Vytautas Bieliauskas

Kazimieras
Bradūnas

Jonas
Grinius

Paulius
Jurkus

Antanas
Vaičiulaitis

Juozas
Girnius

Leonardas
Andriekus

 
   
 
GYVENIMAS BE JOKIO HEROIZMO PDF Spausdinti El. paštas
Parašė Kęst. Keblys   
R. Lankausko "Pilka šviesa"

beletristas Romualdas Lankauskas (g. 1932 m. Klaipėdoj) gyventų mūsų tarpe šiapus Atlanto, tai rikiuotume jį į pačių jauniausių prozininkų eiles: juodu su Almenu laikytume mūsų prozos prieaugliu. Bet Lietuvoj vargu ar Lankauską galėtų vadinti jaunu rašytoju, jaunu ta glostančia, pa-tronizuojančia prasme. Mat tenai kelią į prozos viršūnes jau skinasi visas būrys jauniklių, gimusių 1940-45 metais. Antra, Lankauskas nėra taip jaunas nė literatūriniu stažu — jis septynių prozos knygų autorius (aštuonių, jei įskaitysime ir periodikoj spausdintą romaną), kritikų baustas už neortodoksišku-mą, bet vėliau pripažintas brandžiu novelistu. Kaip ten bebūtų, pastarojo dešimtmečio Lietuvos prozoje Lankauskas įsipilietino ne tik kaip darbingas, bet ir kaip stiprus rašytojas. Todėl būtina į jo kūrybą atkreipti dėmesį ir čia. Ta proga noriu pasidalinti įspūdžiais apie naujausią Lankausko knygą, 1968 išleistą novelių rinkinį "Pilka šviesa".

Nepažįstančiam Lankausko - beletristo, pirmoji "Pilkos šviesos" novelė "Niekas nekaltas" gali nuskambėti nuobodžiai ir neįspūdingai. Joje atpasakojamas trafaretinis įvykis, papuoštas melodrama-tine atomazga. Ligoto, paprasto ir neįdomaus tarnautojo žmona nuobodžiauja atostogose, provincijos paežerėje, meilinasi vasarotojui — gamtininkui, galop pradeda plaukioti su kooperatyvo vedėju, siaučiančiu po ežerą motorine valtimi. Vyras, nors šiaip besidomįs daugiau meškeriojimu, negu gražia žmona, patyręs jos neištikimybę, nusiskandina. Toksai siužetas, nors ir kažin kaip gerai atpasakotas, vargu ar sujaudintų labiau už eilinę laikraščio žinutę, skelbiančią, jog pilietis X iššoko iš devinto aukšto, o pilietė Y, palikusi vyrą, pabėgo į kitą miestą su turtingesnių. Tokių beprasmiškų, kasdieninių įvykių skaičiuojama tūkstančiais. Į juos nekreipiame dėmesio, nebent X būtų sporto pažiba, o Y — kino žvaigždė. Taigi ir Lankausko novelė "Niekas nekaltas", paskelbta atskirai, žurnale ar antologijoj, neįsibrėžtų atmintin kuo nors nepaprastu, kokiu nors reikšmingu tiesos atskleidimu.

Kitaip atrodys ta pirmoji novelė, perskaičius visą rinkinį, nes, pasirodo, Lankauskas tapo ne mažus paveiksliukus, o didelę drobę. Atskiros novelės čia dažnai yra tik bendro montažo detalės. Todėl iš-kirpus jas ir izoliavus, kartais sunku pajusti autoriaus meninį užsimojimą, sunku suvokti, ar pavienė novelė ką nors žmogiškai svarbaus reiškia. Tuo tarpu žvelgiant į visas noveles kartu, į rinkinį kaip į vienetą, atsiskleidžia prasmingas autoriaus požiūris į gyvenimą. Lankauskas turi ką pasakyti ir pasako efektingai.

Žinoma, ne visi "Pilkos šviesos" gabalai kūrybinio svorio atžvilgiu yra neatsiejamai surišti su rinkiniu. Keletas novelių, kaip, pvz., "Dar viena diena", "Krantas jau visai arti", "Pilka šviesa", "Sniegas už lango" yra savyje užbaigti kūriniai. Tos novelės, net išimtos iš rinkinio, galėtų taikliai iliustruoti autoriaus savitą stilių, jo požiūrį į žmogaus santykius su aplinka. Atskirai paėmus, tai ir yra geriausios rinkinio novelės. Rinkiniui jos svarbios dar ir todėl, kad jomis autorius nutiesia pagrindus savo kūrybinio išsakymo turiniui.

