Vytautas Bieliauskas

Kazimieras
Bradūnas

Jonas
Grinius

Paulius
Jurkus

Antanas
Vaičiulaitis

Juozas
Girnius

Leonardas
Andriekus

 
   
 
Atkištinė knyga PDF Spausdinti El. paštas
23 svetimieji. Nobelio premijos laureatų, akademikų, garsiųjų rašytojų novelės, apysakos, romanų ištraukos. Redagavo: Vytautas K. Prutenis. WUrzburgas — Bavarija. „Venta“, 1947 — 400 — šiais lietuviškos knygos jubiliejiniais metais. Tiražas 2.500 egz. 264 pusi. Kain. RM 8.

V. K. Prutenio rinkinyje randame net 23 pasaulinio garso rašytojų vertimų. Redaktorius savo žodyje pasisako, kad panašų rinkinį jis norėjęs išleisti dar Lietuvoje. Turėjęs net ir talkininkų iš žymių vertėjų ir kalbos autoritetų tarpo. Bet karas darbą sutrukdęs. Dalį ruošto rinkinio vis dėlto jam pavykę išsaugoti, tad, tremtyje papildęs jį dar naujais vertimais, dabar ir išleidęs.

Kas vieną ar kitą dalyką vertė, redaktorius apgailestaudamas sakosi kažin kodėl negalėjęs skelbti. Skaitytojas galės tik pats vieną kitą vertėją prisiminti, nes visos eilės čia surinktų dalykų vertimai jau prieš karą buvo spausdinti mūsų laikraščiuose ir žurnaluose. (G. D'Annunzio „Šermenys“, A. Čeohovo „Pažįstamas vyriškis“, St. Zweigo „Nematoma kolekcija“, Š. Lewis „Babbito prakalba“, Fr. Jammes „Pasakos“ ir kt), o V. K. Prutenis, išrodo, tais vertimais savo rinkiniui ir pasinaudojo.

Peržiūrėjus rinkinį, peršasi ir keletas kitų pastabų, bet kadangi skaitytojo dėmesį ypatingai atkreipia visos eilės šių vertimų kalba, tai rinkinį visais kitais atžvilgiais palikę Įvertinti kitiems, čia norime tik dirstelėti į šių vertimų kalbą.

Knygoje yra ir visai gerų vertimų, kurių ir kalba beveik be priekaišto, bet, apskritai imant, knygos kalbą girt negalima, nes eilės vertimų ji gana prasta, o kai kurių ir visai nežmoniška.

Skaitytojo dėmesį pirmiausia atkreipia šio rinkinio žodynas. Visoj eilėj vertimų randame grubiausių svetimybių: smertis (= mirtis), padla (= dvėsena, stipena), dušna (= tvanku), smūtna (= liūdna), spakainas (= ramus),snapso (= degtinės), durnos (= kvailos), turgus (= prekymetis), gadynė (= laikai), liktorius (= žvakidė), barsukas ( = opšrus), šmotas (= gabalas), smala (= derva), kvalduotas (= klostėtas), šposas (= išdaiga, pokštas), bile (= kad tik), rynios (= vamzdžiai), zovada (= šuoliais), šniūrais (= raiščiais), muškieta (= šautuvas), saidokas (= kilpinis, lankas), prūdas (= kūdra, tvenkinys), dabinti (= puošti), ragatinė (= ietis), košeliena (= drebučiai), papulti (= patekti, pakliūti), ale (= bet), pečius (= krosnis), daboti (— saugoti, sergėti), „Vilija (= Neris), kralikas ( = triušis), dūmą (— mintis, svajonė), pokuoti (= krauti, kraustyti) ir t. t.
Pabrėžtina, kad čia nėra pilnas knygos svetimybių sąrašas, o tik pavyzdžiai. Joje ne tik minėtos svetimybės ir iš jų padaryti kiti žodžiai pakartotinai vartojama, bet yra dar ir daugiau svetimybių, kurių čia nesurašinėjame tik taupydami vietą. O jos vartojamos be jokio reikalo. Stilistika leidžia tam tikrais atvejais pavartoti svetimybes, bet tokio reikalo čia ir norėdami niekur negalėtume įžiūrėti. Pav., čia Petrapilio rusai plūstasi „padlomis“, o to pat Petrapilio rusas vežikas kalba: „Tikri dyvai, smertis durimis apsiriko...“ (102 p.) ir: „Nė ant avižų neuždirbau, — mano jis. — Dėl to, mat ir smūtna. Žmogus, kur pažįstantis savo darbą... kuris ir pats sotus ir arklys sotus, visada spakainas“... (103 p.). Toks žargonas, žinoma, nėra būdingas Petrapilio rusui, net kai jis kalba žargonine kalba. Čia tik sudarkyta lietuvių kalba, o ne parodytas rusų vežiko žargonas.

