Vytautas Bieliauskas

Kazimieras
Bradūnas

Jonas
Grinius

Paulius
Jurkus

Antanas
Vaičiulaitis

Juozas
Girnius

Leonardas
Andriekus

 
   
 
Namukas PDF Spausdinti El. paštas


Sekmadienio popiečiais mėgdavau užeiti pas advokatą Mažrimą. Jaunystėje buvome dideli bičiuliai, ir toji bičiulystė paliko ligi šiol nenutrūkusį, nors jis ir daug geriau mokėjo, kaip sakoma, pagauti gyvenimą, už ragų: per keletą metų sugebėjo nusipirkti gana erdvų sklypą ir pasistatyti gražiausią namą visoje gatvėje. Tiesa, nedidelį, bet gana erdvų ir tokį puošnų ir lengvutį, kad, rodos, pasiimtum ir nusineštum. Dažnas praeivis praeidamas stabtelėdavo ir valandėlę pasigrožėdavo, o aš mėgdavau pasėdėti plačioj verandoj, skęstančioj žydinčių alyvų kvape, surūkyti geros markės cigarą, išgerti puoduką, stiprios kavos su pora niekur kitur neragauto skonio pyragaičių, kurių kepimo paslaptį, turbūt, visame pasaulyje tik viena ponia Mažrimienė težinojo, ir pasiklausyti. Ir visų svarbiausia – pasiklausyti, nes Mažrimas mokėjo labai daug ir labai įdomių dalykų papasakoti.


Tiesiai prieš verandą, už rožių ir alyvų, anapus gatvės stovėjo labai kuklus, bet dailus namukas vienai nedidelei šeimai gyventi. Aplink augo keletas vaismedžių, keli kerai alyvų ir gražiai išaugintų rožių, o prie nedidelės verandos kampo šliejosi išmanančios rankos suformuota tuja. Tarpais verandoj pasirodydavo jauna, lieknutė moteris. Ji pažiūrėdavo gėlių, truputį pašluostydavo stalelį ir kėdes, kartais pasilenkdavo ir pauostydavo rožę. Man atrodydavo, kad tada ji taip šypsodavosi, kaip tyliai šypsomasi savo paties minčiai ar idėjai. Veidas iš tolo atrodė nuostabiai baltas ir švelnus, ir aš negalėjau jai daugiau spėti, kaip dvidešimt metų, nors Mažrimas tvirtino ją turint jau net dvidešimt penkeris. Kartais prie vartelių sustodavo didelis pilkas kabrioletas. Tada ji tuoj išeidavo ir išvažiuodavo. Kartais pamatydavau ir vyrą, apsirengusį pilka plačiomis dryžėmis dryžuota eilute, aukštą, nuo aukštumo kiek į priekį palinkusį. Jis kartais ilgai stovėdavo kambary prie lango žiūrėdavo į gatvę ar gal čia į advokato namą , o kartais išeidavo pro duris su laikraščiu rankoje ir dingdavo už namo. Ten toliau tarp obelų, einant gatve, buvo galima matyti lapinė, kurioje jis, turbūt, mėgdavo atsisėdęs paskaityti. Vaikų, nei tarnaitės nebuvo matyti. Iš visos jų buities dvelkė tingus, pertekęs ramumas ir nerūpestingumas. Vieną dieną, kai mudu sėdėjom ir tylėdami rūkėm, jaunoji moteris vėl išėjo į kiemą. Ji pasilenkė prie baltų didelių alyvos žiedų pauostė juos ir palietė su pirštais lyg norėdama kiekvieną, žiedelį paglostyti. Aš pagalvojau, kad ji labai laiminga.

— Norėčiau nors į senatvę tokiam namuke pagyventi, — pasakiau.

— Ir su tokia moterim, — nusišypsojo bičiulis. — Tik tokią turėtum susirasti dabar. Į senatvę tik nereikalingą rūpestį užsitrauktum.

— O kiek, sakyk, reikėtų pinigų? — neatsakęs į advokato lengvą pašiepimą, paklausiau.

Aš tada jau turėjau šiaip taip susitaupęs kelis tūkstančius ir nekartą pagalvodavau apie žmoniškesnį įsikūrimą: savo namuką, jauną žmoną, ir tūkstančius iš to plaukiančių malonumų.

— Ypatingos nelaimės atveju beveik nieko.

— Nieko? — nustebau. — Turbūt, norėjai pasakyti: „ypatingos laimės atveju.“

Bičiulis valandėlę šypsojosi ir žiūrėjo į aukštyn kylančius mėlynus dūmus, lyg norėdamas ką atsiminti ar ieškodamas žodžių. Moteris anoj pusėj gatvės pjovė alyvų žiedus, dėjo į puokštę ir dainavo. Ji dainavo tyliai, bet labai aukštas, sidabro skambėjiman pasinešęs balsas buvo aiškiai girdėti.

— Ir balsas gražus, — tariau. — Ar pačiam neatrodo, kad iš jos galėtų išeiti pirmos eiles koloratūra.

— Ji pati tą žino ir mokosi. Jau antri metai. Tik bendrojo mokslo vargšei trūksta.

— Argi? — tariau ir dar geriau pažvelgiau per gatvę.

— Nepanašu, kad ji būtų netašyta kaimietė ar tarnaitė.

— Dabar ne, bet prieš kelis metus ji buvo eilinė fabriko darbininkė, o jis teismo raštininkas. Bet vis tiek ji buvo gražiausia mūsų priemiesčio moteris. Turbūt, čia nebuvo nė vieno žmogaus, kuris nebūtų jos pažinęs, o jauno vyro, kuris nebūtų norėjęs arčiau su ja pasižinti. Kai retkarčiais nueidavo į teatrą ir per pertraukas nusileisdavo iš trečiojo aukšto į fojė, daugelis puošnių ponių su pavydu nulydėdavo ją akimis. Tą aš pats turėjau progos nekartą stebėti, nes pažinau ir ją, ir daugelį jai grožio pavyde jusiu ponių. Ji irgi žinojo, kad yra graži ir kad daugelis pasiturinčių vyrų norėtų ją pasivedžioti, bet ji laikėsi kietai ir garbingai. Kai vieną kartą, turtingas architektas pareiškė rimtų pretenzijų, ji net nesusvyravusi jas atmetė.

— Jis manęs vis tiek neves, o jei nori turėti lėlę pažaisti, gali užeiti į krautuvę ir nusipirkti, kokią norį, — aiškino.

— Bet jis myli tamstą, — sakėm. — Myli? O? aš? Ar aš nenoriu mylėti, — atskirto.

Tada mes ja didžiavomės, o ji, drąsi ir pakėlusi galvutę, vaikščiodavo su savo kiek aptriušusiu teismo raštininku, nes jis norėjo, kad jo mergaitė būtų apsirengusi pagal savo grožį. Šeštos kategorijos algos galų seniai jis nebesuvesdavo ir dažnai užbėgdavo pas mane paprašyti kokio darbelio. Aš duodavau jam šį tą perrašyti, o kartais jis net ir malkų ateidavo man sukapoti. Darbo jis visiškai nesirinko, svarbu buvo kiek nors uždirbti.

Kartą, išmokėdamas pinigus, jam pasakiau:

— Už šituos tamsta nusipirk eilutę.

Jis papurtė galvą.

— Bet jos tamstai būtinai reikia. Tamsta vaikštai su mūsų rajono gražiausia mergaite ir nenori padoriai apsirengti, — sušukau.

Jis iš mano žodžių tik nusišypsojo ir atsakė:

— Aš kaip tik ir noriu, kad ji savo rajonui gėdos nedarytų. Manau, kad šiandien galėsiu jai nupirkti gerą rudeninį paltą. Ji, galima sakyt, visiškai nuoga, o ruduo artėja. Kad ir šiandien, kol nuo kalno nulipi, tai vėjas kaulų smegenis perpučia, o ji tebevaikšto su vasarinuku, nes rudeninis jau visiškai apsitrynęs.

Man atėjo į galvą labai paprasta mintis, ir aš valandėlę galvojau, ar leptelėti ją. Paskum pasakiau:

— O ką tamsta darysi, jeigu jai pasidarys gėda vaikščioti su apdriskusiu bičiuliu, ir ji pamėgins susirasti kitą. Ar tamsta apie tą kada pagalvojai?

Jis stovėjo sumišęs ir mušė su kepure, kurią laikė vienoje rankoje, per kitos rankos delną.

— Matai, tą ir užmiršęs buvai, ir patį svarbiausią.

— Ne, neužmiršau, — iš lėto atsakė jis. — Niekada aš to nebuvau užmiršęs. Ir kas, jaunas būdamas, nenori gerai atrodyti? Aš irgi bijau, kad ji vieną kartą nenueitų. Žinau, kad ji žino savo vertę ir nori gerai atrodyti. Ne, tamsta negali nė įsivaizduoti, kiek rūpesčio ji man atsieina. Bet galvoju, kad ji yra apdairi ir egoistė. Dabar ji mano, kad aš esu jos ir žmonėse tik labiau jos vertę keliu, ir jiems dar labiau pageidaujamą darau. Tą kiaurai matau. Bet neužmiršk, pone advokate, kad aš ją myliu ir ji mane myli. O meilė, kaip“gėlė. Kad ilgai žydėtų, rūpestingos rankos reikia. Ir kol ji jausis rūpestingumo apglėbta, ji laikysis manęs, nors aš ir visiškai apdriskęs būčiau. Ji turi charakterio ir valios: tą aš gerai žinau, geriau, negu visi kiti.

— Tai paskubėk vesti, kad paskum nereikėtų gailėtis, per ilgai delsus.

— O kaip aš pradėsiu gyventi su šeštąja kategorija ir krūva skolų?

Jis buvo viską apsvarstęs ir galvojo daug giliau, negu buvau manęs. Bet jo galvojimas man atrodė pilnas plyšių ir nepatyrimo.

— Ar maža kas veda be didelių išteklių ir vis dėlto gražiai gyvena. Po Velykų daug rūpesčių atkris, ir per metus, kitus galėsite gražią pradžią gero gyvenimo susikurti.

— Arba jį visiškai sugriauti, — trumpai atkirto jis, žiūrėdamas į kepurę ir pridėjo: — Rožė ne kiekviename kieme tarpsta. Jai reikia ir užvėjos, ir šilumos, o viskam tam reikia pinigo, pone advokate.

— Ar pats nepagalvoji, kad ji pavargs?

— Kaip pavargs?

Jis nesuprato manęs ir žiūrėjo kiek nustebusiomis akimis.

— Kaip čia pasakyti, — tariau: — mylėti pavargs, supranti; Moteriškei vyras, kaip tyrinėtojui nežinomas kraštas — įdomus, kol neištirtas. Ateis laikas ir nė nepajusi, kai ji bus pasirinkusi kitą, kuris galės daugiau duoti ir kuriuo galės prieš kitas pasididžiuoti.