"Pilkoj šviesoj" Lankausko herojus, jei iš viso jį gali vadinti herojum, yra paprastas vidurkio žmogus, slegiamas kasdienybės, pasmerktas bespalvei, nenuotykingai gyvenimo rutinai. Jis jaučiasi tarsi mažas dantratukas didžiulio laikrodžio struktūroje — jis įkinkytas suktis ir sukti, nors nesuvokia, kokia ta jo judėjimo prasmė. Laikrodis per didelis ir per daug komplikuotas, kad žmogus galėtų suprasti jo paskirtį ir rasti savo buvimo įprasminimą to gigantiško mechanizmo trinksėjime. Jo rolė tame milžiniškos, sudėtingos visuomenės žaidime tokia maža, nesvarbi ir neįdomi, kad jis, monotonijos slegiamas, nebegali save apgaudinėti plakatiniais šūkiais, skelbiančiais darbo kilnumą, progreso idealus. Novelėj "Dar viena diena" žmogus prisimena, kad jau praėjo penki metai ir klausia savęs:
"O ką įdomaus patyriau per tuos metus, ką turiu prisiminti? Visos mano dienos, kurios jau nugrimzdo į praeitį, buvo pilkos ir panašios viena į kitą, kaip du vandens lašai: keldavaus aštuntą valandą, prausdavaus, išgerdavau kavos ir pusę devynių išeidavau į darbą ... Lygiai devintą sėsdavau prie stalo, prisitraukdavau arčiau popierių pluoštą, skaitytuvus, paimdavau į ranką plunksnakotį..."

Kuomet taip diena iš dienos, tuomet neįmanoma gyvenime įžiūrėti kokios nors darbo romantikos. Tada, kaip Jūriui "Pilkoj šviesoj" kiekvienas rytas išaušta tamsus ir atrodo, kad tai ne rytas, o tik vakaro tąsa. Tuomet ir jo veidas veidrody, ir jo žmonos akys, ir gatvė, ir namai, ir ant kelio sutraiškytas balandis — visa atrodo pilka. Pilkoji Lankausko šviesa — tai lyg tankus rūkas, kuriame žmogus nemato nei kur eina, nei kas jo laukia, nei kodėl jis uždarytas tame apvožtame rėtyje, pro kurį ne-pralenda joks prasmės spindulys. Todėl ir Jūrio žmonai nežinia ko liūdna, ir ji verkia nekukčiodama. Todėl ir Balini, išvytam iš buto ir nakvojančiam draugo garaže, dainos žodžiai "meilė, rožės ir amžina laimė" yra juokingai tušti, o jo juodas šešėlis panašus j paukštį suglaustais, pavargusiais sparnais.

Lankausko žmonių gyvenime nieko svarbaus neatsitinka. Jiem nėra nei didelio džiaugsmo, nei didelės kančios. Gyvenimas be jokio heroizmo. Juos ištinkančios nelaimės nėra tragedijos. Tai tik atsitiktinumai, tai tik beprasmiškas aplinkos sąmokslas iš jų pasijuokti.

Pilkuma surakina ne tik viduramžius. Ir jaunus žmones greit užpusto kasdienybės sniegas, paskandindamas šviesesnio gyvenimo viltį. Vyrukas "Krantas jau visai arti" novelėje junta kaip nuovargis, vidinis liūdesys skverbiasi Į jo dvasią. "Du vyrai prie žalio stalo" žaidžia beprasmišką biliardo partiją, nes lauke lyja — jiems baisiai nepasisekė, lietus sugadino jų atostogas, jų laikiną pabėgimą iš kasdienos. Ir kai vienas iš jų taria, kad lis ir po daugelio metų, kai jie bus seni, antrasis jam atsako: "Ir tada mes puikiai žaisime biliardą". O moteris su oranžiniu skėčiu, kuris gal simbolizuoja viltį nugalėti kasdienybės nuobodulį, "dingsta už pilkos lietaus uždangos lyg besileidžianti saulė".