Nepasirūpino redaktorius ir pakeisti lietuviškaisiais žodžiais tuos skolinius, be kurių mes jau galime išsiversti ir kuriuos neturime reikalo toliau vartoti. Taip pat jis nekreipia dėmesio, ar skolinį vartoja iš tos kalbos paskolintą, iš kurios esame įpratę bendrinėje kalboje vartoti, ar kurios kitos kalbos žodį. Grafinui ir karafai pakeisti jau seniau buvo pasiūlyta ropinė, rolei pakeisti turime vaidmenį, imbrikui — arbatinį, manžetams — rankogalius, smičiui — griežiklį, griežyklę, broškai — sagę, kapišonui — gaubtuvą, jakutei — striukę ir t. t. Bet tuos nebereikalingus svetimuosius žodžius redaktorius nepasirūpino pakeisti savaisiais, lyg tie grafinai, broškos ir jakutės būtų didelės brangenybės. Taip pat be reikalo redaktorius savo rinkiny paliko rusiškąjį farforą vietoj mūsų įprasto vartoti porceliano, žemčiūgus vietoj perlų, grabą vietoj karsto, bebrą vietoj vebro . .

Vertimų kalbą darko ir netikę verstiniai žodžiai — apturėjo (= gavo, sulaukė), apystovos (= aplinkybės), apsieiti (= elgtis), potam (= po to) ir pan. Lietuviams taip pat svetima ir tokia žodžių vartosena: lūpos išdu&davo kvapą... verčiantį vemti“ (169 p.) (=... iš jo burnos (lūpų) ėjo verčias vemti kvapas, -jo kvapas vertė vemti), „... užsiimdavo tarpusavy nepadoriais tauškalais“ (27 p.) (= savo tarpe nepadoriai taukšdavo), „Juk sprandą pridaužysiu“ (102 p.) (=... į sprandą kirsiu, gausi), „... ji ne kartą davė tai jam pajusti“ (185 p.) (=... ji ne kartą jam tai parodydavo, jam ne kartą tekdavo tai pajusti), „Jis paleido šauksmą“ (16? p.) (= Jis šaukė, pradėjo šaukti), „Mochi Cezaris, po vienos kovos su maištininkais, nesirasdamas nei tarp mirusiųjų nei tarp gyvųjų . .“ (85 p.) (—... nesurastas, kurio nebuvo . .), ,, . . kur paprastai randasi jų (žvėrių) buveinės...“ (151 p.) (= yra, būna), „... norėdamas grįžti pas save, jis...“ (162 p.) (= namo), „Klausimas buvo blogai sutaisytas“ (38 p.) (= klausimas buvo neaiškus, netikslus)...

Knygoje palikta ir visa eilė neišverstų svetimų žodžių, kurių daugelio mes beveik arba visai nevarto į ame nei kaip tarptautinių žodžių, nei kaip šiaip skolinių ir kurie lengvai galėjo būti pakeisti lietuviškaisiais. Juo labiau, kad tokių nepopuliarių svetimųjų žodžių tūlas skaitytojas visai nesupras. Nėra reikalo visur kaišioti net labiau įprastus vartoti, kaip talija, aromatas ir pan., kai juos labai lengvai ir gerai pakeičia liemuo, kvapas ir t. t., bet jau poterna (= pilies požeminis urvas, išėjimas), korsažas (= liemenė, liemenėlė), holą (= hall? — salė, prieangis), olifantas (= medžioklės trimitas), joviališkas ( — smagus, džiaugsmingas) ir kiti panašūs žodžiai būtinai turėtų būti išversti. Kai randi vertime lietuvių kalboj negirdėtą nematytą holą ar ką nors kitą panašų, tai nenorom pagalvoji, jog tas žodis paliktas* tik todėl, kad vertėjas nemokėjo to žodžio išversti.

