Vytautas Bieliauskas

Kazimieras
Bradūnas

Jonas
Grinius

Paulius
Jurkus

Antanas
Vaičiulaitis

Juozas
Girnius

Leonardas
Andriekus

 
   
 
LIETUVOS SUVERENUMAS STEIGIAMAJAME SEIME PDF Spausdinti El. paštas
Parašė VYTAUTAS VAITIEKŪNAS   
Lietuvos laisvinimo byloje dažnai susiduriame su suverenumo žodžiu. Minėdami Steigiamojo seimo susirinkimo 50 metų sukaktį, faktiškai minime tam tikrą įvykį Lietuvos suverenumo raidoje.

Suverenumas reiškia visišką valstybės nepriklausomybę, tvarkant savo vidaus ir užsienio reikalus. Tai valstybės galia visiškai savarankiškai spręsti visus savo reikalus. Žinoma, absoliutaus savarankiškumo net ir didžiosios valstybės neturi, lygiai kaip atskiras asmuo neturi absoliučios laisvės. Antra vertus, valstybė yra tik organizacija. Ji neturi nei gyvybės, nei valios, nei išminties. Visa tai valstybei tegali suteikti jos kūrėjas — žmogus. Tad ir valstybės suverenumas tegali priklausyti žmogui ar žmonėms.

Ilgą laiką valstybė buvo laikoma valdovo nuosavybe. Savo valia valdovas sprendė visus reikalus: galėjo savo valstybės dalį ar net ją visą kam padovanoti ar kaip kitaip perleisti, skelbti karą ir daryti taiką, imti mokesčius ir nustatyti prievoles, bausti ar dovanoti. Jis buvo vienintelis valstybės suverenumo savininkas: "valstybė — tai aš" (L'ėtat — c'est moi).
Tačiau kad ir kaip apsukrus ir sumanus valdovas praktiškai vienose savo rankose išlaikyti visą valstybės valdžią ilgainiui negali. Aukštieji valstybės pareigūnai, kariniai vadai, didžturčiai neišvengiamai pamažu tampa valdovo patarėjais ir nejučiomis verčia valdovą savo valdžia su jais dalintis. Tai aristokratinis valstybės suverenumas.

Demokratija suverenumą iš valdovo ar iš privilegijuoto valdančios aristokratijos sluoksnio perkėlė į visus valdinius, į visą tautą. Valdinius ji padarė piliečiais, o tautą — suverenumo savininke. Suverenumo demokratinė samprata šiandien turi visuotinį pripažinimą, išreikštą gražiu amerikiečių posakiu: "From the people, by the people, for the people".

Lietuvos suverenumo raida
Minėdami Steigiamąjį seimą kaip Lietuvos suverenumo raidos reikšmingą istorinį įvykį, turime pripažinti, kad Lietuvos suverenumo pradžios istorija nėra aiškiai fiksavusi. Bet jau
Steigiamojo seimo sukaktį jau esame paminėję Pr. Pauliukonio straipsniu gegužės numery. Dėl jos reikšmingumo duodame dar vieną straipsnį.

XII a. Lietuvos atskiros sritys tvarkėsi suvere-niškai, o XIII a. Mindaugui buvo pavykę savo suverenumą išplėsti beveik į visas Lietuvos sritis. Tragiškas jo likimas Lietuvos suverenumo nesužlugdė. Netrukus po Mindaugo iškilo Traidenis, o po Traidenio atėjo jau visai konsoliduotas Vytenio, Gedimino ir gediminaičių suverenumas.

Lietuvos valdovų suverenumas ėmė kisti, kai Lietuvos valdovas sykiu būdavo ir Lenkijos valdovu. Lenkijos karaliai daugeliu atžvilgių priklausė ir klausė Lenkijos didžiūnų ir bajorų. Tokia Lenkijos suverenumo padėtis veikė ir Lietuvos suverenumą. Jau Vytautas svarbiais valstybės reikalais atsiklausdavo Lietuvos didžiūnų ir bajorų nuomonės. Po Vytauto Lietuvos valdovai jau buvo renkami. Didysis kunigaikštis Aleksandras jau oficialiai pripažino valdovo tarybą. Pamažu Lietuvos suverenumo savininku vietoj valdovo pasidarė, kaip kad buvo Lenkijoj, Lietuvos didžiūnai ir bajorija. Kaip Lietuvos suverenumo savininkai, jie neišvengė savanaudiškumo ir valstybės reikalų subordinavimo savo patogumams. Tatai labai silpnino valstybę. O bajorijos pasidavimas lenkų kultūrai bei kalbai ir pačią lietuvių tautą išstatė žūties grėsmei.

