Vytautas Bieliauskas

Kazimieras
Bradūnas

Jonas
Grinius

Paulius
Jurkus

Antanas
Vaičiulaitis

Juozas
Girnius

Leonardas
Andriekus

 
   
 
ŽALČIŲ GERBIMAS SENOVĖS LIETUVOJE PDF Spausdinti El. paštas
Parašė PROF. DR. J. BALYS   

Kronikos ir seni raitai, palyginti, dažnai mini, kad senovėje prūsai, žemaičiai ir lietuviai „serpentes colere“ (gyvates garbina). Čia reikia iš anksto pastebėti, kad tos gyvatės yra ne kas kita, kaip nenuodingi ir nei žmonėms, nei gyvuliams nekenksmingi žalčiai! (lot. Tropidonotus natrix). Vienintelė Lietuvoje užtinkama tikrų gyvačių rūšis (Pelias bėrus) yra netinkama namuose .laikyti ne tik todėl, kad ji nuodinga, bet svarbiausia, kad ji ilgesni laiką nepakelia nelaisvės ir būdama sugauta veik visados nieko neėda. Tuo tarpu žaltys lengvai pripranta prie žmonių, dažnai jis pats savo noru apsigyvena ūkininko namuose ar tvarte, ypač šiltose paukštidėse, ir jeigu juo šiek tiek rūpinamasi, tai gana ilgai gyvena. Gyvulių žinovas Brehmas rašo („Iliustr. Tierleben“, 2. Aufl. Bd. 7 S. 366 t.t.), tad žaltys lengvai susidraugauja su žmonėmis, jis iš tikrųjų gėriai jam duodamą pieną ir net baltintą kavą. Pažymėtina, kad senuose laikuose žalčius ir gyvates priskirdavo-'prie keturkojų gyvių, turbūt, dėl to, kad jie žeme ropoja, tad netenka stebėtis, jei seni raštai mini lietuvių garbinamas „keturkojės gyvates“.


Jau didelis žodžių gausumas, kuriais lietuviai vadina gyvates, žalčius ir pasakiškuosius slibinus rodo, kad šiems gyvūnams mūsų protėviai skyrė daug dėmesio. Štai tie vardai: 1) anginas ir angis (plg. sanskritą), 2)gyvatė, 3) gembatė, 4) glodenis ir glodena, 5) žaltys, 6) kirminas, 7) godas, 8) didalis, 9) staubūnas, 10) vyžūnas, Pavadinimus 6 ir 7 lenkiškai verčia „žmija“, o 8 iki 10 — „smok“. (žiūr.: Er. Majewski, Wąz w mowie, pojęciach i praktykach ludu naszego, „Wisla“ VI, 1892, p. 87—140, 318—371.)
Dabar pažiūrėkime, ką sako seni raštai apie žalčių gerbimą senovės Lietuvoje. (Plg. A. Nehrimg, „Globus“ 73, 1898, p. 65—7.)

Adomas Bremenietis, miręs apie 1085 m., rašė (De situ Daniae 24), kad lietuviai garbinę drakonus ir paukščius (skraidančius pasakų slibinus?) kuriems aukodavę žmones. Pirkdami juos iš vergų pirklių stropiai žiūrėdavę, kad tos aukos neturėtų kokių nors kūno ydų. Matyt, jis bus girdėjęs plačiai žinomą pasaką apie slibinus ir jiems praryti skiriamus žmones, paprastai gražuoles karalaites, na, tai ir padarė iš tos pasakos išvadą, kad lietuviai iš tikrųjų aukoja žmones kažkokiems skraidantiems žalčiams — slibinams, kaip juos pasakos vaizduoja.