Pasitaiko knygoje ir žodžių, kuriuos nežinia iš kur vertėjai bei redaktorius ištraukė ir ką kai kurie jų turi reikšti. Pav., '-rašoma: „Nusileidžianti saulė... pasirodė..., praskleisdama staigios gausvos slėnį“ (95 p.) ,,... kriaulinės šukos jai išslydo iš plaukų“ (26 p.), „... jei Vokietija . . , būtų gedavusi sutrinti Prancūziją...“ (34 p.). „... apdengtas plačia, raudona, juodais lamstais skara...“ (63 p.), „... jis žiūrėjo, kaip krito sniego tumulai“ (148 p.), „Vartydamas savo ginklų tuma, jis nusikratė keliolika riterių“ (157 p.), „... sena, kengra ponia...“ (259 p.). Tų žodžių neteko nei gyvojoje kalboje girdėti, nei literatūroje aptikti. Išrodo, kad tarp panašių šios knygos žodžių yra ir iš piršto išlaužtų arba neatpažintinai sužalotų žinomų žodžių. Bet, jei jie būtų ir ko verti, juos vartojant, turėtų būti kur nors paaiškinta, ką jie reiškia, kaip ir visuomet daroma, vartojant nepopuliarius ir skaitytojų daugumai nepažįstamus žodžius. O šiuos žodžius tikrai nedaug kas bus supratęs. Vis dėlto visoj knygoj paaiškintas tik vienas žodis (145 p. pasaikumas, reiškiąs efficiency).

Yra knygoje ir tokių naujadarų bei tokių formų žinomų žodžių, kad labai abejotina, ar galėtų būti tokie žodžiai pasidaryti ir ar jie galėtų būti tokios reikšmės, kokia jie bandomi šioje knygoje vartoti. Pav., rašoma: „... iš šalies prisigimęs valdovas ir vadovas suplojo rankomis“ (131 p.), „Jų paeiliniai batalijonai... buvo praėję pro vaiką iš abejų pusių...“ (113 p.), „Ji nusprendė apsaldyti liūdną poeto gyvenimą“ (179 p.). Reikia pastebėti, jog dar neteko girdėti, kad kas bandytų apsaldyti gyvenimą, o koks valdovas čia vadi-, namas prisigimusiu ir kokie betalijo-nai paeiliniais, visai negalima suprasti. Lygiai abejotinos vertės yra ir be reikalo prasimanyta tarnija (— tarnai) (148 p.), pasaikumas (reiškiąs officiency) 145 p.), siuntyba (= misija) (141 p.), maldinę (?) („koplyčia buvo puiki, kaip karaliaus maldinę...“, 148 p.), ginkluotė (?) (181 p.) ir kai kurie kiti panašūs naujadarai.

Daugeliu atvejų knygoje keistai vartojami ir įprastiniai žodžiai, Štai kokiomis negirdėtomis prasmėmis vartojamas žodis padengti: „... stogai buvo padengti (~ dengti) švino stie-gelėmis“, (147 p.), „Julijonas grįždavo nakties vidury padengtas krauju ir purvu“ (153 p.) (= kruvinas !ir purvinas, krauju ir purvais apsitaškęs, susitepęs...), -.Jis kovėsi su skandinavais, padengtais žuvų žvynais“, (157 p.), (= žvynuotais, žvynais apaugusiais?) ir net ,,... pasirodydavo... jaunuolis tarp senio, padengto kailiais, ir kilniosios ponios...“ (168 p.), (= apsivilkusio, apsidariusio, ap-sisiautusio...).

