Vytautas Bieliauskas

Kazimieras
Bradūnas

Jonas
Grinius

Paulius
Jurkus

Antanas
Vaičiulaitis

Juozas
Girnius

Leonardas
Andriekus

 
   
 
IŠSAMI IR OBJEKTYVI VARDŽIO KNYGA PDF Spausdinti El. paštas
Parašė Tomas Venclova   

Prof. dr. V. S. Vardys



V. STANLEY VARDYS. The Catholic Church, Dissent and Nationality in Soviet Lithuania. East European Quarter-ly, Boulder. Distributed by Columbia University Press, New York, 1978. 336 p.

Pradžioje maniau, kad nesu deramai pasirengęs recenzuoti šios knygos. Tiesa, esu gal kiek arčiau susipažinęs sujos medžiaga, negu dauguma išeivių, tačiau niekada nebuvau katalikiškojo pogrindžio dalyvis ar iš viso katalikų aktyvistas. Lietuvoje su tokiais žmonėmis bendravau neilgai ir ne per giliausiai. Net "LKB Kronikos" daugumą numerių perskaičiau tik Vakaruose (Nors vieną kitą esu vartęs ir tėvynėje). Lietuvos krikščionybė niekada nebuvo mano interesų centrinis objektas, juoba kad ir studijuoti tuos dalykus pas mus beveik neįmanoma. Tiktai emigracijoje pradėjau susipažinti ne vien su Baranausko, Valančiaus ar Maironio, bet ir su tokių grynai bažnytinių figūrų, kaip Jurgis Matulaitis ar Mečislovas Reinys, vaidmeniu mūsų tautos istorijoje bei dvasiniame gyvenime. Tačiau, galimas daiktas, žvilgsnis iš šalies turi pranašumų. Pašalietis mato tai, ko kito patyrimo ar pasaulėžiūros žmogus nepamatys; jis laisviau ir netikėčiau vertina faktus. Taigi ir ši recenzija didele dalimi priklauso "pašaliečio pastabų" žanrui.

V.S. Vardžio knyga vadintina lietuviškosios katalikybės, ypač jos pastarųjų, tragiškų ir drauge viltingų metų enciklopedija. Vakarų tyrinėtojui, kuris domisi krikščionybe "anapus uždangos", ji turėtų virsti parankine. Esu tikras, kad ji bus skaitoma ir cituojama ne vienerius metus. Vienas kitas jos egzempliorius, be abejo, pasieks Lietuvą ir pravers tenykštei angliškai nutuokiančiai inteligentijai. Man pačiam — o juk šiaip ar taip esu tos inteligentijos atstovas — knyga buvo kaip reta įdomi. Pasisėmiau iš jos galybę informacijos, mums mažokai prieinamos arba ir visai neprieinamos. Juo geriau, kad knyga parašyta itin solidžiai, santūriu ir objektyviu tonu. Dokumentuoti faktai veikia skaitytoją žymiai stipriau, negu publicistiką, į kurią demagogijos sklidiname XX amžiuje kiekvienas rimtesnis žmogus a priori žiūri su nepasitikėjimu. Tą dėsnį perprato nežinomieji "LKB Kronikos" redaktoriai; jį, žinoma, supranta ir V.S. Vardys, pavyzdingas akademikas vakarietis.

Katalikybės likimas Lietuvoje neperdedant yra viena labiausiai pamokomų mūsų šimtmečio temų. Visi žinome, kad komunizmas — esminė dabartinės istorijos jėga. Susidūrimas su religija — tiek krikščionybe, tiek islamu, tiek, sakysime, budizmu — itin aiškiai rodo komunizmo prigimtį; antra vertus, šiame susidūrime komunizmo šansai nėra dideli ir stačiai kasmet mažėja. Komunizmas turi savotiškų "teokratinių" pretenzijų. Jis gamina privalomą "atvirkščią religiją", religiją be Dievo, kuri turėtų modeliuoti kiekvieno žmogaus elgseną nemažiau, jei ne daugiau už tradicines religijas. Čia esama ir katekizmų, ir "mokytų rašto", ir eschatologijos, ir savotiškų ritualų (ligi mumijų garbinimo imtinai), ir kankinių bei šventųjų, ir, žinoma, inkvizicijos. Stebint tą antireligiją ir ypač jos moralines bei etines pasekmes, žinoma, knieti pavartoti šmaikštų scholastų posakį "diabolus — simia Dei". Tačiau kad ir kokie neigiami ir žiaurūs būtų jos rezultatai, vienas dalykas įkvepia viltį: antireligiją niekaip neprigyja. Ji aiškiai neatitinka esminių žmogaus poreikių, vis vien, ar aiškintume tuos poreikius teologiškai, ar kultūrinės antropologijos terminais, ar kaip nors kitaip. Tradicinės pasaulio religijos laikosi tūkstančius metų. Komunistinė antireligiją per kelias dešimtis metų nebeteko kankinių, fanatiškų pranašų, nuoširdžių misionierių ir beveik visų "tikinčiųjų". Patyrimas rodo, kad šitaip ilgai neišsilaikysi.

