Vytautas Bieliauskas

Kazimieras
Bradūnas

Jonas
Grinius

Paulius
Jurkus

Antanas
Vaičiulaitis

Juozas
Girnius

Leonardas
Andriekus

 
   
 
ŽVILGSNIS Į CHICAGOS KATALIKŲ PAREIŠKIMĄ PDF Spausdinti El. paštas
Parašė A.L.   

Amerikos katalikų tarpe plačiai nuskambėjo 1977 gruodžio 12 Chicagoje paskelbtas pareiškimas "A Chicago Declaration of Christians' Con-eern". Jį pasirašė 47 pasauliečiai ir kunigai. Tarp jų žymūs ir ilgamečiai pasauliečių apaštalavimo JAV vadovai. Pareiškime keliamas susirūpinimas sumažėjusiu pasauliečių vaidmeniu JAV Katalikų Bažnyčioje ir dėl šios priežasties menkėjančia Bažnyčios veikla pasaulyje.

Prisimenama, kad kelis dešimtmečius Chicagoje buvo ugdoma tvirta pasauliečių krikščioniškojo vaidmens visuomenėje sąmonė. Čia kilo pasauliečių sąjūdžiai ir organizacijos, išplitusios po visą kraštą ir energingai vykdžiusios, su kunigų pagalba, bet be dirigavimo, Bažnyčios pasiuntinybę pasauliui politinėse, ekonominėse, socialinėse srityse. Vatikano II suvažiavimas ne tik priėmė šitokią pasauliečių tarnybos sampratą, bet ją dargi ypatingai iškėlė, sujungdamas Bažnyčios pasiuntinybę pasauliui su žemiškais teisingumo ir taikos siekiais, nes išganymas Bažnyčios nešamas ne tik atskiram žmogui, bet ir visuomenei. Pareiškime teigiama, kad šis Vatikano II mokymas paskutiniu metu veik išleistas iš akių bažnytinėje organizacijoje. Daug energijos sunaudojama svarstant nors ir svarbius, bet vidinius bažnytinius klausimus (pvz., moterų kunigystė, kunigų vedybos), kaip tai aiškiai pasirodė Detroito "Call to Action" konferencijos metu. Tuo tarpu pasauliečių pasišventimas apaštalauti savo profesinėse srityse išblėsęs.

Tarp priežasčių, vedusių į šią padėtį, suminima pirmoje vietoje pasauliečių įsijungimas į tiesiogines arba bent lig šiol buvusias tradicines bažnytines tarnybas, kurias anksčiau vykdė kunigai, vienuoliai ir vienuolės: pvz., religinį švietimą, ligonių bei senelių sielovadą, sekmadienio mišių skaitymus. Ypač diako-nato į parapijinį gyvenimą sugrąžinimas stiprina įspūdį, kad tik per šventimus pasauliečiai įgalinami dalyvauti Bažnyčios tiesioginiame darbe. Iš kitos pusės, daugelis kunigų paskutinįjį dešimtmetį elgėsi lyg Bažnyčios atsakomybė už socialinių neteisybių pašalinimą, karų užbaigimą ir žmogaus teisių gynimą priklausytų pirmoje eilėje jiems, kaip įšventintiems savo tarnybai Bažnyčios atstovams. Jie ėmėsi siekti socialinių tikslų patys, nuošaliai palikdami pasauliečius arba jiems primesdami savo pačių nustatytas programas, kaip veikti pasaulyje. Todėl perspėjama, kad vietoje ankstesnio dešiniojo klerikalizmo dabar gresia klerikalizmas iš kairės. Nuvertinamas pasauliečių savaimingas visuomeninis vaidmuo, nes kuriamas įspūdis, kad teisingumo ir taikos tegalima siekti išėjus iš savo kasdieninių užsiėmimų, kaip pirklio, fabriko darbininko, profesionalo, ir kad visuomenę keisti tegalima stovint už jos ribų.

Apgailestaujama, kad yra išnykusi visa eilė svarbių, žosistų tipo pasauliečių organizacijų ir veiklos tinklų, kurie anksčiau sėkmingai rėmė pasauliečių veiklą jų profesinėse srityse. Neatsiradus jų vietoje naujų sąjūdžių, prarasta visa karta pasauliečių vadų. Pareiškimas iškelia, kad Katalikų Bažnyčios socialinio mokslo tradicija yra pajėgi išmintingai tarpininkauti tarp evangelijos ir konkrečios kasdieninės pasauliečių atsakomybės. Pabrėžiama, kad nevalia tikėjimo ir evangelijos išversti į dar vieną politinę ideologiją, kaip tai pakartotinai bandoma.

Tikėdamiesi, kad savo pasisakymu paskatins visus Amerikos katalikus persvarstyti dabartines kryptis Bažnyčioje ir ieškoti naujų kelių, pasirašiusieji tvirtina, kad pasauliečių iniciatyvos stoka tegali vesti į klerikalizmą. Tuo tarpu Bažnyčia pasaulyje efektyviai tegali kalbėti ir veikti tik per pasauliečius, sąmoningai savo tarnybą vykdančius. "Esame giliai susirūpinę, kad tiek mažai energijos skiriama skatinti ir žadinti pasauliečių atsakomybei už pasaulį. Nors Bažnyčia privalo būti nuolat reformuojama, bijome, kad beveik apsėstas užsiėmimas Bažnyčios sąranga ir procesais yra atitraukęs dėmesį nuo esminio klausimo: reforma kokiam gi tikslui? Būtų viena iš didžiųjų istorijos ironijų, jei Vatikano II laikotarpis, atvėręs Bažnyčios langus į pasaulį, baigtųsi Bažnyčios užsisklendimu savyje pačioje", baigiasi pareiškimas. (Pilnas tekstas National Catholic Reporter, 1978.1.20).

