Vytautas Bieliauskas

Kazimieras
Bradūnas

Jonas
Grinius

Paulius
Jurkus

Antanas
Vaičiulaitis

Juozas
Girnius

Leonardas
Andriekus

 
   
 
Lietuvių-hetitų kalbų giminystė ir priostorė PDF Spausdinti El. paštas

Nauji žingsniai indoeuropiečių (arijų) protėvystės klausimui spręsti

Tokia antrašte prancūzų kalba („P rentė des langues hit Romatite et lituanienne et la Prehistoire“, 228 psl., išl. Librairie de l'Uuniversitė, Geneve) P. J. Gabrys 1944m. atspausdino knygą, kurios pirmoji laida jau išsibaigusi, o lietuviškajai tremtinių visuomenei jos beveik neteko pamatyti. Romaniškosios Vakarų Europos mokslininkų tarpe ji sukėlusi susidomėjimą. Prieš vertinant, trumpai peržvelkime šios knygos turinį su kai kuriais komentarais.

Mūsų protėvių indoeuropiečių (Knygos pradžioje autorius siūlo vartoti vietoj pavadinimų „indoeuropiečiai“ ar „indogermanai“, kurie yra sudaryti geografiniu principu, terminą „arijai“, kuris lig šiol kalbininkų buvo vartotas indų — iranėnų kalboms vadinti. Pavadinimas „arijai“ esąs tinkamesnis dėl to, kad žodžio šaknis ar — (liet. pvz. ar—ti, ar—tojas) pažįstama daugeliui indoeuropiečių kalbų (lietuvių, graikų, lotynų, airių), jis kartu charakterizuojąs žemdirbių, darbininkų tautas. Kur gyveno indoeuropiečiai, esą randama daug vietovardžių su šaknimi ar —.) kilmės ir protėvynės klausimas vis dar lig šiol gyvena hipotezių stadiją, vis dar mokslininkų tarpe nesutariama dėl protėvynės vietos. Vieniems ji yra Pietų Rusijos stepės, kitiems — Š. Vokietija — Danija — Pietų Skandinavija, tretiems — Vidurio Europa, Dunojaus sritis, tik jau nebekalbama, kad indoeuropiečiai būtų atkeliavę iš rytų, iš Azijos. Indoeuropiečių protėvynės vis dar tebeieško kalbininkai, proistorikai, antropologai, religijų istorikai. Įvairūs tyrinėjimai rodo, kur jos nereikia ieškoti. Dabar jau yra išryškėję, kad viena mokslo šaka pvz. vieni tik kalbininkai ar vieni proistorikai protėvynės klausimo išspręsti negali. Autorius savo knygoje šiam klausimui išaiškinti duoda naują aspektą, ypač pasiremdamas lietuvių, ir hetitų kalbų duomenimis, o taip pat ir proistorikų ir antropologų tyrinėjimų rezultatais.


Lietuvių kalba yra archaiškiausia iš visų gyvųjų indoeuropiečių kalbų. Nors jos pirmieji rašto paminklai tesiekia XVIa., kai kurie lietuviškieji žodžiai savo formomis yra archaiškesni už sanskrito ar graikų kalbos žodžius, pažįstamus Pora tūkstančių metų anksčiau. Lietuvių kalbos žodžiai indoeuropiečių prokalbės lytims atstatyti turi tokią pačią reikšmė, kaip kad pvz. lotynų kalbos žodžiai iš III a. pr. Kr. (tokių išvadų yra priėję žinomieji kalbininkai A. Meillet ar Ferdinand de Saussure ir kt.). XXa. Pradžioje (19,07 m.) M. Azijoj, Boghaz-Keni vietoje buvo atrasti dar vienos kalbos, priklausančios indoeuropiečių kalbų šeimai, paminklai, priskiriami Ilam tūkstantmečiui pr. Kr. Tai hetitų, minimų Biblijoje, asyrų bei babiloniečių ir kt. šaltiniuose, kalbos dantyraščio ir ieroglifų liekanos. Hetitų imperija iš senųjų šaltinių žinoma nuo II-ojo tūkstantmečio iki Vila. pr. Kr. Bestudijuojant hetitų kalbos paminklus, buvo prieita išvados, kad ši kalba savo lytimis labai gimininga kitoms indoeuropiečių kalboms pvz. sanskrito, graikų, lotynų, keltų lietuvių ir kt. Autorius pastebi ypatingą hetitų ir lietuvių kalbų giminingumą, identifikuodamas apie du šimtu hetitų ir lietuvių kalbos žodžių šaknų. Tą giminystę įrodo ir žodžių morfologija. Pvz., panašiai linksniuojama:

