Vytautas Bieliauskas

Kazimieras
Bradūnas

Jonas
Grinius

Paulius
Jurkus

Antanas
Vaičiulaitis

Juozas
Girnius

Leonardas
Andriekus

 
   
 
Steigiamojo seimo metai PDF Spausdinti El. paštas
Parašė Dr. Kazys Grinius   
Šeimai leidus, spausdiname ištraukas iš dr. Kazio Griniaus "Atsiminimų ir minčių" rankraščio. Dedamas tekstas buvo atrinktas dr. K. Griniaus sūnaus Liūto, kuris jį šiek tiek apipavidalino.

Steigiamasis seimas


1920 m. sausio mėnesį įvyko Kauno kariuomenės riaušės, bolševikų sukilimas, kuriam vadovavo Vizgirda. Per tą maištą buvo nušautas Nemuno ledu beeinantis USA atstovybės tarnautojas Harris. Jo vardu pavadinta viena Aleksoto gatvė.

Atvažiavęs iš Marijampolės į Kauną, aš su inž. Silvestru Grinkevičium, paskiau viceministru ir Kauno univ. profesorium, nuėjome pas prez. A. Smetoną pasikalbėti, ką vyriausybė mananti daryti dėl augančio gyventojų nepasitenkinimo. Patarėme kiek galima greičiau paskelbti rinkimus į Steigiamąjį seimą. A. Smetona sutiko. Neužilgo buvo paskelbtas rinkimų įstatymas ir įvyko pilnai demokratiški rinkimai, be spaudimo iš policijos ir organizuotų teroristų pusės. Rinkimai ėjo apygardomis ir kandidatų sąrašais. Aš buvau išrinktas nuo Marijampolės apygardos.

Agitacijos dienomis aš kartą nuvažiavau į Kauną, o į Marijampolę tuo pačiu metu buvo atkeliavęs iš Kauno dr. VI. Lašas. Aš kalbėjau iš Kauno rotušės balkono. Mitingą buvo surengęs adv. Ysakas. Kalbėjo Ysakas, K. Grinius, S. Dig-rys, kun. M. Krupavičius. Mudu su Ysaku atstovavome Valstiečių sąjungos bei socialistų liaudininkų blokui, Digrys — socialdemokratams, Krupavičius — krikščionims demokratams. Mano kalba buvo nukreipta prieš krikščionis demokratus. Steigiamasis seimas, sakiau aš, turės tarp ko kita atlikti du stambius dalykus — priimti valstybės konstitucijos ir žemės reformos įstatymus. Tie įstatymai bus gyventojų jaučiami ilgus metus. Pas mus turi būti demokratinė respublika. Žemės reforma skaudžiai užkliudys dvarininkus ir kunigus. Tos dvi korporacijos nuo seniai yra susigiminiavusios ir viena kitą palaikančios. Naujas tautinis bei demokratinis lietuvių judėjimas jas kiek perskėlė. Bet kunigai, kad ir norėdami, greit nuo su-sigiminiavimo su lenkais dvarininkais nepajėgs atsiskirti. Jeigu norime tikros demokratinės konstitucijos, geros žemės reformos, kuri turi apmalšinti ir mūsų bolševikus, jeigu norime greičiau nusikratyti dvarininkų ir klebonijų išauginto lenkiškumo, tai atiduokime savo balsus ne krikščioniškiems, bet grynai demokratiniams valstiečių ir liaudininkų sąrašams. Aš žinau, kad kunigai moka maloniai, meiliai, dailiai pakalbėt, nes per pamokslus yra išsilavinę, bet žinokite, kad neviskas yra taip, kaip kalbama, nes po kunigo skvernu velnias sėdi.

Kun. M. Krupavičius įrodinėjo, kad krikščionių blokas nuoširdžiai nori ir geros konstitucijos, ir gero žemės reformos įstatymo, jis nepavydi kitoms partijoms darbo tėvynės labui. Susigiminiavimas su dvarininkais yra praeityje. Dabar kunigai yra ne mažesni lietuvių patriotai, nei Grinius.