Aeneas Sidvius užrašė pasakojimus Jeronimo Pragiškio, kuris kaip misionierius 1390 m. buvo Lietuvoje, kol Vytautas jo neišvarė, Mat, stropiai beapaštalaudamas, kirsdamas šventus miškus, naikindamas žmonių gerbiamus žalčius ir kt., jis sukėlė didelį liaudies nepasitenkinimą, žmonės net grasino Vytautui apleisią savo kraštą. Tada Vytautas paliepė vienuoliui išvykti iš Lietuvos. Jeronimas pasakojo: „Pirmieji lietuviai, pas kuriuos aš nuvykau, buvo žalčių garbintojai. Kiekvienas šeimos tėvas laikė žalti trobos kampe, kuriam duodavo valgių ir kai jis gulėjo sau ant šieno, prie jo melsdavosi.“ Jeronimas paliepė visus tuos žalčius užmušti ir viešai turgaus aikštėje sudeginti. Jų tarpe buvęs vienas, didesnis už visus kitus, kurio, nežiūrint pakartotinų pastangų, nepavykę sudeginti.

Dlugošas XV a. gale rašė apie aukštaičius (Kronika p. 139): „Buvo šios ypatingos dievybės... žalčiai ir gyvatės, kuriuose dievai slypi ir gyvena, kaip jie tikėjo...“ Ir apie žemaičius jis sako, kad garbinę gyvates ar žalčius (t. p. 146).

Erasmus Stella savo veikale „Antiąuitates Borussieae“ (1518) rašo apie pirmąjį prūsų karalių Vidvutą Alaną, kuris, „atkreipęs savo dėmesį į religiją, pasikvietė draugingų suduvų kunigus, o šie, kvailų prietarų įtakoje, prūsus mokė gerbti žalčius, kurie esą dievų numylėtiniai ir pasiuntiniai; jie 'maitindavo juos namuose ir aukodavo jiems, kaip namų dievams“.

Motiejus Miechovita veikale „Descripto Šarmatiarum“ (1521) rašė: Lietuviai seniau garbino kaip dievystę ugnį, miškus, žalčius... Jie maitindavo žalčius savo namuose, kaip naminius dievus ir jiems melsdavosi.“

Maletius apie 1550 m. rašė: „Lietuviai ir žemaičiai laikė žalčius įšiltai palovyje arba trobos kampe, kur stovėjo stalas. Tuos žalčius jie gerbė, tarsi jie būtų dieviškos būtybės. Tam tikru metų laiku juos kviesdavo prie aukų stalo. Žalčiai ateidavo,, užlipdavo per drobulę ant stalo, paragaudavo įvairių valgių, o tada vėl grįždavo į savo urvus. Kai žalčiai pasišalindavo, žmonės džiaugdamiesi valgydavo pirmiausia iš to indo, iš kurio žalčiai pirmiausia paragavo, tikėdamiesi, kad tais metais jiems viskas laimingai klosis. Tuo tarpu jeigu žalčiai kviečiami neateidavo arba nepaliesdavo ant stalo padėtų indų su valgiais, tada manydavo, kad tais metais juos ištiks kokios didelės nelaimės“ (De sacrificilis et idolatria veterum Livonum et Borussorum, atspausdinta 1551 m.)