Bajorijos suverenumas pasibaigė Lietuvos okupacija ir Vienos kongreso (1814 - 1815) sutarimu Lietuvos suverenumą perduoti Rusijos carui. Bet kad ir kaip nuožmus buvo Rusijos carų okupacinis jungas, Lietuvos valstybinio suverenumo atstatymo instinktas mūsų tautoje buvo neišraujamas. Pati kova dėl spaudos, nors tiesiogine prasme buvo kova dėl tautinės kultūros, netiesiogiai buvo ir kova dėl Lietuvos valstybinio suverenumo atstatymo. Tik šioj kovoj vietoj bajorijos stojo patsai to meto tautos kamienas — Lietuvos kaimas ir iš jo išėjusi šviesuomenė. Savaime suprantama, kova dėl Lietuvos suverenumo atstatymo vyko su demokratinio suverenumo vėliava. Pati tautų apsisprendimo teisė faktiškai yra ne kas kita, kaip demokratinio suverenumo tiesioginė išvada. Kai suverenumas priklauso tautai, tai jis priklauso kiekvienai tautai: ir tai, kuri turi savo nepriklausomą valstybę, ir tai, kuri yra svetimųjų pavergta. Demokratinis suverenumas ir tautų laisvas apsisprendimas yra koreliatyvūs, vienas nuo kito neatsiejami.

Amerikos prezidentui Wilsonui paskelbus tautų apsisprendimo teisę, demokratinis suver renumas pasidarė ypatingai populiarus. Demokratinio suverenumo pagrindu buvo atremtas ir 1918 Vasario 16 aktas.

Lietuvos atstatytas suverenumas iki Steigiamojo seimo
Pats Vasario 16 aktas demokratinio suverenumo atžvilgiu kai ko stigo. 1917 Vilniaus konferencija nebuvo tautos atstovybė tikra to žodžio prasme. Ir tos konferencijos išrinktoji Lietuvos Taryba neturėjo, taip sakant, tiesioginio ir formalaus tautos įgaliojimo, kurį suteikia tik visuotiniai, lygūs, slapti, tiesioginiai ir laisvi rinkimai. Todėl ir Vilniaus konferencijos, ir jos sudarytos Lietuvos Tarybos aktai nebuvo galutiniai; jie buvo, kaip sakoma, aktai ad referen-dum. Tatai suprato ir pati Vilniaus konferencija, kuri savo nutarime dėl Lietuvos suverenumo atstatymo pažymėjo, kad "Galutinai nustatyti nepriklausomos Lietuvos pamatams ir jos santykiams su kaimyninėmis valstybėmis turi būti sušauktas Steigiamasis Lietuvos Seimas Vilniuje, demokratiniu būdu visų jos gyventojų išrinktas". Ta pati mintis veik pažodžiui buvo Tarybos pakartota ir Vasario 16 akte: "Lietuvos valstybės pamatus ir jos santykius su kitomis valstybėmis privalo galutinai nustatyti kiek galima greičiau sušauktas Steigiamasis Seimas, demokratiniu būdu visų jos gyventojų išrinktas".

Vasario 16 akte pavartota formulė, kad Taryba "skelbia atstatanti nepriklausomą demokratiniais pamatais sutvarkytą Lietuvos valstybę" rodo, jog Taryba sąmoningai skelbė ne atstatytą nepriklausomybę, ne atbaigtą veiksmą, o tik beatsistatančią nepriklausomybę, taigi tebetrunkantį veiksmą, kurio galutinis atbaigimas reikalingas Steigiamojo seimo, t. y. institucijos, turinčios demokratinio suverenumo savininko — tautos tikrus įgaliojimus. Todėl iki Steigiamojo seimo susirinkimo, nors buvo įsteigtos ir veikė įvairios valstybinės įstaigos, buvo leidžiami įstatymai ir konstituciniai nuostatai, sudaromos vyriausybės, net išrinktas prezidentas — visa tai buvo aiškiai laikinio pobūdžio: laikinieji įstatymai, laikinosios vyriausybės etc.

Steigiamojo seimo valstybinė ir politinė reikšmė
Lietuvos valstybinio suverenumo raidoje Steigiamojo seimo susirinkimu pirmą kartą Lietuvos istorijoje praktiškai pasireiškė Lietuvos valstybės demokratinis suverenumas — laisvas tautos apsisprendimas. Savo valstybine prasme bei reikšme Steigiamojo seimo susirinkimas stovi toj pačioj plotmėj, kaip Mindaugo Lietuvos karalystės įsteigimas, su tuo skirtumu, kad Mindaugo laikais Lietuvos valstybės SUVIIMI: priklausė valdovui, o Steigiamojo seimo laikais — jau visai tautai.

Tačiau ne tik formalus demokratinio su renumo atstovavimo reikalas lėmė neatidėli otl ną Steigiamojo seimo susirinkimą. Už tą tof malų reikalą nepalyginti jautresnis buvo Stfld giamojo seimo susirinkimo politinis vaidmuo, kurį kaip tiktai apsprendė to meto tarptautinė atstatyto Lietuvos suverenumo padėtis.

