Vytautas Bieliauskas

Kazimieras
Bradūnas

Jonas
Grinius

Paulius
Jurkus

Antanas
Vaičiulaitis

Juozas
Girnius

Leonardas
Andriekus

 
   
 
Yra dėdė Amerikoj PDF Spausdinti El. paštas
Parašė Liudas Dovydėnas   

Kaip tu, Tomai, manai, rašyt visą tiesą, ar, taip sakyt, puse lūpų?

—Dėdei rašyk nuogą teisybę, - kaip vyšnią.

—Bet jis manąs nesupras. Zinai, Amerikos gyventojui tai bus sunkiai suvirškinama. Bet ir meluoti negaliu, — atsakė Jonas.

—Ir drožk iš peties. Gavai dabar adresą, tai ko laukti, o kareivis nuveža.

—Zinai ką, parašyk ir tu mano dėdei apie savo gyvenimą, juk mudu visada buvome kartu. Manau, kad ir kartuvių virvės būtų vienos užtekę.

Tai buvo Wūrzburgo D.P. lageryje 1945 rugsėjo mėnesį. Jonas BALEIŠA per vieną USA karį iš Brooklyno gavo savo dėdės Jono Baleišos adresą. Kelias dienas Jonas patylomis svarstė, galvojo, kaip, ką parašyti. Taip daug knietėjo parašyti — pasakyti, kad jis sau norėjo mesti arba labai trumpai: „Mielas Dėdė, esu gyvas ir sveikas Vokietijoje. Lageryje. Lietus lyja. Noriu rūkyti. Tavo brolio Pijušo sūnus Jonas.“ Bet Tomas DALYS, geras Jono draugas, suniekino; girdi, tai būtų. įžeidimas dėdės amerikono, kuris jau kelinti metai negauna jokios žinelės.


Vieną vakarą, per dviaukštės lovos kraštą persisvėręs. Tomas kaitėjo Jonui:

—Tu, brolyt, pasitempk. Pagalvok, koks bus džiaugsmas dėdei, kaip jis kiekvieną žodį apsvarstys, taip sakyt, čiulpte nučiulps.

—Kad visko tiek, nežinau, kaip ir pradėti, — susirūpinęs atsakė Jonas.

_________________


Bet šiandien jie turi gražaus laiko. Ilgas rudens lietus lyja ir lyja, o jų medinio barako kambarėlio stogas visai kiauras. Tik vienoje kertėje dar nevarva. Todėl ton kertėn atsinešė aukštą dėžę, kuri atstoja stalą. Abu sutarė rašyti, pasidėjo kėdės vietoj medinį lagaminą ir ėmėsi plunksnų. Geras dvi valandas šniokavo, nuo plunksnų rašalą kratė, kol ant Jono popieriaus nuo lubų nukrito didelis vandens lašas ir raides ištėškė kaip melsvą vorą.

— Aš jau baigiau, — išsitiesdamas tarė Tomas.


Baigė ir Jonas, todėl jis, kaip grynas dėdės giminė, pirmas skaitė: _
„Didžiai gerbiamas ir mielas Dėde. Ar tu, Dėde, atsimeni mane, Pijušo sūnų Joną? Kai Dėdė buvai Lietuvoje 1926 metais gražią vasarą, tai. aš buvau septynerių metų. Atsimeni, gal būt, sekmadienio rytą, kai aš su tėčiu tau patepiau degutu ratus, o Tu išdardėjai į Panemunį. Tai buvo šventos Trejybės atlaidai. Tu tada pavėžėjai ir mane ir davei pinigą su prezidentu Amerikos valstybių, ir aš labai dėkojau, o Tu, Dėde, pasakei: „Okey, Johni, užaugsi šaunus voikeris.“ Aš ne visai supratau ir net dabar nežinau, ką tai reiškia, bet tų žodžių niekad neužmiršiu, Turbūt, Dėdė dar neužmiršai išleistuvių, kai tėtis papiovė dveigę telyčią, o muzikantas buvo Jeronimas Liolys su savo keturiais muzikantais. Tu, Dėde, pasilipęs ant kėdės išdėjai „spyčių“,taip sakyt, gražią kalbą ir pasakei, kad laisvė ir teisybė yra šviesiausios žvaigždės mėlynam pasaulio danguje. Tai buvo geri žodžiai, Dėdė. Tada, žinoma, aš buvau tikras snarglius, nepajėgiau suprasti, apimti šių dviejų auksinių žodžių, bet dabar, kai aš esu D.P. lageryje, kai aš tiek visko patyriau, sakau, kad laisvė yra brangiausias daiktas.