Nom. sg. t u z z i s (— kariuomenė)

Acc. sg. t u z z i n

Nom. pi. t uzz i s

Acc. Pi. tuz z i s

Nom. sg. v a g i s

Acc. sg. v a g i n

liet. kl.: Nom. pi. v a g y s

Acc. pi. Vagis

Dalyviai sudaromi taip, kaip ir lietuvių kalboje pvz.: esanz — esans (esąs). Randame daugelį tų pačių priesagų, kaip ir lietuvių kalboje: — astis, — užis, — talas, — ilis, — u l i s. Vardų sudarymas labai panašus į lietuvių kalbos, pvz.: Kukkullis, Kisnapilis, Karkemis, Ankuva, Išuva, Dalaya. Panašiai sudaromos sangrąžinės lytys: šariatas + sis = sarlatas s i s ; plg. gerasis. Išlikę hetitų kalbos nors ir sunkiai išskaitomi ieroglifar taip pat įrodo didelį artimumą lietuvių kalbai pvz. het. namas (liet. namas), javas (javas), tas, ta, nu (ne), na v ašis (naujasis).

Hetitų kalba yra savo Paminklais seniausia iš visų indoeuropiečių kalbų, priklausanti vakarinei, kentuminei (ne sateminei, turinti priebalsį ,,k“, ne ,,s“) indoeuropiečių kalbų grupei. Norint atstatyti indoeuropiečių prokalbės lytis, ieškant senųjų Prokalbės žodžių ir jos pėdsakų įvairiose Europos vietose, tenka daugiausia ir remtis šių dviejų kalbų — lietuvių ir hetitų, ne sanskrito, graikų, lotynų ar germanų slavų — žodžių formomis. Autorius pasiūlo hetito — lietuviškąjį metodą, paremtą archaiškiausia gyvąja (lietuvių) kalba ir kalba iš prieš 4000 metų (hetitų).

Lietuvių ir hetitų kalbų pagalba lengvai esą galima išaiškinti daugybės vietovardžių prasmę, paplitusių įvairiose Europos vietose. Pvz. turime daug vietovardžių su šaknimis a r—, n e š—, g a 1—, b u d—, (=ar— ti, neš—ti, gal—aš, bud—ėti). Su šaknimis gal — randame G a 1 i c e (Pirėnų pūs.), Galicie (Austrijoj), G a 1 a t z (Rumunijo), G a 11 i p o 1 i (Turkijoj), H a 1 y s , H o l a j a (M. Azijoj, čia h. pakeitusi g) ir kt. Su šaknimi bud —: Burdigala (Bordeaux Prancūzijoj, metatazė iš Budrigala), Buda vi a (Olandijoj), randame taip pat Vokietijoje, Čekoslovakijoj, Lenkijoj, Turkijoj ir kt.