Austrų diplomatas Sigismundas Herberšteinas keletą kartų buvo Lietuvoje ir Maskvoje. Jis aprašė savo kelionių įspūdžius vokiškai parašytame veikale „Moscovia“ (išėjo 1557 m. Vienoje) jis rašo apie žemaičius: „Dar ir šiandie randame daug stabmeldystės gyventojų tarpe, kurių vieni garbina ugnį, kiti medžius, kiti Saulę ir Mėnulį. Bet dar kiti savo dievus laiko namuose, tai yra kirmėles, panašias į driežus, bet didesnes ir keturkojes, juodas ir storas, apie tris pėdas ilgio; vieni jas vadina „Giowites“ (= gyvatės), kiti „Jastzuka“ (lenk. jaszczuka — driežlas), dar kiti „Szmya“ (=lenk. gyvatė). Jie turi tam tikrą nustatytą laiką, kada savo dievus maitiną: vidury pirkios padeda pieno ir patys suklaupia ant suolų; tada išlenda kirmėlės ir šnypščia į žmones, kaip supykusi žąsis, tuomet žmonės su pagarba meldžiasi prie jų. Jei atsitinka koks nepasisekimas, tai jie kaltina patys save, kad tą savo dievą negerai maitino.“ Kitoje vietoje jis rašo nebe apie žemaičius, bet Vilniaus apylinkės lietuvius. „Kai aš savo pirmosios pasiuntinystės metu iš Maskvos vėl Lietuvon į Vilnių buvau atkeliavęs, nuvykau iš ten į Trakus, už 4 mylių, norėdamas pamatyti stumbrus. Ten mano šeimininkas man pasakojo, kad jis, kelias savaites prieš man atvykstant, buvęs pas vieną miškuose gyvenantį ūkininką ir nupirkęs keletą kelmų bičių, kurias dar palikęs tam pačiam ūkininkui prižiūrėti. Tas ūkininkas turėjęs namuose vieną tokį dievą; svečias prikalbėjęs jį, kad jis turįs atsiversti prie krikščioniško Dievo ir tą savo būtybę užmušti. Kai netrukus po to šeimininkas vėl ten pat nuvykęs savo bičių pasižiūrėti, (tai atradęs ūkininką kreiva, ausies link persukta burna. Jis sakęs mano šeimininkui: „Tai tu man taip padarei ir jeigu man greit nepagelbėsi, tai aš turėsiu su savo ankstybesniu dievu vėl susitaikinti ir jį parsinešti į savo namus.“

Mažvydo (1547) ir Daukšos (1595) katekizmuose trumpai paminėta, kad kai kurie lietuviai garbina žalčius.

Jonas Krasinskis savo veikale „Polonia“ (1574) sako apie žemaičius: „Jie, kaip. ir lietuviai, garbina žalčius, kaip dievus, maitina juos savo namuose ir neša jiems, pastariesiems ant šieno gulint, aukas“ (pgl. Aeneas Silviusą).

S t r y j k o v s k i s savo kronikoj (1582) rašo apie senprūsius: „Be to, jie teikia dievišką pagarbą griaustiniui, Mėnuliui, žvaigždėtais, gyvatėms... Patrimpui buvo pastatytas stabas, kurio gerbimas tuo reiškėsi, kad laikė gyvą gyvatę, kurią pienu maitino, kad jai būtų maloniau gyventi“ (greičiausia ši žinia paimta iš G r u n a u kronikos).
Italas G u a g n i n u s iš Stryjkovskio nusirašyto į „Sarmatia Europaea descriptio“ (prakalba datuota 1578 m.) sako, kad karališkame Lavariškių kaime prie Vilniaus yra daugelis tokių, kurie gyvates garbina. Joms aukodavę gaidį (?).

St. Rostovskis cituoja tokį 1583 m. jėzuitų pranešimą: „Kai mūsiškiai (t. y. misionieriai jėzuitai) savo pamoksluose tokius papročius peikdavo, kai jie gyvulių kaulus (gal raguočių ir arklių kaukuoles. J. B.) ir kitus šio jų grubaus tikėjimo ženklus nuo adverijų ir sienų nuplėšdavo, juos kojomis trypdavo ir mesdavo ant laužo, kai jie nukirsdavo jų dieviškus ąžuolus ir šventas gyvates, su kuriomis tėvai ir vaikai jau nuo lepšio buvo susigyvenę, sutraiškydavo, tada šaukdavo stabmeldžiai, kad jų šventenybės yra išniekinamos, kad jų medžių, uolų laukų ir sodų dievai, yra sunaikinami.“ (Sooietatis Jesu histor., Vilniuje 1768, p. 118). — Žemaičių vyskupas Melchioras Giedraitis 1587 m. rašė jėzuitų ordino viršininkui, kad žemaičiai „duoda aukas griaustiniui, gyvates garbina, ąžuolus kaip šventus gerbia, mirusių vėlėms valgius deda ir daugelį panašių blogybių dėl nežinojimo daro, tatai nelaikydami nuodėme“ (t. p. 164). Vyskupo kviečiami, du jėzuitai ėmėsi su dideliu pasisekimu misijų darbo, ir tada liaudis jau lengviau pakęsdavo, kai jų šventi ąžuolai būdavo nukertami. Iš vieno seno išdubusio ąžuolo jį bekertant išlėkė pelėda — velnias, vienuolio nuomone. Jeronimas Pragiškis aną „nesudeginamą žaltį“, turbūt, irgi palaikė velniu.