Ne mažiau lietuvio ausį bado ir tokie pasakymai: „... elgėsi su juo žiauriai, norėdamas išrauti iš jo turtus“ (158 p.), „Motina dar turėjo visus plaukus, kurių ploni raiščiai (= sruogos?)... kabojo iki jos skruostų apačios“ (161 p.), „Jis staiga pajuto tuštumą tų dorų (= dorybių), kuriomis visada rėmėsi jo darbštusis gyvenimas: saikingumo, sveikatos nuovokos...“ (31 p.), „ . . kai elnias pradėdavo stenėti kandžiojamas, jis (Julionas) vikriai numušdavo (= užmušdavo, nužudydavo) jį“ (153 p.), „... drąsus žvėris (kalbama apie sakalą) pakildavo tiesiai į orą“ (152 p.), „Vėl nusileidęs į lygumą, jis sekė (?) gluosniais . .“ (154 p.). Taip pat pastebėtina, jog sakome, kad namo grįžtantis žmogus parkanka, pareina, o ne atkanka („Tą valandą atkako don Clementė...“, 12 p.), kad kardą ištraukė, o ne apnuogino („Jis apnuogino kardą“, 162 p.), rašalas trykštelia, o ne traikštelia... sulig nauju rašalo traikštelėjimu sustojo..., 19 p.), tvoras tveria, o ne daro („Antroji tvora, padaryta iš statinių...“, 147 p.). Įpratę esame skirti ir papročių teisę nuo įprastinės teisės (Dabar don Clementė . . , įprastinės teisės.... profesorius, 22 p.), kalva nuo kalno („... neprieinamų kalvus viršūnes“, 159 p.) nupieštą ir išpaišytą (,,.... grimasas dviejų figuriukių, išpaišytų ant degtukų dėžutės..., 84 p.), tikimą nuo patikimo („... abu draugai vienodai tiko damoms“, 50 p.) . .

Žodžių darybos klaidų knygoje taip pat gana daug. Pav., rašoma: kramsok (ir tai pakartotinai!) — kramsnok, madnas — madingas, madinis, dvasiškis — dvasininkas, austrijokiškas — austrų, austriškas, auksspalvis — auksaspalvis, aukso spalvos, paukšgau-džių — paukštgaudžių, inteligenčiau— inteligentiškiau, sudrebimas — sudrebėįimas, miesčionkėlė — miestietė, dvasiniai (priev.) dvasiškai, beribiai (priev.) — be ribų, turgavietė — prekyvietė, mauritaniškame (stiliuje) — maurų, skaitlinių (ir išskaitlinėjo) — skaitmenų, išdirbiniai — dirbiniai, išpasakysiu — išsakysiu, išpasakosiu, sengadyniškas — senovinis, senų laiku, viršžmoaiškas — antžmogiškas, iš-kimgraužojusius (iškirmgraužojusis?) — sukirmijusius, kirmėlių sugraužtus, nerimastaudama — nerimdana, stalčius — stalinė, eldynė — eldija, priegalvių — pagalvių....
Pastebėtiną, kad ir šiaip nesilaikoma mūsų bendrinės kalbos norminių lyčių. Rašoma: koridorių — koridoriumi, įgaidai — įgeidžiai, strėla — strėlė, minutų — minučių, baladose baladėse, kupolių — kupolų, saracinai — saracėnai, Alzaciją — Elzasą, piano pianino, Noes — Nojaus, aTpos — arfos, kolomnų — kolonų, špaleros — špaleriai, ūdrus — ūdras... Ir ne tik nesilaikoma norminių lyčių, bet ir jokio terminų bei žodžių lyčių vienodumo. Rašoma: Alzaciją (37 p.) — Elzasą (123 p.), priegalves (55 p.) — pagalves (56 p.), kvolduoto (apsiausto) (193 p.) — klostytą (rūbą) (133 p.), Antonio (vns. vard.) (64 p.) — Antonius (64 p.), viršžmogiškas (170 p.) — antžmogiška (96 p.), strėlų (153 p.) — strėle (163 p.), saidokas (155 p.) — lanką (152 p.), kapiušoną (152 p.) — gobtuvu (99 p.), ragatinė (153 p.) — ietis (156 p.). Ir taip įvairiai rašoma ne tik, to į pačioj novelėj ar apysakoj bet nėt tame pačiame puslapyje, ką matome ir iš čia nurodytų pavyzdžių.