III-ojo tūkstantmečio pradžioje Egipto, Chaldėjos, Akadų (Babilono, Asyrų) metraščiai mini tautovardžius Gūdi, Guti, Hati, Hethi, Hittitos, Kassites. Tai esą tos Pačios giminės žmonės, į M. Aziją ir Mezopotamiją atėję iš šiaurės kaip nugalėtojai. Tikrasis šių žmonių (= hetitų) pavadinimas greičiausiai turėjęs būti gūdi. — gudas (čia nesuplakime su slavų gudais) r kitos lytys galėjo būti šaltinių iškreiptos. Autoriaus nuomone gudų vardas reiškiąs „avių augintojus“: g u (o v s) + da, guovs — avis (liet. tarm., latvių kl.), da hetitiškai „turėti“. Babilono, Asyrų šaltiniai šį pavadinimą iškreipė į Guti, Hatti, Biblija į Geth, Heth, Hittim, Herodotas į Gėtes, o istoriniais laikais mums pažįstamas gotų vardas. Senieji šaltiniai mini visą eilę gudų (hetitų) karalių bei dievybių vardų, kurie savo šaknimis ir yPač. priesagomis (—aila, —ila, —uva, —handa) rodo, kad yra indoeuropietiški (pvz., karaliaus vardas Anmanaila ir pan.). Iš kur šitie gudai — hetitai III-ame tūkstantmetyje pr. Kr. atsikraustė į M. Aziją ir Mezopotamiją? Kur reikėtų ieškoti jų protėvynės?

Paskutinieji darbai indoeuropiečių protėvynė klausimu pasisako už platesnius Vidurio ir Pietų Europos ar Pietų Rusijos stepių plotus. Iš Pietų-rytų Europos stepių indoeuropiečiai patraukė į Aziją Pvz. indai į dabartinę Indiją, tocharai įsikūrė Turkestane. Autorius atkreipia dėmesį į vidurinio Dunojaus — Karpatų, Transilvanijos, Vengrijos — sritį. Čia jau III-ame tūkstantmetyje pr. Kr. pagal archeologinius duomenis vyravo stipri kultūrinė v grupė, turėjusį didelės reikšmės ir šiaurinėms sritims, ji spinduliavo į Sileziją, Moraviją, Saksus, Tūringiją. Tai vadinamoji virvelinės keramikos kultūra, kuri visų Prostorikų neabejotinai yra laikoma indoeuropietiška. Vėliau čia pažįstamos stiprios unieticų (1900—1600 m. pr. Kr.) ir lužičėnų (1300—1000 pr. Kr.) kultūros. Dunojaus srityje autorius randa daug indoeuropiečiams būdingų vietovardžių. Pvz. su sudėtine žodžio dalimi — var: Kapuvar, Belovar, ir kt., kurie turėtų reikšti „sustiprintą vietą“. Karpatų pavadinimas galįs reikšti „iškilusi vietą“, hetitų kalboje k a r p j a reiškia „iškilti“, lietuvių kalboje turime žodį karpa. Kaukazo pavadinimas sietinas su lietuvių tarmėse pažįstamu žodžiu kaukas — kalva, pakilimas (liaudies dainoje sakoma: „Penkvalakis kauko, trys valakai lauko“).

Indoeuropietiški Pvz. visi tie upių vardai, kurie turi priesagas — uba, — upa, ar vietovardžiai su priesagomis —u v a , —o v o (pvz., Pultava, Rostov(a), Saratov(a). Cia autorius duoda visą eilę vid. Dunojaus, Krymo, Kaukazo vietovardžių bei upėvardžių etimologijų.

Gudų (= hetitų) imperija. kaiP toliau autorius bando įrodyti, nuo Dunojaus — Alpių — Adrijos jūros pietuose turėjusi plisti į šiaurę iki Baltijos jūros ir Skandinavijos. Tai įrodo ne vien tik archeologiškai atsekama virvelinės keramikos kultūra su akmeniniais kovos kirviais ir kapais po vieną palaidotų žmonių, bet taip Pat ir vietovardžiai, ypatingai upėvardžiai. Dabartinių germaniškųjų sričių upėvardžiai autoriaus manymu visai nesą germaniški, jie suprantami tik pasiremiant hetitų-lietuvių žodžių šaknimis. Pvz., Reinas sietinas su liet. raunus, Mozelis, M o s e l l e gretintinas su liet. mažas, m a - žilė, Weseris susidaręs iš visurja = vis aria, panašiai ir Isaras prie Miuncheno turėtų būti su prantamas kaip ,,I š a r a“. Elbė anksčiau buvo vadinama Laba — „laba“, „gera“ upė. Tuo pat laiku prolietuviai bus užėmę Baltijos jūros Pietų-rytų atkraštį nuo Vyslos ligi Dauguvos, rytuose buvo apėmę ir Dniepro aukštupį. Šių lietuviškųjų sričių vietovardžius — upėvardžius lietuvių kl. pagalba autorius lengvai
etimologizuoja. Vysla senuose šaltiniuose rašoma V i s c l a , dėl to ją esą galima šitaip etimologizuoti: vis + s (e) k 1 a. Pskovas suomių kl. žinomas kaip P i k o v a , estų kl. Pikva ir sietinas su indoeuropiečių šaknimi (Pik (—tas).

