenėlių, kuriuos nugludino žiemos, pavasariai ir rudenys. Bet jie šviečia ir žydi, žydi. iNet ir tai galėjo kai kam nepatikti, nes rusų literatūra, neskaitant sovietinės, visada atmetė kultivuotą, literatūrinį stilių, "style artistiąue". Jų rašytojai visada skyrė pirmenybę konkrečiam, liaudiškam žodžiui.

Jei "Ant ko laikosi pasaulis" buvo galima pavadinti poetiška knyga, tai "Striptizą" laikytume poeto knyga. Tai ne visai tas pat. Giliai mąstančio, sunkiai išgyvenančio buitį, gyvenimo bandymų traumatizuoto žmogaus knyga. "Aš esu kartu žydas ir lietuvis", parašė Draugui I. Meras, atsakydamas į interview "Striptizo" pasirodymo proga. Gera buvo išgirsti tuos žodžius, nes mūsų karta ilgai jų laukė. Gera juos išgirsti iš žmogaus, kuriam nesiūlomas joks pasiuntinybės ar garbės konsulo postas. Tik, mum atrodo, teisingiau būtų buvę tarti: "esu žydas ir žemaitis". Mero laikysenoj yra kietumo. Be abejo, išeivijos skaitytojui ne iš karto išryškės, kiek autorius buvo drąsus pačioj knygoj. Tik tas situacijas patiem per-gyvenusiem bus suprantamos aliuzijos į Pranašo bauginimus ("Po keliolikos minučių jūs pats savo rankomis nusiimsite galvą ir vėl ją užsidėsite") arba jo tirados apie stalo, kurį nupoliravo šimtmečių kartos, galybę. Kieta ir savita Mero laikysena ir dabar. Atsidūręs Izraelyje, jis užmezgė ryšius su lietuviais išeiviais, pabrėžė savo nusistatymą ir toliau rašyti lietuvių kalba ir įstojo į Lietuvių Rašytojų draugiją.

Nesunku būtų įžvelgti knygoj, ypač monologuose, Mero širdgėlą skirtis su kraštu, kuriame jis užaugo. Lengva taip pat būtų interpretuoti vizitus pas Pranašą, kaip užuominas į kankynes, išgyventas, kol jam bus leista išvažiuoti į tuos Paryžius, Romas, Monte Karlus, nieko nesakančius miestus, kurių tik gatvės skamba gražiai ir egzotiškai. Kažin tik, ar tokia interpretacija (mes ja nusikaltom) nebūtų vienašališka. Kaip kad būtų vienašališka laikyti "Striptizą" semitiška nerimą, amžinojo tremtinio dilemą išreiškiančiu kūriniu. Bent jis mažai ką turi bendro su Kafka. Pernelyg I. Meras myli, egzaltuoja gyvenimą.

Žydas ir žemaitis, taip, bet tebūnie mum "Striptizo" autorius Lietuvos žmogum, vardu Meras! "Striptizas" pernelyg daugiabriaunis, drauge paprastas ir sudėtingas veikalas, kad būtų interpretuojamas kitaip, kaip susimąstymas ir giesmė apie žmogaus egzistencijos slėpiningumą, prieštaringumą ir patetiką. Priekaištai, kuriuos daro Pranašas ("Vadinasi, jūs esate . . . vienuolis, maištininkas, idiotas" . . .) galioja kiekvienam. Kiekvienas juk nešioja savo sieloj tų elementų molekules. Kaip kiekviena brandi knyga, "Striptizas" mūsų neišmoko nieko naujo, ko nebūtume žinoję. Tik be knygų, kaip ši, nesuprastume to, ką žinom.
Vytautas A. Jonynas


 
 
Sukurta: Kretingos pranciškonai