Vytautas Bieliauskas

Kazimieras
Bradūnas

Jonas
Grinius

Paulius
Jurkus

Antanas
Vaičiulaitis

Juozas
Girnius

Leonardas
Andriekus

 
   
 
ŠVENTASIS RAŠTAS IR EVOLIUCIJA PDF Spausdinti El. paštas
Parašė AUGUSTINAS RUBIKAS   
I. Įtampa tarp Šv. Rašto ir gamtos mokslų
Ji prasidėjo jau XV a pabaigoje. Jau tada, darant įvairias ekspedicijas, buvo aptikta tiek įvairių, iki tol dar nežinotų gyvių rūšių, kad Šv. Raštą tikinčiajam žmogui savaime kildavo klausimas: kaip jų visų poros galėjo savo laiku tilpti Nojaus arkoje, kuri, Šv. Rašto duomenimis, buvo vos trijų šimtų mastų ilgio ir penkiasdešimties pločio? (Prad. 6,15).

Atsakymas skambėdavo šitaip: prieš tvaną buvę dar labai maža gyvių rūšių. O kadangi po tvano Dievas naujų gyvių rūšių jau nebekūręs, tai jos galėjusios atsirasti tik poravimosi būdu. Taip, pavyzdžiui, leopardas, besiporuodamas su kupranugariu, išauginęs žirafą.

Taigi jau ir tada buvo keliama evoliucijos mintis. Ją kėlė patys teologai, nepajėgdami visų gyvulių porų sutalpinti Nojaus arkoje.

Tačiau Šv. Raštas kalba apie gyvų esybių sukūrimą spagai jų rūšį" (Prad. 1,24). Tie žodžiai, atrodė, turi pažymėti, kad Dievas įvairias gyvių rūšis yra kūręs betarpiškai, tai yra nepriklausant vienai nuo kitos. O kas ten paskui laukuose su kuo poravosi — būtų antraeilis dalykas, ir Šv. Rašto teiginio apie gyvių sukūrimą pagal jų rūšį nebeliestų.

Iš teologų šią mintį perėmė ir gamtininkai. Taip, pavyzdžiui, Walter Raleigh (+ 1618), ekspedicijų dalyvis, knygoje "History of the World" aiškino, kad gyvių rūšys po tvano padaugėjo poravimosi būdu dėl pasikeitusių sąlygų gamtoje. Prieš tvaną Dievas buvo sukūręs tik kelias pagrindines rūšis.1

Kitą, dar įdomesnį, aiškinimą pateikė Benoit de Maillet (+1738). Mūsoji planeta pradžioje buvusi visa apsemta vandens, todėl visokia gyvybė galėjusi prasidėti tik vandenyje. Dievas pradžioje sukūręs vien jūros gyvius, iš kurių, vėliau atsiradus sausumai, išsivystę jau ir sausumų gyviai, — taip, pavyzdžiui, iš jūros šunų —
sausumų šunys, iš jūros arklių ir dramblių — sausumų arkliai ir drambliai. Dabar beliko atsakyti į labiausiai rūpimą klausimą: o kaip buvo su pačiu žmogumi? Čia de Maillet irgi kokių abejonių neturėjo: pradžioje žmogus turėjęs pelekus, buvęs dengtas žvynais ir gyvenęs vandenyje. De Maillet buvo net girdėjęs, kad tokių žmonių dar tebesama: kažkokie žvejai buvo pagavę sirenų, jūros moterų, ir nuvežę parodyti Portugalijos karaliui. Tas joms leisdavęs kasdien po tris valandas pasimaudyti jūroje, žinoma, pririštoms virvėmis, kad nepabėgtų. Kalbėti jos tačiau neišmokusios.