Gudai-hetitai esą buvę ir Skandinavijoje. Pats pavadinimas suprantamas lietuvių kl. pagalba: S c a n d i n a v a, sietinas su „skandinti“. Kad gudų čia būta įrodą vardai G o t l a n d, Dstergotland, Wester-Gotland. Vardas Danija turi bendra su „vandens“ reikšme, sanskritiškai d h u n i — vanduo. Šiaurės-vakarų Europoje gudai susitinka su Vakarų Europoje, poliai Atlanto vandenyną paplitusiais megalitų kultūros žmonėmis (megalitai — iš didelių akmenų blokų Pastatyti kapai). Autoriaus įsitikinimu megalitiečiai nebuvo gudams svetimi, tai pvz. įrodo tų sričių tautovardžiai: sveon e s = s (a| v i + \z m) o n e s ir Teutones — t a u t (o s) + (ž m) o n e s , žmonės priklausą tai pačiai tautai. Germaniškųjų kilčių pavadinimai, kaip pvz. vandalai, bastarnai, skyrai galėtų būti siejami su liet. kl. šaknimis vand — uo, bast — ytis, skirti. H e r u 1 i a i aiškiai atliepia lietuvių kl. žodžiui geruliai. Gotai, kurie apie 1000 m. pr. Kr. iš Skandinavijos kraustėsi į Europą ir mums pažįstami kaip viena stipriausių germanų kilčių, autoriaus nuomone esą tie patys gudai (hetitai). Germanų kl. turėjusi susikurti iš suomių-ugrų ir gudų baltų mišinio, joje mes galime atsekti aiškų suomių-ugrų kalbos substratą. Pvz. germanų kalboms charakteringas balsių kaitos dėsnis — suomių-ugrų kl. palikimas. Germanų kalbos yra mažiausiai išlaikiusios indoeuropietiškąjį charakterį, joje randame daug žodžių, neturinčių nieko bendra su indoeuropiečių kalbų žodžiais, linksniavimas ir asmenavimas yra suprastėjęs iki minimumo.

