Vytautas Bieliauskas

Kazimieras
Bradūnas

Jonas
Grinius

Paulius
Jurkus

Antanas
Vaičiulaitis

Juozas
Girnius

Leonardas
Andriekus

 
   
 
G. VERDI "LIKIMO GALIA" PDF Spausdinti El. paštas
Parašė VLADAS JAKUBĖNAS   
1970 m. Čikagos lietuvių operos premjera

Šių metų Čikagos lietuvių operos pastatymui paruošti ir pravesti buvo pakviestas mūsų žymus dirigentas Vytautas Marijošius, Hartforde profesoriaująs Hartt College of Music. Kol Čikagoje gyveno A. Kučiūnas, per 13 metų vadovavęs Čikagos lietuvių operai, nebuvo klausimo dėl dirigento. Jam iškeliavus į tolimą Seat-tle miestą, Pacifiko pakrantėj, tenykščio universiteto muzikos departamento operos klasės vadovu, natūraliai iškilo dirigento pasirinkimo klausimas. Buvo prisiminta, kad kitoje JAV pusėje, Atlanto pakraštyje, gyvena ir veikia pasižymėjęs buv. Kauno ir Vilniaus operos dirigentas.

Vytauto Marijošiaus iškilimą į dirigentus prisimenu iš betarpiškų atsiminimų, kuriuos dabar buvo progos kiek papildyti ir iš jo paties. Man grįžus 1932 m. iš Berlyno studijų ir įsikūrus Kaune, V. Marijošius buvo jau žinomas kaip gabus operos akompanuotojas, atsikėlęs į Kauną iš Klaipėdos muzikos mokyklos, kur buvo studijavęs čelę. 1934 gegužės mėn. tuolaikinio direktoriaus A. Olekos-Žilinsko iniciatyva, pritariant dirigentui M. Bukšai, buvo apsispręsta ieškoti dirigentų prieauglio ir apsistota ties V. Marijošiumi.

Suteikus laiko pasiruošti, jam buvo duotas uždaras bandomasis spektaklis — Rims-kio Korsakovo opera "Šaitanas". Spektalis buvo pusiau statinis, bet su pilnu orkestru, solistai ir choristai sėdėjo scenoje. Puikiai praėjus šiam bandymui, švietimo ministerija paskyrė stipendiją, ir vasaros atostogoms jaunasis dirigentas išvyko į Vakarų Europą pasižvalgyti po operos teatrus. Tų pačių metų rudenį įvyko pirmas V. Marijošiaus viešas pasirodymas prieš Kauno publiką, pravedant operą "Trubadūras". Tą spektaklį gerai prisimenu, teko jį ir recenzuoti. Įspūdis buvo didelis ir vienbalsis: čia esama tikro gimusio dirigento! Marijošiaus diriguojama opera ne tik sklandžiai praėjo, bet ir visas veikalas įgavo kiek kitokio, gyvesnio ir spalvingesnio charakterio. Bet jaunas dirigentas parodė kūrybinės iniciatyvos ir ne visai savo naudai: pagal savo skonį jis vėliau įvedė pakeitimų savo diriguojamoje operoje tiek tempų, tiek kupiūrų atžvilgiu, o tai užgavo veteraną M. Bukšą, anksčiau "Trubadūrą" paruošusį. Todėl ilgesnį laiką Marijošiaus repertuare ši opera pasiliko vienintelė.

Kipras Petrauskas, jauno talento draugas ir rėmėjas, tuo laiku buvo užsienio gastrolėse. Kai sugrįžęs pasiklausė "Trubadūro" ir susipažino su padėtimi, jis savo sprendžiamo balso operos reikaluose dėka greitu laiku V. Marijošiui perdavė diriguoti šias operas: "Rigoletto", dirigentui ypač sunkią "Toską" ir "Lohengriną", kuriose visose jis taip pat sėkmingai pasirodė.

1936 m. vasarą, gavęs švietimo ministerijos paramą, V. Marijošius vėl išvyko į Vakarų Europą, kur turėjo progos stebėti įvairių didžiųjų operos teatrų repeticijas. Tos kelionės įspūdžių išvada jo buvo pareikšta švietimo ministerijoje: "Pagal tai, ką mačiau Vakarų Europoje, supratau, kad dirigento pareigoms turiu per mažai žinių. Noriu važiuoti studijuoti". Tuolaikinis švietimo ministras J. Tonkūnas ir didelis muzikos mylėtojas viceministras K. Masiliūnas šį V. Marijošiaus nusistatymą priėmė palankiai. Tačiau Kipras Petrauskas į jo iškelto jauno dirigento pasiryžimą porai metų palikti teatrą ir važiuoti užsienin studijuoti reagavo giliu užsigavimu. Jųdviejų šiaip draugiški santykiai buvo visai nutrūkę per visą V. Marijošiaus studijų laiką.