De Maillet teiginys apie žmogaus atsiradimą iš vandeninių protėvių buvo labai drąsus. Tai gerai žinojo ir pats de Maillet. Bijodamas konflikto su Bažnyčia, jis pasirašinėdavo Telliamed slapyvardžiu. Tai buvo jo paties pavardė, skaitoma atgal.2

Dar kitam gamtininkui, Buffonui (+1788), kilo mintis, kad Dievas galėjo pradžioje sukurti tik vienui vieną pagrindinę gyvių rūšį, iš kurios, laikui slenkant, būtų jau atsiradę visos kitos. Tačiau, savo samprotavimus baigdamas, Buf-fonas vėl teigia, kad kiekviena gyvių rūšis yra išėjusi iš Dievo rankų tiesiogiai, taigi nepriklausomai nuo kitų — tokia, kokią mes ją šiandien matome. Taip ir lieka neaišku, ar Buffonas tai rašė iš įsitikinimo, ar iš atsargumo. Nes Bažnyčia jį kartą jau buvo įspėjusi (1751 m.).3

Ši kad ir trumputė apžvalga rodo, kaip gamtininkai su savo išvedžiojimais buvo atsidūrę kryžkelėje. Vis drąsesnės jų mintys apie evoliuciją gamtoje darėsi vis sunkiau suderinamos su Šv. Raštu. Tada prancūzas George Cuvier (+1832), zoologas ir anatomas, sugalvojo dar vieną aiškinimą, kuris dabar turėjo patenkinti jau visus: ir gamtininkus, ir teologus. Cuvier buvo užtikęs įvairių geologinių sluoksnių su sausumos ir jūrų gyvių liekanomis. Sluoksniai ėjo pakaitomis, o gyvūnai, juose palikę savo pėdsakų, skyrėsi vieni nuo kitų. Tada Cuvier priėjo išvadą, kad mūsų planetos istorijoje yra buvę didžiulių gamtos katastrofų, vandeniu sunaikinusių gyvąją gamtą. Po tų katastrofų Dievas sunaikintą gyvybę atkurdavęs iš naujo. Pačių katastrofų Cuvier buvo radęs tris. Paskutinė jų buvusi prieš 5000 ar 6000 metų. Apie ją esą kalbama įvairių tautų raštuose ar padavimuose: žydų, egiptiesių, babiloniečių, armėnų, indų, kinų, indėnų. Tai buvę staigūs, visą žemę užlieję potvyniai.

Šitaip kilo garsioji katastrofų ir pakartoto kūrimo mintis — teorija, turėjusi labai didelio pasisekimo. Katastrofoms viską nušlavus, Dievas sunaikintąją gamtą vis iš naujo atstatydavęs. Taip esą galima išsiaiškinti įvairius geologinius sluoksnius su pakaitomis einančių tai sausumos, tai jūrų gyvių liekanomis.

Ši mintis buvo tam tikra išeitis iš nelemtos dilemos: kuo tikėti — Šv. Raštu ar
gamtos mokslais? Pagal katastrofų teoriją Dievas ne tik atstatydavęs sunaikintąją gyvūniją, bet kiekvieną kartą dar ir šį tą naujo pridėdavęs. Taip po paskutinės katastrofos (prieš maždaug 6000 metų) jis ne tik iš naujo sukūręs tai, kas buvo sunaikinta, bet dar ir du nebuvėlius pridėjęs: beždžionę ir žmogų. Taigi beždžionė ir žmogus esą potvaniniai kūriniai. Tokiu būdu, anot Cuvier, žmogaus prieš 6000 metų nėra buvę ir tokių ankstesnių jo liekanų ar pėdsakų negalima nė rasti. Tokia nuomonė buvo labai įsigalėjusi gamtos moksluose. 0i krito tik pasirodžius Darvino knygai apie rūšių kilmę 1859 m.).4

Kai William Buckland (+1832), geologijos docentas Oxforde, vienoje landynėje (Paviland, Wales) 1823 m. rado žmogaus griaučių, kartu ir akmeninių įrankių bei kitų gyvių liekanų, rodančių ir tą žmogų buvus jau kur kas prieš 6000 metų, tai tuo niekas mokslo pasaulyje nenorėjo patikėti — net nė pats docentas. Kadangi geologinės nuosėdos to žmogaus kaulus buvo nudažiusios raudonai, tai jį ir pavadino "Red Lady". Jį palaikė moterimi. Ir pats Buckland aiškino, kad, nors geologinės nuosėdos ir yra prieštvaninio amžiaus, vis dėlto pati moteris daug vėly-vesnio, taigi potvaninio. Dėl netoli tos vietos esančių romėnų stovyklos likučių ji buvo palaikyta kokia jų prostitute. Vėliau pasirodė, kad tai visai ne moters, o vyro kaulai.5