Dabar, Dėdė, pats metas pasakyti, kaip aš atsidūriau Vokietijoje. Oho, Dėdė, tai ilga kalba. Jeigu atvažiuotum pas mane, mudu, atsisėdę lovoje, suremtum pečius, o aš apsakyčiau per ilgą rudens naktį. Nors trumpai papasakosiu savo vargų ir džiaugsmų kelius. Turbūt, dar meni, Dėdė, mūsų šeimą: tris dukteris ir tris brolius. Dabar sudreba mano ranka, kai aš prisimenu saviškius. Dėdė, žinoma, girdėjai, kad 1940 metais birželio mėnesį mes praradom laisvę. Galima sakyt, praradom gyvenimą, nes atėjo svetimieji. Jie viską aukštyn kojomis apvertė. Ir čia, kaip ir visų kitų, prasidėjo mūsų nelaimės. Tais 1940 metais liepos mėnesį jie paskelbė rinkimus į tokį seimą. Atvyko į mūsų mielą Panemunį toks kalbėtojas. Agitatoriumi jį žmonės vadino, bet nežinojo, ką jis gali. Taigi, vieno mitingo dieną pasiūlė kaimynai į tą Liaudies seimą ir mano brolį Jeronimą. Dėdė jį pažinai, nes buvo vyresnis už mane ir aukštas, gražus šatenas. Tiek to, dėl to gražumo ar aukštumo, bet žmonės, kaimynai užsispyrė, kad jis būtų išrinktas. O po trijų dienų atvyko policija ir Jeronimą suėmė. Nesakė, už ką, bet .mes sužinojom, kad už tai, kam jis sutiko būti žmonių siūlomu į kandidatus. Ir taip iki šios dienos nėra žinios, kur Jeronimas.

Tai buvo pradžia nelaimių. 1940 pabaigoje liepė vežti tokias pyliavas; žmonėms aiškino, kad tai savo noru, ir mes davėm dešimtį centnerių. Už tai atvažiavo ir išpylė visus grūdus. Sesuo Adelija ėmė ir pasakė: „Tai tokia jūsų laisvė“, ir už tai ji buvo tardoma..Ji tai labai pergyveno ypač Jeronimo nelaimę, tai ji pamišo. Negali sakyti, kad ji jau visai sukvailiojo, bet vaikšto po laukus, gėlėmis kiekvieną kupstelį kaišo ir užklausta atsako: „Čia guli mano dienos, čia aš visa atsigulsiu.“ Zinai, Dėde, nei šiaip, nei taip — griaudoka. Bet aš per smulkiai pasakoju. Vienu žodžių, kaip ir daugumai, mums teko nuo raudonųjų nukentėti. Tiesa, kitais metais, birželio mėnesį, buvo atvykę mūs išvežti j šiaurę, kažin kur ten net užu Sibiro, bet mes išsislapstėm. Atėjo 1941 metais vokiečiai. Manėm, bus geriau, bet, kaip sakoma, iš pamazgų patekom į paplavas. Vokiečiai užkrovė baisias rekvizicijas, uždraudė be jų žinios ir kiaušinio kevalą pralupti. Bet maža to — ėmė vežti į Vokietiją darbams. Aš ir mano brolis, dar kiek jaunesnis, visaip slapstėmės, bet seserį, kuri dabar gyvena taip pat čia, Vokietijoje, sugavo vokiečiai 1943 metais Devintinių šventės dieną, einant iš bažnyčios. Ta sesuo vadinasi Irutė ir turi jau 19 metų. Ji yra prancūzų zonoje, todėl gyvenam atskirai. Bet, kaip Dėdė žinai, vokiečiai subyrėjo. Vėl atėjo raudonieji. Tai mus su jaunuoliu broliu Povilu ir kaimyno Dalio sūnumi Tomu išvarė į pastotes vokiečių partiniai, kuriuos mes vadinom rudžiais. Mano brolį Povilą nuvarė prie Tilžės ir ten, sako žmonės, jų vežimus užpuolė lėktuvai. Miręs nuo žaizdų.