Karalius Zigmantas Augustas XVI. a viename laiške rašė vysk. Maciejauskui: „Anapus Vilniaus, būtent, Žemaitijoje... neišsilavinus ir naivi liaudis garbina kaip dievus: miškus, ąžuolus, liepas, upes, akmenis, pagaliau gyvates, jiems viešai ir privačiai neša dovanas ir degina aukas.“

Ypač piktinosi žalčių gerbimu jėzuitai. Vienas jų misionierius 1604 m. rašė: „Žmonės prieina iki tokio beprotybės laipsnio, jog tiki, kad žalčiuose esanti dievybė, todėl labai rūpestingai daboja, kad kas nors nepažeistų tų, kuriuos jie laiko namuose; prietaringai tiki, kad dėl padarytos jiems skriaudos turėsią pakelti pavojus; kartais pasitaiko, pagal jų tikėjimą, kad kai kada esą randami žalčiai, pakibę prie karvių tešmenų ir be-čiulpią pieną; todėl kai kažkuris mūsiškių (t. y. vienuolių) norėjęs vieną atplėšti, tūlas žmogus veltui maldavęs, kad jį nuo to sumanymo nukreiptų, o kai to nepasiekė, tai pasigriebęs į rankas žaltį paslėpė jį bėgdamas“ (z. W. M a n n h a r d t, Letto-Preussische Gotterlehre, Riga, 1936, p 333).

Andrius Cellarius veikale „Descriptio Regni Poloniae“ (1659) rašė: „Žemaičiai 1386 m. priėmė krikščionišką tikėjimą, tačiau jie dar iki šios dienos nėra visai laisvi nuo stabmeldystės, nes jie dar ir dabar laiko pagarboje namines gyvates, kurias jie „Givoijtes“ vadina.“

Mikalojus Lietuvis, XVI. a įrodinėdamas lietuvių kilmę iš senovės romėnų, rašė apie Aesculapio kultą, kuris senojoje Romoje buvo garbinamas gyvatės pavidale, ir čia pabrėžė panašumą su lietuviais. Matyt, tada visiems buvo žinoma, kad lietuviai kokiam nors dievui laikė pašvęstą gyvatę (žaltį) ar bent gerbė šiuos roplius. Gydytojai ir vaistinės, romėnų sveikatos dievo Aesculapio įtakoje, dar ir šiandie vartoja gyvatės emblemą.

Kai kurie yra linkę manyti, kad toks lietuvių „gyvatės dievas“, kuriam rūpėjo ligonys ir žmonių sveikata ir kurį pagal 1530 m. Constitutiones Synodales dar tebegarbinę sūduviai, buvęs Aušautas. Tautosaka ir kiti patikimi šaltiniai tokio dievo buvimo nepatvirtina. Jį mini: Maletius („Ausceutum deum incolumitatis et aegritudinis“), Lukas Davidas apie 1580 m. „Auschleuts, der Gott aller Gebrechen, Krankheiten und Gesundheit“) ir P r a e t o r i u s, XVII. a. gale („Auszweitis, nach Bretkius Auszweikus, ein Gott der Kranken und Gesunden, von sweikas — gesund, sveikata — Gesundheit“).