Visus nustebino, kad A. Smetonos - A. Voldemaro - M. Yčo šalininkai, būdami valdžioje, neįvedė nė vieno savo atstovo. Tokio pat nepasisekimo susilaukė ir vadinami santariečiai (P. Leono, T. Naruševičiaus, Vacl. Sidzikausko šalininkai). Kad moterys būtų nebalsavusios, tai krikščionys demokratai būtų daug mažiau atstovų turėję. Verta paminėti, kad 1920 m. rinkimai į Steigiamąjį seimą parodė, jog lenkų buvo priskaityta palyginti labai maža balsų: iš 112 atstovų buvo išrinkti tik 3 lenkai. Tas lenkų procentas pasitvirtino ir per 1923 m. Lietuvos Respublikos gyventojų surašymą (lenkų per tą surašymą rasta 3,2 nuošimčių. — Red.). Dėl to P. O. W. 1919 m. sukilimas buvo bereikalingas, ir lenkų elementas be reikalo pretendavo į valdymą iš pusės su lietuviais, nes lietuvių buvo apie 80 nuošimčių su viršum, o lenkų vos 3 nuošimčiai.

Nors Marijampolėj medicinos praktika man sekėsi, bet reikėjo keltis į Kauną, nes 1920.V.15 buvo paskirtas pirmasis Steigiamojo seimo posėdis. Nuvažiavau į Kauną bene viena savaite anksčiau, nes reikėjo mūsų dviem frakcijom pa-siruošt, susitart su kitomis frakcijomis dėl prezidiumo sudarymo, dėl pirmojo posėdžio dienotvarkės ir dėl kitų dalykų. Visą savaitę posėdžiavome su krikščionimis demokratais, darydami projektą laikinajai konstitucijai.

1920.V.15 Miesto teatre, pirmininkaujant seniausiam amžiumi seimo nariui, sekretoriaujant jauniausiam, prasidėjo posėdis. Pirmininkė — varpininkė rašytoja Gabrielė Petkevičaitė; sekretorė taip pat pasirodė moteris (krikščionė demokratė). Žurnalistams tai buvo pasaulinė sensacija. Prezidentas Smetona, Valstybės Taryba, ministrų (visur rankrašty — mi-nisteris. — Red.) kabinetas (inž. E. Galvanausko) atsistatydina. Skiriamas naujas posėdis numatyta dienotvarke, ir Steigiamojo seimo nariai eina tokiam stambiam įvykiui įamžinti sodinti ąžuolo Žaliakalny, kur paskiau išdygo Čiurlionio galerija ir Meno mokykla. Lijo, sodinimui netiko. Gaila, kad tie ąžuolai nebuvo saugojami, rodos, nė vienas neišaugo. O gal jie buvo tautininkų išnaikinti, nes A. Smetona Lietuvos seimuose naudos lietuvių tautai nematė ir viešai tai buvo pasakęs. Aš ąžuolų sodinime nedalyvavau. Iš tų, kurie į Steigiamąjį seimą nebuvo išrinkti, susidarė opozicija seimui. Daugiausia prieš seimus agitavo tautininkai — Pažangos partija ir bolševikai. Santariečiai seimą pripažindavo.