Tas pats netikėjimas viešpatavo mokslo pasaulyje ir 1856 m., kai Vokietijoje prie Duessel-dorfo buvo rasta kaulų žmogaus, turėjusio gyventi jau net prieš 40.000-70.000 metų ir savo laiku paplitusio Europoje, Azijoje ir Afrikoje. Jis buvo pavadintas neandertaliečiu, nes pirmą kartą užtiktas Neandertalyje, tarp Duesseldorfo ir Wuper-talio miestų vakarų Vokietijoje. Kai to žmogaus atkasėjas, gimnazijos mokytojas J.K. Fuhlrottas, savo radinį paskelbė, tai niekas mokslo pasaulyje juo nenorėjo tikėti. Visi jo skelbinį laikė negalimu dalyku, visi jį puolė, nes žmonių taip anksti — prieš 6000 metų — juk negalėjo būti. Garsusis ano meto mokslininkas Virchovas (+ 1902) neandertaliečio kaulus (evoliuciniu požiūriu, aišku, kiek atsilikusius) laikė palaikais kokio nors reumatizmu sirgusio senio, gal net kazoko, toje landynėje kokiu nors būdu žuvusio.6

II. Įtampos priežastis
Nereikia pamiršti, kad Šv. Raštą savo šaltiniu tada laikė ir gamtos mokslai. Tai įvyko dėl to, kad gamtos mokslininkai kokių savo duomenų iš gamtos praeities, galima sakyti, neturėjo, o jeigu ir turėjo, tai tų duomenų argumen-tacinė vertė buvo dar tokia silpna, kad spragoms užpildyti būdavo griebiamasi Šv. Rašto. Taip, pavyzdžiui, arkivyskupas James Ussheris, XVII a. pasaulio sukūrimo datą apskaičiavo, kaip tik remdamasis Šv. Raštu. Pasaulis buvo sukurtas 4004 metais prieš Kristų. Ši data vėliau pasirodydavo ir oficialiuose Šv. Rašto komentaruose. O kitam vyskupui, Lightfootui, pasisekė tą pačią datą dar smulkiau nustatyti: pasaulis buvęs sukurtas 4004 metais spalio 23 dieną 9 valandą ryto7, reikia manyti, Grinvičo laiku.

Tos datos visai ir pakako ano meto žmonėms. Jos pakako tol, kol į gamtininkų rankas nepateko kitokių duomenų, verčiančių daryti kitokias išvadas.8

XIX a. pradėjo aiškėti, kad žmonijos amžiui 6000 metų toli gražu nepakanka, kad žmogaus atsiradimo datą reikia nukelti jau bent puse milijono metų atgal. O iškasenos rodė, kad planetos istorijoje yra būta tam tikro kilimo pažangos. Gamtos moksluose ėmė vis labiau ir labiau įsigalėti mintis, kad gyvoji gamta yra perėjusi tam tikrą evoliuciją.

Pradėjo braškėti ir Cuviero garsioji katastrofų teorija. Darėsi neaišku, kaip čia dabar Dievas po kiekvienos katastrofų viską iš naujo kurdavęs su dar nebuvusiu priedu. O apie gamtos katastrofas, gyvūniją sunaikinusias, jokių duomenų nebuvo. Be to, buvo keista, kad Dievas po katastrofų kūrė ne pirmykštę gyvūniją, taigi ne iš pradžios, o tą jau buvusią katastrofų išvakarėse.9