Tad „gyvačių dievo“ sostui yra net du pretendentai: Aušautas ir Patrimpas. Liaudies tradicijos neparemia nei vieno. Praetorius rašė, kad XVII a. gale Patrimpas liaudžiai nebuvęs žinomas. Atrodo, kad visų žinių apie Patrimpą pirmas šaltinis, iš kurio jau sėmėsi visi kiti vėlyvesnį autoriai, buvo apie 1521 m. parašyta Simono G r u n a u kronika, kuria pasitikėti ar ne yra beveik skonio dalykas. Tačiau Maž. Lietuvoj yra nemaža „patrimpiškų“ vietovardžių: Potrimkai prie Šilutės, Potrempšiai prie Įsručio, daugelis kalnelių irgi turį Ši vardą. Tik neaišku, ar tie vietovardžiai yra senesni už Grunau kroniką. Kai kurie autoriai nori šiuos vardus sieti su senprūsių žodžiu trumpa — upė. Lukas Davidas sako, kad tekantieji vandenys buvę šio dievo žinioje, tad kai kieno jis laikomas ir vandens dievyste. Etnologai yra linkę šiai nuomonei pritarti, nes vandens dvasia, daugelio tautų manymų, mėgstanti pasirodyti gyvatės pavidalu. Toks įsivaizdavimas, gal būt, susidarė dėl to, nes tekantis vanduo arba išsivingiavusi upė turi panašumo su gyvate. Welsfordas žinomoje Hastingso Enciklopedijoje (XI, 421) prileidžia, kad Patrimpas- pradžioje buvęs gyvatiška vandens dievystė. Jis dar pareiškia nuomonę, kad ir Grunau teikiama žinia galinti būti nepramanyta, kai jis sako, jog Patrimpo garbei buvusi laikoma gyvatė (žaltys) dideliame ąsotyje, pridengtame javų pėdu, ir merginos (vaidilutės) ją maitindavę pienu. Mat, daugelyje tautų įvairiose pasaulio dalyse gyvačių kultas ankštai siejamas su merginomis-kunigėmis, kurios laikomos jų žmonomis. Žalčiai dažnai įsivaizduojami, kaip vėl atgijusios prosenių vėlės,'pienas yra vaikų maistas, todėl visur jis duodamas kultiškai gerbiamiems žalčiams. Ir patys žalčiai ieško ryšių su moterimis: prisiminkime mūsų pasaką apie žalčio žmoną Eglę ir gausias tarptautines pasakas apie žalčių-slibinų pagrobtas karalaites. Graikai tikėjo, kad moteris galinti pastoti nuo gyvatės dievystės, — čia greičiausia glūdi manymas, kad moteris tampa nėščia nuo gyvatės pavidale atgimusio mirusio tos kilties vyro. Senprūsių moterys, norėdamos susilaukti vaikų, melsdavęsi į išdubusiuose ąžuoluose gyvenančius žalčius, — rašė G r u n a u, jo žinią pakartojo Hartknochas 1675 m., pridėdamas, kad moterys tiems žalčiams duodavę pieno. — Vokiečiai namų gyvatą,, vadina „Unke“, gal nuo „Onkel“ — dėdė, t. y. prosenis. Gal būt, su tuo reikia sieti ir liaudies manymą apie nepaprastą žalčio gudrumą. Visoj Lietuvoj plačiai yra vartojamas priežodis „Gudrus, kaip žaltys“. Tas žalčio gudrumas greičiausiai remiasi tikėjimu į vėlės inkarnaciją žalčio pavidale.

Dabar pažiūrėkime, kokių žinių turime apie žalčių gerbimą naujaisiais laikais, ką sako tautosaka apie žalčius ir gyvates.

