Vytautas Bieliauskas

Kazimieras
Bradūnas

Jonas
Grinius

Paulius
Jurkus

Antanas
Vaičiulaitis

Juozas
Girnius

Leonardas
Andriekus

 
   
 
JUODVARNIAI PDF Spausdinti El. paštas
(TĘSINYS)

 
VIII

Rytmety, kai pabudo sesulė iš miego,
Pro duris plūdo saulės linksmi spinduliai;
Tarp saulėgrąžų lysvių mirgėjo ir bėgo
Garbiniuota kažkas, lyg ėriukų būriai.

Atsikėlus nuo slenksčio akmens ji pamatė:
Debesėliai suskridę čia laistė gėles,
Prausė lapuose bundančią margą plaštakę,
Pilstė midų bitėms į žiedų taureles.

Ir suskridę prie jos, apkabino ir prausė, —
Purkštė lietų ant veido, mieguistų akių,
O kiti ją džiovino, kuždėjo į ausį,
Kaip čia gera šaly debesėlių lakių.

Budo girios aplink ir siūruodamos ošė,
Į trobelę sugrjžo senelis smagus,
Dėjo uogas ant stalo į susuktą tošį
Ir šypsojos sesutei, lyg ryto dangus.

„Paklausyk“, — tarė jis, — „ką dabar aš kalbėsiu;
Tu pirmoji, kurią vienumoj sutikau.
Aš pamėgau miškus ir šešėlį jų vėsų,
Šioj vienatvėj didžioj aš save suradau.

Aš kadais gyvenau už miškų ten, anapus,
Gyvenau — kaip visi, savo brolių būry,
Bėgo metai — upeliai pavasario plepūs, —
Nešė mus, lyg šapelį svaigiam sūkury.

Ir mergaičių būriai, kaip drugeliai skrajojo,
Ir praskrido linksmai, net netarę sudie, —
Pasiklydo žieduos ir mana mylimoji,
Ir suvirpo širdis, lyg vakarė žvaigždė.

Pamačiau: pro tave žmonės grūdasi grubūs, —
Ak, ne jiems pasilenkt ir pažvelgt į gelmes, —
Skaisčią meilę išjuoks ir nuplėš tavo rūbus,
Tavo širdį, kaip gėlę nuskintą, numes...

Išėjau. Supratau visas paslaptis laiko,
Išskaičiau, lyg iš knygos kelius debesų.
Mano metai atgimę iš džiaugsmo apsvaigo, —
Šioj vienatvėj miškų aš laimingas esu.

Ko eini tu jieškot savo brolių klajūnų?
Kam apsunkint save reikalais svetimais?
Kas jau kartą išėjo, — paklydęs tebūna,
Paklydimo nedrumsk paliktais jų namais.

Kai bernelis atjos, nusineš tavo širdį,
Tu manysi, kad laimę varnėnai skardens,
Pastatys jis tave, kaip prie šulinio svirtį,
Kad tu lenktumeis semti jo džiaugsmui vandens,

Tik ne sau, o tik jam! Ir save tu prarasi,
Nežinosi, ko rytą gegutė kukuos,
Kodėl vasaros saulę nusineša žąsys,
Ko jos liūdesį klykdamos sėja laukuos?

Pasilik pas mane, mano girių platybėj,
Kur taip laisva, smagu, kur nemiršta širdis,
Čia patirsi minties begalinę saldybę,
Prasivers visų amžių žila paslaptis.“

„Mano mielas seneli“, — atsakė sesulė:
„Nors kalbėjai gražiai, bet nedaug supratau.
Broliai šaukia mane į kelionę didžiulę,
Ištrėmimo nelaimę giliau pajutau.

Tu pažįsti girias, man parodyk takelį,
Kurs per miško tankmynę į pievas išves,
Tau dėkoju, seneli, už šią jaukią trobelę,
Ir kelionėj ilgoj neužmiršiu tavęs...“

Sesė stojos, nuo aslos ryšelį pakėlė.
„Neskubėki“ — prabilo senelis gyvai:
„Tu mergaitė gera! Palūkėk valandėlę,
Gal padės tavo žygiui galingi dievai.

Jau senokai valdau debesų karaliją, —
Ir šaltosios žiemos, ir saulutės karštos;
Man tik žodį ištarus, jie tuoj sninga ar lyja, —
Gal bus brolius jie matę pasaulio kraštuos.