Tačiau ir vėl atrodė, kad Šv. Raštas pasaulio kūrime evoliucijos neprileidžia. Juk jis teigia, kad Dievas gyvas esybes yra kūręs "pagal jų rūšį", taigi kiekvieną atskirai, nuo kitų nepriklausomai. O tada jau reikėdavo apsispręsti: arba laikytis Šv. Rašto ir atmesti gamtos mokslų skelbimus, arba laikytis gamtos mokslų ir suabejoti Šv. Raštu. Tokion krizėn buvo patekę ir Darvinas bei dalis jo sekėjų.10

XIX a. gamtininkams pradėjo vis labiau ir labiau pirštis mintis, kad gyvojo pasaulio evoliucijai reikėjo labai daug laiko. Tačiau dauguma gamtininkų, atsižvelgdami į Šv. Raštą, kad Dievas kūrė gyvius pagal jų rūšį, prileisdavo evoliuciją tik labai siauruose rėmuose, sakydami, kad pačius pagrindinius gyvius yra sukūrusi dieviškoji jėga — kiekvieną jų atskirai. Už masto evoliuciją, be jokių apribojimų, pasisakydavo tik nedidelis gamtininkų skaičius, taip ją ir Lamarckas. Iš pradžių jis mokė, kad visi daiktai, pradedant akmenimis ir baigiant augalais bei gyvuliais, einą tobulėjimo kryptirr kiekvienas savo klasės ribose — ne toliau. 7 -kių klasių Lamarckas buvo radęs 14. Bet 1800 m., būdamas 56 metų amžiaus, jis savo studentams prisipažįsta: ilgą laiką laikiausi rūšių pastovumo ir tik dabar pamačiau, kad klydau.11

Šiandien, XX a. pabaigoje, evoliucijos teorija jau vyrauja gamtos moksluose.12 Todėl ir tenka klausti: ar evoliucijos teorija nesusikerta su Apreiškimu, teigiančiu, kad Dievas gyvas esybes yra sukūręs "pagal jų rūšį"? Juk įtampa tarp gamtos mokslų ir Šv. Rašto kaip tik prasidėjo Šv. Rašto žodžius "pagal jų rūšį" (Prad. 1,24 aiškinantis kaip nuorodą, kad Dievas gyvių rūšis yra kūręs atskirai vieną nuo kitos, taigi ne išsivystymo, ne evoliucijos būdu.

Čia reikia pastebėti, kad, ir Šv. Raštą aiškinantis, yra įvykusi tam tikra evoliucija. Anksčiau į Šv. Rašto Pradžios knygą buvo žiūrima ne vien kaip į antgamtinių tiesų skelbinį, bet ir kaip į gamtamokslinį reportažą iš pirmųjų pasaulio dienų. Dar 1909 m. Biblinė komisija Romoje Šv. Rašto klausimams spręsti buvo paskelbusi, kad pirmuosius Šv. Rašto puslapius reikia suprasti ir kaip istorinius dalykus atpasakojančius. Dauguma katalikų teologų tai aiškino evoliucijos teorijos nesuderinamumu su Šv. Raštu.13

Tačiau gamtos mokslai mus jau yra pamokę istorinių žinių apie gamtą tenai neieškoti. Kai Pijaus XI ir Pijaus XII metu pasirodė katalikų teologų raštų, pasisakančių už nuosaikų evoliucionizmą, bažnytinė vyresnybė jau tylėjo. O Pijus XII savo enciklika Humani generis evoliucionizmui net pravėrė duris.14

Štai ieškodami Šv. Rašte žinių ir apie gamtos istoriją, turėtume Šv. Rašto patikimumą matuoti ir gamtamokslio duomenimis, kaip dalis ateistų ir daro. O tai jau reikštų Šv. Raštą kaip Šv. Rp^tą klaidingai aiškintis. Jis nėra istorijos vado-T !is, kokio reikalauja modernusis žmogus.15

Kai Šv. Rašto Pradžios knyga kūrėsi, nebuvo nei antropologijos mokslo, nei peleontologijos, nei iškasenų, taigi tų mokslinių duomenų, kuriais remdamiesi ano meto žmonės būtų galėję spręsti apie žmonijos amžių bei istoi^ą. Skaitant Pradžios knygą nereikia užmiršti, kad ji yra visai kitokio pobūdžio negu mūsiškės istorijos knygos (pvz., Šapokos Lietuvos istorija).