Nors eilės konferencijų nutarimai ir Vasario 16 aktas faktiškai buvo autentiškas mūsų tautos balsas, vis tiek Lietuvos nepriklausomybės priešai bandė nuneigti Lietuvos nepriklausomybę. Vieni jų atkakliai įtaigojo pasaulio vyriausybių sluoksnius ir viešąją opiniją, kad Lietuva nepribrendusi suvereniškai tvarkytis, kad ji nuo amžių neatskiriamai suaugusi su Lenkija ir kad tik saujelė Berlynui palankių šviesuolių sugalvojo skelbti tariamai nepriklausomą Lietuvos valstybę. Nenuostabu todėl, kad Lietuvos-Lenkijos pirmas oficialus sąlytis buvo Lietuvos laikinosios vyriausybės 1919 sausio 6 įteiktas lenkų kariuomenės vadui Vilniuje protestas dėl lenkų kariuomenės "įsikišimo į Lietuvos vidaus reikalus".

Savo ruožtu Sovietų Rusija žodžiais skelbė tautų apsisprendimą, bet veiksmais vykdė senąją grobimo politiką. 1918 gruodžio 22 Liaudies komisarų taryba oficialiai pripažino Maskvoj sumontuotą bolševikinę Kapsuko valdžią Lietuvai ir įsakė visoms Sovietų Rusijos civilinėms ir karinėms įstaigoms "teikti visą reikalingą pagalbą sovietinės Lietuvos vyriausybei ir kariuomenei kovoj dėl Lietuvos išvadavimo iš buržuazijos jungo". Pirmasis oficialus nepriklausomos Lietuvos sąlytis su Sovietų Rusija buvo 1919 sausio 16 Lietuvos laikinosios vyriausybės protestas Maskvai dėl Sovietų Rusijos ginkluotų gaujų įsibrovimo į Lietuvos teritoriją.

Šias Lenkijos ir Sovietų Rusijos politines-propagandines intrigas, kuriomis jos rėmė ir savo karines agresijas prieš Lietuvos nepriklausomybę, autoritetingai politiškai atremti galėjo tik visų Lietuvos gyventojų demokratiniu būdu išrinktas Steigiamasis seimas. Atsiminkime, kad iki Steigiamojo seimo Lietuvos valstybę de jure buvo pripažinusi ir diplomatinius; santykius užmezgusi tik vienintelė valstybė — karą pralaimėjusioji Vokietija. Todėl, nors Lietuva dar neturėjo tikros sienos net su Latvija ir nors apie trečdalis teritorijos buvo Lietuvos priešų okupuota, o Versalio sutartimi Lietuvai numatytas Klaipėdos kraštas buvo prancūzų valdžioje, nors dėl to iš 10 Lietuvos rinkiminių apygardų rinkimai galėjo įvykti tik šešiose apygardose, Steigiamojo seimo susirinkimo reikalas buvo toks neatidėliotinas Lietuvos suverenumui politiškai sutvirtinti, kad, nepaisant minėtų ap-rėžimų bei sunkumų ir tebeeinančio karo su Sovietų Rusija ir Lenkija, 1920 balandžio 14-16 įvyko patys demokratiškiausi rinkimai Lietuvos atstovų į Steigiamąjį seimą. Vienas atstovas buvo renkamas nuo 15,000 gyventojų, iš viso 112 atstovų.

Savo pirmame posėdy 1920.V.15 Steigiamasis seimas vienbalsiai priėmė Lietuvos nepriklausomybės deklaraciją, tiksliau sakant, indor-savo Vasario 16 aktą tokia formule: "Lietuvos Steigiamasis seimas, reikšdamas Lietuvos žmonių valią, proklamuoja esant atstatytą nepriklausomą Lietuvos valstybę, kaipo demokratinę respubliką etnologinėmis sienomis ir laisvą nuo visų valstybinių ryšių, kurie yra buvę su kitomis valstybėmis". Palyginę Steigiamojo seimo deklaraciją su Vasario 16 aktu, matome, kad ji skelbia "esant atstatytą nepriklausomą Lietuvos valstybę", t. y. atbaigtą veiksmą, kai Vasario 16 aktas skelbė, kad Taryba "atstatanti", t. y. skelbė tik eigoje esantį veiksmą. Antra, kai Vasario 16 aktas skelbė "demokratiniais pamatais sutvarkytą valstybę", Steigiamasis seimas tatai jau konkretizavo demokratine respublika.