Tuoj sušauksiu visus ir kiekvieną apklausiu!“
Ir išėjo kieman prie pušelės lieknos.
Sesė bėgo kartu. Negi brolių brangiausių
Debesėliai klajūnai tikrai nežinos?!

Jis iškėlė rankas ir sušuko į dangų,
O jo balsą pagavę skardeno miškai,
Sesė žiūri nustebus: per ąžuolus rangos
Slibinų devyngalvių didžiuliai pulkai.

Senos pušys tik svyra ir linksta, kaip smilgos,
O jie šliaužia, ropoja, išstatę kupras;
Iš visur supa aikštę jų virtinės ilgos,
Apsidairo, kur vietą nugulti atras.

Švilpia, zvimbia, lyg strėlės, šimtais pasipylę,
Debesėliai plunksniniai iš skliautų aukštų;
Per sugulusius slibinus jie pramuša skylę
Ir susminga į samanas stogo šiaudų.

Jau aplinkui tik šniokščia, siūbuoja per mišką
Juodi debesys — ežerus velka lietaus —
Ir upeliais tik sriūva, viršūnėmis tiška,
Rodos, visa nuo žemės, lyg dulkes nuplaus.

Staiga trenkia žaibai virš pušynų, šilojų,
Ir sujunda seni išsigandę miškai —
Debesis, kurs Perkūną per dangų vežioja,
Atidunda, ir prunkščia jo sunkūs žirgai.

Ir prilėkęs senelį dundėdamas klausia,
Kad net kibirkštys trykšta iš jojo dantų:
„Visi tavo tarnai iš kraštų tolimiausių
Čia suskridę sustojom prie kojų ratu.

Ko tu nori iš mūs? Mes viskam pasirengę!
Mes nusiaubsim audrom derlingiausias šalis,
Ir kiekvieną žaibais nedrebėję nutrenksimu
Tark tik žodį, — ugnim visa žemė nulis!“

„Aš ne kerštui šaukiau jūsų jėgą galingą,“
Prakalbėjo senelis būriam debesų. —
„Šiai mergaitei mažai brangūs broliai pradingo,
Skraido paukščiais juodais, užmiršti jie visų.

Juk jūs plaukiat visur, bures savo išskleidę,
Jūs buvojat viršum ąžuolynų senų
Ir nušluostot kalnų apdulkėjusį veidą,
Gal regėjot, kur dvylika brolių varnų?“

Ir nutilo visi, ir prigludo prie žemės,
Ir užgeso žaibai, betrykštą iš dantų.
Ir vėl kilo dangun, apsiblausę, sutemę, —
Jie nematė jos brolių, varnais paverstų.

„Štai, mieloji, matai, debesėliai nežino, —
Tavo brolių greičiausiai pasauly nėra.
Pasilik su manim šioj vienatvėj pušyno,
Čia tu augsi laiminga kaip mano dukra.“

Glostė galvą sesutės ir kvietė į vidų.
„Ne, seneli brangus! pasilikt negaliu!
Gal nematė jie brolių, lig jų nenuklydo,
Gal pabūgo kalnynų ar marių gilių.

Jei terasiu jų kaulus, nudilintus vėjo,
Jiems supilsiu kapus, apraudosiu gailiai, —
Te Praamžius žinos, kad sesutė mylėjo
Savo brolius, išėjusius vargo keliais.“

„Tai keliauk ir žinokis!“ — atsakė senelis, —
Apgailėsi kada, kad nežiūri savęs!
Iki vakaro giriom tankiom šis takelis
Mano brolio vienuolio trobelėn nuves.

Atsiskyrėlis jis, kaip ir aš, valdo vėjus.
Gal kur brolius užputę jie bus, ar žinos...“
Ir nuėjo sesuo, pro medžius nuskubėjo, —
Gal jai žinią atneš vakarėlis dienos.

„O, sugrįžk, jei nerasi! Mes būsim laimingi!“ —
Jai nuliūdęs senelis kartojo ilgai, —
Saulė švietė takan, į kiekvieną jo vingį,
O pabudę skardeno ir šniokštė miškai —

IX

Kai pavargus saulė už miškų jau gulė,
Ji iš tolo skynimą pamatė:
Aukštos pušys, lyg karių vora didžiulė,
Apšarvotas krūtines atstatę,
Ir susimąstę vakaro rimty,
Jos saugojo trobelę vidury.