Yra buvę (ir šiandien tebėra) autorių, kurie tarp Dievo žodžio ir istorinio raporto nori dėti lygybės ženklą, tarsi Šv. Raštas kaip Dievo žodis tik tada būtų patikimas, kai jis atpasakoja tikrus istorinius faktus.16 Tokia pažiūra į Šv. Raštą buvo kilusi XVII a. pabaigoje. Ji kartu įtaigavo teologinį liberalizmą priimti iš Šv. Rašto tik tai, kas ten būtų istoriškai tikra, dar geriau sakant, kas tiktų į modernaus vakarietiško mąstymo rėmus. Tai buvo noras Šv. Raštą valyti nuo vadinamų pasakų17 — būtent nuo tų jo vietų, kurios nesutiko su neabejotinais gamtos mokslų duomenimis.

Tiesa, Šv. Rašto autoriai savo pasakojimuose neapsieina be žinių apie gamtą. Tačiau jų žinios apie gamtą tada buvo visai kitos negu mūsų. Juk ir ano meto pasaulėvaizdis skyrėsi nuo mūsiškio. Šv. Rašto autorių tikslas iš tikro buvo nei ano meto žinias apie gamtą, nei ano meto pasaulėvaizdį vėlesnėms kartoms perduoti. Jie visų pirma skelbia ne gamtinius, o antgamtinius dalykus. Gi šie neplaukia iš anuometinio gamtovaizdžio. Jie kyla iš dieviškojo apreiškimo. Tačiau dieviškoji tiesa galėjo būti išsakyta tik ano meto kalba, kurioje tarp kitko atsispindi ir ano meto žinios apie gamtą. Todėl čia reikia skirti du dalykus: kas pasakyta ir kaip pasakyta.18

Dabar grįžkime prie pirmųjų Šv. Rašto eilučių — apie gyvosios gamtos atsiradimą.

Ką reiškia: "pagal jų rūšį" (Prad. 1,24)?
Šv. Rašto autoriai, atpasakodami trečiosios kūrimo dienos darbus, sako, kad Dievas sutvėrė žoles ir vaisinius medžius "pagal jų rūšį". O penktąją kūrimo dieną — pasakoja jie — Dievas sutveria "didelius vandens gyvūnus ir visokias gyvas galinčias judėti esybes, kurias vandenys pagamino, pagal jų rūšį, ir taip pat visus sparnuočius, pagal jų rūšį" (1,21). Toliau "Dievas dar tarė: žemė te iš veda gyvas esybes, pagal jų rūšį, galvijus, ir šliužus, ir laukinius žvėris, visus pagal jų rūšį" (1,24). Taip Dievas ir padarė laukinius žvėris ir kitus gyvūnus "pagal jų rūšį", ir galvijus ir roplius pagal jų rūšį" (1,25).

Įdomi yra eilė, kurion Šv. Rašto autoriai surikiuoja gyvūnus. Ji labai svarbi mūsų temai. Gyvūnais jie pradeda didžiausiais ir žmogui tolimiausiais. Tai paslaptingi, neprieinami dideli vandens gyvūnai. Turint mintyje gamtos tikrąją istoriją, Šv. Rašto autoriai turėtų pradėti pačiais mažiausiais, taigi vienaląsčiais, amebomis. Tačiau šitos eilės jie nesilaiko. Jie pradeda nuo vadinamųjų slibinų, mitologinių būtybių bei panašių gyvių, apie kuriuos tada žmonės šnekėdavo. Štai 103-oji psalmė irgi kalba apie kažkokį jūros slibiną: "čia laivai vandenis rėžo, tavo sukurtas slibinas žaidžia,,(26).19 Kaip matyti, Šv. Rašto autoriams yra svarbu ne tą gyvūną aprašyti, o vien pabrėžti, kad ir jis — koks jis bebūtų — yra Dievo kūrinys. Jobo knyga vėl pasakoja apie kažkokį behemotą, kuris visą upę gali išgerti, tai, kad ir Jordanas tilptų jo nasruose: "Štai jis išgeria upę ir nesistebi, ir pasilieka ramus, kad ir Jordanas tekėtų į jo nasrus" (Job. 40,18). Bet ir šis gyvūnas yra ne kas kita, kaip vien Dievo galybės atspindys: "Štai behemotas, kurį padariau kartu su tavim" (40,10).20