Teisybė, būčiau ir pamiršęs mano tėvo žodžius. Keturias dešimt ketvirtųjų metų liepos 27 dieną, po pietų, kai man vokiečiai, liepė važiuoti pastotin, tėvas pasakė:

„Traukitės visi trys: tu, Povilas ir Dalio Tomas vis toliau i Vakarus. Vokietija bus suvaldyta — ateis amerikonai ir anglai ir jus išvaduos. Tie patys amerikonai išvaduos vėliau ir mus. Tu Jonai, tuojau parašyk dėdei į Brooklyną, kaip kas pas mus dėjosi. Parašyk, kad Lietuvos laisvę davė Vilsonas, tai tegu dėdė ir broliai amerikiečiai prašo Roozveltą, kad jis vėl mums laisvę atgrąžintų. Ir kol bus nelaisva mūsų tėvynė — negrįžk. Sveikink Dėdę. Sudie, sūnau.“ Tai, Dėde, tėvo žodžiai, kuriuos aš gerai atsimenu. Taigi, tėtis, mama, Adelija kvaištelėjusi ir Danutė likosi naujoje vergijoje. Aš apie tai labai daug mąstau ir manau, kad Dėdė išpildysi savo brolio ir mano tėvo prašymą, ir šis laiškas tebūnie gera pirmoji žinia.

Kitą kartą parašysiu daugiau, o dabar jau krinta lašai už kaklo, todėl baigiu laišką. Esu sveikas, valgyt duoda UNRRA, sargyba lageri saugo. Jeigu Dėdė kaip nors galėtum, prašyčiau atsiųsti kojinių ir kokio tabako. Liūdnam gyvenime noris rūkyti. Dar pridedu ir savo draugo, mūsų kaimyno Tomo, laišką.

Labai laukdamas atsakymo
Jūsų Jonas Baleiša.“


Tomas pagyrė Jono laišką, bet jam nepatiko, kad pirmajame laiške tiek daug politikos. O juk yra ant balto juodu parašyta ir užkabintas ant visų lagerio sienų UNRRos Įsakymas: D .P. draudžiama bet kokia politika.

— Tu, Tomai, griežtas, kaip senas rabinas, jeigu aš pasakoju savo brangiam dėdei, kad sesuo išėjo iš proto, brolį kažin kur nudangojo, kad mes turėjom kentėti nuo
rudųjų ir raudonųjų, tai kokia čia politika, — širdo Jonas.

Tomas šypsojosi ir aiškino: „Matai, brolyti, sąjungininką šmeiži. Raudonieji buvo su anglais, su amerikonais draugai, tai viską, ką darė raudonieji, reikia priimti miela širdim... Guostis, liūdėti negalima, nes tai bus politika.

— Skaityk, skaityk savo laišką, tu viskuo juokauji, — dirbtinai piktai subarė Jonas.

„Gerbiamas mūsų kaimo Jonai Baleiša“, skaitė Tomas Dalys. „Tamsta manęs, žinoma, nepažįsti. Aš esu Baltraus Dalio antrasai sūnus. To Dalio, kurio šulinys yra visai prie kelio ir kur visi pakeleiviai atsigeria. Man pasakojo mama, kad ir Tamsta, atsilankęs mūsų kaime anuose metuose, atsigėrei karštą dieną ir pasakęs, kad už tokį vandens gurkšnį Amerikoje galima sumokėti visas četvertokas! Aš jus atsimenu, nes jau buvau aštuonių metų, ir Jūs man kartą pasukot už ausies. Atsimenu, Jūsų ranka kvepėjo geru muilu, kokiu mazgojasi klebonas ir aptiekorius. Kodėl aš menu muilą, nes turiu Jums į ausį pasakyti, kad mes esam pakankamai murzini, apiplyšę, nes dirbom miške, trečiajam reichui malkas kirsdami. Ten apie drabužį ar muilą nebuvo, kalbos, mes tetroškom kokios bulvės ar duonos kriaukšlelės. Bet dabar mes ir vokiečių negalim peikti, nes jie pyksta ant mūsų ir sako, kad auslenderiai su savo priešnaciška politika privedė vokiečius prie karo pralaimėjimo ...

Taigi aš geriau parašysiu, kaip mums sekėsi Vokietijoje. Kai mano ir Jono arkliai ir vežimai pasiliko anapus Nemuno, vokiečių rudžiai (partiniai) pristatė Blombergo stotyje traukinius pakrauti. Ten mes dirbom keturias savaites. Dieną ir naktį teko dirbti, bet pikčiausia — lėktuvų puolimai. Manėm, kad jau kaulelių neišnešim, Iš to pragaro pabėgom. Bet Vokietijoje sveikas vyras toli nenubėgsi, tuojau mus sugriebė du ūkininkai ir pristatė policijai. Policija mus nugabeno į Frankfurtą a. Main kalėjiman. Po keturių savaičių mus nugabeno į Fuldą, miesto griuvėsių atkasinėti. Po savaitės tokiam pat užgriuvusių slėptuvių ir dvokiančių lavonų atkasinėjimui mudu su Jonu nuvežė į Schweinfurtą. Mes atkasinėjom iš griuvėsių atkasinėtojus. Matai Tamsta, beatkasinėjant miesto griuvėsius, vėl puolė lėktuvai ir užversdavo pačius atkasinėtojus. Mano akyse žuvo du lenkai atkasinėtojai, bombai sprogus griuvėsiuos. Gal būtų ir mudu užmušę, bet tuo metu mudu buvom kiek pasitraukę vandens atsigerti. Taip dažnai puolė lėktuvai, kad nespėdavo aliarmo skelbti ir atšaukti.