Studijų vieta buvo pasirinkta Praha. Keletas priežasčių tai lėmė. St. Šimkus, steigiant Klaipėdos konservatoriją, buvo pasamdęs čekų muzikų grupę, sudariusią garsųjį "čekų nonetą"; bendraudamas su mokytojais, V. Marijošius buvo pramokęs čekų kalbos. Praha tuo laiku buvo pasidariusi kone didžiausiu vidurinės Europos muzikos centru, Berlyno reikšmei sumažėjus po Hitlerio įsigalėjimo, o Vienai tebemerdint po Austrijos imperijos sugriuvimo. Prahon V. Ma-rijošių lenkė jos turtingas muzikos gyvenimas, aukšto lygio operos bei dirigavimo klasė konservatorijoje, o taip pat ir klestintis Narodni Di-vadlo operos teatras. Dvejus metus jis pasinėrė įdomiose, daug naujo teikiančiose studijose, koncentruodamasis į dirigavimą ir operos klasę, bet plačiai eidamas ir teoretinius dalykus.

Sugrįžęs tėvynėn, V. Marijošius netrukus pasirodė su savo pirmu pastatymu — G. Verdi "Otelio'. Įspūdžio būta didelio. Pirmą kartą Kauno valstybinėje operoje pamatėme pastatymą, kuriame nuo pradžios iki galo buvo juntama dirigento valia; kūrinys nebuvo vien įspūdingai pravestas — jis buvo iš pagrindo lyg atkurtas. Dirigento poveikis jautėsi visur; A. Dambrauskaitės Desdemona buvo lyg naujas žygis jos plėtotėje — nuo šios operos ji iškilo į primadonas. Po imponuojančios premjeros įvyko ir jaudinantis V. Marijošiaus susitaikymas su K. Petrausku; "Otelio" berepetuojant, Kipras nors ir dainavo, bet santykiai su dirigentu dar tebebuvo įtempti. Suprantama, V. Marijošius jau nebebuvo "akompanuotojas su teise diriguoti"; jis buvo paskirtas vyriausiu dirigentu ir meno vadovu.

Kiti iki 1944 metų įvykdyti V. Marijošiaus darbai: atnaujintas "Lohengrinas", irgi pateiktas gerokai nauja šviesa, su vėl iškilusia Dambrauskaite Elzos rolėje. Vėliau, bendradarbiaujant su autorium, buvo pastatyta kiek perkomponuo-ta ir sutrumpinta J. Karnavičiaus "Gražina", nustebinusi tada savo žymiai pagerėjusia vimma, bet praėjusi mažiau pastebėta, artėjant karui ir rusų okupacijai. Šią versiją matėme ir Čikagoje.

Amerikoje V. Marijošių laukė savotiškas likimas. Atvykęs kaip vargonininkas į New Bri-taino lietuvišką parapiją, jis užėjo į gretimo Hartfordo miesto konservatoriją. Ši didelė mokykla garsėjo savo operos klase, kurios pastatymus dirigavo pats direktorius. Geras pastatymų paruošėjas ten buvo reikalingas. V. Marijošiui buvo suruošti įvairūs bandymai, tarp jų — pa-diriguoti su mokinių orkestru porą veikalų. Jo priėmimą į konservatorijos mokomąjį personalą bus nulėmusi, be jo itin teigiamų pasirodymų bandymuose, dar viena aplinkybė — jo psichologinė orientacija. Jis parodė susidomėjimą paruošti operos pastatymus ir vesti kitas atsakingas klases, bet. . . pareiškė aiškiai nesidomįs operos dirigavimu. Pakvietus dirbti, jo pareigos ir prestižas greitai augo: operos klasė, dirigavimo bei partitūrų skaitymo klasė, vokalinio repertuaro klasė ir t. t. Buvo sudarytos sąlygos įgyti doktoratui, pagaliau pasiektas pilno profesoriaus titulas ir paskyrimas viso vad. "pritaikomojo meno" departamento vedėju. Teko pačiam daug studijuoti, gilinti žinias toli gražu ne vien operos srityje; vedant orkestro klasę su pažengusių mokinių orkestru, reikėjo plačiai pažinti simfoninę literatūrą, taipgi susipažinti su moderninėmis meno srovėmis, kaip dvylikos tonų sistema, elektroninė muzika ir kt. Atsirado progų ir diriguoti už mokyklos sienų, vasaros festivaliuose, mokyklose, simf. orkestruose; lietuviams kviečiant — ir Čikagoje. Ir . . . anekdotiška: ta sritis, su kuria 1938 m. jaunas V. Marijošius nustebino Kauno publiką ir muzikus — savarankiškai, su individualiu antspaudu paruošti ir įvykdyti operų pastatymus, — pasiliko jam uždaryta Hartfordo konservatorijoje. V. Marijošius diriguoja mokyklinius operos klasės pastatymus, daugiausia operų ištraukas su pilnu mokinių orkestru. Tačiau vieši pilnų operų spektakliai, kurių pastatoma pora per sezoną, eina lyg atskiros organizacijos "Hartford Opera Guild" vardu. Tuos spektaklius paruošia V. Marijošiaus vedama operos klasė, bet tebediriguo-ja konservatorijos direktorius.