Skynime skurdžiais žolynais apsikaišę
Lengvos kalvos, nugaląstos vėjo,
Lyg bangelės ežero kažkur užgaišę,
Viena kitą lenkdamos skubėjo,
Bangavo ligi pamatų namų
Ir tiesės gelsvo smėlio kilimu.

„Atsiskyrėlio trobelė! Jis! Jo brolis!“
Sesė sukuždėjo ir laiminga
Pasileido bėgti. Stirnos greitas šuolis, —
Tik pastrykt, ir rūpestėlis dingo:
Ji atsisės prie židinio liepsnos
Ir apie brolius daug ką sužinos.

„Kas ten? Eik šalin, paleisiu seną kauką,
Jis nupūs tave atgal kaip pūką!“
Piktas rūstus balsas nuo trobelės saukia.
Bet sesulė nieko nepabūgo:
Ji bėga dar greičiau — tuoj pasiguos —
Kad žūva brolių dvylika varguos...

Nuo namų didžiulis vėjas pasikėlė,
Smarkiai kaukdamas užpuolė sesę,
Draskė drabužius, į veidą žėrė smėlį,
Lyg šapelį vėl į mišką nešė,
Bet sesė prisiglaudžia prie žolės, —
Ir nieks atplėšt nuo žemės negalės.

Vėjas staugė ir per galvą smiltį vertė,
O sesulė prisiplojus slinko,
Pamažu pasiekė ji trobelės kertę,
Atsistojus dairėsi aplinkui:
Tik baltabarzdis senis štai prieš ją,
Jo piktos akys dega žarija.

Pirštą kilsterėjo, ir nuščiuvo vėjas.
„Kas tu ir iš kur tave atvijo?“
Antakius užlaužęs rūsčiai jis kalbėjo, —
„Eik greičiau iš mano karalijos
Į miško tankumyną tarp vilkų
Ir ten viena jieškoki sau draugų!“

„Aš nuo tavo brolio, debesis kurs valdo“,
Išsigandus sesė jam atsakė.
„A! žinau aš tą meduolį baisiai saldų,
Dreba jis, lyg mirštanti plaštakė!
Tegu sau skęsta ašarų klane, —
O tu palik ramybėje mane.

„Siuntė jis mane paklausti patarimo,
Kad ištiestum man pagalbos ranką.“
„Ne! Tegu jus raganos globoti ima,
Spjaunu aš į jūsų buitį menką,
Nes niekada neklausėte manęs, —
O tu keliauki į miškų gelmes!“

„Išklausyk manęs, plačių erdvių valdove,
Tu be galo didelis, galingas.
Tavo rūstūs žodžiai viltį man išrovė,
Prieš tave aš epušė sustingus,
Bet bėgti nuo tavęs — man pražūtis,
Nes girioje jau artinas naktis.“

Jam patiko išsigandusi mergaitė.
Jis nusijuokė garsiai ir tarė:
„Eikš arčiau, prisėsk ant suolo po pušaite
Ir kalbėk, kol patekės vakarė,
Kas su tavim nutiko pakely,
Kodėl namo sugrįžti negali?“

Sesė, lyg audėja siūlus, žodį rinko,
Kad geriau išaiškintų kelionę, —
Ji nuaudė juostą, margą ir spalvingą,
Pilną liūdesio, gūdžių dejonių,
Ir lyg lakštutė skundės jos širdis
Apie nelaimes ir trapias viltis.


„Taip ir reikia! Esate visi neklaužos!“
Pyko vėl, kai užbaigė sesytė, —
„Būčiau raganas supleškinęs ant laužo,
Tik reikėjo leisti man valdyti.
O kur tie tavo broliai, nežinau,
Aš ne piemuo, avių juk neganau.“

„O valdove, kas tau žemiška karūna,
Tu valdai visus pasaulio vėjus.
Tark tik žodi, ir sulėks skrajūnai,
Kampelius visus iššniukštinėję, —
Gal mano brolius jie užputę bus,
Ar jų nakties buveinę ar kapus“.

„Tavo žodžiai viską čia gudriai supynė,
Bet dabar jau artinas naktužė,
Jau kalnų tarpekliuos, ežero lendryne
Mano vėjai miega susigūžę.
Tiktai rytoj sušaukti juos galiu, —
Tu pailsėki po ilgų kelių“.

Jis duris pravėrė — sesė išsigando:
Baisūs žvėrys, ant grindų sugulę,
Dairėsi aplinkui ir dantis galando —
Rodos, urgzdami užpuls sesulę, —
Tuoj sudraskys ir kraują jos išgers, —
Ir niekad broliai nesulauks sesers.