Visoje Vakarų ir Siaurės-Vakarų Europoje — Skandinavijoje, šiaurės-vakarų Vokietijoje, Olandijoje, Anglijoje, Prancūzijoje, Ispanijoje, Portugalijoje, Š. Afrikoje, o taip pat Balkanuose, Kaukaze, Sirijoj, Šiaurinėj Persijoj iki Indijos III-ame tūkstahtmetyje pr. Kr. buvo paplitusi megalitinė kultūra, charakteringa savo masiniais kapais, pastatytais iš didžiulių akmenų blokų. Šios kultūros žmonės jau buvo žemdirbiai ir gyvulių augintojai — „arėjai“, jos išplitimo plotuose pažįstama šaknis — ar. Megalitinės kultūros žmonės ilgagalviai, aukšto ūgio identifikuotini su Cro-Magnon rase. Kur yra šios kultūros susikūrimo židinys? Vieni mokslininkai ją kildina iš rytų — iš Indijos, kiti pasisako už europinę kilmę. Europoje jos stipriausi centrai yra Pirėnų pussiasalis ir Skandinavija. Cro-Magnono rasės lopšys tegalįs būti Pirėnuose-Andalūzijoj, iš kur ji plito į šiaurę ir į pietus. Autoriaus nuomone megalitų kultūra skirtina indoeuropiečiams. Jos ariškumą įrodanti Pirėnų pusiasaly gyvenusių iberų kalba. Autorius paneigia nuomonę, kad sen. iberų kalba priklausanti tai pačiai kalbų grupei, kaip ir nežinomos kilmės baskų kalba, iberų kalba esanti indoeuropietiška ir gimininga lietuvių — heti-tų kalboms. Iberų, hetitų ir lietuvių kalbose esą panašiai yra sudaromi vardai pvz. visose trijose kalbose randame vardus su galūnėmis — a s , - is, pvz.; ib. Andas, het. Zidas liet. Mikas arba ib. V ar dūlis, het. Kikulis, liet. Tu r tūlis ir t. t. Morfologiniai tų trijų kalbų santykiai esą dar ryškesni: randame panašias priesagas, priešdėlius, panašų linksniavimą. Iberų krašte irgi randame upėvardžių su priesagomis - u b a, - u p a , - u va , - a v a. (pvz. Saldu-b'a , Corduba=:Saldupė, Kar-tupė). Iberų kalboje priesagos
- e t e s , - i t e s lietuvių kalboje atliepia priesagai - i e t i s (pvz. C a u n-etes, liet. kaunietis). Iberijoj aptinkami tokie vietovardžiai kaip Pilpilis, C a u c a. Pats Pirėnų pavadinimas galėtų būti etimologizuojamas šitaip: p e r + e i n a. Antikinių šaltinių minimas turtingas ir kultūriškai įtakingas kraštas „T a r t e s s o s“ autoriaus nuomone yra ne kas kita, kaip Andalūzija. Kraštas T a r t e s -sos kai kurių graikų šaltinių minimas vardu T u r d u I o i, kurį autorius sieja su lietuvių kl. žodžio šaknimi turt-as. Turduloi atliepia maždaug'mūsų Turtuliai = turtuoliai. Tartessos pavadinime turime tik kitų balsių kaitos laipsnį. Iš turtingos Tartessų (Andalūzijos) srities proindoeuropiečiai (= Cro-Mag-noniečiai, megalitų statytojai, žemdirbiai) plitę į šiaurę, šiaurės-rytus. Tautovardžius keltai, ligūrai, piktai, venedai ir kt. 'autorius bando išaiškinti tuo pačiu lietuviškai — hetitiš-ku metodu. Keltai sietini su žodžiu k e 1 - t i, tai „persikėlę žmonės“, „emigrantai“. Ligurai — lygumų gyventojai. Piktai — pikti žmonės, žmonės, kurie nenorėjo naujiems ateiviams pasiduoti. Škotijos piktai dar buvo vadinami Cauthini populi arba Cruithinii, Cruith-nig, kurie jungtini su lietuvių kl. žodžiais kaut-tis, ker-tu, reiškia— karingi žmonės. Kalnų pavadinimas Alpės gal būt jungtinas su žodžiu lip - t i. Šaknis l i p — meta-tezės būdu galėjo išvirsti į i 1 p —, o dėl balsių kaitos galėjo atsirasti alp—. Vardus Britanni, Bretagne, galima sieti su bristi, brasta, palyginimui turime gan daug tokių vietovardžių, kaip Liet. Brasta, Brest (Prancūzijoj), kanalas ir miestas B r i s t o l (Anglijoje). Tautovardžius venedes, venetes, vendes, kuriuos sutinkame ir prie Baltijos jūros, ir prie Atlanto vandenyno, ir prie Adrijos jūros (upės Po žiočių) galėtume rišti su vanduo, tai — prie vandens gyvenantieji žmonės. I n g a u n i (ligurų kiltis, IIa. pr. Kr. romėnų pavergta), Ingaevones (germanų kiltis) aiškintini, kaip „įgauti žmonės“ in + gauti, i n + g a u + (žm)ones. Ingauniais vadinami ir Baltijos estai, kurie priešistoriniais laikais buvo lietuvių — latvių užkariauti. I s t e v o n e s: iš + tev + (žm)ones (tev = tėvynė), tai „ekspatriuoti žmonės“. Prie Reino gyvenę germanai H e r m i o n e s suprantami kaip geri + (ž) mones (metatezė im = mi).