Tamsta, mielas Kaimyne, gyveni laisvės ir teisybės šalyje Amerikoje, ten Jums laisva spauda ir žodis. Mūsų džiaugsmui nebus ribų, kai mes sulauksim žinių iš Jūsų, kai Jus parašykit, kada mūsų tėvynei grįš laisvė, kada mūsų tėvų namus paliks svetimieji ir mes galėsim grįžti. Neturiu žodžio nusakyti džiaugsmui, belaukiant Jūsų malonaus laiško.

Tuo kartu sudievu. Laukdamas Jūsų laiško, Jūs labai gerbiąs
Tomas Dalys.“

* * *


Praėjo ruduo, žiema, bet dėdės laiško nesulaukė. Jonas Baleiša ir Tomas Dalys dar porą laiškų prieš pat Naujus Metus pasiuntė per vieną moterį, sanitarę, kuri Jonui Baleišai atsakė trumpu laišku:

„Gerbiamas Tautieti Jonai,

Tavo dėdę radau, Tavo ir bičiulio Tomo Dalio laišką įteikiau. Jis, tai yra tavo dėdė, atsakė vieną žodį: ,,Paveizdėsim“. Ir viskas.

Labai Jus gerbianti Katherina Želvys.“


Abu vyrai nebesitikėjo jokio atsako, nes jiems nusibodo spėlioti, svarstyti. Viskas buvo apsvarstyta, iškalbėta. Ilgais žiemos vakarais, gulėdami trise vienam lentiniam kambaryje, dienomis ir naktimis apgalvojo. Kartais Jonas sau vienas tardavo, kad dėdė nenori užmegzti ryšių dėl savo šykštumo. Gal jis mano ateityje reikėsiant kuo nors padėti, sušelpti, gal jis bijo, kad nepaprašytų pinigų, drabužių, valgio? Ir gailėdavosi Jonas neparašęs pačiam pirmam laiške, kad ne tai traukia prie saviškio. O gal dėdė supyko, kad anuose metuose, gyvenant tėvynėje pas tėvus, retkarčiais teparašydavo laišką, o gal dėdė jau užmiršo rašyti tėvų kalba, gal jis virto milijonieriumi, ir nepritinka rašyti kažin kokiam pabėgėliui — valkatai, nors ir brolvaikiui? O gal dėdė mirė, susirgo, gal jis apako, o gal pakvaišo?

Visas šias galimybes aptarė su bičiuliu Tomu, taip ir su Algirdų Vadeika, naujuoju bendru po vienu stogu. Vadeika, matininkas, jau pagyvenęs, pluoštais pražilusia galva, kartą po ilgų svarstymų ir aptarimų prasitarė: „Tavo dėdė mirė arba pamišo. Kitaip negali būti.

— Kaip tai suprasti, Algirdai? — kiek nustebęs ir susirūpinęs paklausė Jonas. — Kaip gi kitaip, mielas prieteli. Mes gi pagalvokim bombų ir lazdų aptrankyta galva. Juk esam tiek netekę, neaiškus rytojus, mėtomi kaip valkatos, o čia saviškis neatsako. Dėdė, tikras dėdė, karų nematąs, laisvai nukilęs kiton šalin, nė žodeliu neatsiliepia. Jis,
turbūt, mirė, o kaip žinom, su dangum ryšis prastokas, arba jisai bus pamišęs, taigi tokio atsakas — dūmai vandenyje. Šiaip ar taip sutarkim: dėdė mirė arba
pamišo.

Jonui buvo koktu klausytis. Jis sėdėjo ant lovos ir, vieną koją supdamas, žiūrėjo į kertę, nes pavakario saulė tvieskė į veidą iš tos pusės, kur ant skardinės sėdėjo Algirdas, lopydamas didelius, senus batus.

