Vytautas Bieliauskas

Kazimieras
Bradūnas

Jonas
Grinius

Paulius
Jurkus

Antanas
Vaičiulaitis

Juozas
Girnius

Leonardas
Andriekus

 
   
 
MODERNIEJI GAMTOS MOKSLAI IR RELIGIJA PDF Spausdinti El. paštas
Parašė PRANAS BRAZYS, M.l.C.   

I. AKTUALUS KLAUSIMAS
Ar mokslas yra suderinamas su religija?
Prieš pusantro šimto metų šitą klausimą visu aštrumu kėlė vadinamasis Apšvietos amžius. Šiandien jis kyla naujam svaigulingos pažangos fone ir yra sprendžiamas jau ne tik logiškais įrodinėjimais, bet ir organizuotos prievartos priemonėmis.

1. Pažangos svaigulys
Mokslo ir technikos pažanga mūsų laikais virto tikromis lenktynėmis. Juk dar XIX š. pradžioje susisiekimo priemonės Europoje esmėje buvo tos pačios, kuriomis naudojosi Vytautas Didysis tarp Vilniaus ir tolimųjų kunigaikštijų arba Cezaris tarp Romos ir Gali jos bei Britanijos provincijų.

Šiandien daugiau kaip šimtas milijonų automobilių rieda fantastiškais keliais, šimtai tūkstančių įvairaus tipo lėktuvų raižo erdves, apie žemę ir saulę skrieja pirmieji dirbtiniai palydovai. Telegrafas, telefonas, kinas, radijas, magnetofonas, televizija, telegrafinis rašytuvas ir kasdien šimtus tūkstančių tonų popieriaus prirašanti spaudos pramonė skelbia mokslo pažangą ir technikos stebuklus po tolimiausius pasaulio užkampius.

O tas mokslas vis giliau braujasi į medžiagos esmę ir vis labiau apvaldo jos slaptingas jėgas. Nauja atominė era aušta mūsų planetoje su neribotais energijos kiekiais ir galimybėmis visose srityse. Artėja laikas, kada naktis galės prilygti dienai ir žiema — vasarai; kada tolimiausius žemės kraštus bus galima pasiekti minučių būvyje, o tarpplanetinėse erdvėse jau ne su sakalais ir ereliais, bet su kometomis ir meteorais lenktyniaus žmogaus vairuojamos mašinos.

Dienraščių skiltys ir gausūs mokslo popu-liarizacijos leidiniai visomis kalbomis skelbia naujausius technikos išradimus ir apie tai, kokių naujovių reikia laukti artimiausioje ateityje. Ir lyg to dar nepakaktų, visuotinę mokslų pažangos euforiją, tarsi opiumo dūmai, stiprina vadinamasis fantazuojantis mokslas, kuris įvairiomis akivaizdinės propagandos priemonėmis greitai pasiekia plačiąsias mases ir kuriame sunku beatskirti tikrovę nuo svajonės, toli pralenkiančios drąsiausius Julės Verne'o ar H.J. Wellso vaizduotės polėkius.

2. Antimarksistinis ateizmas
Jeigu visa šita mokslo pažanga ir jos propaganda, lyg ir nenorėdama, meta tam tikrą šešėlį su tyliu priekaištu religijai, kad jos apreikštoji tiesa, palyginus su mokslo, technikos ir politikos galybėmis, vis tebėra bejėgė pasaulyje, tai modernusis ateizmas, mokslo pažangos vardu, ragina teistinę pasaulėžvalgą keisti moksline, suprask, ateistine.

Gerhard Szczesny mano, kad krikščionybės atstovaujamas pasaulio samprotis buvęs susidarytas dar iš perdaug naivių žilos senovės žmogaus patirties duomenų, kurie ilgainiui sukalkėję ir virtę nekintamomis dogmomis. Prieštaravimas tarp tikėjimo ir mokslo, ypač gi gamtos mokslų, didėjąs iš šimtmečio į šimtmetį. Mokslo šviesoje vis labiau aiškėjant visatos dinamizmui, blankstanti Dievo realybės ir visagalybės sąvoka. Jau seniai čia teologija tevedanti ginamojo ir atsitraukiamojo pobūdžio kautynes. Štai kodėl krikščionybę, tą visų religijų pirmūnę, šiandien tenka laikyti "priešfiloso-finio ir priešmokslinio visatos sampročio pirmavaizdžiu"1. Teologija esanti "ne mokslas, o savos rūšies poezija, kuri su neįrodytomis ir neįrodomomis spekuliacijomis elgiasi taip, lyg jos būtų cheminės formulės"2. Szczesny pripažįsta, kad "tikrasis stebuklas, t.y. akivaizdus priežastinio gamtos dėsnių sąryšio išjungimas, galėtų būti vienintelis krikščioniškojo Dievo buvimo įrodymas, tačiau iki šiolei su tokiais stebuklais susidūrė tik tie, kurie jais norėjo tikėti"3.

