Vytautas Bieliauskas

Kazimieras
Bradūnas

Jonas
Grinius

Paulius
Jurkus

Antanas
Vaičiulaitis

Juozas
Girnius

Leonardas
Andriekus

 
   
 
J. ZMUIDZINO BELETRISTIKA PDF Spausdinti El. paštas
Parašė Aug. Raginis   
Jonas Žmuidzinas: : RUNDĖ IR DANDIERINAS. Nidos knygų klubo leidinys. Londonas, 1969, 110 p.
Jonas žmuidzinas yra senas lietuvių raštų darbininkas, laikraščiuose ėmęs rodytis prieš 50 metų, o tarpukaryje paskelbęs dvi savo knygas. Viena iš jų buvo novelių rinkinys "Ryto kraujas", antra — poema "Pajūrio himnas".

Gal dėl to reto išėjimo su savo knygomis autorius nuošaliai pasiliko nuo mūsų literatūros kelių ir kryžkelių, nors šiaip jis lengvai būtų galėjęs šlietis prie tokių rašytojų diplomatų, kaip Jurgis Savickis. Su dabartiniu savo rinkiniu Jonas Žmuidzinas kaip tik pratęsia garbingą lietuvių rašytojų diplomatų tradiciją, tapdamas lyg kokiu paskutiniu Mohikanu jų eilėje. Ir visai nuoširdžiai tenka apgailėti, kad jis savo plunksnos, patirties ir vaizduotės neišdėstė dažniau knygų lapuose, nes pasakotojo gyslą jis turi nemenkesnę už daugelį kitų, kaip tai galime įsitikinti iš jo "Runcės ir Dandierino".

Dabartinėje knygoje randame keturis dalykus. "Ateinant" veda skaitytoją į pirmąsias autoriaus dienas ir į tą metą, kuris yra "įdomiausias gyvenimo tarpas — vaivorykščių ir garnių gaudymo laikas". Toliau eina "Rausvė" — elegiškas ir vaizdingas grįžimas prie savo tėviškės krašto upės. "Mokytojas Visbaras" nukelia mus į kaimo fantastinių pasakojimų pasaulį su itin spalvingais velnių nuotykiais ir jų aprašymais. Pagaliau paskutinis, "Runcė ir Dan-dierinas", tą patį kaimo fantazijos išradingumą, sodrumą ir magiją suveda su aplinkos realizmu, detalės tikslumu ir istorine sąmone. Tuo būdu šisai kūrinys turi ir patriotinį atgarsį su mostais į senovės Lietuvos laikus ir nepriklausomybės atkūrimą.

Kaip žanrą, šį rinkinį būtų sunku apibūdinti, kadangi tai nėra ištisai nei atsiminimai, nei novelės, nei apysakos, nei poetinės apybraižos. Tačiau knyga turi savo vienijantį toną, kurio esmėje glūdi autoriaus humoras, fantazija, vaizdingumas ir stiliaus kultūra. Taip pat tektų tarti, kad šie pasakojimai savo struktūra kartais atrodo lyg paskiri epizodai, kurie tiktų didelių proporcijų veikalui. Iš tikrųjų būtų buvę įdomu, jei autorius su savo literatūrine kultūra, su kaimiškais monais ir kerėjimais, su savo pastabumo tikslumu ir išpuoselėtu žodžiu būtų pabandęs ne paskirus epizodus, o ištisinį, plačių rėmų veikalą. Gal būtume susilaukę nuosavo magiškojo realizmo romano, kokis neseniai buvo populiarus kai kurių anglų, vokiečių ir kitų kraštų beletristų raštuose.

Viena iš dabartinio rinkinio dorybių yra Jono Zmuidzino kalba, ir jis čia jos pasigauna kaip meistras. Viena, jisai labai realiai ir taikliai išsinešiojo švarų gimtinės žodį, jau nutolusios apyvokos terminus ir gamtos pasaulio detalius pavadinimus. Antra, jis turi išsaugojęs ne tiktai gaivų žodį, bet ir originalią to žodžio išraišką. Paprasčiau tarus, jis turi įdomų, iš-kultivuotą sakinį, kuris savo periodiniu išbangavimu, barokiniu išpuošimu dabar sudaro tarsi kokią retenybę mūsų raštuose. Vietomis tą sakinį dar paįvairina poetinis švystelėjimas ir beveik tolydžio išradingas humoras, kaip štai; "Didesniais kaip vyro žingsniais gandras gungsėdamas drąsiai ateina ir, vis žangiai brisdamas artyn, savo raudonais aulais smilgų: galvas tik čaižo, o snapą, lyg kokį žaižaruojantį pagaikštį, vis smeigia į žolę, kilstelia į dangų, arba. mostelia į pietus, po to ir į šiaurę". Iš retesnių autoriaus žodžių čia turime — "žangiai". Tarp kitų retesnių užtiksime: barnus, vaišus, timsras ir t.t. Jis taiklus ne tiktai savo būdvardžiuose, bet ir veiksmažodžiuose, itin guviai pagaudamas įvairius veiksmažodinius apibūdinimus.

Drauge tenka įspėti, kad šių raštų skaitymas nėra skubos dalykas, nes čia nėra nei greitai traukiančios akcijos, nei vienos ištisos istorijos, o tik pavieniai fragmentai ar epizodai, sudėstyti apie kurį prisiminimą arba personažą. Tie gi jo veikėjai, sakysim, Visbaras ir Laumakys, taip pat yra spalvingi ir nepaprasti savo pasakojimų išradingumu, vaizduote ir kaimietišku nagingumu. O tie pasakojimai yra tarpais kelių aukštų, ir čia į-domus Jono žmuidzino bruožas, kai iš vienos istorijos nuklystama į kitą ar net trečią ir paskui užuolankomis vėl grįžtama prie pirmojo nutikimo. Taigi, šioji knyga skaitytojo dėmesio pareikalaus ir daugiau jam pasigėrėjimo suteiks ne ištisa istorija, o pavieniais momentais ir nuotykiais bei sodriu ir nuotaikingu jų pavaizdavimu. Paskirus sakinius ar epizodus nors į gramatiką ar stilistikos vadovėlį krauk, kaip pavyzdinius.

Tačiau jei reikėtų parinkti kurį ištisą dalyką iš šios knygos, jau tektų susigalvoti, nes jiems trūksta vieningumo ir visumos įspūdžio.

Tarpais tai atrodo lyg vaiski mozaika, kurios kompozicinis išdėstymas ir vedamoji gairė kelia klausimų ir neaiškumo. Mažiausia abejojimų susitelktų, jei į visą šią knygą pažiūrėtume, kaip į savotiškus subeletristintus atsiminimus, su persvara kadaise kaime girdėtų fantastinių pasakojimų ir monų, čia taip gyvai prikeltų. Sukirpimo atžvilgiu mažiausia ištesėtas ilgiausias pasakojimas "Runcė ir Dandierinas", kadangi apie vidurį nuo šios kaimietiškos aplinkos ir magijos užsimota pereiti į istorinį jausmą, ir tos dvi plotmės jau nesiderina. Vieningiausias, šio žanro ir tikro skonio šedevriukas, yra pats trumpiausias knygos dalykas — "Rausvė". Jonas žmuidzinas gali būti tikras, kad šiuo kūrinėliu jis į lietuvių literatūros geografiją įrašė savo gimtinės upę Rausvę, su kuria jis čia taip jautriai ir meniškai atsisveikina paskutinį kartą. Aug. Raginis

 
 
Sukurta: Kretingos pranciškonai