Steigiamojo seimo darbo sąlygos
Tačiau pats savaime Steigiamojo seimo susirinkimas nei sovietinės Rusijos, nei Lenkijos agresinių veiksmų prieš Lietuvą nesulaikė. Ir kai 1920 spalio pradžioj Lenkija, sulaužiusi Suvalkų susitarimą, okupavo Vilnių ir brovėsi į Lietuvos gilumą, Steigiamasis seimas, spalio 22 sudaręs septynių žmonių vadinamą Mažąjį seimą, išsiskirstė atostogų (iki 1921 sausio 17), kad atstovai galėtų sukelti krašte pasipriešinimą lenkų įsibrovėliams, o atstovai — kariškiai galėtų įsijungti į aktyvią karinę tarnybą.

Faktiškai tad Steigiamajam seimui teko tik viena ranka kurti Lietuvos atstatytam suverenumui vykdyti organizaciją, o antrąja reikėjo su kardu tą atstatytąjį suverenumą ginti nuo išorės priešų. Uždavinys juo labiau buvo sunkus, kad Lietuva carinės Rusijos okupacijoje neturėjo jokios savivaldos ir jokios galimybės paruošti administraciniam ir juoba parlamentiniam darbui žmonių. Nors tiesioginis Steigiamojo seimo uždavinys buvo nustatyti valstybės konstituciją, tačiau gyvenimas jį vertė imtis ir kitų uždavinių: leisti laiko diktuojamus įstatymus, ratifikuoti tarptautines sutartis.

Be epochinės reikšmės Lietuvai turėjusio žemės reformos įstatymo ir reikšmingo mokyklų Įstatymo, pirmą kartą Lietuvos istorijoje įve-dusio ketverių metų visuotinį privalomą mokslą,
Steigiamasis seimas išleido apie 300 įvairių kitų įstatymų ar jų papildymų bei pakeitimų. Atskirais įstatymais įsteigtas universitetas, Čiurlionio meno galerija, muzikos mokykla, meno mokykla, karo mokykla, Šaulių sąjunga, Lietuvos Bankas ir Lietuvos valiuta — litas. Tokių konkrečių Steigiamojo seimo darbų galima būtų labai daug išskaičiuoti. Tačiau iš to vis tiek nesimatytų jį apsprendusių politinių nuotaikų, nusistatymų ir jų tarpusavio įtampos. Kad pamatytume Steigiamąjį seimą gyvą, turime pažvelgti į jo atskirus komponentus — jį sudariusias politines grupes.

Politinės grupės Steigiamajame seime
Tik retais atvejais savo suverenumą pati tauta gali vykdyti betarpiškai, tą ar kitą valstybės reikalą spręsdama plebiscitu. Paprastai savo suverenumo vykdymą tauta patiki savo atstovams — seimui, kongresui, senatui ar pan. Čia ir iškyla politinės grupės kaip tarpininkės vaidmuo. Politinė grupė tarpininkauja, tautai renkant savo suverenumui vykdyti atstovus.

Steigiamojo seimo rinkimai buvo pirmoji proga laisvuose demokratiniuose rinkimuose pasireikšti Lietuvos politinio susigrupavimo vaivorykštei ir atskirų grupių pajėgumui. Pagal rinkimų įstatymą (33 str.), "kiekviena partija arba kuopa ne vėliau kaip 30 dienų prieš rinkimų dieną gali įduoti apygardos (rinkimų) komisijai sąrašą tų asmenų, kuriuos ji siūlo Steigiamojo seimo atstovais. Tokį kandidatų sąrašą privalo pasirašyti savo ranka ne mažiau kaip 50 apygardos rinkikų". Jokių kitų kvalifikacijų partijai nebuvo nustatyta, išskyrus tuos 50 raštingų rinkikų. Maža to. Rinkimų įstatymas nustatė, kad "rinkikų partijos arba kuopos . . . gali pareikšti apygardos (rinkimų) komisijai ne vėliau kaip 14 dienų prieš rinkimų dieną, kad jos sujungia savo kandidatų sąrašus" (45 str.). Toks nuostatas sudarė palankias sąlygas juo gausesniam partijų būriui dalyvauti rinkimuose. Ir tikrai net 31 partija ar kuopa buvo pastačiusios savo kandidatų į Steigiamąjį seimą. Sąrašų jungimo teisė įgalino partijas statyti dirbtinius kandidatų sąrašus, pavadintus panašiai kaip konkurentės partijos kandidatų sąrašas. Tokie pagalbiniai kandidatų sąrašai jungėsi prie atitinkamos didžiosios partijos ir savo balsus jai atidavė. Steigiamojo seimo rinkimuose tokių smulkių pagalbinių sąrašų buvo net 17.