— Ne, ji to nedarys. Ji man pasakė, kad niekada nedarys taip, kad kas galėtų nors per pusę lūpų prikišti, jog ji tą padariusi dėl pinigo. Ne, jį nesanti perkama.

— Bet ji savo nuomonę pakeis. Aš tą galiu tamstai užtikrinti.

— Jeigu pakeis, tai, ir ištekėjusi pakeis, o tada bus daug blogiau.

Jis, tas jaunuolis, kalbėjo per stipriai, ir aš valandėlę turėjau pagalvoti, kol ištraukiau, atsakymą.

— Nevisiškai taip, kaip galvoji, — tariau. — Vedybos uždeda pareigų, kurios užpildo visą garbingos moters gyvenimą.

Jaunuolis nusišypsojo. Jis vėl ėmė ploti kepurės dugnu per kairės rankos delną ir tarė:

— Nė pusę žodžio nesakyčiau, pone advokate, jeigu turėčiau kur parvesti. Nesakau, tokio namo, kaip tamstos, bet va, jeigu būtų galima kaip nors įkąsti nors tokį, kur anapus gatvės stovi. Tada būtų kitas reikalas.

— Mėgink, — nusijuokiau. — Girdėjau, kad už pusmečio bus galima jį ir pirkti Savininkas statosi rūmus miesto centre ir, kaip tik galės ten išsikelti, šitą daiktelį parduos.

Jis pažvelgė pro langą, ir tarė:

— Jai irgi tas namelis labai patinka. Sako, čia būtų galima gyventi kaip rojuje.

Ir atsisukęs greitai pridėjo:

— O kiek kažin jis norės paimti?

— Manau, kad dvidešimt paprašys, — tariau.

— Žinoma, tūkstančių, ir visų iš karto...

— Man atrodo, — tariau ir pažiūrėjau į laikrodėlį. Man artėjo laikas eiti į teismą. Aš, išėmęs pinigus, padėjau ant stalo. Jis paėmė juos ir valandėlę suko tarp pirštų.

— Ar mažai? — tariau.

— Ne, nemažai, — greitai atsakė. — Aš kartais pagalvoju, kad per daug. Kitą sykį atrodo, kad tamsta nori mane paremti, lyg būčiau giminė. Nesupyk tamsta, bet aš manau, kad tamsta taip nedarytum, jeigu ne ji.

Nusijuokiau. Jis kiek sumišo, įsidėjo pinigus ir pasuko prie durų, o aš paėmiau portfelį, užsimečiau paltą ir išėjau. Kieme netoli durų radau jį bestovintį. Jis žiūrėjo į namuką, o išgirdęs žingsnius, atsisuko į mane.

— Tamsta nesijuok, — prašneko, — bet aš dar noriu vieną dalyką pasakyti. Pirmiausia — aš tikiu savo likimu Kai ją pirmą kartą pamačiau, man lyg sakyte kas pasakė: „Žiūrėk, ta mergaitė tau“. O dabar žiūriu į tą namuką ir jaučiu tą patį. Tikrai tamsta nenustebk, jeigu vieną dieną pasidarysim kaimynai. Dar tamstai nesakiau, kad mes vis perkam valstybinės loterijos bilietus. Šiandien pašnekėjom ir šiandien prasideda lošimas. O gal likimas to ir panorės?

— Gal... — tariau ir nuėjau.

Ir eidamas gatve ir leisdamasis nuo kalno, negalėjau susilaikyti nesišypsojęs. Man patiko, kaip žmonės sugeba save apgaudinėti: susikuria sau gražų kampelį, pakibusį ore, ir gyvena jame. Taip, taip. Dar ir vakare šypsojausi.

Lošimas pasibaigė, bet tarp stambiųjų laimėtojų nei jo, nei jos pavardžių nebuvo matyti. Keletas pavardžių nesutiko skelbti. Mano vyresnioji dukrelė lyg tyčia laimėjo penkiolika tūkstančių ir nežinojo, ką su jais veikti. Jaunuolį tesutikau tik po kokios savaitės.

— Na kaip? — tariau.

— Dėkui. Gerai, kaip visada.

— Bet loterija?

— Laimėjome, nors ne tiek, kiek reikia.

— Įdomu...

— Penkis šimtus. Paprastam reikalui — šis tas, bet didesniam — nulis. Staselė, vargšė, net apsiverkė.

Po pietų jis vėl atėjo ir paprašė darbo. Man kaip tik buvo atvežę anglių. Reikėjo juos aptvarkyti, ir jis to darbo tuoj ėmėsi. Aš mačiau jame žmogų, kuris žūt būt nori prasimušti, ir jutau jam pagarbą. Seniai galvojau kur nors rasti jam pelningesnį darbą, bet nieko po ranka nepasitaikė, o pats niekaip negalėjau nuspręsti, kur jis galėtų tikti. Jeigu būčiau žinojęs, kad mano kišenėj gulįs bilietas laimės, būčiau tada mielai su juo pakeitęs arba ir visiškai atidavęs, bet dabar tokią sumą pinigų atiduoti nebuvau pasiryžęs. Nuo pinigo visada lengviau atsisakyti, kol jo neturi rankose.

Aptvarkius anglis, pasiūliau dar šį tą perrašyti. Jis paėmė rankraščius ir atsisveikino, bet tarpdury stabtelėjo, lyg ką norėdamas atsiminti.

— Ar dar kas? — paklausiau.

— Ne, nieko, — atsakė, bet stovėjo, šypsojosi, ir valandėlę tylėjo.

— O žinai tamsta — mes vis tiek mėginsim, — staiga pridūrė.

— Ką? — Paklausiau. Aš nieko nesupratau.

— Nagi dėl to namuko. Mes vis tiek sukombinuosim.

— Dvidešimt tūkstančių? — nustebau.

— Pamatysit!

Aš greitai permečiau galvoj, ką jie galėtų bandyti, bet už nieko negalėjau užkliūti.

— Kad tik dorai, mėginkit, — tariau pagaliau.

— Suprantama, kad dorai!

Jis išėjo, o aš dar valandėlę galvojau, kokią idėją juodu bus nusitvėrę. Iš anksto galėjau tvirtinti, kad iš to tebus tik naujas nusivylimas. Bet paskum atėjo kiti reikalai, ir šitą smulkmeną visiškai užmiršau.

Praėjo kelios dienos. Išleidęs paskutinį klijentą, mėgstu išeiti prasiblaivyti. Bet tą. dieną dribo šlapdraba, ir aš atsisėdau paskaityti vakarinės dienraščio laidos, kai stipriai pabeldė į duris ir, nespėjus man galvos nuo laikraščio pakelti, į kambarį įbėgo mano jaunuolis. Jis buvo be kepurės, sutaršytais ir nuo šlapdrabos sulipusiais plaukais. Veidas buvo šlapias tik negalėjai pasakyti nuo sniego ar nuo ašarų. Įbėgęs sustojo ir nieko nepasakė, tik nervingai tampė palto sagas. Aiškiai buvo atsitikę kažin kas negera.

— Kas gi atsitiko, prieteliau? — prašnekau pirmas.

— Gelbėk, pone advokate...

Jis tikrai buvo susijaudinęs ir negalėjo žodžio rasti. Nervingai lakstė akimis po kambarį, lyg ieškodamas kur atsiremti, paskum kriste krito ant kėdės, užsidengė veidą abiem rankom ir ėmė verkti. Man iš karto pasidarė aišku, kad Stasė, padoriai aprengta, nuėjo su kitu, kuris galės dar daugiau duoti.

Ir ką šiuo atveju galėčiau jam padėti. Atimti paltą? Gali būti, kad ir pasisektų, bet tas jos vis tiek nebesugrąžins. Man gaila buvo jaunuolio, bet leidau jam ligi soties išsiverkti, kad paskum išklausyčiau labai paprastą kasdien vykstančią jaunų širdžių tragediją, kuri iš pradžių atrodo tokia didelė ir nepakeliama, o po metų kitų taip užsitrina, kad atsiminus vos kreivą šypsnį besukelia...

— Kas galėjo, pone advokate, pamanyti, kad pasaulyje yra tokių žmonių! — pro ašaras sušuko jaunuolis ir vėl nutilo. — Pražuvo mano Staselė!

Aš nieko nesakiau. Žinojau, kad įtempimas praeis, ir jis pasakys viską, o aš... Aš tik galėsiu apgailestauti, kad įvyko, kas turėjo įvykti. Viena akim žiūrėjau į verkiantį vyrą, o kita bėgau per laikraštį. Ji užkliuvo antraštės: „Sugyvulėjęs fabrikantas“. Laikraščio korespondentas telefonu pranešė, kad jaunas inžinierius, vieno žinomo trikotažo fabriko direktoriaus sūnus, iš tikrųjų gi faktinasis fabriko valdytojas, ilgai sekiojęs paskui vieną gražią fabriko darbininkę, bet geruoju negalėjęs jos suvilioti, užpuolęs ją vieną pasilikusią fabrike ir išniekinęs. Mergaitė turėjusi ir sužadėtinį. Mane nukrėtė baisus nujautimas. Aš pakėliau akis į jaunuolį. Jis irgi žiūrėjo į mane. Jo akys buvo didelės, kaip išgąsdinto gyvulio.

— Ar ne gyvulys? — pasakė, ir lūpos vėl suvirpėjo.

Aš dar bijojau rišti tų dviejų faktų: korespondencijos ir jaunuolio susijaudinimo, ir tylėjau.

— Negaliu žodžio ištarti ... Tamsta nepyk, bet noriu pasakyti, ir žodis neina pro lūpas ...

Dabar panorau jam padėti.

— Ar Stasei kas atsitiko? Gal nelaimė kokia? — paklausiau.

— Fabrikantas ją išniekino!

Pasakė ir vėl užsidengė akis. Aš nejučia pašokau iŠ kėdės. Aš gi pačiam, rodos, sakiau, kad ją mes visi buvom įsimylėję. Jeigu ne kaip moterį, tai kaip nuostabų paveikslą. Kol vaikščiojau po kambarį, jis tylėjo, o aš negalėjau sugaudyti nei minčių, nei jausmų. Jeigu čia būtų tas fabrikantas buvęs, būčiau jį sukramtęs ir vėl išspiovęs.

— Kai sužinojau, užmušęs būčiau, bet pasivėlinau, — po valandėlės vėl prašneko jaunuolis.

Aš sustojau vidury kambario ir įsmeigiau akis į jaunuolį. Man pasirodė, kad atsirado kas kitas, kuris fabrikantą užmušė, ir nei man nei tam jaunuoliui nebereikės rankų tepti. Pasiutęs žmogaus prigimties praktiškumas. Aš tą negalvojau, bet jutau.