"Pilkos šviesos" žmonės pralaimi grumtynėse už prasmės suradimą. Bet jų pralaimėjimas atslenka ir į žemesniąją gyvenimo pakopą. Neištrūkdami iš kasdienybės, jie pralaimi ir pačioje kasdienybėje. Ir tose primityviose lenktynėse už būvį jie bėga atsilikę dviem ratais — kiti kažkokiu būdu sugeba bėgti pirm jų. Jų viršininkai nešioja angliškus batus, ir dėl tų batų jiems nereikia grūstis krautuvių eilėse. Dėdė kolchozo brigadininkas, pasistatęs naują namą, ir "Moskvičiui" jau baigia susitaupyti. Mokslo draugai įsitaisę geresniuose butuose, turi ne tik automobilius, bet ir geresnes žmonas. Kiti, jei ir nemato prasmės, tai bent gerai gyvena. Tuo tarpu pilkos šviesos herojai slankioja pralaimėję mūšius abiejose plotmėse.

Kas atsakingas už tą pilką šviesą, kurioje žmogus pasmerktas beprasmiškam nuoboduliui? Kas kaltas? Atviro kaltinamojo akto autorius neskaito, į nieką nemeta viešo akmens. Atrodytų, kad Lankauskas tik užregistruoja savo stebėjimus: taip jau gyvenime yra. Kaltintojo, priežasčių ieškotojo rolė tuomet kliūva pačiam skaitytojui. Norint nuspręsti, kodėl Lankausko žmonės atsidūrė tokioj beviltiškoj padėty, tenka rankioti autoriaus užuominas ir gilintis į "Pilkos šviesos" rinkinio potekstę-

Laisvo pasaulio skaitytojui pirmiausia gali dinksėti, kad Lankauskas kritikuoja savo aplinkos socialinę sistemą. Yra pagunda piktai kikenti į delną: va, ką komunistinė santvarka padaro žmogui! Socialistinės visuomenės statyboj paaukojamas žmogus kaip savarankus, nepakartojamas individas. Bet tokia interpretacija, kad ir ne visai klaidinga, būtų per siaura. Bęs-dami pirštu Į komunizmą kaip vienintelį pilkosios šviesos kaltininką, mes nuvertintume Lankauską kaip kūrėją. Tokiu atsakymo susiaurinimu tvirtintume, kad Lankauskas mums, šiapus uždangos gyvenantiems, neturi nieko pasakyti. O tai būtų neteisinga. Ar tai, ką autorius sako, tinka tik Vilniaus ir Kauno gyventojams? Manau, kad ne. Man atrodo, kad, apdairiau dirstelėję, išvystume pilkoj šviesoj besimuistančių žmonių ir Marųuett Parke ir Sidnėjuje.

Kas tuomet kaltas? Kas atsakingas už žmogaus pralaimėjimą pilkumai? Ar kalta "sistema"? Lankauskas lyg ir sakytų: taip, sistema. Bet nebūtinai kuri nors specifinė sistema. Kalta šių dienų civilizacija, kuri atskyrė žmogų nuo gamtos, sugrūdo į perkimštus miestus ir privertė žaisti tą neįdomų, beprasmišką žaidimą, žadėdama gerbūvio blizgučius. Kalta šio amžiaus specializacija, kuri padalija uždavinius į tokias smulkias dalis ir tuo būdu užmuša žmoguje kūrybiškumo instinktą.

Jei kalta sistema, tai dar nereiškia, kad žmogus yra visai niekuo dėta, tų negailestingų girnų sutriuškinta auka. Didelę kaltės dalį Lankauskas meta ir pačiam žmogui. Gyvenimo pilkumą sukuria civilizacija, bet ją pasirenka pats žmogus. Tiesa, pasirenka dažniausiai dar anksti gyvenime, kuomet civilizacijos kėslai į jį kaip individą dar nėra toki aiškūs, bet pasirenka pats. Žmogus parduoda save, nesiryždamas likti ištikimu tradicinėm vertybėm, iškeisdamas jas ne į naujas vertybes, bet į paprastus lengvo, patogaus ir neatsakingo gyvenimo trupinius. O tasai patogus ir nerūpestingas gyvenimas po keleto metų atsigręžia atgal Ir plaka pilka nuobodulio rykšte.

Nuotaika, kuri dvelkia į mus "Pilkos šviesos" novelėmis, yra liūdna, kone desperatiška. Ar Lankausko herojai tikrai pasmerkti neatšaukiamai pilkos beprasmybės tremčiai? Ar yra bent kiek vilties? Ar įmanoma sustabdyti tą užburtą niūrios kasdienybės karuselę?