Rinkimuose balsavo 682,291 balsuotojas. Krikščionių demokratų bloko grupės (Darbo federacija, krikščionių demokratų partija, ūkininkų sąjunga) gavo 317,342 balsus ir pravedė 59 atstovus. Valstiečių sąjungos ir Socialistų liaudininkų demokratų partijos blokas gavo 155,562.
balsus ir pravedė 29 atstovus. Seimo darbo eigoje vienas nuo bloko atsiskyrė ir tapo nepartinis. Socialdemokratai ir revoliuciniai socialistai gavo 87,051 balsą ir pravedė 14 atstovų. Vėliau revoliucinių socialistų atstovas atsiskyrė ir tapo nepartinis. Žydai gavo 44,709 balsus ir pravedė 6 atstovus. Lenkai gavo 32,821 balsą ir pravedė 3 atstovus. Vokiečiai gavo 7255 balsus ir pravedė 1 atstovą. Tautininkai gavo 11,939 balsus per visas 6 apygardas, bet nė vienoj apygardoj negavo 1 atstovui pravesti reikalingo balsų skaičiaus ir nepravedė nė vieno atstovo. Ūkininkų partija gavo 2591 balsą ir nepravedė nė vieno atstovo. Smulkūs pagalbiniai sąrašai gavo 23,041 balsą.

Politinių grupių profilis praktiškai ryškinosi iš jų nusistatymų įvairiais Lietuvos klausimais. Steigiamojo seimo vienbalsiškumas pasibaigė, galima sakyti, su nepriklausomybės deklaracijos priėmimu. O kaip Lietuvos nepriklausomybė turi atrodyti gyvenime — vieningumo jau nebebuvo.

Mažumų nusistatymas Lietuvos suverenumo atžvilgiu
Lietuvos mažumų — žydų, lenkų, gudų — nusistatymus Lietuvos suverenumo atstatymo atžvilgiu Vasario 16 akto signataras P. Klimas taip apibūdina: "Lietuvos Tarybos Prezidiumas (iš 5 žmonių) tuojau pradėjo tartis su mažumų atstovais dėl stojimo į Tarybą bendram krašto tvarkymo darbui. Bet nei žydai, nei lenkai, nei gudai greito ir aiškaus atsakymo į tas pastangas nedavė. Vieni, krypdami į Rusus, antri į Lenkus, treti vėl manydami apie bendrą Gudų ir Lietuvos valstybę, neturėjo tokios programos, su kuria bendrai galėtų sutikti ir Lietuviai" (Pirmasis Nepriklausomos Lietuvos dešimtmetis, Kaunas 1930, p. 8).

Steigiamajame seime gudų atstovų nebuvo, tai ir jų nusistatymas nežinomas.
Lenkai šio seimo atstovai savo skunde Tautų Sąjungai tarp kitko rašė: "Lenkų atstovai . . . neatsisakė nuo savo programos, skelbdami, kad Lietuvos piliečiai lenkai stovi už nepriklausomą Lietuvą, laikydami betgi, kad ji gali vystytis tik įėjus į glaudų kontaktą su Lenkija" (seimo 56 posėdis). Taigi lenkų atstovai buvo už uniją!

Steigiamojo seimo atstovai žydai savo nusistatymą Lietuvos suverenumo atžvilgiu vieno savo atstovo pareiškimu seimui taip nusakė: "Labai gaila, kad savo laiku lietuvių tauta nebuvo stipri, kad turėtų įtakos žydų tautai ir išmokytų kalbėti lietuviškai. Lygiai gaila, kad ir žydai nedarė įtakos lietuvių tautai, kad didelis skaičius lietuvių tautos galėtų kalbėti žydiškai. Gaila dėl to, kad tos dvi tautos steigia bendrą valstybę. Ir reikia pasakyti, kad tai būtų vienas iš geriausių būdų geriau susitvarkyti ir susi prasti" (142 posėdis). Tad Lietuvos žydai jauti i ne mažuma, o lygiagrete tauta šalia lietuviu tautos; jautėsi ne bendrai su lietuviais steigia Lietuvos valstybę, o tik steigia bendrą lietuvių -žydų tautų valstybę. Tatai, suprantama, neatitiko seimo daugumos nusistatymo, kad yra kuriama tautinė valstybė, garantuojant tautinėms mažumoms kultūrinę savivaldą.

Skirtingos pažiūros į nepriklausomybę, į mažumas, į kompartiją, į prezidentą
Bet ne tik lenkų ir žydų nusistatymai išsiskyrė nuo Steigiamojo seimo daugumos. Labai skirtingi buvo ir pačių lietuvių nusistatymai.
Socialdemokratų pareiškime seimui skaitome, kad "Socialdemokratams, kaipo darbininkų partijai, politinė laisvė ir demokratinis krašto sutvarkymas — tai tik būtinos proletarams sąlygos vesti sėkmingai kovai... dėl galutinių jų (savo) siekimų ateity . . . Mes (socialdemokratai) tolimi esame nuo tos nepriklausomybės, prie kurios faktinai vedė buv. valdžia (t. y. Taryba. — V. V.). Mes negreiti būsime džiaugtis, kai ją pripažins buržuazinės Europos valdžios" (18 posėdis).

