| |
|
|
|
Parašė ALFONSAS NYKA-NILIŪNAS
|
 TŪBINGEN 1945
Tavo rankos buvo pražydę
Šaltom, vėjuotom gėlėm.
(Mudu tąsyk skaitėm Andrė Gide,
Svaigdami laukais ir eilėm).
Kažkas mus taip baisiai slėgė.
Ilgesys ? Ir aš tave
Vadinau Caroline von Schlegel,
Lydėdamas Hauffo gatve.
Der blonde Eckbert — mėnuo
Švietė mums vakarais
Ir gluosniui, liūdnam kaip Lenau,
Po tavo langais atvirais.
Kaštanai gūdžiai švokštė,
Kad miršta džiaugsmas trapus.
Mes klausėmės, kaip bokšte
Laikrodis muša kraupus,
Apsvaigę nuo keisto kvapo
Užburtos alyvų šalies
Ir ant Holderlino kapo
Nuskintos laukinės gėlės.
1947
PRIEŠAUŠRIS
Siauras mėnulio piautuvas.
Ajerų ir maurų kvapas
Nendrių karalystėj.
Tamsa pavirto balzgana tyla.
Naktis susisėmė sidabro lobį.
Paukščių takas
Nusileido žemėn.
Juo gražta iš miestelio
Bandydamas dainuoti
Girtuoklis
Su varpine po pažastim.
Dienos estradoje ryškėja
Pultų kontūrai. Greitai pasigirs
Pirmieji saulės uvertiūros taktai.
Languose
Iš lėto blėsta susapnuoti miestai,
Ir šulinio vėsaus gelmėje spindi
Mieguistos piemenuko akys.
1954
REQUIEM U
Akmenys bėga. Akmenys klumpa.
Akmenys. Akmenys.
Mes esam akmenys.
Mes niekados nebuvom žmonės.
Užmiršk, kad gyvenai, užmiršk Prisikėlimą.
Bažnyčios prieangy, Vulkano kalvėj,
Guli sužalotas Golem. Žemėtais marškiniais
berniukas,
Žibalo, žuvies ir skurdo kvapas,
Varpai, alyvos, grindinio žolė
Lydi mirusį iš džiaugsmo karuselės maršą.
Iš prieglaudos akių
Teka juodas laiko purvas.
Prie violetinio saulėleidžio altoriaus
Suklaupę žiurkės meldžiasi šiurpioj tyloj.
Bet nėra žmogaus. Nebuvo,
Nebėra ir nebebus žmogaus.
Vienybės aikštėj atverstos didžiulės skausmo
Toros
Vėjas sklaido trupančius lapus. Sniegas
Baigia užpustyti
Prie šulinio sukniubusias raides:
Negerk! Tai kraujas! Mūsų kraujas! Tavo
kraujas!
Atsiminimų kraujas!
Gregorianiški choralai;
Ryto katedros berniukų choras;
Paukščių pilni vidudieniai. Atsimeni?
Aš gyvenau tenai katės
Pasaulyje, giliausioj sandoroj su lango musėmis;
Pažinau šuns gyvenimą: jo rūpesčius, jo darbus,
Jo sielvartus; žinojau jo dienotvarkę: kur eina,
Ko ieško, ko jam neramu.
Jis buvo mano Kantas, mano Lao-tse,
Mon confident, mon frėre,
Aš jam išpažinau Ferminos Marquez meilę.
Dabar ir vėl aš vaikštau
Tavo grindiniu
Klimpdamas į juodą nekaltumo
Purvą. Kruviną dangaus balkoną
Uždengė alyvos. Kankinio ranka
Tebematuoja bokšto laikrodyje laiką.
Gregorianiški choralai;
Ryto katedros berniukų (paukščių) choras.
Alep! — čeža neapykantos žolė, —
O sidabrinis mieste!
Alep! Alep! Bet jis miegos
Ir niekad nebeprisikels.
REQUIEM VASAROS MELODIJAI
Vidurnakčio tyloj staiga suklyko
Langai, ir rankos griebėsi akių;
Atsiminimų džiaugsmo juodas kraujas
Nudažė ašarą akies kampe.
Prie stalo susirinkę kraupūs tavo
Beprasmės rytdienos skausmai vėl ėmė
Raudoti, nykūs, nepaguodžiami,
Kaip cante jondo, kaip chagrin d'amour,
Kurio visam gyvenimui pakanka.
Kiteroj tolimoj — ne, dar giliau —
Pasąmonės bedugnėj — mumyse
Išaugo permatomas tavo kapas.
Norėjau skųstis, šaukti ir maištauti,
Suvokti klausdamas: kodėl likimas,
Gimimo valandą pasmerkęs smilkti
Bežadėj vienumoj ir užmaršty,
Toli nuo akinančios šventės triukšmo,
Dabar staiga atsiminė tave,
Panūdo tavo kraujo ir, suradęs,
Kaip žiogą, čirpiantį linksmai žolėj, —
Nespėjai nusibraukti nuo kaktos
Suprakaitavusių plaukų ir šypsnio, —
Užklupo netikėtai ir panėrė
Liūdnai bespalvį tavo siluetą
Į rūsčią Periflegetono srovę.
Bet mano šauksmas, mano raudos būtų
Tik ciniška ironija, tik aukos
Likimui ir dievams, tik veidmainystė,
Tiktai beprasmis melas — taip, kaip saulės
Lopšinė mirusiam vaikystės medžiui.
Nes juk ne mums tavęs iš tikro gaila,
Ne mes tavęs iš tikro pasigendam:
Tavęs iš tikro liūdi, pasigenda
Švelni melodija in moli, kuria
Tu tildydavai mūsų egoizmą,
Namų apyvokos darbai, asla,
Komodos, skalbiniai, našlaitis viedras
Ir ašarom karčiom paplūdus šluota.
Visi tave užmiršo. Nieks tavęs
Iš tikro niekad nemylėjo. Niekas.
Ir niekad. Niekad. Kas gi kada nors
Iš tikro myli? Tu buvai tiktai
Skurdus ekranas mūsų veidmainystės
Ir įgimtos tuštybės žaismui. Tavo
Mirtis, išvedus pirmąkart į sceną,
Mus privertė drebėti ir gailėtis,
Deja, savęs: kokie mes esam trapūs!
Visi užmiršo. Tavo kapo žolei
Dar nesuėjo metai, o tavęs
Neliko nė žymės, nė ženklo: tavo
Didybė, kaip ir mūsų — išnykimas.
1968
|
|
|
|
Vytautas Bieliauskas
Kazimieras
Jonas
Paulius
Antanas
Juozas
Leonardas