— Policija suėmė ir saugo, — išblaškė tą širdy besikaupiantį pasitenkinimo jausmą jaunuolis ...

— O ją matei? — paklausiau.

— Mačiau. Ji guli ligoninėj.

— Ir ką?

— Nė negalvoja gyventi. Sako, kad tik iš ligoninės paleistų. Buvo atsikėlusi ir norėjo iššokti iš trečiojo aukšto, bet sesutės pamatė, tai sulaikė. Paskum gydytojas davė vaistų, tai aprimo, bet vilties gyventi neatgauna.

Jis beveik visiškai nusiramino ir galėjo viską papasakoti nuosekliai. Fabriko savininko sūnus, jaunas inžinierius, neseniai grįžęs iš užsienio, dažnai prieidavęs prie jos, pašnekindavęs ir pagirdavęs darbą. Nuo praėjusio šeštadienio pervedęs ją į pirmos eilės darbininkes. Tas juos labai nudžiuginę, nes ji dabar galėjo uždirbti visu trečdaliu daugiau. O šiandien liepęs pasilikti pasiūti specialų užsakymą ir prižadėjo dvigubą atlyginimą ir dar ekstra priedą. Ji pasilikusi ir dirbusi, bet, kai visi išsiskirstę, atėjęs jaunasis inžinierius, atsinešęs vyno ir skanėstų. Ji, nieko bloga nemanydama, išgėrusi kelis gurkšnelius vyno, suvalgiusi saldainių ir norėjusi vėl imtis darbo, bet inžinierius dirbti neleidęs, o pradėjęs meilintis. Kai ji nesutiko geruoju, jis užpuolė prievarta. Ji gynusis ir šaukusi, bet fabrike nieko nebuvę. Šauksmą išgirdę prie fabriko žaidę vaikai. Jie pašaukė policiją, bet durys buvusios užrakintos. Policija turėjusi jas išmušti, ir tada buvę jau vėlu.

Jis nutilo, tylėjau ir aš. Negalėjau viso įvykio apimti. Ir iš viso man vis kažin ko trūko, bet ko — suvokti negalėjau. Aš ėmiau nuo pirmo Įspūdžio atvėsti. Negalėjau įsivaizduoti, kad jaunas sveikas vyras, užsienyje mokslus ėjęs ir pasaulio matęs galėtų taip lengvai ryžtis visą savo gyvenimą sugadinti. Atsimenu, atsistojau prie lango ir valandą žiūrėjau į gatvę. Ji buvo tuščia ir tamsi. Mūsų miestas per menkai tada tebuvo apšviestas. Bet ką padės šviesos, jei dienos metu tokie dalykai vyksta! Staiga atsisukau į jaunuolį. Jis tebesėdėjo toj pačioj pozoj, tik rankas buvo nuleidęs ir žiūrėjo į grindis po savo kojomis.

— Ką galėčiau pačiam šitam reikale padėti? — paklausiau.

— O ką aš žinau... — valandėlę į mane pažiūrėjęs, atsakė. — Man tik taip baisiai neramu buvo — aš ir užėjau. Nepyk, kad sutrukdžiau, bet aš norėjau su kuo nors pakalbėti ir žinojau, kad tamsta mūsų nelaimę geriausia suprasi. Tamsta visą laiką mums tiek širdies parodei.

Jis vėl nuleido akis.

— Ir ką pats manai daryti? — paklausiau.

Jis nepakėlė galvos, tik iš lėto ją papurtė, ir šlapių ilgų plaukų sruogos užkrito ant akių.

— Nieko nežinau. Man dabar viskas susimaišė ir susisuko. Jeigu galėčiau prieiti, nueičiau ir užmuščiau — ir būtų viskas...

Jis kalbėjo ramiai, bet taip įtikinamai, kad man šiurpas nuėjo per nugarą. Paskum pakėlė galvą ir pridūrė:

— O jeigu tamsta žinai ką, patark.

Ką patarti, aš žinojau, bet mano galvoj irgi buvo pilna neaiškumų. Tik prižadėjau susipažinti su reikalu ir paskambinau ligoninės direktoriui. Tas pasakė, kad šiuo metu dėl pacientės tolimesnės sveikatos nieko negalįs pasakyti. Aišku, ji esanti smarkiai sukrėsta ir atrodo nepaprastai prislėgta. Be to, labai jaudinantis pasirodžius kiekvienam svetimam žmogui. Net patarnaujančiam personalui ar net jam pačiam užeinant į palatą, labai sunerimstanti, — todėl jis nenorįs, kad šiandien dar kas ją lankytų. Jeigu nepasirodys aštresnio nervų sukrėtimo reiškimų, aš galėsiąs užeiti rytoj iš ryto, ypač kad, šiaip ar taip, galutinių ekspertizos duomenų dar nesą, nors jis nė kiek neabejojąs, kad čia padarytas labai nešvarus darbas.

— Rytoj rytą aplankysiu ligonį, o paskum pažiūrėsim. Rasim kokį nors vaistą, — tariau padėjęs ragelį.

Jaunuolis pakilo ir padėkojo.

— Ji, atrodo, jaučiasi gerai, — pasakiau spausdamas ranką. — Nelaimė didelė, bet žmonės sako, kad nėra to blogo, kas neišeitų į gera. Reikia tik turėti stiprybės.

Jis greitai nusisuko ir išėjo. Beveik per greitai, lyg būtų staigus smagumas apėmęs. Nusisukusio veido negalėjau pamatyti, bet man pasirodė, kad jis net nusišypsojo, kaip žmogus, kuriam puikiai pasisekė.

Pasilikęs dar kartą perskaičiau laikraštį, atsiminiau ką sakė gydytojas ir jis pats. Gal aš dar daug ko nežinojau, bet jokių motyvų, už kurių būčiau galėjęs užsikabinti, norėdamas ginti inžinierių, neradau. Byla atrodė bus paprasta ir aiški.

— Kitą dieną nuvykau į ligoninę. Mergaitė gulėjo paskendusi patalo baltume ir pati atrodė kiek labiau pabalusi, negu būdavau pratęs matyti gatvėje. Papurę auksiniai plaukai tviskėjo, kaip aureolė. Man įėjus, ji tikrai nervingai sujudėjo, o paskum smarkiai paraudo.

Atsisėdau šalia lovos ir tyliai paspaudžiau ranką, kuri gulėjo nusvirusi ant antklodės. Ji man pasirodė karšta ir nervingai truktelėjo. Ne, apie įvykio smulkmenas
jos klausinėti negalėjau. Oficialiai su ja nebuvau pažįstamas ir dabar, tebelaikydamas ranką ant jos rankos, pasakiau:

— Tamsta, turbūt, mane pažįsti. Ji linktelėjo galva.

— Aš atėjau tamstai padėti.

Ji pakelė į mane nustebusias akis, ir aš valandėlę galėjau jomis pasigrožėti. Paskum tariau:

— Norėčiau padaryti, kad daugiau tamstos gyvenime tokie įvykiai nebepasikartotų. Gyvenimas kietas, o žmonės — matai...

— Aš mirti noriu — staigiu riktelėjimu ji nutraukė mane, užsidengė rankomis akis ir pradėjo verkti. Visa ėmė virpėti, kaip mėšlungio traukoma, ir veidai užsiplieskė aštriu raudonumu.

Daktaras paėmė mane už parankės, tyliai išsivedė ir į palatą nusiuntė seselę.

— Moterys lengviau viena kitą supranta. Mums ne visada pasiseka rasti tinkamų žodžių, — kalbėjo vesdamasis mane į kabinetą.

— Matei, — kalbėjo, paprašęs sėstis ir pasiūlęs užsirūkyti, — matai, guli mergaitė, kaip angelas debesyse. Gyvos nupirkti nepasisekė, tai sulaužė, suplėšė ir numetė. Jeigu be pinigų, tai ir ne žmogus! Ji norėtų, kad niekas nežinotų. Seselei ji tą jau sakė, bet kas tokius dalykus užslėps. Ir kur ji dabar dings? Žinau, kad jai piršosi ir gana turtingas vyras, bet ji atsisakė. Ji verčiau pasirinko neturtą ir materiališkai nesuinteresuotą meilę. Mums, jau spėjusiems patirti patogumų malonumą, tas atrodo kiek juokinga, bet juk ne viskas tikrai vertinga, kas praktiška. Ji vakar to nenorėjo, bet rytoj galėtų panorėti, o, sakyk tamsta, kuris pasiturįs vyras nenorėtų jos namie turėti. Jos būklę galėtų pataisyti tik padorus turtas, ir tamsta, pone advokate, turėtum pasirūpinti, kad jis nebūtų pats mažiausias, kokį galima būtų šiuo atveju išspausti.

— O kaip ekspertyza? — tariau.

— Viskas prieš jį.

— O ką jis? Ar nepasisekė sužinoti?

—Jis ginasi. Sako, buvusi gudri provokacija.

— O jeigu pasirodytų?.. — paabejojau.

Daktaras energingai papurtė galvą. Jis buvo baisiai pasipiktinęs ir nesigailėjo piktų žodžių. Jis dar suprastų, jeigu tą būtų padaręs girtas kareivis arba šiaip koks priemiesčio valkata, bet inžinierius...

— Tai paskutinio laipsnio išsigimimas, tamsta! — šaukė jis.

— Taigi, kaip tik todėl ir nenoriu tikėti, kad tą padarė inžinierius.

Mūsų kalbą nutraukė tylus pabeldimas į duris. Įėjo ta pati seselė, kurią daktaras buvo nusiuntęs pas nukentėjusią.

— Ji nori poną advokatą pamatyti, — pasakė.

Aš pakilau. Mergaitė tebegulėjo taip pat, kaip pirma, tik man įėjus, nežymiai nusišypsojo, nors akyse stovėjo ašaros.

— Pone advokate, padarykite kaip nors, kad tas reikalas į viešumą neišeitų, — ir jos lūpos vėl suvirpėjo.

— Argi tamsta to bijai? — paklausiau ir tuoj susigriebiau, kvailiausią klausimą paklausęs.

— Kur aš pasidėsiu nuo žmonių akių...

— Man atrodo, kad tas jam turėtų rūpėti, o ne tamstai — mėginau įprasminti savo klausimą.

— Jam? Kas jam. Jis neseniai parvažiavo iš užsienio ir vėl išvažiuos, o aš ... Aš niekur neturiu kur pasislėpti.

— Suprantu, kad sunku. Nelaimė įvykusi. Tamsta, jeigu norėjai, galėjai nutylėti vakar... Dabar reikalas jau prokuratūroje, ir bylos niekas nutraukti nebegali. Nebent tamsta pati pareikštum, kad norėjai jį išprovokuoti.