Praetorius apie 1690 m. rašė, kad buvę tūli žaltones, burtininkai, užsiimdinėją su žalčiais; dar jis juos vadina v e i d u l u t arba maldininks ir aprašo pora jų atliekamų būrimų, Toks veidulutis arba maldininkas nešiojosi vieną ar daugiau žalčių. „Paruošia stalą, ant jo padeda kaušelį su gėrimu ir ąsotį alaus. Veidulutis meldžiasi ir žaltys šliaužioja ant stalo. Jis staiga apibrėžia ratą aplink žaltį, kuris tada guli, kaip negyvas, kol veidulutis nepabaigia savo maldų, kurių esti daug. Tada apšlaksto žaltį alumi iš pašventinto kaušelio, po to jis pradeda judėti ir, veidulučio liepiamas, paliečia kai kuriuos valgius ir nušliaužia nuo stalo, pasinaudodamas rankšluosčiu. Veidulutis nurodo vietą, kurią žaltys turės užimti, ir malda ją pašventina. Po to žaltys toje vietoje įsikuria. Šeimininkas, kartu su vaidilučiu ir namiškiais, linksminasi ir užbaigia tą įšventinimą daug gerdami ir įvairiai pramogaudami“. (Del. Prussicae, hersg. von W. P i e r s o n , Berlin, 1871, p. 35.) Taip aprašomas namų dievystės įkurdinimas. Tai apeiga, panaši į Maletiaus anksčiau cituotą žalčių kvietimą prie stalo. Ten pat (p. 36) Praetorius aprašė ir sudėtingą būrimo apeigą su žalčiais. „Vienas vyras, tarnavęs Įsrutyje, papasakojo, kaip daugelio kaimyninių kaimų didelėje paslaptyje buvo laikomas m o n i n i n k s. Tam tikru metų laiku, paprastai pavasarį ir rudenį, tas įmonininkas sukviesdavo žmones, magiškų maldų pagalba sušaukdavo visokius žalčius ir darydavo su jais burtus. Pastatydavo stalą, padėdavo ant jo maisto ir gėrimo, įrengdavo tam tikrą vietą žalčiams ir padėdavo jiems pieno. Žalčius sukraudavo ant stalo ir jie, menininko liepiami, paliesdavo visą ten sudėtą maistą. Po to būdavo puotaujama ir daug geriama. Pavalgius kiekvienas dalyvis pasakydavo monininkui savo priešininko pavardę ir kaip jis norėtų jam pakenkti. Jeigu kuris norėdavo, kad priešininko javų laukas nukentėtų, tai w e i d e 1 e r (vėl naujas vardas!) paimdavo žaltį į savo rankas, sukalbėdavo tam tikras magiškas maldas ir išmesdavo jį per duris ar langą, tardamas šiuos žodžius: „Šmikšt per ežę...“ Po to nurodytas javų laukas būdavo krušos sunaikinamas... Jei weideler sakydavo: „Šmikšt per aruodą“, tai duonos atsargoms būdavo pakenkiama.“ Jeigu šitas būrimas nėra išgalvotas, tai jis rodo vėlyvesnį žalčių gerbimo išsigimimai piktą burtą savo artimui pakenkti, — tokių piktų žemdirbių burtų iš tikrųjų netrūksta, ypač jie yra išsivystę suomiškų tautų tarpe.

Bujakas veikale „Fauna Prussica“ (Konigsberg, 1837, p. 281) rašo: „Ūkininkas laiko ypatinga laime, jeigu žaltys ateina į jo gyvenimą,- todėl moterys mėgdavo vilioti tokį laimės nešėją į savo namus, padėdamos valgių.“

„Sutikti gyvatę, — rašė Praetorius, — žemaičiams ir Prūsų lietuviams ir dabartiniais laikais yra geras ženklas... Daugelis Lietuvoje ypač stengdavosi įsigyti gyvatę su ragais (arba „karūna“ — šviesiomis dėmėmis ant galvos J. B.). Tose vietose, kur tokios gyvatės randasi, ištempdavo jie šydą, norėdami sugauti. Joms priskiria jie didelę galią atnešti daug laimės“ (t. P. 79—80).

A. Bezzenbergeris užrašė Liobartuose tokį burtą: „Kas pakasą po Savo durų slenksčiu gyvatės (žalčio?) odą, negali būti nužavėtas“ (Litauische Forschungen, 1882, p. 70). Jei vokiečiuose „naminis žaltys“ apsigyvena po slenksčiu (tai dvasių vieta, ypač turinti ryšio su mirtimi), tai jis yra saugomas ir prižiūrimas, deda jam ten valgių ir pieno, tada jis atnešąs namams laimę ir gerbūvį (HDA VII 1140).