Vertimų sintaksė taip pat daug kur šlubuoja. Ypatingai nemaža linksnių ir prielinksnių klaidų. Rašoma: „Jis metė į juos akmenų“ (163 p.) (= mėtė „... akmenimis), „... plūduriavo du gražūs laivai, vien tik karaliaus naudojimui skirti“ (193 p.) (=... karaliui naudotis). „Juk tai ne spitrasf?) nepastebėtų“ (133 p.) (= to). „Ilgai raivėsi grindimis“ (181 p.) (=... ant grindų), „... (šunes) urzgė, kratydami savo grandinėmis ir sukinėdami akimis“ (152 p.) (=... kratydami savo grandines ir sukinėdami akis), „Pabaisa? Žmogaus pavidalu?“ (59 p.) (—... pavidalo), ,,... aš kamantinėju save tuo“ (42 p.) (= to), „ -... jos veidas švelnioms akims atrodytų nesentimentalus, tačiau man jos asmeny parodė angelą“ (177 p.) (= , . . tačiau ji man išrodė angelas),-,, . . po to jis ėjo alėjoje didelių medžių“... (154 p.) (= alėja), „... tikėjime buvo nelabai tvirtas“ (61 p.) (=... nelabai tvirto tikėjimo), „Nė ant avižų neuždirbau“ (103 p.) (= . . avižoms), „Šunes bėgo ant kalnų šlaitų“ (153 p.) (=... kalnų išlaitais), „Kai dėl žvakės, įspraustos ten, ant. liktoriaus trilapio, o, jinai yra tokia tiesi...“ (85 p.) (= . . O žvakė, įsprausta . .), „... viena iš tų, kurios grįžo iš po savo uždarbio“ (212 p.) (= grįžo iš darbo, po darbo), ,,... viena iš tų galvų, apie kurias neprisimename, ar jos yra...“ (12 p.) (—... kurių neprisimename...), ,,... kur iš paveldėjimo gimė kariauti“ (109 p.) ( —... kur jau gimė palinkusi į karą, paveldėjo palinkimą kariauti), „Jis ėjo saulės karštyje, po lietumi, audros metu...“ (153 p.) (= ... saulei kaitinant, lietui lyjant...), „Grįžtant nuo mišparų“ (150 p.) (= po), „Kas su tavim?“ (60 p.) (= Kas tau?), tikėjosi su laiku jį matyti vyskupu“ (150 p.) (=... ilgainiui pamatyti..), „Už kelių savaičių prieš Mucijui sugrįžtant...“ (57 p.) (= Keliom savaitėm prieš M. sugrįžimą...).

Panašių klaidų knygoje gana daug, bet ne retenybė ir kitokios sintaksės klaidos — priesagų reikšmės, žodžių derinimo,, veiksmažodžių vartojimo ir įvairios kitos. Rašoma: „Mucijus pavaišino svečius širazišku vynu...“ (53 p.) (== Širazo, širaziniu), „.... kur gyveno jos dvasiškas tėvas“ (60 p.) (=... dvasios), „Jis atrodo devynių metų amžiaus, bet turi tik aštuonis, o laikomas septynių“ (132 p.) (=... devynerių... aštuoneris... septynerių), „ . . per anuos du metu“ (186 p.) (= dvejus metus), „jo niekas neatsiklausia net apie sutartis, kuriose jis neteks savo kailio“ (41 p.) (='... dėl kurių...), „Elniai buvo pripildę slėnį, kuris matėsi rūkstant ūkanoje“ (154 p.) (= buvo matyti berūkstąs, kuris rūko), „Girdėjosi nenuilstamas varlių kurkimas“ (24 p.) (= buvo girdėti...), „Bet pintis perdegė švarką, liemenę ir per baltinius pridegė odą“ (17 p.) (== pradegino švarką, liemenę ir per baltinius apdegino odą), „Jie uždavė tūkstančius klausimų apie Julijomą“ (161 p.) (= Jie klausė apie Julijoną tūkstančių dalykų), „Jis išgirdo kai ką jį šaukiant“ (168 p.) (=... kažin ką), „... to tėvo akis būtų vargiai pažinusi jį (medinį kardą) kaipo tokį“ (109 p.) (=... kad tai kardas), „... kaltino jį, kaip moralinį šykštuolį (220 p.) (=... kaltino jį moraliniu šykštumu).