Lietuvos mažumų savivaldai socialdemokratai siūlė tokią konstitucinę formulę: 1. Lietuvos piliečiai, kurie priklauso bet kuriai tautinei mažumai, turi teisę: a. laisvai vartoti savo kalbą viešuose susirinkimuose, spaudoj, susirašinėjimuose, savivaldybėse, seime ir teisme; b. laisvai duoti savo kalba prašymus ir pareiškimus į visas valdžios įstaigas; c. šiomis kalbomis turi būti vienu laiku ir greta su lietuvių kalba skelbiami įsakymai ir skelbimai visų vietinės valdžios ir savivaldybių organų; 2. svarstant bet kurios tautinės mažumos reikalus ministerių tarybos posėdyje, gali dalyvauti sprendžiamuoju balsu tos tautinės mažumos sąjungos vykdomojo organo pirmininkas (228 posėdis).

Šiek tiek santūriau, bet socialdemokratus palaikė socialistai liaudininkai demokratai su tokia formule: "Tautinių mažumų piliečiai turi teisės: 1. laisvai vartoti savo kalbą parlamente ir savivaldybėse; 2. šiomis kalbomis vienu laiku ir greta su lietuvių kalba turi būti skelbiami įsakymai ir skelbimai visų vietinės valdžios ir savivaldybės organų, kurių veikimo rajone bet kurios šių tautybių piliečiai sudaro 20 ar daugiau procentų" (228 posėdis).

Socialdemokratai skirtingai galvoje ir apie Lietuvos kompartiją. "Kodėl jūs neduodate komunistams laisvai veikti?" — klausė jie vyriausybę (54 posėdis). O teismui komunistas nubaudus už Lietuvos nepriklausomybės griovimą, socialdemokratai kreipėsi į Sovietų Rusijos atstovybę, kad nuteistiesiems būtų suteikta sovietų pilietybė ir tuo būdu jie galėtų būt išimti iš kalėjimo. Atstovybė, žinoma, atsisakė.
Socialdemokratai ir valstiečių - liaudininkų blokas ypatingai priešinosi prezidento institucijai. Prezidentą jie vaizdavo baisiu baubu. "Einama nuo demokratijos į absoliutizmą" — tvirtino socialdemokratai. Daugumai vis tiek prezidento instituciją priėmus, socialdemokratų frakcijos vardu buvo pareikšta: "Tą krikščionių demokratų bloko nutarimą mes skaitome ne tik liaudies vyriausiųjų teisių užgrobimu, bet matom jame Lietuvos klerikalų, stambiųjų ūkininkų ir buržuazijos norą sustiprinti savo padėtį ir ginti savo reikalus jų statomojo prezidento pagalba" (234 posėdis).

Prezidento institucijos klausimu socialdemokratams sekondavo ir valstiečių liaudininkų blokas: "Mes sakome, kad valdžia paeina nuo liaudies . . . turi būti sukoncentruota tiktai liaudies atstovų įstaigoje, būtent, seime, ir dėl to tik seimas privalo turėti visą valdžios pilnumą... Visi tie, kurie nori įvesti prezidentą,. .. visi tie kala darbo žmonėms, ūkininkams ir darbininkams sunkius retežius" (224 posėdis).
Net tokiu klausimu, kaip Šaulių sąjunga, socialdemokratai išsiskyrė, motyvuodami, kad ji bus tik "baltoji gvardija, kuri gaudys darbininkus", "buožių gvardija" (82 posėdis).

Švietimo srity kirtosi asmens pirmumas su kolektyvizmu
Steigiamajam seimui svarstant konstitucijos nuostatus dėl švietimo ar mokyklų įstatymą, aiškiai kirtosi kolektyvizmas ir asmens pirmumas. Steigiamojo seimo dauguma švietimo klausimu atstovavo tai pačiai tezei, kuri po II pasaulinio karo buvo priimta ir Visuotinėje žmogaus teisių deklaracijoje, būtent, kad "Parents have a prior right to choose the kind of educa-tion that shall be given to their children" (26 str. 3 pastraipa).

Krikščionys demokratai aiškino seimui: "Mes sakome, kad vaikai yra tėvų, jūs sakote, kad vaikas priklauso daugiau valstybei. Mes. . . sakome, kad ir auklėjimas vaikų privalo priklausyti tėvų; jūs gi sakote,. . . kad auklėjimas priklauso valstybės . . . Mūsų išėjimo punktas skiriasi nuo jūsų ir dėl to mes nesusikalbėsime (230 posėdis).

Socialdemokratai ir valstiečiai liaudininkai atstovavo kolektyvizmo pirmumui švietime. Pagal socialdemokratus "vaikai yra valstybės ir visuomenės", ir todėl "reikia varžyt tėvų teises dėl vaikų, nes mes žinome, kad tėvai ne tiek auklėja vaikus, kiek gadina juos". Ir taip seimui aiškino labai šviesus žmogus prof. V. Čepinskis.