Onomastinis identiškumas didesnėje Europos dalyje esąs stebėtinas: panašios darybos vietovardžius ir asmenvardžius sutinkame Iberijoje, Galijoje, Vokietijoje, Airijoje, Lietuvoje, Anatolijoje, Sirijoje, Irane — Indijoje. Tie visi vardai turėję būti duoti tos pačios giminės žmonių, kurie ėję iš vakarų į rytus. Iberų, hetitų, ir lietuvių giminystė įrodanti, kad priešistoriniais laikais turėjo egzistuoti žmonės, kalbantieji primityvia indoeuropiečių (arijų) kalba. Tos trys kalbos tarp savęs santykiaujančios kaip trys tarmės.

Megalitiniai kapai iš to paties centro yra išplitę keliomis srovėmis: litoralinė srovė pagal Atlanto vandenyną, kontinentalinė iš P. Prancūzijos plito Rhonės slėniu, šiaurėje siekė Reiną Mainco aukštumoje, Harzą-Thūringenwaldą, siekė Elbę į pietus nuo Magdeburgo ir Oderį į pietus nuo Glogau, trečioji srovė plito į pietus, į Viduržemio sritį ir išilgai Šiaurinę Afriką. Autoriaus spėjimu vidurinioji kontinentalinė megalitinės kultūros srovė sukūrė ir vid. Dunojaus (gudų-getų-gotų) kultūrą, kuri spinduliavo į šiaurę — į Moraviją, Sileziją, Saksoniją, Tūringiją, o vėliau išsivystė į unieticų ir lužičėnų kultūras, ir į pietų-rytus — į Balkanus iki Tesalijos, sudariusi čia vad. Butmir — Vincha kultūrą. Tų gudų pagalba kontinentalinė megalitinės kultūros srovė šiaurės — vakarų Europoje susitikusi su atlantine megalitinės kultūros srove. Indoeuropiečių banga nešė kartu žemdirbystę ir gyvulininkystę, kolonizavo įvairias sritis, kurių senieji gyventojai vienur taikiai pasiduodavę, kitur karingai pasitikę, tuo būdu atsiradę tokie tautovardžiai, kaip pvz. Hermiones (== geri žmonės), Ingauni (= kurie mokėjo duokles) ar Piktes (= kurie kariavo). Ne-suindoeuropietinti žmonės šiaurinėje Europoje teliko tik suomiai-ugrai šiaurės-rytuose (Šiaurės-rytų Rusijoje, Suomijoje, Estijoje ir lapiai Švedijoje bei Norvegijoje). Visai grynos“ rasės indoeuropiečių nesą, jos beieškant reikėtų pasiekti diluvijalinio žmogaus epochą, 25 000 metų atgal. Cro-Magnoniečių — ilgagalvių, aukšto ūgio rasės palikimas aiškiausiai yra lig šiai dienai išsilaikęs Andalūzijoje ir taip pat šiaurėje — Skandinavijoj, Pabalty. Kontinentalinė megalitiečių (indoeuropiečių) srovė yra buvusi dinamiškiausią, ji peržengusi Europos ribas, perėjusi į M. Aziją, Siriją, Palestiną, Iraną, Indiją.