Steigiamojo seimo VI ministrų kabinetas

Pagaliau po kelių savaičių buvo su krikščionimis demokratais valstiečių ir liaudininkų susitarta dėl ministrų kabineto: jo pirmininkas bus valstietis liaudininkas ir dar vienas ministras tos pačios grupės; du ministrai krikščioniškojo bloko; seimo pirmininkas ir einąs prezidento pareigas krikščionis demokratas, seimo vicepirmininkas valstietis liaudininkas. Po tų susitarimų valstiečių liaudininkų seimo blokas pasiūlė man ministro pirmininko vietą. Nors aš tokių aukštų tarnybų niekad nemėgdavau ir laikydavau "sunkia ir prasta služba", kaip mūsų kaimiečiai šnekėdavo, bet, demokratiškai savo žmonių grupės išrinktas, dėl principo sutikau tą vietą užimti. Tik mėnesiui po Steigiamojo seimo pirmojo posėdžio praėjus, aš pajėgiau sustatyt naują ministrų kabinetą, iš eilės VI (A. Voldemaro, M. Sleževičiaus, Pr. Dovydaičio, M. Sleževičiaus, E. Galvanausko, K. Griniaus). VI-ojo kabineto sąstatas išėjo toksai: 1. dr. K. Grinius (pirmininkas), 2. kun. dr. Jz. Purickis (užsienio reikalų), 3. inž. E. Galvanauskas (finansų ir susisiekimo), 4. K. Bizauskas (švietimo), 5. V. Karoblis (teisingumo) 6. R. Skipitis (vidaus reikalų), 7. K. Žukas (krašto apsaugos), 8. Justinas Zubrickas (kontrolierius). Viceministrai — 1. užsienio reikalų P. Klimas, 2. finansų Jonas Dobkevičius, 3. susisiekimo S. Grinkevičius, 4. švietimo Pr. Mašiotas, teisingumo J. Byla, 6. vidaus reikalų ? , 7 krašto apsaugos — ? , 8. kontrolės — ?, 9. ministro pirmininko pavaduotojas dr. kun. Jz. Purickis.

1922 m., kai VI ministrų kabinetas atsistatydino, buvo nutrauktas foto atvaizdas, kuriame matyt ministrai, viceministrai, kontrolierius, ministrų kabineto raštinės tarnautojai ir du kurjeriai. Ministrų kabineto raštinė buvo Donelaičio ir Maironio gatvių šiaurvakarinėj kertėj. Raštinės ir reikalų vedėju buvo Tadas Petkevičius, paskiau Kauno universiteto teisių fakulteto profesorius; jo padėjėju Stasys Lozoraitis, paskiau užsienio reikalų ministras, atstovas Vatikanui; sekretorius ir "Vyriausybės Žinių" redaktorius buvo V. Mašalaitis. Ministrų kabinetas posėdžiaudavo dažnai, kitą savaitę kasdien tarp 17 ir 20 valandų. Protokoluose užrašydavom tik rezoliucijas, diskusijos nebūdavo įrašomos. Mano darbas prasidėdavo 9 vai. ryto, tęsdavosi iki 14 vai., o vakare nuo 17 iki 20 vai. Dažnai reikėdavo būti ir seime atsakinėti į paklausimus, į interpeliacijas, davinėt paaiškinimų įvairiais svarstomais įstatymų sumanymais; be to, reikėdavo dalyvaut seimo komisijų posėdžiuose, o raštinėj atsirasdavo įvairių klientų, užsieniečių lankytojų, kitų valstybių atstovų. Nemaža laiko užimdavo oficialūs baliai, faifoklokai, lan-čai, šokių vakarai, įvairios viešosios iškilmės.

Ministro pirmininko žinioje buvo ir vyriausybės leidžiamas dienraštis, tuomet vardu "Lietuva". Jo redaktorium radau pradedantį rašytoją Balį Sruogą. Su redaktorium reikėdavo kone kas rytas pasikalbėti ir duoti temų ir medžiagos vedamiesiems straipsniams. B. Sruoga tuomet dar neturėjo savo visai subrendusio politinio nusistatymo.