Lietuva priklauso prie tų gaublio taškų, kuriuose komunizmo ir religijos susidūrimas išskelia daugiausia kibirkščių. Tai vienintelė katalikiška šalis, prijungta prie TSRS; o TSRS, aplamai paėmus, kovoja su tikėjimu aršiau, negu dauguma vad. socialistinės stovyklos šalių, turinčių kiek kitokias tradicijas arba priverstų labiau skaitytis su savo gyventojais. Tiesa, tobulybė yra sunkiai pasiekiamas daiktas, ir Albanija arba Kambodįja ateistinio idealo link nuėjo žymiai toliau, negu TSRS. Bet Lietuvos katalikų padėtis kur kas sunkesnė, nekaip Lenkijos, Vengrijos ar Rytų Vokietijos katalikų. Antra, jei TSRS spaudžia ir bando likviduoti visas religijas, tai katalikai jai ypač nepageidautini. Jų dvasinio centro, Vatikano, Maskva nekontroliuoja, ir katalikybė Rusijoje nuo seno — teisingai ar ne, kitas klausimas — tapatinama su bet kokiu "vakarietiškumu", kuris krašto valdovams atrodo itin pavojingas. To-iėl Lietuva net ir nejaukiame TSRS fone patirdavo ir patiria papildomą spaudimą. Antra vertus, su ja kada-ne-kada labiau ir skaitomasi (šio fenomeno mes dažnai neįvertiname, nors jis yra visai realus). Lietuva — klasikinis pavyzdys, rodantis, ko gali tikėtis katalikai ir iš viso tikintieji ninistinėje visuomenėje. Mistiš-kai mąstantis žmogus čia gali įžiūrėti ir specialų Lietuvos išbandymą Igal net bausmę), ir jos pasaulinę isiją. Tačiau net ir neišeinant iš rriežto mokslinio mąstymo ribų, viii aišku, jog Lietuvos patirtis verta atidžiausio žmonijos dėmesio. §io dėmesio Lietuva jau ima susilaukti.

Dėmesį paskatina faktas, jog Lietunvos katalikai netyli. Bažnyčia, nepaisant nieko, Lietuvoje nežuvo, o veikiau apsivalė ir sustiprėjo. Kelintą kartą pasitvirtino dėsnis: persekiojimai grūdina religiją. Po išmėginimų ji atgimsta nelyginant aukštesniojoje spiralės pakopoje. Beje, būta ne vien persekiojimų, bet ir pigaus papirkimo bandymų (nelabai gausių ir reikšmingų): nepasisekė ir jie.

Turbūt niekas tiksliai nežino, kiek Lietuvoje yra praktikuojančių katalikų. Nenustato jų skaičiaus ir V.S. Vardys, skiriąs tam klausimui kelis savo knygos puslapius (212-218). Pagal naujausius duomenis, katalikiškai krikštijama ir laidojama maždaug po pusę Lietuvos gyventojų, o katalikiškai tuokiasi ketvirtadalis. Eilė atvejų, kada religinis ritualas atliekamas, niekur neregistruojama (tokių atvejų procentas neaiškus, bet mano asmeninė intuicija sako, jog jis yra žymus). Tačiau statistika — net su pataisomis — ne viską pasako. Bene daugiau reiškia betarpiškas įspūdis, apsilankius, sakysime, Vilniaus šv. Petro ir Povilo bažnyčioje — ir Paryžiaus Notre-Dame; arba, sakysime, Viduklėje ir eilinėje Vakarų pasaulio parapijoje; ar gal net Šiluvoje ir Asyžiuje. Lietuvoje aiškiai mažiau nureligėjimo ženklų; dažnai net ir tikinčiųjų minios gausesnės, o jeigu ir negausesnės, tai jų jausmai autentiškesni. Žinoma, iš dalies dėl to, kad prie religinių emocijų prisideda tautinės (netgi ne vien tautinės, o visokeriopo dvasinio protesto emocijos). Apie religiją koncentruojasi beveik visa, kas netelpa į siauručius rėmelius, nubrėžtus sovietiniam piliečiui. Dažnoje Lietuvos vietoje pajunti, kad kunigas yra "antrasis autoritetas", praktiškai stipresnis už "pirmąjį" — sovietų valdžią .. .