Maždaug toks yra, trumpai apžvelgus, knygos turinys, Joje yra paliesta tiek daug indoeuropietiškų klausimu, kurių visų ir nesuminėjome. Joje paliečiamas ne vien hetitų — lietuvių giminystės klausimas, kaip kad iš knygos antraštės atrodo, bet kartu ir indoeuropiečių kilmės problema. Lietuvių — hetitų kalbų panašumas, autoriaus panaudotas tik kaip metodas indoeuropiečių protėvynei ieškoti, senųjų vietovardžių, upėvardžių prasmei suprasti. Autoriaus sudarytas indoeuropiečių protautės kilmės ir plitimo vaizdas pagrįstas ne vien tik onomastinėmis studijomis, bet ir archeologinių bei antropologinių tyrinėjimų išvadomis. Sis sintetinis kelias sukelia daug naujų minčių. Proistorikai ir antropologai megalitų kultūros ik šiol nedrįso identifikuoti su indoeuropiečiais. Dar nebuvo pasisakyta, kad indoeuropiečių protėvynė galėjo būti Vakarų Europa su centru Andalūzijoj, senųjų Tartessų krašte. Proistorikai aiškaus giminystės ryšio tarp megalitinės kultūros ir virvelinės keramikos kultūros (kurią autorius identifikuoja su gudų-hetitų imperija) neranda. Autoriaus atkurtas gudų-hetitų vaizdas proistorikų galutinai neįtikina. Ar iberų kalba tikrai yra buvusi indoeuropietiška, autoriaus duoti pavyzdžiai (vien tik daugiausia vardu etimolgijos) neįrodo. Visiškai neįtikina skaitytojo, kaa tautovardis „sveones“ ,,savi žmonės“ būtų pakankamu įrodymu, jog megalitiečiai gudų imperijos žmonėms nebuvo svetimi. Vardų etimologija neduoda labai tvirto pagrindo daugeliui tezių paremti, nors ir autoriaus pasirinktas kelias, paremtas indoeuropiečių kalbų istorijai reikšmingiausioms kalbomis vardams išaiškinti yra teisingas. Kad galima būtų labiau tikram būti tam tikro vardo reikšmės išaiškinimu, norėtume knygoje surasti daugiau mokslinės palyginamosios medžiagos. Iš visos eilės patiektų žodžių etimologijų kai kurios, atrodo sudarytos tik iš klausos. (Pvz. germanų mirusiųjų karalystę W a l k a l a autorius sieja su lietuvių kl. žodžiu valgyti; kiti kalbininkai savo etimologiniuose žodynuose įrodo, kad šaknis v a l - jungtiną su lietuvių, tocharų, germanų kalboms pažįstama šaknimi u e l -, reiškiančia mirtį, mirusįjį, lietuvių kl. turime vel-ys, v e l - ė , vel-ionis; (pan. ir kt.) Kiekvienas žodis, ar tai būtų tautovardis ar šiaip vietovardis, reikalauja gilesnių studijų. Kažin ar teisingi daugelio žodžių aiškinimai, suskaldant juos į keletą dalių, kaip pvz. N a v a r a = ne + be + aria ir pan. Daugelis vardų mums čia galėtų duoti progos pasiginčyti. Vardų etimologija yra itin jautrus dalykas. Kas iš pirmo įspūdžio atrodo įtikėtina, po gilesnių studijų gali atrodyti kitaip, kaip kitaip atrodo šiandien Miglovaros ir kt. aušrininkų sudarytos etimologijos, beieškant lietuvių kilmės. Lituanistinė, tiek kalbinė, tiek proistorinė medžiaga Šveicarijoj gyvenančiam autoriui matyt buvo mažiau pažįstama, dėl to jaučiame spragų, pvz., perdaug remiamasi nevisai autentiškais šaltiniais. Įdėtas Romuvos paveikslas ir su tekstu nesurištas lietuviškųjų dievų trijulės garbinimo vaizdas šiek tiek nusimanantį skaitytoją gan skeptiškai nuteikia. Kažkodėl rašoma R u-mava, ne Romuva, Namunas, ne Nemunas. Gerulių kalba, kuri pagal autorių turėtų būti įterptina tarp; lietuvių ir prūsų kalbų, baltų kalbotyros specialistams nėra žinoma. Knyga parašyta lengvu stiliumi 'ir nesudaro grynai mokslinės knygos įspūdžio. Sprendžiamų problemų apimtimi ji nustebina skaitytoją, bet kartu pasigendama pakankamų įrodymų didelėms išvadoms pagrįsti. Tai lyg stambiais škicais pagal gerą vaizduotę nutapytas paveikslas, kurio pagrindinės idėjos gal pasiteisins vėliau. Knygos vertė labiau išryškės tik tada, kai po eilės metų ją papildys kruopštūs kalbininkų, proistorikų, antropologų ir kt. darbai.

 

 
 
Sukurta: Kretingos pranciškonai