Vidury didžiulis stalas ąžuolinis,
Storos kojos į grindis įaugę,
Tik plėšikams dera čia užklyst nakvynės,
Ūžaut ir uliot per naktį saugią,
Su laumių dukrom kelti vestuves,
Kol vėl aušra į vieškelius išves.

Židiny pušinės skilos dega, pleška,
Šoka, raitos liepsnos palei sienas,
Tartum čirškina ant jiešmo riebią mešką, —
Skleidžiasi visur kvapai žvėrienos.
Seselė dreba, — gal pakeps ir ją
Ta žmogžudžių išalkusi gauja.

„Nebijok! Ne žvėrys! Tik jų kailiai žvilga.
Eikš drąsiau!“ — į vidų ją vadina, —
„Sukabintos strėlės, skydai, jietys ilgos
Saugoja medžioklių atminimą;
Cia tik sakai taip kvepia židiny, —
O tu įeik ir gulk, ir būk rami.

Lova štai! Jai vėjai iš laukų pririnko
Paukščių plunksnų ir minkštai išklojo,
Bet minkšti pūkai — tik mažo vaiko lingei
Aš — vienuolis — ant lentos nakvoju
Ir užsikloju vėsuma nakties,
Sukaustęs karštus troškimus širdies.“

Apsisukęs išdidžiai laukan išėjo,
Sušvilpė miškams, iškėlęs ranką.
Sesė girdi: jau vamzdelį pučia vėjas,
Per pušynus prie trobelės slenka,
Palangėj pasigirsta du ir trys,
Ir švilpia, skamba visas pagirys.

Sesė alkį, nuovargį kelių pajunta, —
Juk kregžde per visą dieną lėkė, —
Kvepia žemuogės, ir apima pagunda —
Eit ir atsipjaut nors duonos riekę.
Ne! geriau dėl brolių pakentės,
Nuovargį uždengs sapnai nakties.

X

Pabudus sesė žvalgėsi aplink nustebus, —
Juk vakar peržengt slenkstį buvo jai baisu, —
Nun plūsta saulė, ir už lango paukščiai plepūs
Taip švilpauja ir čiauška tūkstančiais balsų.

Prisiminė ji didžią baimę vakarykštę.
Kur dingo baisūs kailiai, jietys ir lankai?
Gal čia palangėj raganos per naktį krykštė,
Gal jos su atsiskyrėliu geri draugai?

Gal susitarę jai parengė kokį spąstą —
Užbūrė ir pripylė rytmečio šviesos,
Kad ji iš čia išeiti durų neberastų,
Tarp sienų akmeninių liktų visados.

Prieš ją didžiulis stalas patiestas net lūžta:
Visokių valgių, vaisių kalnai suversti;
Tik paragauk ir pasirinksi vilko gūžtą,
Klajosi po miškus ir staugsi pilnaty!

Staiga iš lovos šoka ir prie durų bėga,
Jos veriasi, ir atsiskyrėlis prieš ją!
Ant jo pečių baltesnis net už gruodžio sniegą
Banguoja šermuonėlis vilnele srauja.

O ant galvos vainikas, deimantais sagstytas,
Taip spindi, tviska, net kur dingti nežinai;
Ant šilko, purpuro raudono — lyg nulyta —
Stambiais lašais pakibę perlai, rubinai.

Pasveikinęs mergaitę, kvietė ją prie stalo,
Į paauksuotą krėslą sėdos pats drauge;
Jinai tik gūžėsi kamputy, raudo, balo,
Ir lyg stirnelė dairėsi aplink baugi.

„Nesibijok, juk aš tas pats valdovas vėjų“,
Jis drąsino prie stalo sesę eit arčiau, —
„Karališkai priimti man tave derėjo,
Šios menės ir ginklų bijojai tu, mačiau.

Šįryt aš visa pakeičiau, kad tu regėtum,
Kas mano karalija ir mana valdžia, —
Galiu miškus išskint, paverst lankom gėlėtom,
Toliausią žemės kraštą pamatyt iš čia.

Juk tu pirma, kuri mane miškuos pamatė, —
Į atsiskyrėlio namus tu patekai!
Žinok, esu laimingas, ir mana vienatvė
Kur kas gražesnė nei pavasario laukai,

Kuriuos ten ariat, sėjat, rūpesty sulinkę.
Sakyk, kodėl jieškoti brolių tu eini?
Palik ramybėj juos! Jie juodvarniai laimingi:
Nemato, kaip keliai pakalnių purvini.