Šis religijos suaugimas su kitomis tautos aspiracijomis, jos vadovaujanti ir jungianti rolė yra palyginti naujas reiškinys, nors ir turėjęs Lietuvos istorijoje kai kurių pirmavaizdžių. Didelė V.S. Vardžio knygos teigiamybe laikyčiau tą faktą, kad jis stengiasi nieko nesuprastinti katalikybės ir tautiškumo santykiuose (o juk tokie suprastinimai, padiktuoti dabartinės padėties, mūsuose yra dažnas daiktas). Negalima užmiršti, kad Lietuva priėmė krikščionybę vėlai ir gana sunkiai; kad lietuvio tautinis identitetas ir katalikybė nesutampa, nes esama lietuvių evangelikų, gal net judaistų ir žinoma, ateistų; kad ligi pat Pranciškaus Karevičiaus ir Jurgio Matulaičio laikų Bažnyčia Lietuvoje blokavosi su lenkiškumu (nors būta ir išimčių, kurių ryškiausioji yra Motiejus Valančius); kad pagoniškąją Lietuvą garbinanti Aušra ir liberalinis pozityvistinis Varpas anaiptol nevisada rasdavo su Bažnyčia bendrą kalbą; kad ir vėliau pasitaikydavo nesutarimų tarp krikščionių demokratų ir tautininkų, netgi tarp Lietuvos valstybės ir Vatikano; kad nestigo ir laisvamanių, ir pamokomų nukunigėjimo atvejų (kuriuos, beje, mėgsta prisiminti sovietinė propaganda) . . . Istorija yra gyvas ir kintantis dalykas, idealiai glotnių santykių joje iš viso nebūna. Kiekvienas protingas žmogus sutiks ir su tuo, kad Bažnyčiom rolė Lietuvoje didžiulė, iš esmės labai pozityvi, ir su tuo, kad ji nėra visaapimanti, o kai kuriomis epochomis ir kai kuriais aspektais gana prieštaringa. Tą patį pasakys ir teologas, žinąs skirtumą tarp istorinės ir transcendentinės Bažnyčios. Juk net ir šiandien, pvz., ne vienas lietuvių katalikas prikaišioja Vatikano "Rytų politikai" (kuri, kaip matyti iš įvairių ženklų danguje ir žemėje, ima keistis, ir greičiausiai ne be lietuviškųjų balsų įtakos) . . .

Tik Lietuvos valstybei žlugus, Stalino lagerių epochoje išsikristalizavo tautinių ir religinių aspiracijų sąjunga, būdinga šių dienų Lietuvos žmogaus teisių sąjūdžiui. Ji yra pirmiausia išorinio spaudimo rezultatas. Be to, ji išplaukia iš fakto, kad Bažnyčia Lietuvoje liko vienintelė nesovietinė sistema su savo vidine santvarka ir kadrais, egzistuojanti daugiau ar mažiau legaliai ir daugiau ar mažiau nepriklausomai. Katalikybės ir tautiškumo sąjunga šiandien tokia stipri, jog vienas kitas ją kvestionuojantis pogrindžio spaudos balsas skamba gana neįtikinamai ir netvirtai. Šiandieninėje Aušroje bene dažniau ir šilčiau minimi Valančius ir Šatrijos Ragana, negu, sakysime, kunigaikščiai ar nepriklausomybės kovos. Be abejo, katalikai ir nacionalistai (pridursiu — ir liberalai, ir net "komunizmo žmogišku veidu" šalininkai) žmogaus teisių sferoje turi daugybę sutampančių interesų. Tačiau tarp jų esama ir spragų, kurios istorijos bėgyje dar turėtų pa-ryškėti (nors jos nebūtinai reiškia nesuderinamą priešiškumą). Viena iš tokių spragų — spraga tarp lietuviškojo tautiškumo ir katalikybės, nes katalikybė pagal definiciją yra universalistinė, anttautinė, siekianti ne šio pasaulio karalystės.