Svarstant mokyklų klausimą, pasitaikydavo ir visai linksmų pareiškimų. Siūlant į mokyklų įstatymą įrašyti nuostatą, kad mokyklos vedamos valstybingumo ir doros dvasia, socialdemokratai ir valstiečiai naudininkai pasisakė prieš tokį nuostatą (prof. V. Čepinskio žodžiais, "valstybingumo principas įsigalėjo Europoje kartu su buržuazija ir kapitalizmo įsigalėjimu").

Steigiamojo seimo daugumos jaux pas
Svarstant konstitucijos nuostatus dėl civilinės padėties aktų sudarymo, valstiečių liaudininkų blokas siūlė, kad "visi mirties, gimimo ir jungtuvių aktai . . . turi būti daromi tiktai (mano pabraukta. — V. V.) civilinėse įstaigose" (218 posėdis). Siūlymą palaikė ir socialdemokratai. Iš krikščionių demokratų bloko buvo pareikšta, kad "mums, katalikams, dėl to nei šilta, nei šalta, kunigas ar viršaitis tuos aktus surašys" (218 posėdis). Natūralu buvo laukti, kad tiems aktams sudaryti konstitucija nustatys laisvo pasirinkimo būdą: kas nori — religinę įstaigą, kas nori — civilinę. Tačiau galutinėje konstitucijos redakcijoje 85 str. buvo taip suredaguotas: "Gimimo, jungtuvių ir mirimo aktai, daromi tikinčiųjų pas jų dvasininkus, jei jie atitinka įstatymo nurodytai formai, turi Lietuvoje juridinės galios, ir piliečiai nėra verčiami tų aktų kartoti kitoje įstaigoje". Bet kadangi apie tas "kitas įstaigas" konstitucija nieko nekalba, tai faktiškai susidarė padėtis, kad visi civilinės padėties aktai nepriklausomoje Lietuvoje turėjo būti daromi religinių bendruomenių įstaigose.

Svarstant konstitucijos nuostatą dėl religijos mokymo mokyklose, socialdemokratai ir valstiečiai liaudininkai griežtai pasisakė prieš religijos pamokas mokyklose apskritai. Krikščionių demokratų blokas pradinėje konstitucijos redakcijoje buvo numatęs, kad religijos pamokos būtų paliktos mokinių tėvų laisvam apsisprendimui. Religijos pamokos būtų privalomos tik tiems mokiniams, kurių tėvai religijos pamokų norėtų. Tačiau konstitucijos galutinėje redakcijoje to laisvo apsisprendimo dėl religijos pamokų nebeliko. Konstitucija nustatė: "Religijos mokymas mokyklose yra privalomas, išskyrus mokyklas, įsteigtas vaikams, kurių tėvai nepriklauso jokiai tikybinei organizacijai". Kadangi "jokiai tikybinei organizacijai" nepriklausančių tėvų vaikams mokyklų nebuvo steigiama, tai praktiškai religijos pamokos buvo visiems mokiniams privalomos.

Šiandien sunku suprasti, kodėl krikščionių demokratų blokui buvo nepriimtinas teismo institucijos nepriklausomybės nuostatas. Bet yra faktas, kad valstiečių liaudininkų siūlymas į konstituciją įrašyti, kad Lietuvos teismas yra nepriklausomas, krikščionių demokratų bloko balsais buvo atmestas (227 posėdis).

Šioj vietoj dera pastebėti, kad vėliau politinių grupių radikalumas nuolat vėso. Todėl Steigiamojo seimo grupių ir jų lyderių pareiškimus reikia vertinti tik to meto kontekste ir to meto matu, kuris betgi jau netiktų tų pačių grupių vėlesniems, jau evoliucionavusiems nusistatymams vertinti.

Mažiau skirtumų ūkio ir socialinėj srity
Palyginti daug vienodesnis Steigiamojo seimo politinių grupių profilis buvo ūkiniais ir socialiniais klausimais. Visos seimo grupės buvo už radikalią žemės reformą, už socialinio teisingumo vykdymą. Socialdemokratai ir valstiečiai liaudininkai žemės reformos klausimu skyrėsi nuo krikščionių demokratų iš esmės tik tuo, kad pirmieji buvo nusistatę tam tikras žemes imti žemės reformos reikalui be atlyginimo, o antrieji — atlygintinai (18 ir 115 posėdžiai).