Ministrų kelionės po Lietuvą

Būdamas ministru pirmininku, buvau nusistatęs aplankyt bent visus Lietuvos apskrities miestus ir viešuose mitinguose paaiškint Lietuvos Respublikos padėtį, atsakyt į susirinkusių paklausimus. Kartu su manim dar keliaudavo arba R. Skipitis, arba Jon. Dobkevičius. Spėjau aplankyt šiuos miestus: 1. Zarasus, 2. Biržus, 3. Pasvalį, 4. Alytų, 5. Lazdijus, 6. Vilkaviškį, 7. Marijampolę, 8. Tauragę, 9. Telšius, 10. Mažeikius, 11. Kretingą (?), 12. Šiaulius, 13. Panevėžį, 14. Ukmergę, 15. Kaišiadoris, 17. Kėdainius, 18. Rokiškį. Nesuspėjau apvažiuoti Raseinių ir Šakių, apie Kretingą abejoju, ar buvau ar ne.

Mitingų temos būdavo labai įvairios — reikalingumas žemės reformos, kariuomenės, gerų kelių; apsidraudimas nuo ugnies, nuo ligų; kodėl nesusitaikome su Lenkija; ką veikia ministrai ir valdininkai, ar ne perdaug jie gauna algų; ką veikia Steigiamasis seimas; kam reikalingas prezidentas, ar negeriau būtų turėt karalius arba didysis kunigaikštis; ar naudinga savintis ir kitiems leisti eikvoti, naikinti, grobti valstybės turtą; ką gera duoda nepriklausoma valstybė; ar žmonėms geriau buvo gyventi caro valdžiai esant; kodėl mūsų bolševikai drumsčia tvarką ir kaip su jais kovot ir kt. Svarbiausias tokių ekskursijų tikslas buvo tas, kad žmonės geriau suprastų demokratinę šalies valdymo santvarką ir apsiprastų su ja, kad nesiilgėtų caro valdžios. Tuo pačiu metu Smetona - Voldemaras ir jų šalininkai spaudoj ir susirinkimuose propaguodavo monarchinę santvarką, pasišaukdami istoriją į pagalbą. Žiūrėkit, ar ne kunigaikščiai ir karaliai valdydavo senovėj Lietuvą, — rašinėdavo jie, nutylėdami, kad pas mus karaliai kaip tik senovėj nedaug valios teturėdavo, nes bajorų seimai su savo "liberum veto" ilgus šimtmečius karalius buvo visai suvaržę. Mūsų lietuvių senovė su tikrais monarchais buvo tik iki susifederavimo su Lenkija, o XV-XVIII šimtmečiais buvo pereita prie demokratinės tvarkos.

O bolševikai iš pakampių vėl erzino beturčius, klaidingai įrodinėdami, kad beturčiams bus visai pakenčiamas ir net labai geras gyvenimas, kai bus išnaikinti buržujai (visuomenės sluoksnių kovoje) ir visi darbo įrankiai pereis į valstybės rankas, t. y. kai bus ne daugelis, bet vienas valstybėj (ir net visame pasaulyj) didžiulis kapitalistas, užmiršdami, kad tas proletariato diktatorius, turėdamas visus turtus, padarys gyventojus vergais ir baudžiauninkais. Beturčiai suvilioti viltim, kad jie bus ponai, nesusiprasdavo, kad valdyt kitus yra sunkus darbas ir kad tam yra reikalingas ilgesnis išsilavinimas ir mokslas. Neišmintingi, nemokšos valdytojai yra tikra nelaimė: jie veda šalį prie skurdo, bado, elgetavimo ir maro.