Pereidamas nuo šių bendrų svarstymų prie konkrečių, pradėsiu nuo smulkmenų (dalis tų smulkmenų gal net yra korektūros klaidos) Šit, Vilniaus Universiteto įkūrimo data nukelta į 1578 metus, o Mikalojaus Daukšos "Postilės" pasirodymas į 1585 metus (3). "Alexander Poto-pov Lvovich, 1818-96", be abejo, yra Alexander Lvovich Potapov, 1818-86 (9), o "Rzada" — "Rząd" (7). Armia Krajowa be reikalo vadinama Armja Wojskowa (70). Gal nevisiškai tikslu laikyti mažą skyrybų skaičių Stalino laikais katalikybės įtakos įrodymu (33), nes Stalino įstatymai labai sunkino skyrybas (ir, nota bene, griežtai draudė abortus). Net Stalino mirtis kažkodėl nurodoma 1952 metais (118). Sacharovo Žmogaus teisių gynimo komitetas nėra tas pat, kas tarybinis Amnesty International skyrius (152). Berods, ne psichiatrinė, o TBC ligoninė 1975 metais buvo paversta venerinių ligų gydymo įstaiga (160). Komunistų partijos centro komitetas Vilniuje nėra "beveik toje pačioje aikštelėje", kaip ir Katedra (197). Vietomis nekritiškai kartojamos naujausiųjų ateivių paskleistos, nepatikrintos arba ir aiškiai klaidingos žinios. Rimtai abejoju, ar po Romo Kalantos akto būta dar dešimties (!) susideginimų (175). Taip pat neįtikėtina žinia, kad gudų kino studija sprogdinusi šv. Jono bažnyčioje tikras granatas ir artilerijos sviedinius (198): ne todėl, kad panašios kino studijos gerbia bažnyčias, o todėl, kad tarybų valdžia joms tikrų ginklų už jokius pinigus neduos.

Pirmieji penki knygos skyriai, apima Lietuvos katalikų bažnyčios istoriją ligi 1953 metų, yra ne tik faktų ir žinių lobynas, bet ir objektyvumo bei tolerancijos pavyzdys. Tačiau ir juose randame vieną kitą diskusinį momentą. Pavyzdžiui, 1S63 metų sukilimas gal kiek be reikalo laikomas visiškai nelietuvišku fenomenu. Dar labiau ginčytina man atrodo analogija tarp caro laikų ir dabartinės Lietuvos padėties. V.S. Vardys, kaip ir Lietuvos pogrindžio spauda, berods, linkęs tą analogiją truputį perdėti. Tiesa, čia esama tiesiog stulbinančių paralelių: ir caro, ir komunistinė valdžia draudė kunigams atlikinėti savo pareigas kitose parapijose, negu ta, prie kurios kunigas "prirašytas"; draudė organizuoti procesijas, statyti pakelės kryžius. Ir viena, ir kita valdžia siaurino kunigų seminarijos veiklą, mažino klierikų skaičių, intensyviai uždarinėjo vienuolynus etc, etc. Pagaliau abiejų valdžių pastangos pasirodė maždaug vienodai neproduktyvios. Tačiau nedera užmiršti, kad caro valdžia, nors ir spausdama katalikus, laikydama juos pavojingais Vakarų agentais, anaiptol nebuvo nusistačiusi prieš tikėjimą kaip tokį. Ji niekada nepretendavo absoliučiai kontroliuoti žmogaus asmenybės; gal vienas kitas carinio režimo ideologas apie tokią kontrolę ir pasvajodavo, bet ne daugiau. Sovietų valdžia paveldi kai kuriuos caro Rusijos administracinius modelius, papročius bei fobijas, bet ji yra principiškai naujas reiškinys. Ji šaudo į žymiai tolimesnį taikinį, bandydama absoliučiai ir negrįžtamai perdirbti tiek lietuvių, tiek rusų, tiek visų kitų dvasinį pasaulį. Visa, kas yra Dievo, turi priklausyti ciesoriui ir niekam kitam. Kontrolė, kuri remiasi tokia teorija, yra žymiai pavojingesnė ir labiau visaapimanti. Taigi panašumas, kad ir didelis, tėra paviršutinis. Siūlyčiau palyginimą iš biologijos srities: vabzdžio ir paukščio sparnai yra panašūs, kartais net labai, bet jų prigimtis, kilmė ir galimybės principiškai skiriasi. Jei laikysime dabartinę Lietuvos katalikų bei demokratinių jėgų kovą tiktai XIX amžiaus kovų tęsiniu (o tai labai dažnai daroma) — suprastinsime situaciją ir gal net kiek apsunkinsime pačią kovą. Pabrėžti skirtingumus tiesiog būtina; štai šio pabrėžimo V.S. Vardžio knygoje kiek pasigedau.

