Jojame, jojame, jojame, per dienas, per naktis, per dienas.

Jojame, jojame, jojame.

Ir dvasia visai jau pavargo, ir ilgesys — begalinis. Nebesimato kalnų, tikai retkarčiais vienišas medis. Ir bekraštės lygumos. Svetimos lūšnelės gūži ištroškusios prie užakusių šulinių. Jokio bokšto aplinkui. Ir vis tas pats reginys. Jau ir dviejų akių perdaug. Tiktai kartais nakčia atrodo kelias tarsi pažįstamas. Gali būti, kad tamsoje mes grįžtame atgal tuo pačiu keliu, kurt taip vargingai po svetima saule buvom nujoję. Gali būt. S aule čia kaitri, kaip pas mus pačiam viduvasary. Bet mes juk atsisveikinome vasarą. Moterų rūbai ilgai dar švytėjo žalumoj. Dabar be galo ilgai jojame. Turėtų būti ruduo. Bent ten, kur liūdnos moterys apie mus mąsto.

Išvertė Henrikas Nagys