1970 m. Vytautui Marijošiui likimas lėmė pastatyti ir padiriguoti operą vėl tarp lietuvių. "Likimo galia" (La Forza del Destino) yra nepaprastai gražių muzikinių turtų Verdžio (Verdi) opera, garsi savo arijomis, bet rečiau statoma, nes gan sunki dainininkams ir originalo tekste gerokai ilga. Pagarba Verdžio vardui trukdo ją trumpinti, ypač Italijoje. Mūsų pastatyme ji buvo sutrumpinta iki unijos reikalaujamo mažiau trijų valandų ilgio; meno požiūriu šis sprendimas buvo pilnai patenkinamas ir sudarė užbaigtą visumą.

Veikalo pasirinkimas buvo vykęs; operos personažai atitiko mūsų svarbiuosius solistus. Maestro Marijošiui tą operą paruošti padėjo tai, kad šiemet jis buvo gavęs atostoginius metus.

Premjeros beklausant, nejučiomis prisiminė 1938 m. ir kauniškis "Otelio". Nuo pirmųjų "Likimo galios" scenų buvo jaučiama, kad spektaklį ruošė kruopšti ranka, ieškojusi spalvingumo, detalių išlyginimo bei suderinimo ir vieningos visumos. Šiaip nereikėtų užmiršti, kad mūsų operos kolektyvas gyvuoja jau 13 metų ir A. Kučiūno vadovybėje yra įvykdęs nemažai gražių ir nelengvų pastatymų. Vis dėlto buvo aiškus įspūdis — įnešta kažkas naujo ir gražaus; V. Marijošiui pavyko sumažinti neišvengiamus mėgėjiškumo likučius ir padidinti profesionalizmo pradą. Ypač tai buvo jaučiama choro skambesyje, kur atsirado dar negirdėtas skambesio išlyginimas, ypač "pianissimo" vietose; gerokai pagerėjo dikcija. Vienuolių scenoje skambesio išbalansavimas tarp "piano", laipsniško kilimo ar staigių kontrastų buvo tikrai vertas profesinio teatro; be gražių detalių, jautėsi harmoningas visumos planas. Žaisminga "rataplan" scena praėjo puikiu ritminiu tikslumu, be jokių jaučiamų pastangų iš dirigento. V. Marijošiaus mostai — ekonomiški, tikslūs, su gausiais, nors diskretiškais įstojimų parodymais tiek chorui, tiek solistams. Sumažintas orkestras buvo kiek kitokio sąstato. Buvo tik vienas kontrabasas, kuris siaurame kampe vis dėlto galėjo naudoti visą trauktuvo ilgį; toje pačioje vietoje sėdint dviems, jie grodavo "pusštrichiais". Sumažinus vieną pirmą smuiką, buvo pridėtas antras fagotas, ypač svarbus kai kuriose šios operos vietose. Vis dėlto, kur buvo reikalinga (pvz., operos užbaigoje), pavyko iš stygininkų grupės išgauti harmoningą "pianissimo" skambesį, o tai, jų mažai turint, yra ypač sunku. Variniai pučiamieji, vykusiai redukuoti, ir mušamieji gan daug vartojami šioje operoje dramatiškose vietose; vis dėlto, girdėjus du spektaklius iš skirtingų salės vietų, neteko pastebėti solistų slopinamo efekto, kuris šiaip dažnai pasitaiko mažesnėse salėse, kur tegalima vartoti sumažintą orkestrą, patalpintą arti publikos. Kukliomis mūsų sąlygomis buvo pasiektas tikrai geras skambesio išbalansavimas.