Užtat beveik neturiu ko prikišti skyriams apie Lietuvos Bažnyčią nepriklausomybės laikais ir per pirmąją sovietinę okupaciją. Autorius čia nušviečia labai išsamiai. Bažnyčia po 1918 metų nebuvo atskirta nuo valstybės, o kleras aktyviai dalyvavo politiniame gyvenime; V.S. Vardys pažymi, jog tai kėlė pavojų rr Bažnyčios reputacijai, ir religiniam lojalumui (22). Tuo tarpu po 1926 metų reikalai pasikeitė: Bažnyčia, kaip nurodo V.S. Vardys, ėmė vaidinti pozityvų moderuojantį vaidmenį, saugodama tautininkų režimą nuo ekstremistinių bei fašistinių tendencijų, neretai dėl to su juo sueidama ir į aštresnius konfliktus.
Ekstremistinės tendencijos, nors jų ir būta, Lietuvoje pasireiškė, laimė, kur kas mažiau, negu daugelyje anuometinių Vakarų valstybių, ir Bažnyčios teigiama įtaka čia neabejotina. Bažnyčia laiku primindavo apie universaliąsias vertybes, neleisdama užsisklęsti siauro ar net biologinio tautiškumo kiaute. Nebent pridurčiau, kad konfliktuose su tautininkų valdžia turėjo reikšmės ne vien dvasiniai, bet ir žemiškieji motyvai. Be to, nevisi katalikų veikėjai ir mąstytojai pasižymėjo tokiu blaivumu ir buvo užėmę tokią nepriekaištingą poziciją, kaip, sakysime, Stasys Šalkauskis. Kartais gaila, kad autorius (gal dėl vietos stokos) plačiau nepaliečia šios temos, neaptaria, pavyzdžiui, jaunųjų, į moderniuosius Vakarus linkstančių katalikų veiklos su visais jos niuansais. Tie dalykai ir šiandien tebėra svarbūs. Daug kur čia galima rasti lietuvių katalikų ir liberalų sąlyčio taškų, kurie gali būti itin reikšmingi ateičiai; galima rasti ir nesutapimų — taip pat pamokomų ir vertų pažinti. Lietuvos pogrindis (plg. J. Medvėgalio straipsnį Aušros Nr. 14/54) teisingai įsivaizduoja būsimosios Lietuvos Bažnyčią kaip auklėjančią, tobulinančią ir kultūrinančią tautą instituciją, ne-pajungtą valstybei, bet nuosekliu ir demokratiniu būdu nuo jos atskirtą. Beje, gal ir ateities Lietuvoje Bažnyčiai gali tekti tam tikra moderuo-janti rolė . . .

Antra vertus, konfliktai su tautininkų valdžia — kartais "požeminiai", kartais ir išplaukiantys paviršiun — turėjo neigiamų pasekmių. Nepa-slaptis, kad 1940 metais vienas kitas katalikų veikėjas buvo kiek suklaidintas. Iš mūsų dienų perspektyvos visas šis "sintetinės revoliucijos" (43) laikotarpis atrodo labai vienspalvis: matome vien pliką svetimą tironiją ir aktyvų ar bent pasyvų lietuvių pasipriešinimą. Patiems įvykių dalyviams reikalai buvo sudėtingesni. Būta ir dezorientacijos, ir mo-dus vivendi ieškojimo, ir vienokių ar kitokių dialogo bandymų. Jie negalėjo (ar beveik negalėjo) duoti naudos, bet tas faktas paaiškėjo ne iš karto. Komunistinė valdžia laviravo, pradžioje vengdama plačių represijų, versdama bėdą dėl blogybių "pernelyg uoliems" biurokratams, žadindama iliuzijas kai kuriuose gyventojų sluoksniuose traukdama — ir ne tokį jau mažą skaičių patraukdama — įvairiais pažadais. Pagaliau ir Lietuvos komunistai bei komunistuojantys nebuvo vienodi (61, 291). Sekuliarizaciją palyginti dažnas lietuvis suvokė kaip pribrendusį ir naudingą reikalą. Pagaliau ji ir buvo pribrendęs reikalas. Tik tokia jau sovietų valdžios prigimtis, kad jos rankose net naudingi dalykai (kaip antai nemokamas gydymas ar nemokamas švietimas) išvirsta savo priešingybe . . . V.S. Vardžio naudai turime pasakyti, kad šį painų periodą jis aptaria visu įmanomu pilnumu.