Šie klausimai vis būdavo aktualūs. Žinoma, ne visi į mūsų mitingus ateidavo, ne visi suprasdavo, kas kalbama, ne visi sutikdavo su oratoriais. Aišku, kad mūsų propagandos demokratinei valstybės valdymo santvarkai sustip-rint buvo toli gražu per maža, nes kai 1926 m. atėjo krizė demokratijai, kai 1928 m. Smetona - Voldemaras paleido seimą, kai savivaldybės buvo padarytos nedemokratinėmis, bet oligarchinėmis, kai prezidento rinkimai buvo suklastoti, kai valstybės valdymas buvo atliekamas diktatūrinių priemonių pagalba, kai buvo atsiradęs pataikūnų seimas, kai būdavo siekiama prezidentą Smetoną pamažu paversti karalium Mindaugu III (Mindaugas I buvo užmuštas 1263 m., Mindaugas II — tai nepavykęs Lietuvos karalius Urachas, o Mindaugas III — tai A. Smetona, trečiuoju kartu klastos būdais išrinktas prezidentu), tai gyventojai tokioms novalijoms atremti nebuvo tinkamai paruošti ir atstatyti demokratiją nepajėgė, nors buvo bandyti ir keli sukilimai (Pajaujo, Plečkaičio).

Susitarimas su Sovietų Socialistinių Respublikų Sąjunga

Steigiamajam seimui pradėjus dirbti, jau ėjo darybos Maskvoje dėl taikos sutarties su S. S. R. S. (rus. SSSR). Karo žygiai buvo sustabdyti. Lietuvių taikos delegacija, vadovaujama inž. T. Naruševičiaus - Noraus, sėdėjo Maskvoj ir matomai tebebaigė derybas. Dar V (E. Galvanausko) ministrų kabineto užsienio reikalų ministras A. Voldemaras kartas nuo karto informuodavo seimo frakcijų atstovus apie tos taikos konferencijos eigą. SSSR delegacijai vadovavo Joffe, kuris 1918 m. buvo užbaigęs Lietuvos Brastos taikos konferenciją su Vokietija ir Austrija ir buvo atidavęs Rusijos dalis net iki Dono Rostovo.

Kartą A. Voldemaro sukviestame frakcijų atstovų posėdyje pranešimą darė Lietuvos štabo viršininkas pulk. Klesčinskis (rusas, tur būt, iš gudų), sugrįžęs iš Maskvos ir tenai išsikalbėjęs su bolševikų aukštuoju karininku generolu Rylskiu, Kleščinskio karo akademijos bendramoksliu. Klesčinskis konfidencialiai pasakojo, kad Sovietų Sąjunga jau turi paruošusi didžiulę armiją, kuri neužilgo iš šiaurės ir iš pietų eis į Varšuvą. Lietuva tuojau turinti mobilizuotis ir ginkluotis, kad parengtų bent 40,000 karių armiją, nes kitaip ar nuo Sovietų, ar nuo Lenkijos neapgins savo sienų ir gali nustoti nepriklausomybės. Kleščinskio nuomone, 40,000 karių Lietuva galinti parengti, tik reikia tas darbas tuojau pradėti ir labai skubėti. Susirinkusieji Kleščinskio išmintingo patarimo nepaklausė. Prasidėjus deryboms su Sovietais ir karo žygiams sustojus, kaip man buvo dr. R. Šliūpo papasakota, krašto apsaugos ministras A. Merkis taupumo sumetimais ėmė tuojau mažinti ir taip nedidelę Lietuvos kariuomenę. Jei 1920 m. pradžioj gen. Nissel Lietuvoj rado 10,000 durtuvų, tai Steigiamajam seimui susirinkus, gegužės mėn. pabaigoj, buvo ne daugiau kaip 7000 durtuvų. Iždas buvo tuščias, nes E. Galvanausko linų sąskaiton iš Tilden-Smito gautas avansas, išmokant 3 mėnesius neduotos valdininkams algos, buvo baigiamas. Pažadėta iš SSSR 3 mil. aukso rublių atsiskyrimo kompensacija buvo dar negauta. Neprityrę seimo nariai, bijodami finansinių sunkumų, nedrįso remti siūlomo armijos didinimo. Ta klaida paskiau davė Lietuvai daug nelaimių.