Kai knygoje nemaža tokių sintaksės klaidų, tai nenuostabu, kad joje pasitaiko ir sakinių, kuriuos net suprasti neįmanoma arba jais pasakoma ne tai, kas norėta, ir net visiškos nesąmonės. Štai keletas tokių sakinių: „Šykštuoliai šaukė, keruodami šventybe“ (167 p.), „... net jo laki vaizduotė negalėjo priimti reiškinio, žyminčio to į gyvybingumą (114 p.), „Šernas jam trynė kulnus savo iltimis, vilkas — jo rankų vidų savo snukio plaukais“ (163 p.), „Nenoromis apstulbęs, jis paklausė keistosios maldos, kurią jis buvo nusmelktas to sąmyšio, kurį jautė savo brolyje“ (35 p.), „... mušamas paukščių uodegomis... jis ėjo (163 p.) (norėta pasakyti: paukščių mušamas uodegomis). „Jis (karas) tik didina vargingą darbininko būtį“ (36 p.) (darbininko vargą?), „... aštuoni alanų dogai, baisūs žvėrys, kurie šoka ant raitelių pilvo ir nebijo liūtų“ (152 p.) ir net — „Tuo tarpu... ištraukė kavos aparatus, virtus išmoninguose imbrikuose“!!) (177 p.).

Rašybos klaidų taip pat knygoje galima būtų prirankioti nemaža. Rašoma: Plėtimasį (— plėtimąsi), priešinimąsi (= priešinimąsi), neviena (— ne viena), papliupdavo (= papliupdavo), sūkurius ( sūkurius), paliudyti (= paliudyti) ir pan. Bet skyryba tai jau didelėje knygos dalyje tiesiog baisi. Kokios čia skyrybos vietomis esama, gali parodyti ir ši ištrauka:

Na, pasakė mano draugė ir Vancouverio, vieną, šeštadienį papietavau Klube, žinai, Moterų Klube, Rengiaus išvažiuoti ir buvau tik ką užsukusi už Oxford Avenue kertės, eidama į Centre Streetą (tai mūsų svarbiausioji prekybinė gatvė), ir ten, tiesiai ant šaligatvio, šalia banko rūmų, prie Oxford Avenue ir Centre Streeto, bet kiek paėjėjus Orfort Avenue, gulėjo, visas pastyrąs, didžiulis geltonais gaurais, matyti, labai senas band — šunis. Gražus negyvas šuo.

Nieko nebuvo arti, išskyrus seną ponią su regztinuku ir mažais ryšuliukais, ir ji badė šunį savo lazdele ir sakė: Vargšas šunytis, vargšas šunytis, kokia gėda jį čia palikti. Aš irgi jaučiau tą patį ir pasakiau, Ak, Dievuli, vargšas šunytis, ką mums daryti? Ir ji pasakė, nežinau, širdele, bet kas nors turėtų iššaukti Gyvulių Globos Draugiją. Taigi, pasakiau, kas nors turėtų tuojau paskambinti inspektoriui Snapei. (43 p.)

Ką nors dar kalbėti apie tokią skyrybą, išrodo, nėra reikalo. Tokia, apskritai imant, yra šios knygos kalba. Visų joje aptiktų kalbos klaidų čia negalėjome surašyti ir paaiškinti, kaip turėtume sakyti ir rašyti — iiš to susidarytų beveik antra tokio pat dydžio knyga — tad pasitenkiname tik būdingesniais pavyzdžiais. Vis dėlto ir iš jų, rodos, aišku, kad knygoje yra daugybė biaurių kalbos klaidų.

Visa tai rodo, kad V. K. Prutenis iš tikrųjų nieko čia neredagavo, o tik sukrovė į knygą surankiotus iš žurnalų vertimus, pridėjęs vieną kitą, jo paties parūpintą, visai nepasidomėdamas, kokie jie yra.

Dėl tokio nerūpestingumo, žinoma, Prutenis labai peiktinas, o visiems kitiems tai yra pamoka, kad, ką nors leisdami, jei patys kalbos nemoka, privalo pirmiau kreiptis į kalbininkus, kad leidinio kalbą pataisytų, nes tokia kalba, kokios randame šioje knygoje, yra pasityčiojimas iš mūsų gimtosios kalbos ir lietuviškosios knygos.
 
 
Sukurta: Kretingos pranciškonai