— Sapnavau aš keistą, sakyt, kvailą sapną — prabilo Jonas — Vakar naktį, grįžęs iš cirko. Rodos, aš patekau į didelę salę, pilną žmogysčių vienodo ūgio, vienodo ilgumo nosimis. Visi kalbėjo vienu balsu, visi buvo žvilgančiais raudonais plaukais. Ir aš susirūpinau, ieškojau veidrodžio, norėdamas įsitikinti, ar ir aš turiu galvą svogūno spalvos. Salėje bangavo raudonai liepsnojąs galvų ežeras. Gale salės kabėjo sunki, juoda uždanga, prie jos stovėjo baltai apsirengęs, labai ilga ir smaila nosimi ūsuotas vyras, taip pat rudaplaukis. Ir jis salės raudonoms galvoms visa gerkle šaukė: ,,Ten, užu šitos uždangos, yra naujas pasaulis. Ten nėra vilkų, gyvačių, ten ganosi balti romūs avinai ir avys, beragiai jaučiai; ten upės tarp medaus krantų teka pienu, o pakrančių medžių šakos linksta nokstančiu vaisium ir keptų balandžių kekėmis.“ Salė plojo, šaukė, galvų variu bangavo, lyg ugninis ežeras. Visi džiaugėsi ir tikėjo, ką kalbėjo vyras, visa gerkle šaukiąs juodos uždangos banguojančiuos kvolduos. Aš slapčia įsibroviau už juodosios uždangos ir nustebau — ten buvo vilkai, gyvatės, krūvos skeletų, surakinti grandinėmis vyrai, moterys, vaikai. Bado ir darbo išvarginti, svyravo pakelėje, kaip pilkšvi šešėliai, šimtų šimtai žmonių. Aš pamačiau baltuojančią, baisią stirtą kaukuolių, kurios juokėsi piktu, baisiu juoku, o kiaušuose švietė skylės, matyt, kulkos ar durtuvų atvertos. Aš tuoj pamaniau: jie buvo per viršugalvį pribaigti.

Visa tai matydamas, išbėgau išsigandęs į salę ir visą gerkle šaukiau: „Melas, melas, melas! Užu juodosios uždangos vargas ir kiauri viršugalviai! Kiauri viršugalviai: Netikėkit!“ Ir sujudo varinių galvų ežeras, vieni klausėsi manęs, kiti puolėsi mane mušti, šaukti: „Melagis, melagis!“ Kur aš tai sužinojęs? Ir kaip keista: iš varinės salės galvų jūros išnėrė mano dėdė iš Brook-lyno: tokia pat varine galva. Ir jis sustojo priešais mane. Valandėle žiūrėjo į mane ir užsimojo ilga, sunkia ranka. Aš jo neišsigandau, bet buvau labai nustebintas, ir sušukau: „Dėdė, tu klysti, tu klysti!“ Ir nuo to šauksmo — pabudau.

—Girdėjau, tu subliovei, it už kojų kariamas, o aš subariau, kam miegą nutraukei, — paaiškino Tomas, pjaustydamas naminį tabaką, apsižergęs ilgą suolą.

—Mano teta sakydavo: sapnuoti raudonus plaukus — ženklina pavojingą beprotystę, pamišimą, — patylomis kalbėjo Algirdas, žiūrėdamas į lagerį supančią spygliuotą tvorą. Tiek to, mes visi plaukom beprotybėse. Rytoj į baseino tvarkymo darbą nekilsiu-sergu. Akyse žibutės skraido, galva svaigsta. Velniškai nuobodu be ko nors aiškesnio.

—Tai ko dar tau? — paklausė Tomas, nežinia ar juokomis: — Ar jūs tikite, kad pasaulis kada nors išeis iš tos salės, kur meluoja suktas ponas, prie juodosios uždangos.

—Aš tikiu, vyrai, nes gi kas mums beliktų, jei ne tikėjimas. Tikėjimas — bus kada kitaip, bus geriau.

Suskambėjo mušamas, viduryj kiemo pakabintas tuščias artilerijos sviedinys — šaukė vakarienės kavai.