— Aš? ...

— Taip... Jeigu tamsta pasakytum, kad pati, kuriuo nors tikslu jį įsiviliojai į fabriką ir paskum viską suvaidinai.

Aš į tą pusę nusukau tyčia ir atsidėjęs stebėjau mergaitės veidą. Bet ji gulėjo aukštielninka, žiūrėjo kažin kur į tolumą, paskum tyliai papurtė galvą.

— Ne, taip padaryti neturėsiu jėgų.

Ji tuos žodžius pasakė tyliai, vos girdimai ir per veidus ėmė viena po kitos ristis ašaros. Taip pat tylios ir vienišos, kaip ir ji.Tada aš įtikėjau jos nekaltumu ir pasiryžau jos reikalą, ginti. Iš karto ji gynėsi, bet kai įrodžiau, kad padarytas perdaug didelis nusikaltimas ir, šiaip ar taip, artimųjų bendradarbių jau žinomas, o toliau bus žinomas tik faktas. Gi nusikaltėlį gelbėti būtų savižudybė, nes jis, jeigu jau kartą išdrįso taip pasielgti, tai išėjęs tikrai jos nepasigailėtų. Nuo tų žodžių ji krūptelėjo, lyg būtų buvusi botagu perkirsta, ir aš turėjau ją raminti, kaip vaiką.

— Pagaliau, — tariau, — aš reikalausiu didelės kompensacijos, ir ji tamstą padarys laisvą. Tada tamsta tikrai galėsi pasirinkti tokią gyvenamąją vietą, kur niekas nepažins.

— Jokių pinigų iš jo aš nenoriu, — nutraukė ji mane, ir patylėjusi pridėjo: — o gėda visą gyvenimą vis tiek vilksis iš paskos.

Bet savo reikalą ji vis dėlto pavedė man. Kriminalinė bylos pusė buvo labai aiški: nusikaltėlis užkluptas nusikaltimo vietoj ir aiškūs ir tvirti ekspertyzos duomenys. Mane labiau domino civilinė bylos pusė: man rūpėjo laimėti maksimumą kapitalo. Ėjau namo ir galvojau, kiek reikėtų iš to morališkai susmukusio fabrikanto išveržti, kad ji galėtų pabėgti nuo visų liežuvių, nuo visų akių ir gal net nuo mylimojo, kuris kažin kaip į ją po vienos kitos dienos pažiūrės. Tą akimirką kaip tik priėjau šitą namuką, ir mane kaip diegte nudiegė nauja mintis. Pačiam jau ne sykį sakiau, kaip nepasitikiu žmonėmis, ir imu tik tokias bylas, kurias esu tikras, kad laimėsiu. Mano klijentas man turi būti. aiškus, kaip aš pats. Jis gali gal ir pameluoti, bet tas melas turi būti taip realus, kad priešas jame nebesurastų jokių spragų. O čia visos bylos centre atsistojo tas prakeiktas namukas. Aš pats jį pasiūliau, jie norėjo, labai norėjo jį įsigyti, ir dabar štai toji reali galimybė troškimą realizuoti. Ir realizuoti su kaupu! Ir aš gerą, valandą stovėjau vidury gatvės ir svarsčiau. O jeigu inžinieriaus gynėjui kaip nors tas. planas į rankas pateks, jis žinos, ką padaryti. Užteks tik tiek, kad juodu, po įtempimo aprimę, ims puoselėti tą mintį, ja gyvens, o gynėjas laiku ją išmes, ir laimės svarstyklės pašoks aukštyn. Nesakau, kad tas nulemtų, bet įveltų begalinės painiavos ir sunkumo. Aš svyravau, kiek reikalauti: penkiasdešimt tūkstančių ar septyniasdešimt penkis, bet dar norėjau pamatyti jaunuolį. Maniau, kad jis atbėgs iš ryto, ir aš jau rasiu belaukiantį, bet jis buvo santūrus ir tepasirodė, kai kita klijentūra išsivaikščiojo.

— Tai gražią kombinaciją sugalvojot — pasakiau nepasisveikinęs, tik pro akinius dėbtelėjęs ir ėmiau raustis popieriuose.

Jaunuolis krūptelėjo.

— Kokią kombinaciją? — paklausė.

Valandėlę tylėjau ir žiūrėjau jam tiesiai į akis, o jis stovėjo sumišęs ir nesusivokdamas.

— Argi nesakei, kad pamėginsite, kad vis tiek tas namukas bus jūsų. Jūs kombinavote, o man reikia jūsų kombinacijas užbaigti! — mano balsas buvo kietas,
kaip tardytojo.

Jis žengė žingsnį atgal, kaip per veidą gavęs, paskum pakėlė rankas ir suleido pirštus į plaukus. Ir aš nejutau, kaip atsistojau. Man atrodė, kad atidengiau niekam netikėtą dalyką. „Kokia vis dėlto prakeikta žmogaus dvasia ir kaip negalima juo pasitikėti“ pagalvojau, ir man iš sykio pasidarė be galo aiškus visas jų naivus planas. Galėjau pasakoti visas jų abejones ir smulkmenas, o paskum paskambinti prokuratūrai, — o gal man reikia pirma paskambinti. Valandėlę svyravau, o jis griebė už kelnių kišenės, nusijuokė labai nenormaliu juoku ir žengė prie stalo. Aš krūptelėjau nejuokais. Jis tą akimirką tikrai buvo panašus į žmogų, kuris viskam ryžtasi, ir aš nebesusizgrybau, kaip gelbėtis, tik stovėjau už stalo sustingęs ir laukiau.

— O Jėzau Marijėle, pone advokate, ką tamsta pagalvojai. Še, prašau, žiūrėk!

Jis išvertė savo apiplyšusią piniginę ant stalo ir ištraukė pluoštą valstybinės loterijos bilietų.

— Še, prašau! Dešimt. Mes už visą išlošimą nupirkom. Mes buvom pasiryžę žūt būt užsikabinti. Jie atskaitė procentus, tai mes savo pridėjom. Daugiau kaip
šešiasdešimt litų. O mane net prakaitas išpylė. Anas šaukia, kad provokacija, ir tamsta jam padedi... Atsiprašau, tamsta nori jam padėti.

Mechaniškai paėmiau į ranką bilietus. Jie visi buvo ateinančio lošimo. Mano rankos virpėjo, ir turėjau atsisėsti ir padėti jas ant stalo. Jo rankos irgi virpėjo. Nusišypsojau; nusišypsojo ir jis.

— Ačiū, — tariau, — man dabar viskas aišku.

— Ir kokia mintis tamstai atėjo į galvą.

Jis pasitraukė“ kėdę ir atsisėdo. Tada jo veidas palengva ėmė balti ir greitai atrodė, kaip popierius.

— Gal pačiam bloga, — tariau.

— Ne, ačiū. Per naktį nemiegojau ir nuo vakar burnoj nieko neturėjau. Taip širdį spaudė, o dabar dar ir tamsta, vienintelis geras žmogus, norėjai atsisukti prieš mus, Aš gi dirbu teisme ir žinau, kaip lengva sunaikinti žmogų, kuris neturi pinigų ...

Jis pradėjo verkti, bet rankomis veido nesidengė. Atrodė taip nusilpęs, kad ir ašarų gėdytis nebeturėjo jėgų.

Suraminau, kaip mokėjau. Man tikrai pasidarė jo gaila. Fabrikantas buvo milijonierius, ir aš prie aukščiausios sumos pridėjau dar penkis tūkstančius. Aštuoniasdešimt tūkstančių jis tikrai galės sumokėti. Tąsumą, jaunuoliui ir pasakiau. Jis įsmeigė į mane akis, ir veidas nervingai virptelėjo.

— Už ką tiek pinigų? — paklausė.

— Už ką? Už pinigais nenuperkame daiktą. Už jaunystę, už visą gyvenimą!

Ir aš turėjau jam, tam naiviam jaunuoliui, išaiškinti ir pagrįsti, žmogui dirbančiam teisme. Jis manęs, kad teismas galįs priteisti tik už suplėšytus drabužius, dar visas kitas išlaidas ir gal kokį tūkstantį. Nebent būtų kūdikis, bet apie šitą jis negalįs ramiai pagalvoti. Ką tada reikėtų daryti? Ne, jo jis negalįs įsivaizduoti. Dėl to ir aš nieko negalėjau pasakyti.

Jaunuolis išėjo, o aš bylos ėmiausi su visu rimtumu. Apsistojau prie aštuoniasdešimt tūkstančių ir laimėjau. Inžinierius neprisipažino ir gynėsi, bet visi įrodymai buvo prieš jį. Kai perskaitė jam aštuoneris metus, jis apsižvalgė aplinkui, lyg norėdamas akimis į ką įsikibti ir užsilaikyti. Jis net pažiūrėjo į savo auką, lyg ieškodamas užtarimo, bet ji sėdėjo tyli ir žiūrėjo kažin kur toliau už teismo sienų. Tada inžinierius palengva nusisuko, nuleido akis, paskum paėjo du žingsnius, sustojo ir papurtė galvą. Jį paragino sargybiniai, ir jis krūptelėjo, kaip iš miego pažadintas. Iš šono atrodė, kad jis tik dabar savo padėtį tesuprato. Labiau nusiminusio žmogaus aš dar nemačiau ir negalėjau pasakyti, ar ne per didelę bausmę teismas uždėjo už jauno kraujo pasikarščiavimą.

Netrukus jaunieji vedė, o aš pats padėjau jiems nusipirkti va tą patį namuką. Tai matai, kiek jis jiems teatsiėjo, — baigė bičiulis.

— Bet tokia kaina aš nenorėčiau pirkti, — tariau.