Nevisiškai aišku, kodėl knygoje nepanagrinėta Lietuvos Bažnyčios padėtis nacių okupacijos laikais. Čia juk irgi rastume įdomių analogijų — net ir su dabartimi . . . Nuo 1940-41 metų peršokama iš karto prie 1944-45. Tragiškąją pokario epochą atvaizduoti nėra lengva jau vien dėl to, kad didžioji dalis dokumentacijos tebėra (ir gal visada bus) nuslėpta nuo tyrinėtojų. Ji mažokai prieinama net "lojaliesiems" istorikams Lietuvoje — ką jau bekalbėti apie vakariečius . . . Sakysime, apie kai kurių Lietuvos vyskupų ar katalikų veikėjų likimą XX amžiaus viduryje žinome ne ką daugiau, kaip apie krikščionių kankinių bei misionierių likimą Romos imperijos laikais ir vad. Tamsiaisiais amžiais: susiduriame ir su legendomis, ir su skirtingomis tradicijomis. V.S. Vardys ir čia neina lengvais publicistiniais keliais, vengdamas tiek emocijų, tiek nepatikrintų žinių: dėl to katalikų tragedija Lietuvoje iškyla jo knygos puslapiuose tikrai sukrečianti ir monumentali. Vaizduodamas Bažnyčios sąryšį su partizanų judėjimu, jis įžvelgia įdomią ir, mano manymu, visai teisingą paralelę su 1863 metais. Kaip ir tada, Bažnyčia stengėsi išsaugoti tam tikrą neutralumą, nors daugelis kunigų partizanams politiškai simpatizavo ir, manau, visi kunigai juos žmogiškai užjautė; tačiau, kaip ir XIX amžiuje, tiesiogiai prisidėjo prie būrių labai nedaugelis (70). Pasekmės šį kartą buvo sunkesnės — kunigų nukentėjo dukart daugiau, negu nuo Muravjovo. Itin heroišką vaidmenį šiuo laiku suvaidino Teofilis Matulionis ir Mečislovas Reinys. Knygoje cituojami jų pasisakymai (66-69) rodo, kokią ilgą ir taurią tradiciją turi Lietuvos žmogaus teisių sąjūdis. Tekstai, rašyti Stalino eros niūriausiuoju laikotarpiu, pačioje "tamsos šerdyje", operuoja tais pačiais legalistiniais argumentais, laikosi tos pačios nesugriaunamos logikos, kaip šiandieniniai demokratinio sąjūdžio tekstai.

Pagerėjimą po Stalino mirties esame pratę vadinti reliatyviu, nors vienu atžvilgiu jis yra absoliutus: kunigų ir tikinčiųjų masiško fizinio naikinimo nebėra ir gal net nebus. Tačiau spaudimas stiprėja po 1957 ir ypač po 1960 metų, Chruščiovui "pagreitintais tempais statant komunizmą" ir apsisprendus per porą dešimtmečių visai eliminuoti religiją iš visuomenės gyvenimo. Autorius rodo, jog katalikų persekiojimai yra tik bendresnio antireliginio karo dalis: vyskupų Julijono Steponavičiaus ir Vincento Sladkevičiaus ištrėmimas, Klaipėdos bažnyčios byla įvyksta tuo pačiu metu, kai uždarinėjami stačiatikių vienuolynai ir cerkvės, pradedami itin žiauriai engti sektantai etc. etc. Šis periodas trunka ligi šiandien. Tiesa, "voluntaristiniai" Chruščiovo planai dabar atidėti į šalį; Bažnyčią bandoma suardyti nebe karštakošiais puldinėjimais, o inertišku, bejausmiu, neat-laidžiu biurokratinės mašinos slėgimu.