Tarp pareiškimo sukeltų atgarsių vyravo priekaištas, kad jis yra nostalgijos išraiška: veteranai veikėjai ilgisi negrąžinamo praeities laikotarpio JAV Bažnyčios istorijoje, kada klestėjo jų darbas ir buvo siekiama jiems brangių tikslų. Taip pat teiginį apie išnykusį pasauliečių vadovavimą Bažnyčios socialinėje veikloje iš dalies atrėmė nurodymai į pasauliečių ir hierarchijos glaudų bendradarbiavimą taikos sąjūdyje, maisto parūpi-nimo pasauliui akcijoje ir kovoje prieš negimusių žudymą. Tačiau buvo pripažintas pagrindinis pareiškimo rūpestis — norint krikščioniškąją evangeliją pasaulyje įgyvendinti, reikia perkeisti ir pašvęsti visuomenės santvarką iš vidaus. Common-weal savo vedamajame (1977.XII.23) iškelia pasaulietiškų veiklos sričių autonomijos užtvirtinimą ir reikalą jose įgyvendinti krikščioniškojo apreiškimo reikalavimus tos autonomijos nepaneigiant. Jėzuitų žurnalo America vedamasis (1978.1.21) pastebi, kad pareiškimas ženklina didėjantį nusigręžimą nuo šešiasdešimtaisiais metais įsigalėjusio socialinių tarnybų vykdymo būdo — visuomenės institucijų radikalios kritikos ir pranašiškos konfrontacijos. Grįžimas prie tradicinės katalikų socialinio mokslo sampratos, kad visuomenės keitimas turi vykti iš vidaus, žada realistiškesni ir lankstesnį būdą pasauliui tarnauti.

Iš šalies žiūrint, du dalykai krinta į akis, paskaičius šį pareiškimą ir jo sukeltas diskusijas apie pasauliečių vaidmenį Bažnyčioje. Viena, visas šia proga atsivėrusių klausimų junginys jau prieš penketą metų buvo išdėstytas ir sprendžiamas Antano Maceinos knygoje Krikščionis pasaulyje: pasauliškio vaidmuo išganymo istorijoje. Pasirašiusiųjų pastabos ir argumentai net ligi detalių patvirtina Maceinos duotą pasauliečių padėties Bažnyčioje ir jų santykių su kunigais analizę. Pavyzdžiui, pareiškime apgailestaujama pasauliečių veiklos nykimas, kaip vaisius pasauliečių įsijungimo į vidines bažnytines tarnybas, kunigams perimant pasaulines veiklos sritis. Tai paliudija, kad Maceina pagrįstai perspėjo prieš pasauliečių susidvasiškinimą ir kunigų susipasaulinimą. Kad diakonatas skatins įspūdį, jog savo krikščioniškai tarnybai reikia būti specialiai pašventintam, pasirodo, taip pat buvo Maceinos teisingai nuogąstauta. O pareiškime konstatuojamas pasaulinių tarnybų Bažnyčios pasiuntinybei svarbos nuvertinimas vyksta tik todėl, kad pasauliečių tarpe dar vis nėra prigijusi sąmonė, kad Bažnyčia tai jie ir kad Bažnyčios veiklos laukas yra pasaulis. Tai atskleisti ir buvo minėto Maceinos veikalo pagrindinis rūpestis.

Antras dalykas, kaip iš pareiškimo matyti, yra faktas, jog vis dėlto pasauliečių ir kunigų santykio klausimas tebėra jautresnis Bažnyčios gyvenime, negu kad pirmu žvilgsniu atrodytų. Pavyzdžiui, atrodytų, kad pareiškime priekaištaujama kunigams ir vienuoliams dėl pasauliečių neveiklumo, lyg pasauliečių krikščioniškam darbui pasaulyje reikėtų pirmiau gauti kunigų leidimą, arba lyg pasauliečiai tik tada turėtų socialinėje srityje plačiau pasireikšti, kai iš jos pasitrauks kunigai. Atrodo, kad kliūtys glūdi mūsų pažiūrose į Bažnyčią. Vatikano II dėstyta Bažnyčios samprata, kaip Dievo tautos, tikinčiųjų bendruomenės ir sakramentinės institucijos, praktiškame gyvenime dar vis nėra pakankamai išvystyta ir prigijusi. Dar vis mus valdo Bažnyčios samprata, negalinti išsivaduoti iš savo vidinio pasidalinimo į hierarchiją ir pasauliečius ir iš griežto jų tarnybos sričių aprėžimo, kaip savo esminio ir svarbiausio bruožo. Šitaip pastatę klausimą, pareiškimą pasirašiusieji iš tikrųjų taip pat prisideda prie Bažnyčios susigūžimo į save pačią, kurį jie smerkia. Gilesnė krikščioniškos pasiuntinybės sąmonė, kuriai pagrįsti ir žadinti yra reikalinga tvirta ir plati kultūros teologija, kaip, pvz., minėtame Maceinos veikale, išlaisvintų mus iš žaidimo taisyklėmis ir leistų atsidėti Bažnyčios darbui, už kurį visi esame atsakingi. A.L.


 
 
Sukurta: Kretingos pranciškonai