— Bet jie nupirko. Aš irgi maniau, kad, gavę pinigus, jie išsikels kur. Bet jie net nepajudėjo. Apsigyveno tyliai ir paprastai. Jis net ir savo menkai atlyginamo darbo nemetė, tik padoriau rengės, bet nepastebėjau, kad pinigais švaistytųsi. Man kilo įspūdis, kad juodu toji našta slėgė, prie žemės spaudė, ir juodu nepaprastai stengėsi atsitiesti. Mes susitikdavom kaip paprasti kaimynai, ir aš palengva įsitikinau, kad juodu žmonės labai paprasti, be jokio polėkio. Jeigu jo būtų turėję, būtų išskridę pasiblaškyti, jeigu ne apie pasaulį, tai nors apie Europą apvažiavę, būtų pamatę žmonių, pajutę žmogaus vertę, ir po to, galbūt, būtų dar nelaimingesni pasidarę. Bet jie patys nieko geresnio už namuką nesugalvojo. Nesukau jiems galvos nė aš. Ir žmonės juos nuostabiai greitai užmiršo. Ji mokėsi. Girdėdavau vis tobulėjantį pianino skambėjimą ir matydavau du kartus per savaitę ją išbėgančią su gaidomis po pažastim. Po metų ji pradėjo mokytis dainuoti. Tada pirmą kartą nusišypsojau. „Žmogus ieško savo vertės“ — tariau. Dar po metų prie vartelių sustojo didelis pilkas kabrioletas. Aš jį pažinau ir susimąsčiau. Man pasirodė, kad savo vertės ieškojimas krypsta į pavojingus eksperimentus. Tas automobilis buvo vieno banko direktoriaus ir stambaus komersanto. Jis buvo nevedęs, bet į šį ramų uostą per vėlai užsuko drumsti vandens. Aš norėjau nueiti per gatvę ir tą pasakyti jai, bet žinojau, kad joks patarimas šiuo atveju neveiks. Jeigu žmogus palinksta ką išbandyti, jis įtikės tik pats išbandęs. Tą galėčiau dar ir šiandien padaryti, bet nedarau, nes esu tikras, kad direktorius mano žygį tuoj sužinotų iš pačių pirmųjų šaltiniu, o tas man asieitų gerą pluoštą pinigų, kuriuos dabar gaunu, sutvarkydamas vieną kitą, to paties direktoriaus reikalą.

— Tai pasakos dar ne galas, — pasakiau.

— Gyvenimo taip pat ne galas, — nusijuokė advokatas. — Žiūrėk!

Sulig tais bičiulio žodžiais prie namuko vartelių smarkiai privažiavo pilkasis kabrioletas ir staiga sustojo, net pašliaužė. Verandoj tuoj. pasirodė Stasė. Ji vilkėjo šviesiu paltu ir atrodė labai elegantiška. Aišku, ji mašinos laukė ir dabar išbėgo pasitikti. Bet ji vienoj rankoje nešėsi mažą šviesų lagaminėlį, o kitoj didelę baltų alyvų puokštę. Iš mašinos iššoko šoferis, atidarė jai duris, o paskum nubėgo į namuką, išnešė didelį lagaminą, įstūmė į mašiną ir nuvažiavo. Mašinos seniai nebebuvo matyti, o-mudu tylėjom ir tebežiūrėjom į tą pusę.

— E, šimtai mynė tuos pačius kelius, ir kiekvienas vis galvoja, kad nauju eina, — po valandėlės pasakė advokatas.

Aš nieko neatsakiau. Man parūpo jis, tas vienišas žmogus, kurį tepažinau tik iš matymo, kuris nieku Viešpaties nebuvo apdovanotas, kuris visą viltį dėjo į loterijos bilietus ir jau džiaugėsi laimėjęs patį stambųjį laimėjimą, bet staiga paaiškėjo, kad jo numeris tebuvo paskelbtas per apsirikimą. Kapitalą jau pasiėmė ir apyvarton paleido kitas.
Mūsų mintis išblaškė bičiulio žmona. Ji atnešė kavos ir pyragaičių, o Mažrimas pakilo ir tuoj grįžo su buteliu krupniko.

— Išleistuvėms, — tariau.

— O vis dėlto man gaila tos moters. Šito nuotykio iš esmės aš neskiriu nuo ano. Ir ten ir čia tas pats vienodas žmogaus išniekinimas. O morališkai gal net dar didesnis: išniekinti, kai ginasi, ne taip baisu, negu tada, kai pasitiki.

— O vyras ir vienu, ir kitu atveju — statistas, — atsakiau.

Bičiulio žmona mūsų nesuprato. Ji juto, kad kažin kas įvyko, ir klausiamu žvilgsniu žiūrėjo tai į vieną, tai į kitą.

— Stasė susikrovė lagaminus ir išvažiavo, — paaiškino advokatas.

— Su direktorium?

— Ne, tik su jo pilkąja... — atsakė, išgėrė taurelę krupniko ir tuoj prisipylė kitą.

— Na, o tau kas dabar taip į širdį? Aš galiu pamanyti, kad koks siūlelis ir tave prie jos rišo. Dabar netikėtai nutrūko, ir skauda. O gal mano žodžiuose nėra nė lašelio teisybės?

Ji kalbėjo ir juokėsi, kaip visos moterys, kai reikalas įvyksta pagal jų norą, o bičiulis susigūžė į fotelį ir tyliai šliurpė kavą. Jis aiškiai buvo susierzinęs.

— O jis, žiūrėkit, pareina kaip niekur nieko, — nutraukė beįsigalinčią nejaukią tylą. šeimininkė ir parodė galva į gatvę.

Gatve grįžo Stasės vyras. Pilkas, platus, į priekį kiek palinkęs, su juodu portfeliu rankoje. Atėjo prie vartelių ir sustojo. Valandėlę žiūrėjo į žemę, lyg būtų pamatęs ant grindinio šviežias automobilo vėžes, paskum pasilenkė ir pakėlė dideliais baltais žiedais apkibusia alyvos šakelę. Pažiūrėjo į ją, į langus, patraukė pečiais ir pasuko per gatvę į mūsų pusę.

— Čia ateina, — tarė šeimininkė.

— Ir gerai. Namų vis tiek nebėra, — atkirto bičiulis, ir jo balse suskambėjo pagieža. Jis pyko, o žmona dabar buvo po ranka. Tokiais atvejais nemoku žmonių taikinti, ir man pasidarė smagiau, kad atsiras dar vienas, kuris bus tarp jų.

Jis atėjo,pasisveikino ir, pamatęs mane, stabtelėjo, lyg pajutęs nepatogumą, kad čia esu.

— Mano bičiulis, — pristatė mane Mažrimas.

— Iš matymo pažįstu. Beveik kas rytą sutinku, eidamas į tarnybą.

Ir atsisukęs į advokatą, pridėjo.

— Ji vėl išvažiavo?

Advokatas linktelėjo galva. Kaimynas pakėlė alyvos šakelę, pasukaliojo tarp pirštų.

— Žinai, pone advokate, aš jokio noro nebeturiu eiti namo.

Jam niekas neatsakė. Advokatas sukiojo tarp pirštų stiklelį, jo žmona nuėjo prie lango, o aš sėdėjau ir nežinojau ką sakyti. Vyriškis pažiūrėjo į vieną, į kitą ir susigriebė:

— Atsiprašau, aš, matyt, tamstas sutrukdžiau.

Jis nusilenkė ir buvo bežengiąs prie durų, bet čia advokatas pašoko ir sulaikė. Mes nieko neveikią, tik susėdę nuobodžiaują. Jis turįs atsisėsti ir kartu išgerti puoduką kavos. Namie vis tiek nebūsią kam paduoti.

Vyriškis pažiūrėjo į advokatą, paskum į mus ir atsisėdo. Jo atsisėdimas buvo panašus į sudribimą, ir veide nebuvo matyti nė vieno valingo bruožo. Mažrimas pripylė taurelę, ir jis ją vienu gurkšniu nurijo, nurijęs nusipurtė.

— Ne, tamstai reikia ne tokios. Atsiprašau. Žinau, apsunkusi širdis nemėgsta saldumo, — pamatęs kaimyną nusipurtant pasakė šeimininkas, pakilo, išėjo ir tuoj
grįžo su bonka konjako.

Vyriškis tylėjo ir gėrė. Ponia Mažrimienė tyliai nuėjo į kambarius. Saulė pro lengvučius padūmavusius debesis slinko prie stogų. Gatvėje vaikščiojo praeiviai. Dvi gimnazistės sustojo beveik ties pat varteliais, tyliai, viena kitai kažin ką pasakojo ir garsiai juokėsi, ir jų juokas nejaukiai skambėjo sunkios tylos pritvinkusioj mūsų verandoj.

— Bet ir tamsta čia kaltas, — staiga pasakė vyriškis, lyg tas mergaičių juokas būtų jį iš kieto snaudulio pažadinęs.

Mažrimas irgi pakėlė akis.

— Argi ne tamsta sužadinai mumyse viltį praturtėti?

Advokato akyse pasirodė nustebimas, o vyriškis tęsė:

— Ir kam tamstai dabar stebėtis? Argi ne tamsta pirmas man pasiūlei darbo? Aš gi ne vaikas, aš irgi supratau, ko tas darbas buvo vertas, ir mokėjau suskaityti, kiek tamsta už jį mokėjai. Ar tamsta manai, kad aš nesupratau, kodėl tamsta taip darei? Supratau ... Viską žinojau.

— Nesupratau, ką tamsta galėjai žinoti? — truktelėjo pečiais Mažrimas ir nusišypsojo.

— Žinoma, kad žinojau! Atsigulęs naktimis galvodavau ir norėdavau nebeateiti. Ir neateidavau. Bet kai pasidarydavo sunku ...

Čia jis pasuko galvą į mane.

— Tamsta, turbūt, žinai, ką reiškia pasidaryti sunku. Visiem būna sunku, bet niekam nebūna taip sunku, kaip jaunam žmogui su plačia širdim ir tuščia kišene,
kai neturi nė vieno cento ir vaikščiodamas galvoji, kad yra žmonių, kuriuos su ramiausia sąžine būtų galima užmušti, ir niekam skriaudos nepadarytum. Bet aš
nieko neužmušiau. Tamstos tą patys matot, nes sėdžiu prie garbingo stalo. Ir mano rankos švarios ...

Jis ištiesė prieš mus baltas su ilgais plonais pirštais rankas. Valandėlę jis jas taip laikė, o rankos virpėjo, paskum apvertė jas delnais į viršų ir pridėjo:

— Matai, pone advokate, jos visiškai švarios, ir buvusių trynių nuo tamstos malkų skaldymo nė žymės nebeliko. Bet tamsta nebuvai garbingas darbdavys!

Jis greitai pagavo taurę, išgėrė konjaką, pasirėmė alkūnes į kelius ir pasisuko į advokatą. Jo akys pasidarė siauros ir aštrios lyg norėtų jomis ką perdurti. Apie lūpas atsirado trumpi aštrūs. šypsenos bruožai, panašūs į tamsius virpančius šešėlius.

— Ar tamsta tuos skatikus dėl manęs išmesdavai? Aš galiu tamstai dabar pasakyti tiesiai ir atvirai: ir tamsta mylėjai Stasę va kas!

Kelias akimirkas buvo tylu. Pajutau, kad reikalas intymėja, dar dingterėjo mintis, kad jis dėl manęs ir pirma buvo nusigrįžęs išeiti, ir aš pakilau.

— Ne, tamsta turi pasilikti — pagavo mane jis už rankos.

— Bet mane reikalai verčia, — pasakiau, pažiūrėjęs į laikrodį.

