Vytautas Bieliauskas

Kazimieras
Bradūnas

Jonas
Grinius

Paulius
Jurkus

Antanas
Vaičiulaitis

Juozas
Girnius

Leonardas
Andriekus

 
   
 
PERVERSIJA, MENO VARDU ATEINANTI PDF Spausdinti El. paštas
Parašė Al. Gimantas   
Reikšti moralinį rūpestį šiuo metu atrodo lyg jau savaime konservatyvu. Kai prieš trejetą metų vienas katalikų jaunųjų sociologų buvo paprašytas pasisakyti pornografijos klausimu, buvo sulaukta atsakymo, jog jam tokį pasisakymą būtų sunku suderinti su minties laisves principu .. . Lyg būtų laisvei nusikalstama, pasisakant prieš moralės nuvertinimą! Kiek drąsiai ir atvirai, tiesiog įžūliai "vertybių kaitos" vardu vedama antimoralinė propaganda, tiek baiminamasi ar tiesiog gėdijamasi moralines vertybes ginti. Nieko nuostabaus, kad tokiomis sąlygomis "vertybių kaita" vyksta tokiu tempu, kad sunku ir sociologams ją "beiš-matuoti". Bet ir be to pakankamai visko matome, kur ji veda. Amerikos katalikų filmų įstaiga National Catholic Office for Motion Pictures (NCOMP) neseniai paskelbė, kad per trisdešimt penkeris jos gyvavimo metus pereitieji metai buvo rekordiniai dviem atžvilgiais: rekordiškai žemu vadinamųjų "šeimos" (t. y. visais atžvilgiais morališkai bepriekaiš-tinių) filmų skaičiumi ir rekordiškai aukštu visai "pasmerktųjų" filmų skaičiumi. Būtent: iš 315 filmų A-1 ("šeimos") kategorijai ši katalikų įstaiga priskyrė tik 26 filmus, atseit, 8.25 nuošimčius, gi C ("pasmerktųjų" filmų) kategorijoj rado 40, arba 12,7 nuošimčių, be to, B kategorijos (dalimis visiems nerekomenduojami) filmai siekė 48 skaičiaus, t. y. 15.24 nuošimčių. Daugiau už šios katalikų įstaigos duomenis gal pasieks viešąją opiniją neseniai dr. Benjamin Spock knygoje "Decent and Indecent" pakeltas balsas ir prieš pornografiją. Klausimas lygiai visus liečia — ne tik amerikiečius, bet ir mus. Todėl ir dedame šiuo klausimu gautąjį pasisakymą, kurio autorius nėra "specialistas", bet nėra ir "moralistas". — Red.

Vis dažniau ir garsiau besigir-dint šūkiams apie laisvę (tik labai riboti balsai primena, kad kiekviena laisvė turėtų kartu žengti ir su atsakomybės jausmu), pradedama pastebėti, kad toji laisvė vis dažniau bandoma piktnaudoti. Jos vardu, ypač vaizduojamųjų ir pritaikomųjų menų pasaulyje, neretai jau prasikiša tokios tendencijos, kurios jau nedviprasmiškai žaloja meninių vertinimų kriterijus, gerokai peršoka skonio, arba, jei norite, padorumo ribas.

Perversinis seksas jau kasdien bandomas vaizduoti visai normaliu ir būtinai toleruojamu reiškiniu. Bulvarinio skonio knygiūkštės, brošiūros, žurnalai ir laikraščiai pripildė kampinių vaistinių spaudos lentynas ar didmiesčių spaudos kioskų vitrinas. Žinoma, tokio pobūdžio geltonieji puslapiai nėra laikomi jokia meno ar kultūros apraiška. Tai pati pigiausia pornografija. Ne apie ją šie žodžiai rašomi. Jau žymiai blogesnė padėtis, kai tikrojo meno vardu ateina į mūsų tarpą tos pat rūšies pornografija, tik ji taip dailiai ir rūpestingai, net gal ir kiek maskuotai perduodama, kad net ir intelektualiniuose sluoksniuose jau pradedamas matyti tam tikras pasimetimas ir bijojimas, o gal ir savimi nepasitikėjimas tarti savąjį kritinį žodį. Lyg toje Andersono pasakos istorijoje apie gražiausius karaliaus rūbus ...