Dabar po anų didelių gyvūnų vandenyje Šv. Rašto autoriai prieina prie žmogui artimesnių, būtent žuvų vandenyje ir paukščių ore. Žmogus juos bent iš tolo mato. Jie jau paprastesni už anuos pasakų slibinus. Tačiau ir šie yra Dievo kūriniai, jo sukurti "pagal jų rūšį".

O tada jau ateina gyvulių grupė, žmogui pačių artimiausių: šliužų bei laukinių žvėrių. Tai jau sausumų gyvūnai, lakstą ta pačia žeme, kaip ir žmogus, kasdien su jais susitikdamas. Ir jie Dievo sukurti "pagal jų rūšį".

Kaip matyti, gyvūnai čia surikiuoti jų atstumo santykiu su žmogumi: nuo žmogui pačių tolimiausių iki jam artimiausių. O tai jau rodo, kad, tuos gyvūnus suminint, Šv. Rašto autoriams rūpėjo ne zoologija, ne patys gyvūnai, o jų santykis su žmogumi. Čia tenka tuojau klausti: koks santykis?

Perskaitę augalų ir gyvylių kūrimą ir net devynis kartus įspėti, kad anie yra Dievo sukurti "pagal jų rūšį", dabar tokios pastabos lauktume ir apie žmogų, kad ir žmones Dievas yra sukūręs "pagal jų rūšį", taigi ne evoliuciniu būdu. Žmonės yra Dievo kūriniai. Bet ar nesudaro ir jie savo rūšies — genus humanum? Tad kodėl ir čia nepridurti: "pagal jų rūšį"?

Tačiau šitokius (galimus) mūsų lūkesčius Šv. Raštas čia pat apvilia. Priėję prie žmogaus, Šv. Rašto autoriai jau nebesako, kad Dievas žmones būtų sukūręs "pagal jų rūšį". Dabar jie staiga pavartoja kitą, visai naują, ligi tol dar negirdėtą, tiesiog sensacingą teiginį, būtent, kad žmones Dievas yra sukūręs "pagal savo paveiks-lą" (1,27).

Pasirodo, kad anie devyni teiginiai "pagal jų rūšį", aprašą ikižmoginę gyvąją gamtą (augalus ir gyvulius), šio pasakojimo kompozicijoje sudaro kontrastą trims paskutiniams pasakojimo teiginiams apie žmogų, sukurtą "pagal Dievo paveikslą". Tuo Šv. Rašto autoriai nori pasakyti, kad tarp žemesnių gyvūnų, sukurtų "pagal jų rūšį", ir žmogaus, sukurto "pagal Dievo paveikslą", yra milžiniškas skirtumas.

Prieš kurdamas žmogų, Dievas kalbasi pats su savimi ir sako: "Padarykime žmogų, pagal mūsų paveikslą ir mūsų panašumą" (1,26). Gi prieš sukurdamas augmenis ir gyvulius, Dievas to nedaro. Tai rodo, kad, priėjęs prie žmogaus, Dievas kuria kažką ypatingo, visai naujo, gamtoje dar nebūto. Štai Pradžios knygoje pirmo skyriaus 27-oje eilutėje hebrajų kalbos žodis "bara", reiškiąs paslaptingą, kūrybinę Dievo jėgą, jam vienam savitą, kalbant apie žmogaus sukūrimą, yra pavartotas net tris kartus ir tai vienoje eilutėje. Tai rodo, kad Dievo kūrybinė jėga, sukuriant žmogų, yra pasiekusi aukščiausią intensyvumą, kad naujasis Dievo kūrinys — žmogus — sukurtas "pagal Dievo paveikslą ir panašumą", iš esmės skiriasi nuo kitų gyvūnų, sukurtų vien "pagal jų rūšį".