* * *

Rytojaus dieną Tomas pilstė žvyrą plačiuos baseino takuos, kaitri Bavarijos saulė degino nuogus pečius. Juodaplaukis, gražiai nuaugęs. Amerikos karys pasistatė ant tramplino galo kėdę — paaukštinimą ir šoko į baseiną. Tramplino išmesta kėdė nukrito pavymui kareivio ir tėškė į vandenį visai arti nušokusiojo galvos. Baseiną apsupę kariai juokėsi sruviu, vaikišku juoku. Netoli baseino, skroblų ir liepų miške, atsiliepė juokas popietės ramioje kaitroje, svaiginančioj žmogų ir gėlės žiedą. Tomui patiko tas nerūpestingų, karą baigusių karių juokas, ir kažin kodėl jam graudu radosi. Tokio juoko jis jau keleri metai negirdi, ir jis pats nebegali taip kvatotis ... Klausydamasis karių klegesio, Tomas pasirėmė ant kastuvo, žiūrėdamas tolumon skrendančiu žvilgsniu.

Tai pastebėjo darbą nurodąs seržantes Sidney, jaunas šviesiaplaukis, gelsvus pusaulius pliaukšėdamas karklo vytinėle. Jis paklausė vokiškai:

— Warum Sie, Tomas, so scheu?

Tomas atsakė, miela esą pasaulyje girdint besijuokiančius. Seržantas porą kartų pliaukštelėjo vytele į batą, bet po valandėlės jis atsistojo greta Tomo, vytele paliesdamas nuogą petį ir klausdamas, kodėl Tomas negrįžtąs į namus, kur gal dar skaidresniu juoku aidi karo atstatomos sodybos, atkasami šuliniai.
—Ten sėdi okupantas, — atsakė Tomas.

—Ne, tai mūsų sąjungininkas, — atžėrė seržantas — Taip gali kalbėti tik mūsų visų priešas. O ten ne priešas, ten demokratai.

— Kas Jums tai sakė, seržante? — ramiai paklausė Tomas.

— Prezidentas Roozveltas. Jis nebūtų su nedemokratais į jokį karą keliavęs. O jeigu jums nepatinka dabartinė valdžia, tai jūs nusibalsuokit kitokią — geresnę, valdžią, — labai paprastai, vis į pusaulį pliaukšėdamas, kaitėjo seržantas.

—Ten yra viena partija, už ją tegalima balsuoti. O ta partija - valdžia. Ir vis ta pati, ji visada daro, ką nori, — aiškino Tomas.

—Bet jūs įkurkit kitą partiją ir už ją balsuokit.

—Neleidžiama kurti nauja partija.

— Tai jūs paprašykit, kad leistų, o jeigu neleis – skųskitės policijai, — visai užtikrintai, su vaikišku tikrumu aiškino seržantas.

— Ten valdžia, partija, teismas, policija yra viena ir ta pati valdžia, ten yra diktatūra, ponas seržante. Reikia pamatyti, pagyventi, tada galima suprasti, kas yra mūsų tėvynės okupantai, — taip pat ramiai, kiek liūdnokai susirūpinusiu balsu dėstė Tomas. Jam buvo nuostabu ir širdų — kas užbūrė šiuos puikius karius, kodėl jie taip keistai, neteisingai sprendžia apie raudonuosius.

Bet jie pietų metu ilgai ir atvirai kalbėjosi; seržantas susidomėjęs paklausė ar turįs Tomas giminių Amerikoje. Juk Vokietijoje esą neįmanoma pasilikti, o jeigu negrįžti ir nenori grįžti i savo tėvynę, tai reikia kur nors dėtis. Kodėl nepabandyti į Ameriką! Seržantas pasisakė esąs iš Brooklyno, po kelių dienų grįžtąs į savo tėvo alaus bravorą. Seržantas davė popieriaus ir ragino būtinai parašyti, nes pats nueisąs pas Tomo kaimyną Joną Baleiša ir priversiąs atsakyti. Tomas pasisakė jau tris laiškus parašęs, kaip ir jo bičiulis Jonas Baleiša, bet brooklynietis Jonas Baleiša dar nieko neatsakęs.

— Šiur, tai didelis galvijas. Palauk, aš jį prigriebsiu, tai negražu visai Amerikai, — juokavo seržantas, stačias žiūrėdamas į Tomą, pievutėje, guobos pavėsyje
ant pilvo gulintį ir rašantį kaimynui Jonui Baleišai laišką.

Tomas, plačiai aprašęs darbą, bičiulio Jono gyvenimą, didelį norą gauti kokią nors žinią iš užu marių, priminė neseniai girdėtą Amerikos karių juoką...