Ši biurokratinė mašina, šis įmantrus valstybinės priežiūros ir spaudimo aparatas retai kada buvo taip dokumentuotai aprašytas, kaip V.S. Vardžio knygoje. Čia labai daug padeda jos priedai, užimą daugiau kaip 50 puslapių. Visa "juridinė" knygos dalis turėtų būti itin įdomi Vakarų skaitytojui; bet ir Lietuvos žmogui, arčiau nesusidūrusiam su tais dalykais, ji palieka neeilinį įspūdį. Šių dienų sovietinis biurokratas skiriasi ne tik nuo demokratinės šalies valdininko: jis esmingai skiriasi ir nuo revoliucinio komisaro. Tiesa, jis irgi išpažįsta prievartą, bet veikia anaiptol ne revolveriu (nieko pasaulyje jis taip nebijo, kaip ginklo), o aptakia direktyva, neskelbiama instrukcija, painiu ir vienašališkai interpretuojamu įstatymu. Sukonstruotas sudėtingiausias tokių įstatymų ir direktyvų voratinklis. Antidemokratišką ir antihumanišką praktiką visada rūpinamasi pateisinti veidmainingais argumentais. Valstybė oficialiai laiko religiją privačiu reikalu — tatai yra normalu; bet partija — irgi oficialiai — yra nusistačiusi prieš religiją, o partija ir valstybė kiekvienu praktiniu požiūriu sutampa. Tikintysis automatiškai virsta antros ir trečios rūšies piliečiu. Bet kokia religinė propaganda už bažnyčios ribų yra formaliai uždrausta: toje "išorės erdvėje" viešpatauja ar bent turi viešpatauti ateizmas.

Ateizmas (ar agnosticizmas) yra viena iš daugelio galimų žmogaus individualių orientacijų. Bažnyčios požiūriu tatai klaidingas pasirinkimas, klaidinga orientacija; bet normalioje šių dienų visuomenėje ji nėra ir negali būti draudžiama. Nedera taip pat tapatinti ateizmo ir amoralumo arba ateizmo ir tautinės išdavystės (nors panašių nuomonių ne taip jau retai tenka išgirsti). Lietuvos, kaip ir kitų kraštų istorijoje, būta ateistų, netgi agresyvių, kurie tautos gyvenime ir jos dvasinėje plėtotėje, aplamai imant, suvaidino teigiamą vaidmenį. Tačiau sovietų valdžia ir ateizmą, kaip daugumą dalykų, apverčia aukštyn kojomis. Ji paverčia jį institucija, Bažnyčios negatyvu ir parodija, kurios tikslas — suvienodinti, homogenizuoti visuomenę, nudažyti ją beviltiškai pilka spalva. Suvokdami ateizmą kaip išvirkščią religiją, TSRS, kaip jau prasitariau, galėtume vadinti viena iŠ nedaugelio likusių pasaulyje religinių valstybių; V.S. Vardys teisingai pabrėžia jos "platoniškąjį,, pobūdį (110). O ateistų karas su krikščionimis tiek savo formomis, tiek temperatūra kartais primena praėjusių amžių religinius karus. Esti atei-izmo "davatkų": tai specifiškos psichinės organizacijos žmonės, kurie kitomis aplinkybėmis, galimas daiktas, virstų karštais ir netolerantiškais religininkais. Bet daugiau žmonių prilimpa prie ateistinio prievartos aparato ir paprasčiausio cinizmo, miesčioniško tamsumo, iš atsargumo ir klusnumo valdžiai, iš noro užsitikrinti kad ir nelabai žymias privilegijas (tokių visada prilimpa ir prie viešpataujančios bažnyčios). Mat, tarybinio ateizmo "religinis" įkarštis jau yra praėjęs. Grynai neigiama ateizmo programa negali patenkinti tų žmonių vidinių poreikių, kuriuos patenkina religija; antra vertus, įkyri kasdieninė ateizmo (kaip bet kurios kitos ideologijos) propaganda yra kontraproduktyvi. Šių dienų Lietuvos ateistas dažniausiai tėra mechaniškas valstybinio aparato funkcionierius, praradęs bet kokį norą principiškai ginčytis su kitaip manančiais, bet kokią viltį įrodyti "savo teisybę". Nenuostabu, kad ir senųjų laikų "šliupiškas" ateizmas sovietų valdžiai nepageidautinas; jis prisimenamas pusbalsiu ir visaip cenzūruojamas. Tokioje aklavietėje kartais bandomi keistoki taktiniai ėjimai. Stalino laikotarpiu prieš religiją buvo Šiek tiek naudojami tautiniai jausmai — nuolat prisimenama, jog popiežiai skelbė Lietuvai kryžiaus karus etc. (plg. 118). O pastaraisiais metais būta eksperimentų, kurių V.S. Vardys nenagrinėja: ne tik mėginta kurti "socialistinius ritualus", bet ir patylomis gaivintos kai kurios neva pagoniškos tradicijos.
Įvairios "Rasos šventės", pagoniški kūdikių krikštijimai ir pan., žinoma, vyko KGB priežiūroje ir tikriausiai net jo iniciatyva, bet patraukė nemažai naivių patriotiškai nusiteikusių žmonių. Paaiškėjus, kad rezultatai nevisai atitinka KGB norus, šie eksperimentai buvo nutraukti ar žymiai suvaržyti.