Vilties nedaug. Tiesa, pilkieji herojai kartais guodžiasi, jog būsią geriau. Valdininkas Jūris sako savo žmonai:
— Bet rytoj, man atrodo, bus gražu. Ir mes nueisim į kiną. Tu tik neverk.
— Gerai, — tarė ji ir užsidegė cigaretę. — Aš surūkysiu kelias cigaretes ir viskas praeis.
— Rytoj mes pamatysim tą spalvotą filmą. Visi sako, kad Afrika puikiai nufilmuota ir vaizdai nepaprastai gražūs.

Bet tai tik laikinas ašarų nu-šluostymas. Nuo kelių cigarečių tas viskas nepraeis. O šviesesnis rytojus galimas tik filme. Gyvenime jo nėra.

Pilkumon nugrimzdusiems žmonėms Lankauskas išsigelbėjimo nežada. Jei vilties yra, tai tik tiems, kurie dar nespėjo galutinai išparduoti savo žmogiškų vertybių kasdienybės patogumų rinkoje. Gal būt, tokie jaunuoliai, kaip Rimvydas novelėj "Marsiečiai", nėra neatšaukiamai pasmerkti tuščio gyvenimo pilkumai. Rimvydas atsisako toleruoti lengvabūdišką gamtos naikinimą, nors dėl to ir turi palikti merginą su smagia motocik-listų draugija. Jam niekas negarantuoja pastovaus imuniteto, bet tasai jo moralinis sprendimas bent kuriam laikui nuveja savęs naikinimo grėzmę. Novelėj "Sniegas už lango" jauna studentė laiku suvokia, kad po etikete "gražu, gera ir linksma" slepiasi toji beprasmiškos kasdienybės praraja. Kai ji staiga apsisprendžia ne už tai, kas patogu, o už tai, kas teisinga, kambary ūmai pašviesėja ir lauke pradeda snigti dideliais baltais (ne pilkais!) kąsniais. Bent iki sekančios vidinės kryžkelės studentei nereikės ieškoti "gražaus gyvenimo" spalvotame filme.

Gal būtų per drąsu šiuos retus šviesesnių spalvų brūkšnius laikyti optimizmo atsvara liūdnai "Pilkos šviesos" rinkinio nuotaikai. Greičiau tuos vilties trupinius autorius paberia tam, kad pabrėžtų individo atsakomybę nužmoginančių civilizacijos jėgų akivaizdoje. Visumoje Lankausko žmogus pavaizduotas jau po kritimo: velkąs civilizacijos jungą be džiaugsmo, be prasmės, be vilties ištrinti amžiną vidinį liūdesį.

Šiame rinkinyje Lankausko literatūrinės priemonės labai tinka bendram turiniui ir nuotaikai-Lankausko stilius pasižymi žodžio taupymu, telegraminio pobūdžio pasakojimu. Jis operuoja kondensuotu stebimų faktų registravimu. Aprašomus dalykus pristato kaip bešališkas stebėtojas, vengdamas tiesiogiai įsiterpti, aiškinti, filosofuoti ir moralizuoti. Glaustoj jo prozoj nelieka vietos ilgesniems gamtos ar aplinkos aprašymams.

Veiksmo foną jis nupiešia viena kita paprasta, bet taikliai išieškota fraze. Todėl nei mėgavimosi įmantriom semantinėm konstrukcijom, nei žaidimo kalbos puošmenom pas Lankauską nėra. Tuomi jo rašymo būdas, pelnytai užsitarnavęs lakoniško stiliaus etiketę, smarkiai skiriasi nuo sąmonės srauto rašytojų ir nuo daugelio gabių jauniklių, linkusių į daugiažodę, sumodernintą romantiką.

Suradęs savitą braižą, Lankauskas pajėgia performuoti gyvenimo diktuojamus duomenis į prasmingą meninės tiesos vitražą. Rašytojų, sugebančių savo kūrinio visuma pasakyti ką nors svarbaus apie nūdienį žmogų, pas mus nėra taip jau daug. Todėl ramiai džiaugiantis "Pilkos šviesos" novelių guba, tenka pripažinti, kad Romualdas Lankauskas tvirtai tebestovi iškilesniųjų lietuvių smulkiosios prozos darbininkų gretose.
Kęst. Keblys

 
 
Sukurta: Kretingos pranciškonai