Dabar paaiškėja ir šio pasakojimo ypatingos kompozicijos paskirtis. Šv. Rašto autoriai atpasakoja ne kūrinijos atsiradimo eigą. Anuos Šv. Rašto teiginius "pagal jų rūšį" mes neturime teisės laikyti nuorodomis, kokią kūrimo techniką Dievas čia yra vartojęs ir ką po ko yra kūręs. Žodžiais "pagal jų rūšį" ir "pagal Dievo paveikslą" Šv. Rašto autoriai nori pabrėžti skirtumą tarp žmogaus ir likusios gyvosios gamtos. Jie sako, kad tarp kitų kūrinių (dangaus kūnų, augalų, gyvulių) ir žmogaus yra milžiniško skirtumo, būtent tenai, kur prasideda kūrimas "pagal Dievo paveikslą ir panašumą". Nei patys didžiausi vandens gyvūnai, nei žuvys, paukščiai ar gyvuliai negali prilygti žmogui, nes sukurti vien pagal savo rūšį (vien jų santykyje su žeme21, o tuo trapu žmogus yra jau sukurtas pagal Dievo paveikslą ir panašumą. Tai matyti, skaitant kitą Šv. Rašto vietą: "Jį padarei ne ką menkesnį už angelus, garbe ir grožiu jį vainikuoji. Jis viešpatauja tavo rankų sukurtajam pasauliui. Jam po kojų tu visa paklojai: jaučius, avis — visus aliai vieno, net lauko žvėris, padangių paukščius ir žuvis jūrų giliųjų — visa, kas marių platybėse plauko." (8 psalmė, 6-9).

Ten, kur kūriniai yra padaryti vien "pagal jų rūšį", to panašumo į Dievą nėra, kurį turi žmogus. Būti sukurtam "pagal rūšį" reiškia būti sukurtam ne "pagal Dievo paveikslą ir panašumą". Ir priešingai, būti sukurtam "pagal Dievo paveikslą ir panašumą" reiškia turėti tai, ko neturi visi kiti gyviai, sukurti vien "pagal jų rūšį".
Taigi žodžiai "pagal jų rūšį" reiškia ne gyvūnų atsiradimo būdą (kaip jie kurti), o gyvūnų pobūdį. Pirmieji Šv. Rašto puslapiai nesileidžia į smulkmenas, kaip kas būtų atsiradęs (ar vys-tęsis), nes šitokie dalykai su pagrindiniais Rašto teiginiais mažai ką bendro turėtų. Jie ym antraeilės reikšmės.22

Kaip Dievas iš tikrųjų yra šį pasaulį kūręs, to nežinojo nė išrinktoji Dievo tauta, to niekas iš žmonių nėra nė matęs. Todėl pirmieji Švento Rašto puslapiai tokiais klausimais ir neužsiima, nes į juos ir pats Dievas atsakymo nėra apreiškęs. Ar Dievas pasaulį yra kūręs evoliuciniu ar neevoliuciniu būdu, atsakymo į šį klausimą reikia ieškoti ne Šv. Rašte, o gamtos moksluose. Jeigu kas tvirtintų, kad Šv. Raštas evoliucijos teoriją kaip tokią atmeta, tai tas turėtų būti tikras, kad Šv. Rašto autoriai evoliucijos teoriją jau gerai žinojo, bet vietos savo puslapiuose jai nepaliko. Tačiau tuo metu, kai Izraelio tautoje Šv. Raštas kūrėsi, evoliucijos teorija iš viso nebuvo nei žinoma, nei diskutuojama.23

Tokiu būdu Dievo įkvėptų autorių redaguotas Šv. Raštas evoliucijos minčiai lieka neutralus: nei jis neigia, nei jis ją teigia.24 Jis tokiais klausimais iš viso neužsiima. Atspėti, atsekti, kaip Dievo sukurtas žmogus šioje žemėje yra atsiradęs — evoliuciniu ar neevoliuciniu būdu, — yra uždavinys jau gamtininkų, gamtos mokslų specialistų. Šv. Raštas vien pabrėžia, kad viską yra sukūręs Dievas, ir aiškina, ką Dievas žmogumi yra sukūręs.25 Bet jis tyli apie tai, kaip Dievas žmogų yra kūręs. Tam atrasti žmogus turi dabartinį pasaulį su visais čia užtinkamais senų ir pačių seniausių žmonių bei gyvūnų pėdsakais.