„...Tai buvo seniai Europoje negirdimas ir negreit girdėsimas dienos įvykis. Kai aš, kaimyne, pamanau, kad mes, jaunieji, tik“ įžengę pradžion gyvenimo lauko. jau nebegalim linksmintis, tai man nėra kaip ir žmogui sakyti. Nuo to meto, kai pas mus buvo raudonieji, tai yra 1940—41 metais, mes jau nebepajėgėm nusijuokti. Jeigu kas gatvėje būtų ėmęs ir nusijuokęs arba kokioj sueigoje, tai tokius būtų įtarę pamišėliais arba piktais priešais, kokiu nors agentu esant. Tas pats buvo ir vokiečių valdymo metuose. Ir mes be saiko ir laiko surimtėjom, veidų raukšlėse atsirado pilkų dulkių, kurios gal yra iš sugriautų miestų ir sudegusių sodybų. Taip pat mes ir verkti nebegalim, nes nebespėjam, nebeištesim viską apverkti — taip daug mes visko netekom, perkentėm.

Taigi, Kaimyne, kai išgirstam Jūsų šalies vyrų juoką, kai mes pamatom jaunus, be tų šykščiai piktų rūpesčio raukšlių jaunųjų antakius, lūpas, mes galvojam, net svajojam apie Jūsų kraštą — Ameriką. Tai yra kaip — saulėtas kraštas tamsoje gyvenantiems, kaip vieta, kur žmogus gali būti žmogumi, kur dar gyvena senos, geros viltys. Tai todėl mums ir bus mielas Jūsų, žodis, Jūsų, kurį mes mylim, gerbiam, kaip ir tai, kas sutelpa į tą žodį Amerika.

Taigi, šit kodėl imuosi dar kartą rašyti, nes aš tikiu, kad ir mes dar kada nors galėsim juoktis ir verkti, kaip tik Jūs temokat.“

Seržantas pavakariop išėjo į savo kareivines, pažadėjęs pats nueiti pas Tomo kaimyną Brooklyne.

Saulei užkliuvus ant medžiu, Tomas, linksmas ir savaip pasitenkinęs geru laiško persiuntimu, patylomis švilpiniavo. Bet sustojo švilpti artėdamas prie lagerio, nes sirgo Jonas. Be to, švilpimas neša nelaimę.

* * *

Rugsėjo pabaigoje Jonas su Tomu sėdėjo ant baseino krašto, žiūrėdami į skaidrų dangų spindintį vandenyje. Trys klevo lapai plaukė labai iš lėto, arti jųdviejų, žemyn galvomis atsimušusių labai giliam danguje. Baseiną supo skroblų, liepų miškelis, atitolusiam užmiestyje apstodami vandenį nedrumsčiamai tylai. Pietų pusėje, saulės nužertas, skardiniu stogu švitėjo eglinių lentų lyg vaškinis rūbinės namelis. Tarp Baseino ir namelio lentinės verandos slidžiais akmenukais išbertam plote striksėjo žvirbliai, skubiai ieškodami, sakytum, praėjusios, vasaros dienų, kai daugybė šlapių kojų gugždėdamos mynė plotą tarp medžių vandens ir dangaus pripildydami juoko, klegesio ir šiam (kraštui nepaprastos kalbos.

Jonas žiūrėjo į žvirblius ir mintimis grįžo į birželio mėnesio popiete. Tą dieną vienas Amerikos karys pagavo jauną žvirbliuką. Dešimtys jaunų vyrų susimetė ant žvyro, šokdami iš vandens, palikdami saulėtus guolius krante ir bėgdami prie žvirblio savininko.

Jonas nesuprato klegančios kalbos, juoko, bet vėliau pafs žvirblio sugavėjas, lieknas juodaplaukis, labai plonais nuželdintais ūsiukais po platoka nosimi, vokiškai Tomui nusiskundė, kad jis šiandie rašysiąs panelei Edy antrą laišką, — ryte išsiųstam laiške nebuvo parašyta apie žvirblio sugavimą. Žvirblio, kuris labai norėjo išsprukti ir kalbėjo tik vieną žodį: čir, čir.

Jonui buvo miela, kad su juo Amerikos karys pasidalijo tokia žinia, ir jis džiūgavo, matydamas arti išdegusio miesto griuvėsių vyrą,' mokantį vaikiškais įvykiais džiaugtis.

—Tu nežinai, Jonai, kada mes baigsim čia tarnybą?

—O ko, ar čia tau bloga?

—Man rūpi, kur mus nukiš, kai šito baseino sandėlis su trimis maudymosi kostiumais ir kiaura baidare nebereiks saugoti, — patylomis kalbėjo Tomas.

—Kur nors, kaip nors. — po valandėlės atsakė Jonas.

 Stojo tyla. Tomas atsistojo, pasiraivė.

Toje tyloje išgirdo tarp medžių žingsnius. Jš po liepų šakų išlindo Algirdas, vienmarškinis, suprakaitavęs.