Pastaraisiais metais žmonės vis dėlto įgudo prasiveržti pro painių įstatymų ir institucionalizuoto ateizmo tinklą; kai kada tasai tinklas netgi trūkinėja. Šiandien Lietuvos (ir visos sovietų imperijos) žmogaus teisių sąjūdis virto ne tiktai pastebima, bet turbūt jau ir nebenuga-lima jėga. Lietuvoje jo centre yra kaip tik katalikai, sukūrę kietą "ka-takombinį" kovotojų branduolį ir įspūdingą neoficialią spaudą. Šiam periodui skirti paskutinieji V.S. Vardžio knygos skyriai. Kadangi tasai laikmetis anaiptol nėra virtęs istorija, apie jį sunkiau ir kalbėti: daugelis faktų dėl savaime suprantamų priežasčių nėra žinomi, o kartais ir neskelbtini. Šiaip ar taip, V.S. Vardys vykusiai panaudoja daug dokumentinės medžiagos. Jos galėtų būti kiek daugiau; bet labai vertingas savilaidinis E. Finkelšteino straipsnis ar helsinkiečių dokumentai, be abejo, bus pasiekę autorių tiesiog per vėlai, jau galutinai suredagavus knygą.

Beveik su visais V.S. Vardžio teiginiais šiuose knygos skyriuose sutikčiau. "Vandenskyrą", kada sąjūdis tapo aiškiai regimas, jis teisingai įžiūri 1968 metais (invazija į Čekoslovakiją, padariusi galą palaipsnio liberal ėjimo iliuzijoms). Teisingai, nors ir labai trumpai nušviečiamas katalikų sąjūdžio ryšys bei analogijos su kitais TSRS sąjūdžiais; plačiai aptariami skirtingumai, iš kurių labiausiai krinta į akis masinis Lietuvos sąjūdžio pobūdis (beje, juo masiškesnis sąjūdis, tuo mažiau rizikuoja jo dalyviai). Gal vienintelis daiktas, kuris čia man atrodo kiek ginčytinas — absoliutus Lietuvos katalikų programos tapatinimas su liberaline Tho-mas Jefferson stiliaus programa. Be abejo, tokie Lietuvos katalikai, kaip Nijolė Sadūnaitė ar Viktoras Petkus, pademonstravo puikų demokratinių principų supratimą, užmokėdami už tai savo laisve. Bet tai tuo tarpu dar nėra visuotinis reiškinys. Lietuvos pogrindžio spaudoje randame ir pasisakymų, po kuriais Thomas Jefferson jokiu būdu nepasirašytų. Kiek žinau, šie netolerantiški pasisakymai kelia nerimą ir kai kuriems kunigams bei katalikų aktyvistams, susijusiems su "LKB Kronika". Bet antra vertus, pilno katalikų ir liberalų sutapimo net ir negali būti. Jis ir nereikalingas — reikalinga tik abipusė pagarba ir bendradarbiavimas.

Tokia krikščionių ir kitų laisvės siekiančių jėgų sąjunga yra bene svarbiausias dalykas; gal net vienintelis, galįs esmingai ir teigiamai pakeisti Rytų Europos likimą. Visai tikėtina, kad Jono Pauliaus II epochoje ta sąjunga gali būti realizuota. Lietuvoje šia kryptimi žengta keletas svarbių žingsnių. Išsami ir objektyvi V.S. Vardžio knyga, supažindinanti nelietuvį skaitytoją su lietuvių ir Lietuvos katalikų problemomis, be abejonės gali pasitarnauti šiam istoriniam reikalui.
Tomas Venclova


 
 
Sukurta: Kretingos pranciškonai