Dirigento įtaka buvo jaučiama ir solistuose. Danutei Stankaitytei iš trijų jos dainuotų Leonorų — "Trubadūre", "Fidelio" ir dabar "Likimo galioje" — ši paskutinioji, gal būt, geriausiai tinka; šiame vaidmenyje ji pakilo aukščiau jos bet kada pasiekto lygio. Jos dainavimas buvo išlygintas, su daugeliu gražių "piano", su muzikaliu įsijautimu, laisvomis aukštomis gaidomis ir atskirose ryškiose vietose su jai nevisai įprasta aiškia dikcija. Visas Leonoros vaidmuo ir su ja susijusi muzika yra kompozitoriaus apjungta kažkokia bendra, tragizmo kupina linija, nors jis nevartoja vagneriškų leitmotyvų. Tą D. Stankaitytei pavyko perduoti tiek santūria, bet įtikinančia vaidyba, tiek, svarbiausia, savo šiltu ir jausmingu dainavimu.
Stasiui Barui Don Aivaro rolė iš esmės yra dėkinga. Čia jis turi progos parodyti ir savo galingai skambantį balsą, ir savo neabejotinus vaidybos gabumus; ypač jo stipri "nebylioji" vaidyba, visa kūno poza išreiškiant dramatinį momentą. Gaila, kad po įtemptos Australijos kelionės, ten pergyvento susirgimo ir negalavimo visą paskutinę savaitę prieš premjerą St. Baras operos premjeroje nebuvo savo pilnai pajėgios formos. Tai pasireiškė ne bendra balso jėga, ne aukštose gaidose, kurios skambėjo grynai ir stipriai, bet "mezza voce" ir "piano" epizoduose, kur jautėsi intonacinių sunkumų, dingstančių, melodijos linijai persikeliant į aukštesnį registrą. Didžioji Don Aivaro solo arija šiuo atžvilgiu turi ypatingų sunkumų: jos pradžioje orkestras turi lengvą, "pizzicato" pobūdžio akompanimentą, gi dainininkui tenka nelengva melodinė linija. Tas pats galioja ir duetui su Don Carlo (Baras ir Brazis), kur iš orkestro palydos scenoje tegirdėti du pasikartoją bosiniai smūgiai. Šiuose abiejuose epizoduose ir pasireiškė St. Baro sunkumai. Malonu pažymėti, kad paskutiniame ketvirtame spektaklyje įspūdis buvo visai kitoks: Baras buvo jau beveik visai išsilaisvinęs nuo negalavimų, ir tai teigiamai atsiliepė į minėtas lyrines vietas ir, suprantama, į visą rolę. Tuo buvo tik patvirtintas įspūdis, kad iš esmės Don Aivaro rolė St. Barui yra tinkama ir dėkinga.

Algirdui Braziui teko efektinga Leonoros brolio Don Carlo rolė. Jis buvo gerai pasiruošęs (tai nevisuomet pasitaiko); jis turėjo progos parodyti ir savo vaidybinius gabumus. Didžiose arijose buvo Braziui įprasto "šaudymo", bet, malonu pastebėti, buvo ir gražios melodijos linijos; buvo žymiai daugiau "forte" negu "piano", bet tai neprieštaravo herojinėms tos rolės savybėms. Šio pastatymo ansamblyje A. Brazis sudarė ryškų įnašą.

Jonui Vazneliui teko tauri vienuolyno vyresniojo rolė; ji nėra vadovaujama, bet operos eigoje "guardiano" nuolat užima lyg ir centrinę poziciją; jo duetas su Leonora, jai prašant prieglaudos vienuolyne, sudaro vieną iš mužikiškai vertingiausių šio veikalo epizodų. Ši rolė buvo vienas gražiausių J. Vaznelio pasirodymų. Jis buvo santūrus, išlaikytas, dainavo gražia melodijos linija, be forsavimo; jam esant scenoje, atrodė, kad jis gimęs tai rolei. Pagal operos turinį, jam faktiškai tenka užbaigti visą tragediją: Leonora miršta, sužeista už scenos taip pat mirštančio savo brolio; St. Baras (Don Aivaro) yra kankinamas dvasinių kančių, priverstinoje dvikovoje, būdamas vienuoliu, nužudęs Leonoros brolį; virš jų vyresnysis vienuolis dainuoja melancholiškai rezignacinę, puikios melodijos linijos ariją ir jau uždangai leidžiantis baigia žo-