Būdinga, kad ūkio ir socialiniais klausimais seimo grupių nusistatymai anaiptol nevisada ri-kiuodavosi pagal jų ideologinius ir politinius skirtingumus. Kartais socialdemokratų ir krikščionių demokratų bloko dalies — Darbo federacijos balsai susiblokšdavo draugėn, o kartais Valstiečių sąjungos ir krikščionių demokratų bloko dalies — Ūkininkų sąjungos balsai susiblokšdavo draugėn (197 posėdis).

Steigiamojo seimo radikalumas
Vienas iš žymiųjų Lietuvos teisininkų, prof. M. Roemeris, savo studentams kartais primindavo, kad Steigiamojo seimo didelis trūkumas ir silpnumas buvęs nebuvimas jame konservatyvios tautininkų grupės atstovų. Jų buvimas būtų sudaręs centrui, t. y. krikščionių demokratų blokui, tinkamas balansavimo tarp kairės ir dešinės sąlygas. Be tautininkų Steigiamasis seimas buvęs lyg vienarankis, be dešinės rankos, ir todėl per daug jame buvę radikalumo. Tur būt, prof. Roemeris buvo teisus dėl Steigiamojo seimo radikalumo. Tatai rodo ir Steigiamojo seimo praktika respublikos prezidento atveju.

1920.VI.10 Steigiamasis seimas priėmė Laikinąją Lietuvos Valstybės Konstituciją. Ji pakeitė Valstybės Tarybos 1918 ir 1919 išleistus Lietuvos Valstybės Laikinosios Konstitucijos Pamatinius Dėsnius. Ta Steigiamojo seimo Laikinoji konstitucija nustatė, kad "Vykdomoji Valdžia pavedama Respublikos Prezidentui ir Ministerių Kabinetui" (5 str.); "Respublikos Prezidentą renka Steigiamasis Seimas" (7 str.); "Respublikos Prezidentas: a) kviečia Ministerį Pirmininką, paveda jam sudaryti Ministerių Kabinetą, tvirtina jau sudarytą ir priima Ministerių Kabineto atsistatydinimą" (10 str.).

Faktiškai tačiau Steigiamasis seimas prezidento nerinko, o prezidento pareigas ėjo seimo pirmininkas. Kodėl tie Laikinosios konstitucijos prezidentiniai nuostatai nebuvo vykdomi? Atrodo, tam Steigiamojo seimo krikščionių demokratų blokas turėjo įvairių motyvų.
Krikščionių demokratų blokui, nors ir turinčiam atstovų absoliutinę daugumą, rūpėjo vykdomajai valdžiai sudaryti kiek galint platesnę poziciją, tuo būdu kiek galint susiaurinant vyriausybės opoziciją. Praktiškai paveikiausią vyriausybei poziciją būtų sudariusi valstiečių liaudininkų - krikščionių demokratų - tautininkų bendra koalicija. Steigiamasis seimas tuo būdu, anot prof. M. Roemerio, būtų įgijęs "dešiniąją ranką". Logišku respublikos prezidento kandidatu taptų buvęs Valstybės Tarybos pirmininkas ir buvęs Laikinasis valstybės prezidentas A. Smetona. Tačiau valstiečių liaudininkų blokas bendroj koalicijoj su tautininkais dalyvauti griežtai atsisakė. Krikščionių demokratų blokas atsidūrė prieš alternatyvą: dėtis į koaliciją su valstiečių liaudininkų bloku, turinčiu Steigiamajame seime 29 atstovus, ar su tautininkais, nepajėgusiais pravesti nė vieno atstovo? Krikščionys demokratai koalicijos partneriu pasirinko valstiečių liaudininkų bloką. Bet tas blokas buvo priešingas ne tik bendrai koalicijai su tautininkais, bet ir Laikinosios konstitucijos nustatytai prezidentūros institucijai. Krikščionys demokratai ir čia padarė valstiečių liaudininkų blokui nuolaidą, sutikdami Laikinosios konstitucijos nustatyto respublikos prezidento nerinkti, jo pareigas visą Steigiamojo seimo kadenciją einant jo pirmininkui.

Krikščionių demokratų apsisprendimą už: koaliciją su valstiečiais liaudininkais daug lėmė ir Smetonos nepalankumas žemės reformai, ir labai griežta kairiųjų opozicija tautininkams,, gaivinama nesenais prisiminimais Uracho rinkimų Lietuvos karalium, taip pat įtartino Smetonos išvykimo iš Lietuvos labai kritišku Lietuvai metu, kai 1918 gale raudonoji armija prisiartino prie Vilniaus.
Ano meto tarptautinėmis ir vidaus sąlygomis atstovauti jaunam, trapiam Lietuvos demokratiniam suverenumui buvo labai didelė valstybinė atsakomybė, pirmiausia diktavusi Steigiamojo seimo daugumai reikalą "sentire cum po-pulo". Ir Steigiamojo seimo radikalumas buv-tik atspindys ano meto visos tautos bendrų nuotaikų.


 
 
Sukurta: Kretingos pranciškonai