—Vyrai, vos suradau. Spėkit, ką aš jums atnešiau? — paklausė Algirdas, laikydamas dešinę už nugaros.

—Nuorūką, — Jonas greit atsakė.

—Bonkos kamštį, — Tomas pridūrė.

— Neatspėsit. Pasiusit, vyrai, iš džiaugsmo!

Tomas su Jonu veltui spėliojo.

—Neatspėsit! — staiga pasakė Algirdas, iškeldamas lieptąją ranką: — Laiškas! Iš Amerikos!

Jonas pagriebė laišką, perskaitęs savo ir siuntėjo adresą, kaip išsigandusio nuostabos akimis greit žvilgtelėjo į Tomo ir Algirdo akis ir suriko laukiniu balsu:

—Laiškas!!!! Vyrai, rupūžės, laiškas!

—Nuo kaimyno Baleišos iš Brooklyno, — patylomis, tarsi dar netikėdamas, prašapeno Tomas.

—Atvyko paštininkas, dviračiu, ieškojo tavęs, Jonai, bet, neradęs, supranti, man patikėjo, — Algirdas paaiškino.

—Labai gerai padarei, kad paėmei. Visai gerai, — atplėšdamas voką, kalbėjo Jonas. — Na, vyrai, ar aš nesakiau, mano dėdė neapsikiaulins! O jūs netikėjot.

—Nu, kad ilgai užtruko, brolyti, — teisinosi Tomas. — Gal ir man bus pora žodžių.

Jono veidas, skaitant laišką, tarsi ištįso, apatinė lūpa stiro ir smuko žemyn.

—Negali... negali būti!! — Jonas dar kartą pradėjo nuo pradžios... Žiūrėkit, vyrai, — visai sugniužusią ranka padavė Tomui laišką.

—Ar tai tikrai, tavo dėdės? — perskaitęs laišką, Tomas nežinojo kur dėtis, kol Jonas perdavė Algirdui.

Šisai, pažvelgęs į abiejų akis, lyg norėdamas atspėti iš veidų, valandėlę atokiau laikė didelį, čiužantį  laišką.

— Pamišo. Visiškai pamišęs, — lyg pats tuo netikėdamas ką sakąs, Algirdas pradėjo balsu skaityti:

Brolio Pijušo Sūnau!

Prirašei gromatą, bet aš nenoriu su tavim susirašyti, ba esi tikras nacis, fašistas. Mūsų du saldotai, veteranai, atvežė laiškus, bet man pikta, kad jie tavęs nepaėmė už kalnieriaus ir nepasiuntė tavęs į krajų, t. y. į sovietišką Lietuvą, tave tenai būtų gerai pačiupę ir išvarę visą fašistinę dvasią. Kol nevėlu, grįžk į tėvynę ir atpakūtavok už visus savo griekus.

Kol nepasiprovysi, kol negrįši į savo tėvynę, kol nedirbsi darbo žmonių valdžiai, tol man nerašyk, ba esi čyst paklydęs ir mano partijos priešas. Ir baigta.

John Balleich.


— Ir baigta, — klausė ir teigė Tomas, sakytum, abejodamas. Stojo tyla. Visi trys žiūrėjo į pilkus, žvilgančius akmenukus. Jonas, nieko nesakęs, priėjo prie savo drabužių, pasiėmė degtukus ir kojomis iš akmenukų sukasė krūvelę. Ant jos greit suplėšęs laišką ir voką uždegė. Vos įžiūrima ugnelė ryte surijo skiautelius, ir ploni dūmų kaspinėliai popiečio tyloje išsiskleidė po klevo šakomis.

— Kaip seniau degindavo raganą, Jonai, — tarė Algirdas.

— Ir baigta, — atsakė Jonas kažin kam, gal būt, dėdei už tolimų vandenų.

Atrodė, Jonas buvo ne tiek nustebintas, kiek jam buvo koktu, gėda prieš draugus. Tomas, tai pajutęs, mostelėjo ranka ir šoko į baseiną. Po valandėlės, kaip pasekdamas gerą pavyzdį, pokštelėjo į vandenį ir Jonas.

— Gaila, kad aš su rūbais, išsimaudyčiau — žiūrėdamas į bičiulius, nardančius baseine, atsisėdo ant žvyro Algirdas, greta mažyčio laužo, kur dūmu į kažin kur nukilo John Balleichos žodžiai, atplaukę iš už vandenyno.
 
 
Sukurta: Kretingos pranciškonai