Vysk. Valančius rašė, kad dar neseniai žemaičių moterys ant kaklo nešiodavusios susivarstę žalčių „krames“, kurios, jų tikėjimu, apsaugodavę nuo ligų ir visokių nelaimių.
„Dar ir šiandie žemaičių lietuvių žemesnieji sluoksniai tvirtai laikosi seno stabmeldiško įsitikinimo, kad gyvatė yra sveikatą ir jėgą teikianti būtybė“ (H. Bertuleit, Das Religionswesen der alten Preussen, 1924, p. 45).

Iki pastarųjų laikų plačiai visoje Lietuvoje yra vartojamas toks vaistas: anksti pavasarį kol dar pirmas griaustinis neužgriaudė, sugauna gyvatę ir įkiša ją į bonką su degtine. Kartais gyvatę įvilioja į užtaisyto šautuvo vamzdį ir iššauna, taip užmuštą gyvatę įdeda į spiritą ar degtinę ir šį gėrimą vartoja gyvulių ir žmonių gydymui, ypač nuo pilvo negalavimų. Rytų Lietuvoje anksti pavasarį daug _kur turguose galima pirkti gyvas gyvates ir pasigaminti sau tokio vaisto. Matyt, šios prekės pareikalavimas yra nemažas ir tokia prekyba užsiimantieji „kirmėliai“ dar neseniai buvo nesunku užtikti. (Plg. „Globus“ 82, 1902, p. 291).

Daug tikėjimų, burtų ir sakmių apie žalčius ir gyvates yra dar paskutiniais dešimtmečiais surinkęs J. Elisonas su savo mokiniais ir paskelbęs „Mūsų Tautosakos“ III t. (1931), tad jų čia nekartosiu, pažymėsiu tik liaudyje plačiai randamą manymą, kad užmušus gyvatę ar žaltį, Saulė verkia, o velnias juokiasi.

P. Galaunė rašo: „Žalčių motyvo ornamentas yra vartojamas labai retai ir, kas nuostabu, beveik išimtinai kryžių pagražinimuose“ (Liet. liaudies menas, 1930, p. 28). Tuo stebėtis visiškai netenka, nes mūsų kryžiai, išsivystę iš senoviškų kapastulpių, ant kurių būdavo dedamos aukos mirusiems, turi ir daugiau senojo tikėjimo simbolių, pvz., Saulę ir Mėnulį, tad ir žaltys čia labai gerai tinka.

Nors gyvatės ir negalėjo būti laikomos kaip „narnų dievai“, tačiau ir joms lietuviai rodė tam tikro respekto, laikydami jas ypatingų jėgų kupinomis būtybėmis. Žodis „gyvatė“ greičiausiai išreiškia gyvumą, greitą judėjimą, gyvastingumą, nes ir galvą nukirtus ji dar kurį laiką rangosi, — tatai irgi galėjo atkreipti liaudies dėmesį, daryti įspūdį, tarsi būta kokia nemirtinga būtybė, taigi, dvasia ar dievystė.

*


Žalčių gerbime skiriama yra dvi formos: a) žalčių kultas pilna to žodžio prasme, kur yra žalčių dievas, žalčiai laikomi šventyklose ir ten maitinami, juos prižiūri kunigai, paprastai moterys ir b) žalčiai gerbiami tik kaip namų dvasios. Kai kurie tyrinėtojai yra linkę manyti, kad senovės lietuviai turėjo tikrą žalčių kultą, pavyzdžiui: Schraderis (Reallex, I, 23), Welsfordas (ERE, XI, 420-22), H offmann - Krayeris (HDA. VII, 1139 t.). Galimas dalykas, kad konservatyvūs lietuviai ir žalčių kultą ilgiausiai išlaikė. A. Brūcknerio nuomonė, kad žalčių gerbimas Lietuvoje esąs atsiradęs tik XV ar XVI a., neturi įtikinamų argumentų.