Pagaliau 1920.VII.12 buvo pasirašyt* taikos ir nepriklausomybės pripažinimo sutartis su Sovietais. Tai buvo labai svarbus Lietuvai aktas, kuris, atiduodamas Lietuvai Vilniją su Gardinu, paaštrino santykius su Lenkija. Slaptas su SSSR sutarties priedas, kad nepriklausoma Lietuva 1920 m. praleis per Vilniją Sovietų armiją, buvo nedraugiškas Lenkijai žygis. Ta sutartimi nustatytos ribos Lietuvai nustatė ateities politiką. Gauti 3 milijonai aukso rublių sudarė pagrindą nepriklausomos Lietuvos naujai valiutai. Bet nevisos tos sutarties dalys buvo per 20 nepriklausomybės metų įvykdytos. Numatyta teritorija nebuvo visa užvaldyta. 3000 ha Sovietų pažadėto Lietuvai miško nebuvo gauta. Nežiūrint to, laimingai 1920.VII.12 užbaigta sutartis su Sovietais laikytina bene svarbiausiu per anksti pasimirusio patrioto inž. T. Naruševičiaus - Noraus tėvynei atlikti darbu.
Ta sutartis buvo mano pasirašyta, nors jos pravedimas buvo daugiausia V min. kabineto darbas. Tos sutarties sudarymo garbės dalis tenka ir V kabineto užsienio reikalų ministrui prof. A. Voldemarui. Šiai sutarčiai sudaryti tiesa tada buvo palankios Lietuvai sąlygos: Sovietų Sąjunga rengėsi pabaigti sąskaitas su Lenkija, kuri tuomet buvo užėmusi Kijevą, kad galėtų visu smarkumu po to pulti "baltąją armiją", kuri artinosi prie Maskvos (ėmė jau miestą Oriolą). Pasakodavo, kad Sovietų Sąjungos siekimai buvo dar platesni — Lenkiją susovie-tinus, eiti į Berlyną, nes Vokietijai jau buvusi parengta Radeko vadovaujama vyriausybė.

VI Ministrų kabineto darbai

Iš galvos atsimindamas, galiu apytikriai pasakyt, kad aš buvau Lietuvos Respublikos ministru pirmininku nuo 1920.VI.19 iki 1922. II.1, arba viso iki 2 metų nepriteko apie 139 d., t. y. to režimo viešpatavimo periodas tęsėsi apie 581 d. Suprantama, kad tuo laikotarpiu Lietuvos Respublikoj įvyko svarbių įvykių, kurių reikšmė tęsėsi ir po mano kabineto atsistatydinimo. Vieni tų įvykių buvo lietuvių tautai naudingi, o kiti žalingi. Prie naudingųjų dedu šiuos:
1. Pasirašymas su Sovietų Sąjunga taikos sutarties 1920.VII.12 — karo su Sovietija užbaigimas. 2. Sovietų Sąjungos atsisakymas Lietuvos naudai nuo tam tikros teritorijos. 3. Pripažinimas Lietuvai nepriklausomybės. 4. Gavimas iš Sovietų Sąjungos 3 mil. aukso rublių kompensacijos, kurios kapitalas davė pagrindą Lietuvos valiutai įsivesti. 5. Įstojimas į Tautų Sąjungos narius. 6. Atvirų karo žygių su Lenkija sustabdymas. 7 Neutralios juostos tarp Lenkijos ir Lietuvos valdomų teritorijų pravedimas. 8. Atsisakymas nuo siūlomo plebiscito Vilnijos priklausomybei spręsti. 9. Lietuvos izoliavimas nuo Lenkijos. 10. Užėmimas ir išlaikymas Lietuvos valdžioj Žaslių, Vievio, Giedraičių, Širvintų sričių, t. y. prisiartinimas prie Vilniaus. 11. Neatviro partizanų karo su lenkais suorganizavimas ir palaikymas. 12. Želigovskio puolimų atmušimas. 13. Optantų iš Sovietijos grąžinimas. 14. Paraližavimas ekonominėmis, socialinėmis, propagandos ir policinėmis priemonėmis bolševikų judėjimo Lietuvos Respublikoj. 15. Žemės reformos ir konstitucijos įstatymų projektų paruošimas; Kauno universiteto atidarymo paruošimas. (Žemės dalijimas buv. kariams ėjo dar neišėjus Steigiamojo seimo įstatymui). 16. Palangos su Šventosios žiotimis susigrąžinimas iš Latvijos arbitražo keliu (Simp-sonas) ir priėjimas prie Baltijos jūros. 17. Rengimas propagandos Lietuvos naudai Vilniaus pusėj, Vilnijos lietuvių ir jų įstaigų palaikymas. 18. Valstybinės paskolos Amerikoj ir Lie-