— Bet jeigu aš prašysiu, tamstos reikalai palauks. Tikėk man, aš labai noriu, kad tamsta su mumis pasėdėtum. Neilgai, gal valandą, — paskum išsiskirstysim. Aš manau gal ir mano žmona bus grįžusi. Ilgam ji niekada neišvažiuoja. O gal mes tada ir visi užeisim. Aš dar nieko nepasakiau.

— Bet gal tamstos ką intymiai... Ne, aš verčiau eisiu ... — mėginau išsisukti.

— Ne, ne! Nieko. Gal geriau, kai viskas iškyla į paviršių: tada nugriebi ir numeti, o vanduo lieka švarus, ar bent mes įsivaizduojam, kad jis švarus... Kaip sriuba!
Jis kalbėjo kietai, ir balse skambėjo užsispyrimas. Aš pažvelgiau, pagalbos ieškodamas, į Mažrimą. Jis nežymiai susišypsojo ir labai tingiai pratarė:

— Pasilik.

Lyg norėdamas pridurti:

— Viską pats sužinosi: nereikės man pasakoti.

Aš atsisėdau.

— Ir gerai, ar ne taip, pone advokate! Kartais gerai, kai žodžio niekas negirdi, bet kartais geriau, kai kas girdi.

Jis vėl išgėrė taurelę ir kreipėsi į Mažrimą:

— Ir ką tamsta pasakysi dėl mano žodžių Mylėjai?

Jūs visi ją buvote tada įsimylėję ir sekiojote akimis.

— Bet ar tamsta turi prieš mane kokių įrodymų? — paklausė advokatas.

Jis buvo visiškai susivaldęs ir kalbėdamas juokavo.

— Nė mažiausio. Tik tiek, ką pasakiau. Bet aš užtat tamstai ir neįrodinėju, o tik klausiu.

— Kitaip tariant, tamstai rūpi mano nepagrįstas išlaidumas. Galiu dėl to tamstą visiškai suraminti. Aš ją mylėjau, bet ne kaip moterį...

Vyriškis kilsterėjo ranką, bet advokatas jį nutraukė:

— Ne, ne, ne. Tamsta turėk kantrybės. Ar tamsta manai, kad aš angelas. Ne, aš paprastas žmogus ir paprastas vyras. Ne kiekvieną gražią, moterį tuoj,ir įsimylima, bet prisipažįstu, paties Stasę mielai būčiau pakentęs šalia savęs, o gal net ir mylėjęs, gal net ir labai karštai, bet aš, mano mielas, pakankamai turėjau ir garbės, ir valios, kad galėčiau save sulaikyti nuo kvailų avantiūrų vien todėl, kad mano vaikams nereikėtų savo tėvo gėdytis. Bet aš ją mylėjau kaip estetinę vertybę. Nežinau, ar tamstai toji sąvoka suprantama, bet aš mačiau tamstos širdį kiaurai ir per tamstą rėmiau ją. Aš norėjau, kad tamsta jai padėtum nenuslysti ir todėl, atsimeni, raginau, kad vestum, bet tada mano patarimo nenorėjai paklausyti.

— Ir vedžiau — atkirto svečias.

— Bet kada?

— Taip žinau. Bet kas iš tamstos estetinės vertybės šiandien pasidarė? Ir ne prieš vestuves.

— Žmogui įgimta klupti.

— Tai ne atsakymas. Gal aš trukdžiau ją ar draudžiau ką? Jeigu norėjo mokytis dainuoti, galėjo važiuoti nors ir-į pasaulio galą. Pinigų užteko. Palūkanų nesugebėjom visada išleisti. Sau aš gailėjau, teisybė. Bijojau, kad pinigams išsekus, ji nulėks kitur, bet ji matai... Sakiau: važiuok, mokykis. Kai pajutau, kad krypsta nebe ten, norėjau siųste išsiųsti kur, bet ji ne ir ne... Aš tada galvojau. Ir tamstos žodžius atsiminiau, ir tamstos darbus, ir tamstą apkaltinau. Tamsta pražudei mano gyvenimą. Tamsta padėjai jį pražudyti!

Bet mano gyvenimas tamstai labai menkas reikalas, tą žinau. Tai šapo po kojomis trakštelėjimas, bet tamsta kartu pražudei ir ją.

— Aš?

Advokatas nusikvatojo ir vėl pripylė taureles.

— Tamstai reikės dar keletą išgerti. Tamstos, mielas pone, nervai pertempti! Nuo kelių taurelių jie dar jautresni darosi, o dar nuo kelių visiškai atsileidžia. Ir tada juokinga darosi, ką prieš keletą minučių šnekėjai.

Bet vyriškis pastūmė taurelę į šalį.

— Ne, aš ne pasigerti atėjau, kad paskum po tamstos verandą ant kelių vaikščiočiau, verkčiau ir atleidimo už kiekvieną žodi prašyčiau. Atleidimo, pone advokate,
aš neprašysiu. Gal už ką kitą, bet už tą, ką pasakiau — niekada. Ir šitas ponas tebūnie tų žodžių liudininkas.

— Ir už tą, kad jus abudu pražudžiau!

Advokatas vėl nusijuokė.

— Aš, pone advokate, nė mažiausio noro neturiu juoktis. Norėčiau, kad ir tamsta nesijuoktum. Aš norėčiau verkti, bet negaliu, nes verkia kiti, o verkti gal reikėtų tamstai. Aš nenoriu be reikalo ginčytis. Aš noriu pasakyti viską iš pradžios. Tenai gal ne viskas bus taip, ką rytoj turėtų gatvė žinoti, bet šituo ponu aš visiškai pasitikiu.

Tai sakydamas jis parodė į mane.

— Bet bus patogiau, jeigu išeisiu, — tariau.

— Ne, ne! Aš net noriu, kad būtum kartu. Aš turiu net savo išskaičiavimų. Net poną advokatą prašyčiau pritarti, kad jis pasiliktų kartu. Jis gali būti naudingas ir tamstai, ir man.

Man ėmė nepatikti trečiojo vaidmuo, bet Mažrimas visiškai rimtai prašė pasilikti, ir aš atsisėdau.

Vyriškis valandėlę sėdėjo panėręs pirštus plaukuose. Aš nieko nesuvokiau ir paėmiau kavininką įsipilti kavos. Bet kavininkas buvo atšalęs. Tada pakilau, įjungiau elektrą, kad apšiltų, ir, pasiėmęs pyragaitį, atsisėdau. Aš kaip tik pagalvojau apie vakarienę, kurią ponia Mažrimienė visada paduodavo puikią.

Mažrimas užsidegė cigarą ir atsilošė fotelyje. Nendrinis fotelis nuo jo sunkaus pajudėjimo sugirgždėjo. Vyriškis pakėlė galvą.

Pirma, kai kalbėjom, man buvo labai lengva pradėti, bet dabar neberandu pradžios. Noriu plakti kitą, bet sunku, kad reikia plakti per save.

Jis šypsojosi, kaip „žmogus, patekęs į nejaukią būklę. Nusišypsojo ir Mažrimas. Jis nežymiai mirktelėjo man viena akim ir tarė:

Ir gerai. Tada pakalbėkim apie ką kitą. O gal persimesim kortomis, kol vakarienės pakvies? Daug kas vienam galvojant atrodo vienaip, o, kai susitinki su žmogum ...

— Ne, ne — nutraukė jį vyriškis. — Man neatrodė kitaip ir neatrodys. Aš tik jaučiuos bejėgis, kaip žiogas po meilės nuotykio. Man rodosi, atidaviau viską ir galiu mirti. O gal ir gera būtų. Vien todėl, kad tamstos estetinė vertybė nebūtų nuvertinta. Bet jos kaina didelė. Oi didelė!... Gal jūs nesupyksit, jeigu aš pradėsiu nuo toli. Tada gal jums, o gal ir man daug dalykų aiškesni pasidarys. Kai kitam pasakoji, daug dalykų atsimeni, kuriuos vienas būdamas visiškai esi užmiršęs, o jeigu ir atsimeni, tai nerandi jiems vietos visoj grandinėj įvykių ir palieki nuošaliai. Lygiai, kaip toji tamstos pašalpa. Aš ją ilgai ilgai buvau palikęs nuošaly... Bet ne nuo tos vietos norėjau pradėti. Aš gimiau ir augau pačiame tamsiausiame priemiesty. Mano motina buvo mergaitė. Priemiesty perdaug dorybės nebuvo, bet už kiekviena nieką man buvo metamas į akis mergos vaikas. Daugiau tokių, kaip aš, mūsų gatvelėje nebuvo, ir aš todėl buvau visada vienas. Bijojau visų vaikų, ir neturėjau nė vieno draugo. Ne, vieną draugą turėjau. Motina manęs nesigėdino. „Tu nenusimink“, sakydavo ji man. „Ir tavo tėvas, ir tavo motina garbingesnė, negu jie. Aš tavęs nežudžiau, ir tėvas tavęs neišsižadėjo. Jis nekaltas, kad į mašinos ratą. pateko ir mane paliko su tavim. Aš tau gyvenu. Mano rankos tvirtos ir sveikata tesės. Dievas vargšus mato. Jų tėvai skęsta tame purve ir jie skęs. Jie jau dabar pradeda skęsti. Iš skardos lapais sukurpinėtos lūšnelės kartų kartos jų neišeis, o tu išeisi į miestą ir ten gyvensi. Aš tau duosiu mokslą ir vietą. Tavęs mergos vaiku niekas nevadins. Tu tenai pasidarysi motinos vaikas, kaip visų motinų vaikai. Jie nori, kad aš tekėčiau arba kad kartu su jais purve skęsčiau. Ne! Aš turiu tave vieną, ir man užtenka. Jie sako, kad aš kvaila, kam tavęs prieš laiką nenužudžiau, ir moterys juokiasi, kad aš nenoriu gyventi, kaip jos. Jos sako, kad aš neišmananti, kas yra linksmybė. Aš išmanau. Ir dar kaip išmanau, bet aš turiu tikslą. AŠ turiu tave, mano vaike, ir kam kitam vietos savo širdyje nebeužleisiu. Aš nenoriu, kad apie savo motiną tu ką bloga atsimintum. Apie tave viskas tamsu, bet aš noriu, kad nors aš būčiau šviesi. Jeigu ne kaip saulė, tai nors kaip nedidelė žvaigždelė, bet šviesi ir be dėmės, Ir kai tu būsi žmogus ir gyvensi dideliuose namuose, kad nebūtų gėda atsiminus, kad tavo motina buvo merga, kuri lakstė patamsiais paskui smagumus ir nelaimingųjų skaičių daugino.“ Tuos žodžius ji man kas vakarą kalbėdavo, kai atsisėsdavau šalia jos ir priglausdavau galvą. Ne viską supratau, bet, kad aš turiu gyventi dideliame name kaip žmogus, kurio niekas mergos vaiku nebevadins, supratau, ir tas pasidarė visas mano gyvenimo tikslas. Aš gyvenau tarp žmonių ir mačiau kaip jie gyvena. Žinojau, kaip ir kiek jie užsidirba legaliai ir kiek nelegaliai. Jeigu Andriuška tris savaites gerdavo ir ūždavo, žinodavau, kad jam pasisekė ką nors gerai likviduoti. Žinojau, kad žmonės pragerdavo per dieną kelis šimtus, o per savaitę tūkstantį ir dar daugiau ir gyvendavo priplėkusioj, surūdijusiais skardagaliais aplopytoj lūšnelėj, — ir negalėjau įsivaizduoti, kam jie taip daro. Juk jeigu pasitaupytų, galėtų gyventi gražiai ir patogiai. Aš buvau pilnas tos minties, ir man niekada neateidavo galvon, kad kiti jos neturi. Aš pasidariau taupus. Nerūkiau, negėriau ir niekam nė menkiausio cento neišleisdavau. Aš mokiaus. Pabaigiau pradžios mokyklą, ir ėmiau lankyti gimnaziją. Dabar kasdieną turėdavau ateiti į miesto centrą, ir čia mano idėja dar labiau sustiprėjo. Kas dieną praeidavau pro didelius gražius namus, įsižiūrėdavau juos ir galvojau, kuriame reikėtų išsinuomuoti butą. Rinkausi prie gražios gatvės, būtinai iš pietų pusės, su balkonais ir būtinai pačiame viršutiniam aukšte. Nenorėjau, kad mane kas matytų, kai sėdėsiu balkone ir ilsėsiuos. Vienas namas man ypatingai patiko. Jis stovėjo pusiaukalnėj ir, iš viršutinio aukšto žiūrint, visas miestas turėjo būti žemai, žemai po kojų. Bet pats viršutinis aukštas buvo be balkono, o tiesiai viršum žemutinių balkonų buvo langai. Pro juos galėjai kada norėdamas iškišti galvą ir pamatyti viską, kas darosi apačioj. Aš ilgai stovėjau ir galvojau, ar galėsiu baigęs mokslą būti toks turtingas, kad galėčiau išsinuomoti abu aukštus. Viršutinysis, galvojau, galės stovėti ir tuščias, kad tik niekas mano patogumui nemaišytų.