"Likimo galios" dirigentas prof. V. Marijošius (vidury) ir solistai (iš kairės): S. Baras, J. Vaznelis, R. Mastienė, D. Stankaitytė ir A. Brazis

džiais "likimo galia". Beje, šie žodžiai neatitinka itališko originalo, kur minima sielų kelionė j dangų; tačiau nei I. Motekaitienės tikslus vertimas, nei kiti pakaitalai nedavė pakankamai kondensuoto, publiką pasiekiančio skambesio; "Likimo galia" kaip paskutiniai žodžiai buvo galop pasiūlyta dirigento V. Marijošiaus.

Malonu buvo išgirsti Kauno ir Vilniaus operos veteraną (ten jis buvo vienas jaunesniųjų solistų) — Vladą Baltrušaitį. 1957 m. per pirmą lietuvių operos pastatymą Čikagoje jį girdėjome kaip Rigolettą. Būdamas Čikagos Vyrų choro dirigentu, jis tada pirmas buvo sumanęs pastatyti operą "Rigoletto", kurioje dalyvauja tik vyrų choras. Vėliau jis išvyko įš Čikagos ir tik prieš keletą metų sugrįžo vargonin-kauti Marąuette Parko lietuvių parapijoje. VI. Baltrušaitį teko pažinti dar Lietuvoje kaip išimtinų gabumų konservatorijos mokinį, paskui gi kaip greit kylantį operos solistą, ypač charakteringose rolėse. Malonu pastebėti, kad po tiek metų pertraukos VI. Baltrušaitis dar turi balsą, kad ir nestiprų, bet pasiekiantį salę, kuriam jis sugeba suteikti įvairius tembrus pagal vaidybos reikalavimus. Komiško seno vienuolio Melitone rolėje VI. Baltrušaitis pasirodė tikras talentingas aktorius, padaręs šią rolę įdomia ir įtikinama Vytautas Nakas, atstovaująs mūsų dainininkų prieaugliui, turėjo trumpą, bet efektingą Markizo, Leonoros tėvo, rolę. Jis turi dėkingą scenišką išvaizdą, sklandžią vaidybą ir visai malonaus tembro bosą — baritoną. Gaila tik,-kad jo balsas nėra stiprus; atrodo, kad jo pajėgumas nėra pilnai išvystytas; paskutiniame spektaklyje jis dainavo drąsiau, išryškindamas gražų savo balso tembrą. Turint mintyje ir neabejotiną V. Nako muzikalumą, jo balsui plėtojantis ir stiprėjant, galim tikėtis gražaus įnašo į mūsų muzikinį gyvenimą.

Roma Mastienė sukūrė sceniškai įdomų čigonės Preziosillos vaizdą; rolė padainuota jai į-prastu aukštu muzikalumu, vaidyba grakšti ir patraukli, gal kiek per dažnai kartojanti tuos pačius judesius.

Julius Savrimas davė charakteringą keliaujančio prekiautojo tipą (balandžio 19 d. šią rolę dainavo J. Aleksiūnas) ir parodė didesnio skambumo savo balse. Currą, Leonoros tarnaitę, dainavo Genovaitė Mažeikienė; miestelio viršininko (Alcalde) rolėje išgirdome Bronių Mačiukevičių; epizodinėje chirurgo rolėje — Vaclovą Momkų.

Petro Maželio režisūra — sklandi ir natūrali. Kaip teko girdėti, režisūros klausimai buvo iš anksto suderinti pasitarimuose su dirigentu V. Marijošiumi — pasiekta pilna harmonija. Kai kurie solistai, ypač D. Stankaitytė, rodė pažangos sceninio laikymosi atžvilgiu; gana natūraliai ir planingai buvo sutvarkytos choro scenos. III veiksmo karas buvo parodytas lyg simboliškai, be jokių tendencijų į masinį realizmą: scenos užpakalyje išvydome keletą gražiomis uniformomis kardais besifechtuojančių kareivių, kurių vienas iššovė iš muškietos. Tai sudarė gerą visumą su nuotaikingomis Jurgio Daugvilos dekoracijomis, kurios irgi buvo kiek simboliškai realistinės.

