Vytautas Bieliauskas

Kazimieras
Bradūnas

Jonas
Grinius

Paulius
Jurkus

Antanas
Vaičiulaitis

Juozas
Girnius

Leonardas
Andriekus

 
   
 
Charles Despiau PDF Spausdinti El. paštas
MENAS

Aristide Maillol mirtis vokiečių okupacijos metais smarkiai sukrėtė plastinio meno rūmą. Buvo rimtai susirūpinta, nes nesimatė naujų jėgų, kurios galėtų užimti šio skulptūros milžino vietą. Neseniai miręs Charles Despiau šią tuštumą dar labiau padidino, nes jis buvo paskutinis mohikanas didžiųjų prancūzų skulptorių eilėje. Jis lyg ir užbaigia tą epochą, kurios pradininkas buvo Auguste Rodin, ir kurios fone stovi Bourdelle ir Aristide Maillol.

Despiau gyvenimo paskutiniai metai buvo sudrumsti (kaip ir daugelio kitų menininkų) karo pasekmėje atsiradusių prieštaravimų ir kolizijų. Dėl to jis ir buvo priverstas nuošaliai laikytis ir nedalyvavo prancūzų meno gyvenime. Tačiau jam mirus, mažai kas iš prancūzų prisimena jo nukrypimus ir tekalba apie jo meninius laimėj mus.
Jis su Maillol abiejų karų įrėmintame laikotarpy buvo tobuliausi prancūzų skulptūros reprezentantai.

Tuo tarpu kai Maillol norėjo vaizduoti žmogaus kūno fizinį grožį, ramų ir skaidrų, beveik nesirūpindamas veido išraiška, Despiau, atvirkščiai, esminis dalykas yra žmogaus veidas ir visa tai, kas jame yra mistiško, visa tai, ką jis išreiškia ir ko nenori išreikšti. Pilnutinai atsispindi jo kūrinių veiduose tragiška vidujinio žmogaus gyvenimo įtampa. Vieno tik žmogaus veido jam pakanka, kad būtų išreikšta subtiliausi žmogaus išgyvenimai bei jo vidinė konstrukcija. Siekdamas šia prasme didesnio miškingumo Despiau nesinaudoja realistinėmis priemonėmis, vulgariu primityvizmu, kuris pabrėžtų charakterį, bet visur siekia išvidinio, dvasinio tikrumo ir gyvybės.

Jo medžiaga virpa ir pulsuoja, kaip pats gyvenimas, kiekviena detalė yra nepriklausoma ir ekspresyvi. Nieko pas Despiau nėra nereikalingo. Mažiausias veidas slepia savyje ištisą minčių ir idėjų pasaulį, bet .tuo pačiu metu nieko nėra mažiau intelektualistinio už jo meną.

Studijuodamas Meno Akademijoje jis neįsigijo kiekvienam menininkui“ pavojingos akademinės rutinos. Nors ir buvo vienas iš Auguste Rodin bendradarbių, Despiau sugebėjo išlikti originalus. Jo kuklumas slėpė savyje milžinišką ir pastovų tikrumą, kad jis gali kurti savo meną visiškai nematomas miniai. Ir reikėjo daugelio metų, kol jis iškilo meno arenoje visoje savo didybėj ir rimty.

Paskutiniu metu jis ilgokai dirbo prie Apolono, kuris šiandien gali būti laikomas baigtu. Čia jis įrodė, kad, jei tik būtų norėjas, ir fizinio žmogaus kūno vaizdavime būtų galėjęs pasiekti tokios pat ekspresijos ir jėgos, kaip veido vaizdavime.

Despiau kūrinių visuma lieka mums liudininkas, patvirtinantis faktą, kad ir abstrakčiausių idėjų, išreikštų plačiai publikai sunkiai prieinamomis formomis, epochoje yra vietos menui, kuris neneigia žmogiškų vertybių, kuris nemato jose vien materijos reiškimosi momentų, bet pasilieka tuo, kuo jis turėtų būti, neatsižadėdamas žmogiškumo.
 
 
Sukurta: Kretingos pranciškonai