Aš dar niekada nebuvau užėjęs nė į vieną tų didelių namų butą ir negalėjau įsivaizduoti, kaip ten gyvena. Klausinėjau motiną, bet ir ji ne ką, man tegalėdavo papasakoti, o vogčia pamatyti nieko nebuvo galima: visi langai buvo užlaidyti gražiomis langatiesėmis. Pykau tada ant tų prakeiktų langatiesių!

Į gimnaziją buvo didelis galas, ir motina man duodavo pinigų galą autobusu pavažiuoti, bet aš niekada nevažiuodavau. Greitai pamačiau pinigo galią: per mėnesį taip man atlikdavo truputį daugiau kaip dvidešimt litų. Po metų jų aš turėjau šimtą. Apskaičiavau, kad, baigęs gimnaziją, turėsiu daugiau negu tūkstantį. Mokiaus rūpestingai, ir antroj klasėj man atsirado naujų pajamų: išspręsdavau draugams uždavinius ir už uždavinį paimdavau po litą. Draugai manęs nemylėjo, bet aš ne meilės ir ieškojau. Baigęs keturias klases, jau turėjau septynis šimtus. Pinigai augo daug greičiau, negu aš buvau galvojęs. Vėl perskaičiavau ir tvirtai nusprendžiau, kad gimnaziją, baigęs turėsiu mažiausiai tris tūkstančius, ir tada pažiūrėsiu, ką su jais bus galima padaryti. Bet tą vasarą atsitiko nelaimė! Motina po darbo dar imdavo skalbti. Tą. sykį, bemerkdama skalbinius, įsidūrė pirštą, gavo kraujo užkrėtimą ir mirė. Aš pasilikau visiškai vienas. Nei giminių, nei artimesnių žmonių neturėjau. Savo prakeiktame kampe tebuvau paprastas mergos vaikas, pasinorėjęs ponu tapti. Troškau pagarbos, o jie į mane žiūrėjo, kaip į žmogų, užsikrėtusį raupsais. Bet mokslo nemečiau. Motina man tegalėjo palikti vos porą šimtų, bet aš turėjau daugiau. Tą jai tik mirštančiai pasakiau. Ji apsidžiaugė ir pasakė, kad aš praaugęs save.

Turėjau devynis šimtus ir gimnazijos mesti neketinau. Pinigai nebedaugėjo, bet nelabai ir tirpo, nes ieškojau, kiek begalėdamas, progų uždirbti. Negalėjau įsivaizduoti, ką man duos mokslas, bet žinojau, kad mokytieji blogai negyvena. Taip pabaigiau šešias klases, ir kišenėj tebuvo šeši šimtai. Man ėjo devyniolikti metai. Vasarą galvojau eiti į lentpiūvę, bet tos pat klasės mokinys, gydytojo sūnus, paprašė, kad padėčiau vasarą matematikos ir lietuvių kalbos pataisų prisirengti. Tada pirmą kartą įžengiau į didelių namų gyvenimą. Įžengiau kaip į bažnyčią, ir nustebau, nes čia buvo gražiau, negu bažnyčioj. Nemokėjau eiti per blizgančias grindis, bijojau atsistoti ant kilimo, nes nežinojau, ar jis vaikščioti patiestas, ir nežinojau, kaip atsisėsti ant sofos. Berniuko motina pažiūrėjo į mano drabužius ir nusisuko. Juodumą tegali suprasti prie balto pridėjęs. Paskum atnešė sūnaus eilutę. Man pasidarė baugu, kad už ją turėsiu visą, savaitę, o gal ir dar ilgiau dirbti ir nenorėjau priimti, bet daktarienė pasakė, kad žinanti mane našlaitį esant ir neskaitysianti į atlyginimą. Ką sūnus sulygęs, aš gausiąs, o to drabužio jis vis tiek nebenešiojąs, išaugęs jau, o man kaip tik galėsiąs tikti.

Be to pamokoms pasiūlė parinkti tokį laiką, kad, baigęs dirbti, galėčiau kartu su jais pavalgyti. Negalėjau visko suvokti. Taip daug visko iš karto atsitiko. Pietūs man buvo didelis dalykas, bet mane suėmė baimė, kaip aš ateisiu ir valgysiu. Norėjau pasakyti, kad tuo metu būsiu užimtas, bet daktarienė savo pasakė ir išėjo. Jai visiškai nerūpėjo, ką aš dėl to pagalvosiu ir ką pasakysiu. Stovėjau vidury kambario su drabužių ryšulių o mano būsimasis mokinys sėdėjo ant stalo kampo ir skutinėjo nagus.

— Na, dabar gali mauti namo, — pasakė jis man. — Rytoj pradėsim vienuoliktą. Anksčiau neturėsiu laiko, o paskum pažiūrėsim.

Aš išėjau. Pirmą kartą įsėdau į autobusą, ir galą pavažiavau. Norėjau ko greičiausia atsirasti namie ir išrišti ryšulį. Išrišęs radau visiškai padorią, dar apynaują eilutę, dvejis viršutinius marškinius, dvi poras apatinių ir kaklaryšį. Užsikabinau duris, persirengiau. Eilutė tiko, bent man atrodė, kad tiko, tik niekaip negalėjau užrišti kaklaryšio. Rišau rišau, pavargau, išprakaitavau net, kol sudėjau mazgą, šiek tiek panašų į parisimą, bet į gatvę eiti neišdrįsau. Kitą rytą pradėjau rengtis nuo ankštumos ir daug vargau, kol išdrįsau peržengti slenkstį, Man širdis buvo pilna baimės, kad pirmas susitikęs priemiesčio gyventojas mane ponu išplūs, bet ėjau ir šypsnio negalėjau sulaikyti. Išėjau gatvele, ir niekas nė burnos nepravėrė. Mieste jaučiaus drąsus. Man pirma būdavo gėda savo skarmalų, o dabar ėjau drąsiai, kaip ir visi kiti. Gal ir ne visai kaip visi kiti. Jie ėjo ir negalvojo apie savo apdarą, o aš nejučia kėliau galvą aukštyn. Staiga pajutau žmogaus vertę. Kai daktarė susitikusi (ji pati atidarė duris) apžiūrėjo ir pasakė, kad dabar visiškai kitas vyras esu, negalėjau sulaikyti šypsenos. Aš nekenčiu, pone advokate, tos prakeiktos elgetos šypsenos, kurią skurde augę pratę atsilyginti už įvertinimą. Aš ne tą pasakiau. Jie nepratę! Mes visi elgetų vaikai galvojam apie didelius namus, ir kai mus kas pakelia aukščiau, mes turime nusišypsoti, nes tas pakėlimas yra mūsų laimės dalis ir kartu prakeikimas. Aš dabar sėdžiu pakankamai aukštame aukšte, ir, jeigu kuris nors iš tamstų rastumėt gerą pagyrimo žodį už tą, už ką aš pats jaučiuosi pagyrimo vertas, to prakeikto šypsnio vis tiek negalėčiau sulaikyti. Aš daug sykių tokiais atvejais mėginau nesišypsoti, bet prakeikimo žymė yra neišdildoma.

— Argi tas malonus nusišypsojimas prakeikimo žymė? — pertraukiau.

— Kas lopšy pajuto savo vertę, dėl to vėliau nebesišypso. Kad apie jį gerai kalbėtų, jam yra būtinybė. Jis greičiau nusišypsos, ką, piktą apie save išgirdęs, nes tas bus jam neįprasta. Aš tą puikiai matau ir iš to sprendžiu apie žmogų. Bet... Ne, tiek tos bėdos. Tą išmintį palikim. Kai žmogus ilgai tyli ir svarstai, visokių šiukšlių prisirenka smegenyse. Reikia juk jas kur nors padėti: ar lauk išversti, ar kam nors atiduoti. Ir daktarienė, dar kartą mane apmetusi akim, paklausė:

— O batų geresnių ar nebeturi?