M. Stankūnienė GEGUŽĖ (medžio raižinys)

tuvoj suruošimas ir Amerikos lietuvių kapitalų Lietuvon plaukimas. 19. Metinių biudžetų per Steigiamąjį seimą pravedimas ir valstybinių finansų aptvarkymas. 20. Apsigynimo nuo lenkų galimos invazijos visos tautos jėgomis organizavimas (Lietuvos Gynimo Komitetas). 21 Vilniaus ir Vilnijos Lietuvos rankose per 75 dienas išlaikymas. 22 Suvalkų sutarties su Lenkais pasirašymas. 23. Galvijų maro ir choleros epidemijų nugalėjimas. 24. Rūpesčiai dėl pripažinimo Lietuvos nepriklausomybės de jure ir de facto įvairiose valstybėse. 25. Vidinio apsitvarkymo pažanga — mokyklų, policijos, mokesčių bei valstybinių pajamų, kariuomenės, šaulių sąjungos, teisingumo organų, savivaldybių, geležinkelių ir kitokio susisiekimo, kooperatyvų, bendrovių, draugijų, ligoninių ir sanatorijos. 26.
 Spaudos gausėjimas ir apsitvar-kymas.

Tarp žalingųjų lietuvių tautai atsitikimų 1920.VI.19 - 1922.II.1 paminėtini: 1. Vilniaus palikimas 1920.X.9. 2. Pralaimėjimas su lenkais mūšio ties Gibais. 3. Ginčo pralaimėjimas Tautų Sąjungoj dėl Vilnijos. 4. Nustojimas Alūkstos krašto Latvijos naudai. 5. Susikompromitavimas negražiomis aferomis mano kabineto ministro kun. dr. Jz. Purickio. 6. Amerikos lietuvių nusivylimas nepriklausoma Lietuva, nes jų siunčiami Lietuvon kapitalai buvo daugiausia blogai sunaudoti. 7. Perdaug nusileista Vokietijai, kai buvo iškilęs karo nuostolių atlyginimo klausimas. Vokiečiai pasiūlė į atlyginimą įskaityti 110 mil. reichsmarkių, kurias Vokietija buvo paskolinusi besikuriančiai Lietuvai 1919 m. Mano kabinetas sutiko. Čia negerai buvo tai, kad nukentėjusieji nuo karo nieko negavo, o 110 mil. teko Lietuvos valstybei. Žmonės buvo pačios Lietuvos vidaus reikalų ministro paakinti pristatyti dėl karo atsiradusiems nuostoliams sąskaitas ir įrodymus. Tokios medžiagos buvo prisirinkęs pilnas kambarys, ir valdininkų esamas aparatas nepajėgė greitu laiku tą medžiagą išnagrinėti. Į tai atsižvelgdamas, ministrų kabinetas nutarė priimt Vokietijos pasiūlymą. Vokiečiai mūsų sunkumus tuo reikalu žinojo ir nesutiko didesnių reparacijų mokėti. Karo nuostolių apskaičiavimas būtų brangiai atsiėjęs ir nežinia, ar jisai būtų buvęs įvykdytas.

 
 
Sukurta: Kretingos pranciškonai