1. Gerhard VVichler, Charles Darwin — Der Forscher
und der Mensch, Mūnchen, 1963, p. 16.
2. Op. cit., p. 18-21.
3. Op. cit, p. 23-30.
4. Op. cit., p. 41-46.

5. Anno, Die grosse Enzyklopadie der Antike (anglų kalba: The Making of the Past, Oxford), Novapart, Mūnchen, Nr. 17, p. 4-5.
6. Anno, Nr. 18, p. 45-46; Hans Theodor Brik, Das Ratsel der Schčpfung, Pattloch, 1977, p. 145.
7. Anno, Nr. 17, p. 3.
8. Theodor Schweigler, Die biblische Uhrgeschichte.
Mūnchen, II leidimas, 1962, p. 26.
9. Anno, Nr. 17, p. 6.
10. Anno, Nr. 17, p. 4; Michael Schmaus, Der Glaube der Kirche, Handbuch katholischer Dogmatik, Band 1, Mūnchen, 1969, p. 155.
11. Gerhard Wichler, p. 67.
12. Michael Schmaus, op. cit., p. 343.
13. Johannes Feiner, Der Mensch als Gaschopf (Mys-terium Salutis. Grundriss heilsgeschichtlicher Dogmatik, Band II, Benziger Verlag, 1975, p. 566).

14. Johannes Feiner, ten pat.
15. Gerhard Lohfink: "Die biblischen Geschichtsbūcher sind keine Geschichtsbūcher im modernen Sinn". Jetzt ver-stehe ich die Bibel. Ein Sachbuch zur Formkritik, Stuttgart, 1973, p. 56.
16. Žr. Antano Maceinos pastabas apie Nojaus tvaną (Draugas, 1972, Nr. 46). "Laiškai mano kritikams (3). Apie Dieviškąjį apreiškimą". (Ginčas su šio straipsnio autorium). Maceina taip argumentuoja: (jei) "Turinys yra pramanytas, vadinasi nėra tiesa, todėl negali būti nė įkvėptas, nes Dievas išmonių — ir dar tokių, kurios kitus klaidina — neįkvepia. M Gi iš tiesų turiniu šv. Rašte yra ne gamtos istorija, o antgamtinė tiesa, įvilkta į to meto kalbą apie gamtą.
17. Fritz Leist, Die biblische Sage von Himmel und Erde, Herder, 1967, p. 16. (F. Leist — religijos filosofas Mūnchene.)

18. Johannes Feiner, p. 564.
19. Kun. A. Liesio vertimas.
20. Arkiv. J. Skvirecko vertimas.
21. Gebhard von Rad, Das erste Buch Mose. Genesis. Gottingen, 1972, p. 36. Taip pat Heinrich Gross, Theolo-gische Exegese von Genesis 1-3. (Mysterium Salutis, Band II, p. 431) (H. Gross yra Senojo Testamento egzegezės profesorius Triero teologijos fakultete, Vak. Vokietijoje).
22. Michael Schmaus, p. 341.
23. Johannes Feiner, p. 564.
24. Johannes Feiner, p. 565. (J. Feiner yra dogminės teologijos profesorius kunigų seminarijoje Chure, Šveicarijoje.)
25. Michael Schmaus, turėdamas mintyje du nevienodus Šv. Rašto pasakojimus apie žmogaus sukūrimą, sako: "In beiden Texten geht es darum, die ausgezeichnete Stellung des Menschen in der gesamten von Gott hervorgebrachten VVirklichkeit herauszustellen." Op. cit., p. 334.
 
 
Sukurta: Kretingos pranciškonai