Vytautas Bieliauskas

Kazimieras
Bradūnas

Jonas
Grinius

Paulius
Jurkus

Antanas
Vaičiulaitis

Juozas
Girnius

Leonardas
Andriekus

 
   
 
JONO K. KARIO "PINIGAI" PDF Spausdinti El. paštas
Parašė Antanas Kučas   
Negausūs mūsų tautos praeities tyrinėjimai 1959 m. praturtėjo gan svariu Jono K. Kario įnašu apie senovės lietuvių pinigus. Tikrai džiugu paimti jo dailiai išleistą veikalą ir su juo drauge pasklaidyti jo kruopščiai ir rūpestingai surinktus duomenis apie lietuvišką pinigą ir jo vingiuotus kelius amžių bėgyje.

Jo knyga paskirstyta į tris dalis: I. Brendant iš miglotos senovės; II. Lietuvos Kunigaikščių monetos iki Vytauto Didžiojo mirties; III. Lietuvos D. Kunigaikštystės pinigai unijų su Lenkija laikais. Pagrindinis autoriaus dėmesys sukoncentruotas į pinigo istoriją, žinoma, neišleidžiant iš akių bendrų politinių įvykių, juos lėmusių asmenų ir ūkinių problemų. Tačiau bendras įspūdis rodo, kad savo studijoje autorius daugiau susitelkia ties pinigu numizmatikos ir heraldikos, ne ekonomikos, šviesoje.

Pirmoje dalyje, kuri apima nuo seniausių laikų ligi monetos atsiradimo XIV amžiuje, autorius pinigą vartoja svetimženkliuose, kol atsiranda liedintos kapos — sidabrinės lazdelės, plačiau imtos vartoti IX-amžiuose. Pirmykštį pinigą lietuvių tarpe atstojo gintaras, kiaunių kailiukai ir metaliniai antkakliai, kuriems autorius duoda karčių vardą. Gana plačioje ir įdomioje tokių senovės lietuvių pinigų apžvalgoje, autorius yra linkęs tiems daiktams teikti lyg ir pastovią vertę, pavaduojančią monetinį pinigą. Tokios minties vedamas, jis stengiasi pavaizduoti prekybinius ryšius su kaimynais, ypač slavais, tvirtindamas, kad kailiukų, tikriau pasakius kiaunių, "pinigą" pirmieji pradėjo vartoti lietuviai. Nors kai kur jaučiasi, kad prie tokios išvados jį veda gana žymiai visame veikale pabrėžiamas patriotiškumas, vis tik jo argumentai svarūs ir įtikiną.

Ilgokai rytų Europoje vartotas lie-dintas sidabrines lazdeles, kurios ėjo pinigo pareigas, autorius dar vadina karčiais, kuriuos jis kildina iš papuošalui vartotų antkaklių. Tie antkakliai buvo dėviami ant kaklo, virš pečiais nutįsusių plaukų. Senovės lietuviai tuos plaukus vadinę karčiais. Iš čia ir "pinigui" vardas, kurio palyginamąją vertę su kiaunių ir sidabro lazdelėmis autorius stengiasi nustatyti. Kadangi pirminis antkaklio tikslas yra papuošalas, tai sunku patikėti, kad jis buvo tiek standartinis, kad turėtų pastovią vertę, bent tokią kaip kiaunių kailiukai. Be to, karčiai nuo seno lietuvių kalboje buvo taikomi žirgui, o vienaskaitoje kartis dar ir dabar naudojamas kaip bira-lų saikas. Kad daiktas galėjo būti mainomas į daiktą, niekas to neginčija, bet kad anot autoriaus karčiai (antkaklės) būtų buvę lygios vertės su javų saiku ir ėję monetines funkcijas, tam trūksta įrodymų.

Antroje studijos dalyje autorius prieina prie pagrindinio uždavinio: nustatyti lietuviškos monetos atsiradimą ir jos piniginę funkciją laiko bėgyje, čia jis susiduria su kitataučiais tyrinėtojais ir stengiasi lietuvio akimis pažiūrėti į jų darbo rezultatus ir paremti savais tyrinėjimo daviniais. Jis atitaiso kitų autorių paklaidas, iškeldamas jų sąmoningą ar nesąmoningą nutylėjimą, kur reikėtų pripažinti nuopelnus lietuviams, arba net visai klaidingą interpretaciją. Tą savo tyrinėjimą jis kai kur paremia tvirtais faktais, o kai kur logiškais samprotavimais. Darbas nelengvas, nes ne visur galima dokumentuoti. Išvados tegalimos daryti iš rastų monetų, kurių skaičius gana ribotas. Netenka abejoti, kad galėjo būti ir daugiau monetų, kurias slepia laikas ir neprieinami šaltiniai.

Nagrinėdamas pirmųjų Algirdo ir Kęstučio monetų ženklus, autorius neišvengiamai susiduria ir su heraldika. Čia iškyla vyties, dvigubo kryžiaus ir Gedimino stulpų (autorius juos vadina stiebais) atsiradimo klausimas. Visus tuos ženklus jis vadina grynai lietuviškos kilmės ženklais ir atmeta betkokį jų ryšį su vakarais ar rytais. Autorius teisus, sakydamas, kad jie yra tikrai lietuviški ženklai, bet gal pergriežtai atmeta ryšius su labai išplitusia viduramžių heraldika. Lietuva nebuvo toks izoliuotas kraštas, kad turėtų viską tik vieni patys išrasti. Yra daug įrodymų, kad lietuviai karo meno bei ginklavimosi srityse neatsilikdavo nuo vakarų. Tai gali tikti ir heraldikai ne tik tų ženklų, kuriuos mes pažįstame, bet ir tų, kurie mūsų nepasiekė. Tai ypač tinka sakyti apie Gedimino stulpus, kurių atsiradimą autorius sieja su Jogaila, nors jie gerokai senesni.