Vėlesniais laikais, žinoma, pasiliko ryškus tik žalčių, kaip namų dvasių, gerbimas, kuris plačiai randamas ir kitur: vokiečiuose, skandinavuose, slavuose. Ir rusų, ir vokiečių ūkininko troboje žaltys drąsiai šeimininkauja, geria pieną kartu su vaikais iš vieno dubenėlio, pasitraukia į šalį, gavęs su šaukštu į kaktą, kiek palaukęs ir vėl kiša savo gudrią galvutę. Plačiai yra randamas pasakojimas, kad kai tėvai neapsikęsdami tokį žaltį užmušė, tai pradėjo sirgti ir mirti vaikai. Lietuvoje plačiai tikima, kad ūkininko troboj gyveną žalčiai, jei jie gerai užlaikomi, atneša namams laimę, o nuskriausti keršija. Pvz., pasakojama taip: paslėpė žalčio vaikus, tai jis užnuodijo pieną; kai jam vaikus sugrąžino, tai žaltys pats sudaužė puodynes su užnuodytu pienu („Mūsų Tautosaka“ III 145—150, viso net 20 variantų iš Įvairių krašto vietų).

Žalčiai yra laikomi dievų pasiuntiniais, tarpininkais tarp žmonių ir dievysčių (plg. E. Stellą!). Vienoje senoje apeiginėje dainoje iš Daukšių apyl. randame tokį posmą:

Oi tu žalty, žaltinėli,
Dievų siuntinėli,
Veskie mane in kalnelį.
Pas mielą dievelį.

(„Lietuvių Tauta“, I, 2, p. 177.)

Visi etnologai sutartinai tvirtina, kad žalčių gerbimas yra tam tikra prosenių kulto forma, labai išplitusi visame pasaulyje, taigi, nėra tik senovės lietuvių „stabmeldiškos kvailystės“ padarinys. Daugelyje indoeuropietiškų tautų randame įsitikinimą, kad mirusiųjų vėlės pavirsta namų dvasiomis, kilties protėviai globoja savo šeimą ir rūpinasi jos gerbūviu toliau, nors jau ir mirę būdami. Matomoji jų pasirodymo forma dažniausiai yra žaltys: taip jau buvo tikima senovės indų ir helenų, o ypač ryškiai senojoje Romoje, kur namų dvasios, vadinamos „pater faimilias“ (šeimos tėvas) ir „penates“, rūpindavęsi laukų derlingumu ir šeimos prieauglium. Todėl tokių namų dvasių-žalčių gyvenamoji vieta dažnai yra palovis (vedusiųjų lova — lectus genialis, šeimos dauginimosi vieta) arba trobos kampas, krikštasuolė, garbės vieta, kur paprastai sėdi šeimos galva. Čekai ir vendai tiki, kad kiekvienas Siamas turi vyrišką ir moterišką žaltį, šeimos tėvo ir motinos reprezentantus. Jei nugaišta vyriškas žaltys — mirs šeimininkas, jei moteriškas — šeimininkė. Panašiai tiki ir bulgarai.

Mirusieji proseniai įsivaizduojami pasirodą žalčių pavidalu, gal būt, dėl to, nes įnamiai žalčiai išlenda iš savo urvų trobos asloje, kampe ar iš po slenksčio, kur jie paprastai gyvena, tarsi, palaidotų prosenių vėlės, — mat, seniau buvęs paprotys mirusius laidoti troboje prie ugniavietės. Be to, žalčiai karts nuo karto numeta seną odą, tarsi, iš naujo atgimsta, — tatai galėjo padaryti liaudžiai irgi gilaus įspūdžio.

Tad štai kuo yra paremtas žalčių gerbimas: tikėjimu į mirusių prosenių ryšių palaikymą su gyvaisiais, jų pastangomis padėti savo palikuonims, rūpinantis jų gerove, derliumi ir prieaugliumi. Tuo būdu jie pasidarė globojančiomis namų dvasiomis, o gyviesiems pasirodydami pasirinko matomą žalčių pavidalą. (Plg. Schrader, Reallexicon der indogerm. Altertumskunde, 2. Aufl., I, 23).

Augius-Augustinavičius. Pasakos iliustracija (medžio raižinys)

 
 
Sukurta: Kretingos pranciškonai