Ne, geresnių batų aš neturėjau. Mane ji vertė rodyti savo menkystę ir tas mane smaugė. Suprantu, jai tas buvo paprasta. Ji neturėjo kur dėti padėvėtų išaugtinių sūnaus batų ir atidavė man kaip niekam nebevertą šlamštą, bet tas man ašaras spaudė. Ne dosnumas, ne, bet tas prakeiktas neturto atskleidimas. Aš nebendravau su draugais ir neidavau į moksleivių pobūvius, kad neparodyčiau savo neturto, o dabar jis atsiskleidė ten, kur aš visiškai nelaukiau. Po to sunki man buvo pirmoji pamoka, o dar sunkesni pirmieji pietūs, nes man padavė valgyti ne virtuvėje, o pasodino kartu su visais. Daktaras buvo smagus ir garsiakalbis, o daktarienė amžinai susirūpinusi manim. Ji ragino valgyti, o man kiekvienas kąsnis maišės gale gerklės su ašaromis Aš išėjau nuvargęs ir prakeikiau tą šeimą. Būčiau išėjęs ir nebesugrįžęs, bet mane rišo septyniasdešimt penki litai, kuriuos buvom sulygę už mėnesį. Tai buvo didelis atlyginimas. Po tokių pietų pusryčiams ir vakarienei man tereikėjo nusipirkti duonos ir truputį cukraus. Mano uždarbis nuo to dar padidėjo. Kalkuliuoti aš buvau išmokęs, o dabar pradėjau mokytis tyliai nuryti paniekinimą. Greitai papratau per pietus pavalgyti visai dienai. Mačiau, kad daktarai tą mato, bet ką aš padarysiu, kad tas sutapo su aukščiausiu mano tikslu. Pataisas jis išlaikė, ir daktarienė man atidavė dar vieną sūnaus eilutę, pernykščią uniformą, nes savajam šiems metams pasiuvo naują. Aš ir toliau turįs ateiti pietų pavalgyti, tik turįs padėti sūnui, kad jis iš pradžios metų neatsiliktų. Ir padėjau. Jam išspręsdavau namų uždavinius, parašydavau rašinius, o klasėj atsisėdau užpakaly, kad visada galėčiau paremti. Jam sugalvojau visą susižinojimo sistemą, užtat jis mane nusivesdavo į kiną, į teatrą. Kartais užeidavom į kavinę. Jis irgi nenorėjo likti skolingas. Dabar aš buvau padoriai apsirengęs, ir jam nebuvo ko manęs gėdytis. Kilmė žmogui ant kaktos neparašyta.

Spalių mėnuo tais metais buvo nuostabiai sausas ir šiltas. Klevų alėja raudonavo seno aukso rausvumu, o dangum traukė baltų voratinklių spiečiai. Kol ateidavau į miestą, mano švarkas pasidarydavo pilkas nuo voratinklių siūlelių. Buvau laimingas, nes dar nereikėjo palto, kurio aš visiškai neturėjau. Vieną tokį sekmadienį gydytojo sūnus pakvietė mane ateiti į mišką. Man iš namų tebuvo tik pusvalandis kelio. Nuėjau. Radau kelis gimnazistus ir kelias mergaites. Jų nepažinau nė vienos. Jie buvo atsinešę užkandų, vyno ir likerio. Savo gyvenime dar nebuvau gėręs, bet atsisakyti neturėjau valios. Po valandėlės visi pradėjo skirstytis po mišką. Drąsus aš nebuvau, ir jie mane truputį pašiepė-Viena tokia apskritaveidė mažytė riesta nosyte daktaro .sūnui net prikišo, kad nebesuradęs ko padoresnio pakviesti. Mano vardo ji nepasakė, bet aš gerai supratau, apie ką, kalba, ir, kai tik būrelis pradėjo sklaidytis po mišką, aš atsiskyriau ir nuėjau vienas. Norėjau eiti namon, bet nuo išgėrimo galva sukosi ir kojos pynėsi. Nenorėjau, kad kas nors pamatytų mane girtą, ir pasukau į mišką. Už pusvalandžio kelio buvo sausos, į sustingusias bangas panašios, kalvelės. Norėjau nueiti tenai ir pagulėti prieš saulę, kol praeis tas nejaukus svaigulys. Ėjau į tą pusę pašlytiniuodamas, o pamatęs kur gulinčius žmones, stengiausi taip juos apeiti, kad manęs nepamatytų. Taip besisukinėdamas nuklydau į vidurį miško. Tarp tankių eglynėlių ir sukerojusių lazdynų radau lygią aikštelę. Nebuvo girdėti čia jokio garso. Atsiguliau po lazdynų šakomis, ir man ėmė rodytis, kad guliu laive: aikštelė iš lengva suposi, lingavo ir miškas gaudė kaip jūra. Aš jūros niekada nebuvau matęs, nei girdėjęs, bet pažinau ją iš skaitymų. Staiga mano mintis nutraukė aštrus moters klyktelėjimas. Pakilau. Už tankaus eglynėlio pasigirdo vyriškas juokas, o paskui jį nulėkė vėl aštrus moters klyktelėjimas. Mūsų gatvelėje moterys naktimis dažnai klykaudavo, ir aš iš klausos jau buvau pratęs atskirti du klyksmus: iš nekantraus džiaugsmo ir iš baimės. Šitame klyksme smagumo gaidos nebuvo girdėti. Pašokau, ir tuo metu moteris klyktelėjo taip, kad man net šiurpas nuėjo per nugarą. Pašokau ir išnėriau per eglynėlį. Lygumėlėj tarp tankių eglaičių ėmėsi vyriškis ir moteris. Vyriškis buvo nugarą, atsukęs į mane, bet aš jį pažinau iš karto. Tai buvo daktaro sūnus. Iš karto man pasirodė, kad moteris visiškai nuoga. Ji gynėsi ir stūmė jį nuo savęs. Pribėgęs pagavau jį už apykaklės ir iš visų jėgų patraukiau į save. Drabužiai garsiai sutreškėjo, ir daktariukas, paleidęs moterį, nuvirto aukštielninkas. Moteris pašoko, nubėgo prie eglaičių, pasigriebė drabužius ir nulėkė į tankynę. Ji buvo apsirengusi tik maudymosi drabužiu. Aš bematant pajutau smūgį į sprandą ir kniūbtelėjau priekin. Daktaro sūnus buvo atsikėlęs. Aš pats niekada nebuvau mušęsis, bet buvau matęs, kaip tas daroma, ir tuoj atsisukau atgal. Aš tikėjau jį vienu smūgiu parblokšti, bet taip greitai nevyko. Valandą mudu tąsėmės ir daužėmės tylėdami. Staiga užpakalyj savas išgirdau:

— Kad tu, Vytai, ir nemoki! Šitaip!

Aš norėjau pasukti galvą atgal, bet tuo tarpu gavau tokį smūgį, kad kojos palinko ir aikštelė pradėjo siūbuoti. Po jo gavau dar vieną, ir dar vieną. Pažinau, kas mušė. Tai buvo Stasys Pažėra, kartu tame pačiame būrely buvęs ir kartu gėręs. Jis tada svajojo būti boksininku ir jau dalyvaudavo boksininkų susitikimuose. Aš parvirtau. Po to pajutau skaudų smūgį į šlaunį.

— Ne, Vytai, sportininkai nesispardo. Priešas guli, einam, — kaip pro dūmus girdėjau Pažėros balsą.

Jutau, kaip juodu nuėjo, bet man valandėlę galva ūžė, buvo silpna, ir aš nieko negalėjau suvokti. Palengva ūžimas praėjo, bet ėmė degti ir peršėti veidas. Švarkas ir marškiniai buvo suplėšyti. Pakilęs sugrįžau į aikštelę ir atsiguliau. Iš karto pasijutau vienas ir toks neišpasakytai mažytis ir nelaimingas tarp tamsiai žalių miško eglaičių, tarp smagiai rustelėjusių lazdynų, lapų ir po skaisčiai mėlynu dangum. Aš buvau atstumtas, iš žmonių tarpo išmestas, ir neturėjau kam to pasakyti. Man gerklę smaugė ašaros, bet verkti negalėjau. Apėmė begalinis troškimas pavirsti į žvėrį, plėšrų vilką ir didelį pasiutusį šunį ir nieko gyvo neįleisti į tą mišką. Pirmą kartą pajutau, kad aukštos vietos tarp žmonių neišsikovosiu. Dabar aš už juos visus daugiau moku, bet jie už mane didesni: gal ateis laikas, kai būsiu už juos turtingesnis, bet jie vis tiek bus didesni. Jie visi turėjo nuostabią drąsą būti dideli ir nekreipti dėmesio į kitą; jie sugebėjo plaukti viršum kitų galvų, kaip debesys viršum medžių ir bažnyčių bokštų. Jie nebijojo būti aukštai ir nekristi, o aš jutau, kad to tikrumo ir pasitikėjimo savim niekada nepasieksiu. Mane smaugė mano paties menkumas. Jis ir nesmaugė, bet gulo iš viršaus, kaip didelis neišpasakytai sunkus kalnas, ir spaudė prie žemės. Gulėjau savo menkumo prislėgtas, ir negalėjau pajudėti. Aš negalėjau atsikelti ir pareiti namo toks suplyšęs ir sudaužytas. Aš ir čia buvau pilnas baimės, nes toliau buvo girdėti šūkaujant ir dainuojant. Galėjo kas nors ateiti ir rasti mane gulintį sudaužytą ir suplėšytą, kaip pabėgusį ir nuo persekiotojų pasislėpusį vagį. O jei toks pareičiau, visi tuoj pamatys, ir aš nebeturėsiu kur akių dėti. Visi jie buvo drąsūs ir pilni nesuvokiamo įžūlumo, net ir patys menkiausi iš mūsų senomis skardomis sulopytos gatvelės. Tik man jo trūko. Gulėjau peršinčių veidu ir skaudančia koja ir vieno tetroškau: nors truputėlio tos akiplėšiškos drąsos, nors tiek, kad sumuštas ir suplėšytas galėčiau vidury dienos galvą iškėlęs pareiti namo. Juk iš tikrųjų aš buvau teisus, o jie neteisūs ir dar du. Taip, vienas net besirengiąs iš muštynių duoną valgyti. Pakilau ir mėginau eiti, bet, nepriėjęs aikštelės krašto, vėl atsisėdau. Nepamanykite, kad iš skausmo. Fizinį skausmą man nesunku buvo pakelti. Aš tik pagalvojau, kad niekas neklaus, kas jie tokie buvo ir ką jie galėjo. Ne! Jie pasakys tiesiai ir paprastai: „Tas šiandien pasiutiškai gavo! Ir gerai! Tegu nesideda dideliu!“ Blogai, kai žmogus galvoji. Tada nieko negali padaryti. Yra žmonių, kurie negalvoja, ir jie patys laimingiausi. Jie visada padaro tą, kas jiems tuo tarpu geriausia, ir už tat žino, kas yra laimės akimirkos. Kai galvoji, vienu žvilgsniu apimi visą gyvenimą, ir visada atsisakai to, ko nereiktų atsisakyti. Jūs galite galvoti kitaip, aš nesiginčysiu. Pasakiau tik taip, kad apie tą tiek daug sykių esu galvojęs ir kad užmiršiu pasakyti tada, kada reikės pasakyti.

(bus daugiau)

 
 
Sukurta: Kretingos pranciškonai