Kas broliai? Juos pažįstu! Įsikibę skverną
Šlubuos ir šauks, kad jie pilni darbų kilnių;
Jei pamatys kur vilką, susitiks kur šerną,
Kaip žvirbliai pasislėps už mylių septynių...

Kaip kurmiai, jie aukščiau galvos pakelt negali
Į ąžuolų viršūnes, į žvaigždes dangaus;
Ne jiems ereliais skristi per audringą šalį, .
Didžia garbe pasaulyje skardėt ir gaust!

Norėjau jiems parodyti didingą kelią,
Iš ūkanų išvest paklydusias minias.
Valdyti troškau juos, o jie — tik maištą kelia,
Tie širšės, musės! Nesuprato jie manęs...

Nusigręžiau nuo jų ir išėjau į girią, —
Tegu užtrokšta jie menkystės kevale!
Mačiau, sodybų beržai blaškėsi pasvirę,
Norėjo pasivyt mane laukų gale,

Bet šaknys jų giliai į žemę įsisiurbę.
Ir reikia daug drąsos išeit, negrįžt visai,
Tą purviną gyvenimą nuspirt kaip kurpę,
Atstumti žmones, su kuriais susirišai.

Ėmiau medžioti — net drebėjo girios tankios,
Nedrįso vėjai lenktyniaut su jietimi,
Kai zvimbė ji mirtin iš mano rankos.
Apsamanoję stumbrai griuvo staugdami,

Sakuoti šernai, kriokdami, atstatę iltis,
Vilkai ir meškos, briedžiai kniubo ant kelmų,
O kiškiai dūmė, net dulkėjo miško smiltys —
Už šimto mylių jiems dar buvo neramu.

Kepiau žvėrieną — ąžuolai net išsigando,
Kad jų didybės nepaleisčiau pelenais;
Tolyn į šiaurę traukė stirnų, briedžių bandos,
Nušviečiant skynimus liežuviais raudonais.

Bet pamažu aš savo aistrą nugalėjau:
Visas vilyčias, jietis susmeigiau pušin,
Klajojau vienas, įsiklausęs miško vėjų,
Ir pajutau — kažkas jau renkasi manin.

Aš supratau tada, ką kalba senos pušys,
Ką vėjai kuždasi, sugulę ant šakų.
Ir tarė man tada Šiaurys, miškais atūžęs:
„Mes renkame tave valdovu mūs pulkų!

Valdyk, nes pirmas tu atspėjai mūsų mintį,
Pravėrei paslaptis, išsaugotus sapnus,
Paliepk, mes galim ąžuolus kaip žolę skinti, —
Tarnų būrys tau pasirengęs ir klusnus!“

Ir šiems namams jie man ir akmenis suvilko,
Ir kaukdami nudailino grubias grindis, —
Man aukso prinešė ir deimantų, ir šilko, —
Kad likčiau jų karalius, garbėje spindįs.

Nebūk kvaila, palik čia su manim, mergaite,
Tau atiduosiu visą auksą ir šilkus,
Kai aš numirsiu, tapsi vėjų karalaite,
Visur tave nešios vežimas jų lakus.

„Valdove“, — tarė sesė, — „tavo žodžiai skamba
Galingai, išdidžiai, bet nedaug juos supratau,
Tiktai jutau, kad į toliausią žemės kampą
Keliaut turiu; kitaip aš nusikalsčiau tau,

Nes grįžę broliai juk tikrai mokės valdyti
Ir žiaurią raganą išvis tuoj iš pilies,
Ir man bus gera jų jaukiam būry klausytis,
Kaip gražios dainos mūsų tėviškę užlies.

„O kūdiki, į būrį laimė neužklysta.
Nykštukams žemėj gera, tik ne milžinams,
Nes juos minioj supančioja žmonių menkysta.
Atmink — pasauly daug geriau laisviems varnams“.

„O ne, valdove didis! Tark tik vieną žodį,
Tuoj vėjai čia sulėks ir viską pasakys,
Jie brolių vargstančių buveinę man parodys,
Aš jiems atrisiu burtais užrištas akis.“

„Gerai“ — atsakė jis, nuo sienos nukabino
Išpuoštą ragą ir išėjo pro duris.
Ten garsiai užpūtė visom šalim pušyno,
O sesė bėgo pažiūrėt, kaip vėjai skris — — —

 
 
Sukurta: Kretingos pranciškonai