Šioje plotmėje bene blogiausia padėtis yra filmų pasaulyje. Ekraną šiuo metu pasiekia dešimtys kūrinių, kuriuose filmų statytojų drąsa gerokai viršija iki šiol priimtus ir nusistovėjusius standartus. Mažas pavyzdys — jau eilę mėnesių demonstruojamas filmas "Mid-night Cowboy". Iš pirmo žvilgsnio, regis, viskas tvarkoje. Pikantiškas siužetas, bet visi kiti filmo elementai, kaip vaidyba, efektai, karpymas, muzika — visiškai geri. Tas pats pasakytina apie gerokai išradingą režisūrą. Operatorius valdo savąją kamerą su pasigėrėjimu, žodžiu, visi filmo kūrėjai bando ieškoti meninės tiesos, regis, ją ir randa. Toks bent įspūdis sėdint kino teatre.

Bet kai išeini iš jo ir pradedi vertinti ką tik matytąjį meninį kūrinį, labai nesunkiai prieini visiškai priešingų išvadų. Pradedi suprasti, kad esi skaudžiai apgautas. Pamatai, kad tos meninės tikrovės priedanga yra pridengtas tikras purvas, purvas, purvas. Kiek ten satyros, humoro, bet tame gražiame kevale paslėptas supuvęs branduolys. Tiesa, yra ir žmogiškosios tragedijos elementų, gal net žmogiškosios sielos plonybių nagrinėjimas, gal net ir artimo meilės didžiadvasiškumas. Bet ir tai jokiu būdu galutinai nepajėgia uždengti, kad tai būta tik šydo, gal net skystokos priedangos, tenorint labai jau dailiai, gyvenimiškai ir paprastai perversinj seksą pateikti kaip normalų, pateisinamą ir visų turimą priimti kaip pilną ir neatsiejamą normalybę. Dar daugiau: norima lyg ir įrodyti, kad nenormalumus reikia priimti švelnia ir neišvengiama gyvenimo tikrove. Tokie aiškiai sugestionuojantieji kūriniai ne tik žaloja žiūrovo skonį, bet randa ir pritariančiųjų, kad meno vardu negalimi jokie varžymai. Kas daugiausia tokius filmus žiūri? Neabejojamai absoliutinę daugumą žiūrovų sudaro jaunosios kartos asmenys, aukštųjų mokyklų studentija.

Kalbama ir tikima, kad moralės žlugdymas yra visai sąmoningai planuojamas, norint laužyti sveikus tautos pagrindus. Vieni tuo kaltina komunistines jėgas, kiti tarptautinę žydi ją, dar treti masonus ir t. t. Gal taip, gal ir ne, bet dar daugiau duomenų kaltinti tik tuos pelnogaudžius, kurie be jokių skrupulų, visai neatsižvelgiant į jų priklausymą ir nepriklausymą vienoms ar kitoms politinėms idėjoms, tautybėms, religijoms ar sąjūdžiams, savuoju tikslu teturi tik nesunkų kišenių pripildymą bet kuriomis priemonėmis. Ir jei jų planuose yra Jungtinių Valstybių sunaikinimas, tai tas gali būti atsiekta tik dalinai. Juk minėto nuosmukio bacilos plinta ne tik po Vakarų kraštus, bet yra įsiveržusios ir į Rytų orbitą. Taigi, lygiomis grasoma visam pasauliui.

Ekranas, teatras šiuo metu pergyvena gal ne tiek savotišką krizę, kiek aiškią revoliuciją. Norima paminti iki šiol turėtas ir aiškiai suprastas vertybes, iškeliant nenormalybes ne kaip kokį blogį, su kuriuo reikėtų kovoti, bet kaip žmogiškojo gyvenimo nepakeičiamą dalį. štai, teko matyti New Yorko radikalaus teatro grupės "Dionysus '69" pastatymą. Labai realus, pritrenkiantis, neužmirštamas veikalo perdavimas. Bet kodėl ten turi pusė tuzino aktorių lakstyti ir vaidinti kelias scenas visiškai nuogi, tai ir šiandien sunku atsakymą rasti, žiūrovui dar vis lieka klausimas: menas tai — ar šarlatanizmas?
Al. Gimantas

 
 
Sukurta: Kretingos pranciškonai