Vadovaudamasis karštu patriotizmu, autorius kartais nuslysta į griežtoką toną prieš tuos, su kurių tvirtinimais jis nesutinka. Jis perdaug neatlaidus vienam lietuviui numizmatikų!, kurį mini keletą kartų, bet nenurodo nei jo pavardės, nei jo veikalo. Toki dalykai kenkia mokslo veikalo orumui, ypač jei kas mėgintų versti į kitas kalbas. Jis neatlaidžiai priešingas ir visiems vyčio ir skydo stilizavimams, laikydamas tai paiku žalojimu ir tautiniu nusikaltimu (210 psl.). . .

Su' didele meile traktuodamas monetas, autorius ne vienoje vietoje pa-motiškai elgiasi su istorija. Jis duoda ne tik per bendras apžvalgas, bet jas dar "pagražina" apysakoms tetinkančiais išsireiškimais, kaip pav.: Romos vieton . . . išniro Bizantija (91 ir 192 p.); prekybos banga atsitrenkė net į Baltijos jūrą (92 p.); visame krašte gyviau suspurda ūkis (107 p.); ėmė pikčiau spardytis vakaruose kryžiuočiai (111 p.); pakišti Vytautui po nosimi (150 p.); praeities blusinėtojai (177 p.), ir tt. ir tt. Kas plačiau nesusivokia istorijoje, tokios "puošmenos" nieko jam nepasako. Jų, deja, daug, nors lengvai galėta išvengti.

Autorius gerokai subanalina svarbų Vytauto kelių metų veikimą konsoliduojant tvarką ir valdžią rusiškų žemių srityse, vadindamas tai tik "kelių metų pasišvaistymu su savo vyrais" (158 ir 183 pp.). Be jokių paaiškinimų "išsprendžia" ir žemaičių klausimą: "Kryžiuočių nuraminimui, iki ateis lemiamoji valanda, Vytautas metė jiems kaulą Salyne" (158p). Dar neskaniau autorius traktuoja Didįjį Lietuvos kunigaikštį ir Lenkijos karalių Kazimierą: "į tąjį sostą buvo įkeltas trylikametis Jogailos sūnelis Kazimieriukas" (175 p.). . . Kitoje vietoje vėl grįžta prie jo: "1440 m. lietuviai Vilniaus katedroje uždėjo LD Kunigaikščio kepurę Jogailos try likmečiui sūnui Kazimierui. Septyniems metams praslinkus, tąjį vyruką išrinko savo karaliumi ir lenkai" (241 p.).

Trečiąją dalį autorius pradeda A-leksandro viešpatavimu (1492-1506). Visai tai daliai duota unijinė antraštė, kuri neatitinka istorinei tiesai. Išskyrus Aleksandro pavadinimą už vieną pinigėlį absoliutizmo reiškėju (245 p.), autorius šios dalies svarstymuose "ramesnis". Paskutinei daliai yra daug daugiau išlikę gyvų monetų, todėl ir jų studijos lengvesnės. Daug kur autorius paseka lenkų tyrinėtoju Gumowskiu. Kur juodviejų išvados nesutinka, ten autorius jieško savų kelių ir įrodymų. Šios dalies dėmesys sutelktas į monetos skurdimą ir realios pinigo vertės mažėjimą. Lietuviškoji moneta, vis tik visą laiką vertės atžvilgiu stovėjo augščiau už lenkišką. Ir tokia ji išliko ligi Lietuvos Lenkijos-padalinimo XVIII a. gale.

Bendrais žodžiais tariant, autorius savo studijoje yra palietęs ne vien pinigus, bet ir daugelį Lietuvos politinės, kultūrinės bei ūkinės istorijos klausimų. Toks šakotas darbas reikalauja ne tik daug energijos, bet ir žinių lobyno. Plačiau užsimojus, lengviau nuklysti į šalį. Sakysime, veikale apie pinigus reikėtų daugiau susitelkti ties ūkinėmis ir finansinėmis problemomis, kurios čia užgriebtos tik prabėgomis, net neišryškinant fakto, kad ankstybesniame Lietuvos valstybės periode tebuvo-tik valdovo iždas — valstybės iždas-atsirado tik Zigmanto Vazos (1588 -1632) laikais.

Autorius yra iškėlęs eilę naujų klausimų ir daugeliui rado tinkamus atsakymus, žvelgdamas lietuvio tyrinėtojo akimis. Kas norės toliau gilintis į atskiras problemas, J. Kario studijoje ras daug paramos. Lietuvos praeities mylėtojai gali tik pasidžiaugti praturtėję iki šiol apleista mūsų istorijoje numizmatikos šaka.

Jonas K. Karys, SENOVĖS LIETUVIŲ PINIGAI. Istorija ir numizmatika. Bridgeport, Conn., 396 psl. Išleido "Aukselis", spausdino Immaculata Press, Putnam Conn. Kaina. $10. Antanas Kučas

 
 
Sukurta: Kretingos pranciškonai