Chormeisteriai buvo, kaip paprastai, Alfonsas Gečas, Alice Stephens ir Bernardas Prapuolenis, veikęs taipgi kaip akompanuotojas. Svar-

"Likimo galios" trečiojo veiksmo scena su R. Mastiene — Preziosilla. Visos 3 nuotraukos Virg. Kauliaus, S.J.

bus vaidmuo teko dirigento asistentui Alvydui Vasaičiui, kuris ne tik akompanavo repeticijose, padėjo mokyti chorą ir solistus, bet taip pat sklandžiai pradirigavo daugelį bendrųjų repeticijų, V. Marijošiui nezant Čikagoje. A. Vasaičiui buvo pavestas kitas svarbus darbas: pagal V. Marijošiaus nurodymus sumažinti orkestraciją, vienus instrumentus sukeičiant su kitais ir pasiekiant pilno skambesio su mažesniu jų skaičiumi. Sprendžiant pagal pučiamųjų skambesį, tas darbas buvo atliktas itin sklandžiai; susilaukė aukšto įvertinimo ir iš dirigento V. Marijošiaus.
"Likimo galios" pastatymas apskritai jaukus, nuotaikingas; kaip jau teko minėti, be forsavimo, šiaip gan tipingo lietuviams, ir su pagerinta dikcija. Teko matyt du spektaklius: pirmą ir paskutinį. Pirmame buvo kiek daugiau nesklandumų, ypač orkestre; šiaip jis ėjo lyg mažėjančia įtampa: pirmųjų veiksmų įspūdis buvo stipresnis, negu paskutiniojo. Ketvirtas spektaklis buvo šiaip sklandžiausias; orkestras galutinai "susirepetavo" (bent jo blogesni nariai, nes kai kurie, ypač mediniai pučiamieji, buvo pirmaeiliai), Stasys Baras atgijo, grįžęs prie ypač pakilusio lygio. Pirmuose veiksmuose jautėsi dar lyg įsibėgėjimo trūkumas, suprantamas, žinant, kad dieną anksčiau irgi buvo dainuojama. Užtat paskutinis veiksmas praėjo su didele nuotaika, palikęs gilios tragedijos įspūdžio. Panašaus įspūdžio teikė V. Marijošiaus atnaujintoje "Gražinoje" Kaune paskutinysis tos operos veiksmas: Liutauro, faktiškai Gražinos laidotuvės. Čikagos pastatyme užpernai ši scena praėjo blankiau.

Čikagos lietuvių opera pasilieka išimtino patvarumo ir organizuotumo sambūris. Nuopelnai dėl to tenka visiems: ir eiliniams choristams, ir solistams, ir technikiniam personalui, o ypač gi operos valdybai, kuriai tenka viso organizacinio darbo priežiūra. Šių metų pirmininkas buvo Kazys Skaisgirys, ilgametis operos valdybos narys arba artimas bendradarbis. Turįs muzikinio išsilavinimo, jis dažniausiai prižiūrėdavo orkestro bei choro gaidų paruošimą; šiemet jis pirmą kartą prisiėmė pirmininkauti.

Pagimdymas stipraus vadovų elito, kurie apsiima ir sugeba vadovauti, yra požymis stipraus valstybinio ar visuomeniško organizmo. Čikagos lietuvių opera tai parodė; jos valdybos sąstatas keičiasi; pasitraukus prieš keletą metų ilgamečiam pirmininkui Vytautui Radžiui, buvo jau keletas kitų pirmininkų; prie visų jų, taipgi ir prie dabartinio, Čikagos lietuvių opera pasiliko pavyzdingai veikiančiu vienetu, sugebančiu ne tik pasiekti beveik profesinio lygio savo pastatymuose, bet ir sklandžiai tvarkyti visas technikines bei finansines pastatymo problemas.

Įdomu pažymėti, kad tuo laiku, kai nusiskundžiama, jog mūsų chorai pradeda nykti, o choristų skaičius mažėti, — operos choras šiemet turėjo priešingą problemą: choristų buvo tiek, kad jie visi sykiu negalėjo būti scenoje panaudoti. "Likimo galios" libreto turinys ir dirigento V. Marijošiaus sumanumas davė galimumo chorą padalyti į kelias grupes, visiems suteikiant įdomių ir skirtingų uždavinių.

Nors neturėdamas kitais metais "sabbatical year" atostogų, V. Marijošius sutiko vėl vadovauti Čikagos lietuvių operos pastatymui. Esą jau kai kurių planų dėl repertuaro; teko girdėti, kad kitam sezonui nebus renkamasi tokia gili tragedija, kaip Verdžio "Likimo galia".


 
 
Sukurta: Kretingos pranciškonai