Bet jeigu nėra Dievo, nėra nė Jo įsakymų. Įsakymai veikia demoralizuojamai, kai jų leidėjo buvimas ir autoritetas pasidaro nebeįrodo-mi. Tikėjimas, kuris Bažnyčios autoritetą grindžias apreiškimu, o apreiškimo tikrumą — Bažnyčios autoritetu, tesąs "circulus vitiosus", kurio vaisius geriausiu atveju tegalinti būti iliuzija4. O moderniam žmogui vadovautis iliuzija, arba tabu, yra ne tik žeminantis, bet ir pavojingas dalykas. Ir kaipgi kitaip būtų galima išaiškinti faktą, "kad 800 milijonų krikščionių iki šiolei taip mažai tegalėjo pakeisti pasaulį, šitą teroro, priespaudos ir baimės pasaulį?"5. Todėl autorius pranašauja, kad brutalusis marksizmas, kaip visa triuškinantis tankas, nebus sulaikytas, sutriuškins visus, kurie drįs eiti prieš jį, apsišarvavę ne visagale mokslo tiesa, o donkichotiškąja krikščionybės utopija.

3. Marksistinis antiteizmas
Marksizmas eina daug toliau už paprastąjį ateizmą. Jis yra mūsų laikų antiteizmo įkūnijimas, ne tiek įrodinėjąs, kad Dievo nėra, kiek reikalaująs, kad Jo nebūtų. Ušsimojęs išvesti pasaulį iš prietarų nakties ir klasinio išnaudojimo pragaro į mokslinio progreso rojų, marksizmas veda mirtinį karą su religija, kuri ne tik pati nebeįstengianti pasaulio pagerinti, bet dargi ir kitiems kliudanti, nukreipdama žmogaus dėmesį nuo tikrovės į iliuziją, nuo šios žemės į nebuvėlį dangų. Vietoj krikščionybės siūlomo rezignacijos ir asketiškųjų apsimarinimų jungo marksistiškasis antiteizmas žada mokslo pažangos kuriamą vis didesnių patogumų ir gerovės laisvę.

Marksistai skelbia, kad mokslo pažanga pati savaime išstums religiją iš gyvenimo, kaip saulės šviesa naktį. Tačiau iki šiolei marksistų antireliginė propaganda nepasižymėjo dideliu moksliškumu. Ji daug panašesnė į sofistinę demagogiją, negu į mokslinę argumentaciją. Antai "Pravda", kuri prie kiekvieno naujo traktoriaus ar kitokio sovietinių fabrikų gaminio būtinai sugieda marksistiškąjį "tikiu vieną amžinąją, begalinę ir visagalę medžiagą", rašydama apie pirmąjį "sputniką", teikėsi pareikšti, kad "nuo spalio 4 d. jau daugiau nebebus galima taip lengvai iš sakyklų skelbti pasaulio sutvėrimo legendos'"1. "Sputnikas" galutinai įrodęs, kad jokio dangaus viršuje nesama, o tiktai šalta, mirštamų spindulių ir klaidžiojančių medžiagos dalelių skrodžiama erdvė. Panašiai ir "Sovietskaja Latvija" griežtai suniekina neseniai mirusį Latvijos vyskupą Petrą Strods už tai, kad drįsęs pareikšti, jog religija nesanti priešinga mokslui7.

Ypačiai paskutiniaisiais melais sustiprėjo priešreliginė propaganda Sovietų Sąjungoje ir jos satelituose. Rusijoj leidžiami ateistiniai žurnalai, brošiūros ir knygos verčiamos į įvairias kalbas ir platinamos masiškai. Atskyrus pelus nuo grūdų, visa ta rašliava galutinai remiasi niekuomet neįrodytais ir neįrodomais G.W. Ff. Hėgelio (1770-1831) ir L. Feuerbacho (1804-1872) filosofijos teiginiais, kad pasaulyje esanti tik medžiaga, kurios visuotinis judėjimas iššaukiąs visuotinės evoliucijos vyksmą su kiekybiniais ir kokybiniais pakitėjimais, duodančiais pradžią ne tik fiziniams, bet ir dvasiniams reiškiniams. Medžiagos dinamika kylanti iš visuotinio priešybių kovos ir vienybės dėsnio, kuris esąs visa varanti jėga tiek dvasios, tiek ir gamtos srityse ir kuris padaro nebereikalingą pirmojo judintojo, arba Dievo, sąvoką. Nieko nesą, ko protas negalėtų pilnai ir objektyviai pažinti, nes visa esą medžiaga ir pats protas esąs tos pačios medžiagos kokybinis raidmuo.8
Štai tie pagrindiniai kaltinimai, kuriuos religijai apskritai ir krikščionybei ypatingai meta mūsų dienų ateizmas moderniojo mokslo vardu. Norėdami nustatyti objektyvią jų vertę ir susekti tikrąjį moderniųjų mokslų santykį su religija, pirmiausiai turime pažinti dabartinę gamtos mokslų padėtį jų istorinės raidos šviesoje. Šiam tikslui peržvelgsime moderniųjų mokslų kelią iš materialistinio determinizmo į neo-pozityvistinį indeterminizmą ir šio vyksmo pasėkoje atsiradusį trejopą mūsų dienų mokslininkų nusistatymą religijos atžvilgiu: determinis-tini, agnostinį ir integralistinį.

II. IŠ DETERMINIZMO Į INDETERMINIZMĄ

1. Determinizmo gadynė
Žmogiškasis pažinimas pačia savo esme yra laipsniškas, pakopiškas, nes diskursyvus ir dalinis. Jis tik pamažu artėja prie pilnutinės tiesos, kartais nuo jos nuklysdamas, kartais pakelėse įklimpdamas.

XIX š. mokslo nutolimas nuo religijos pasiekė savo apogėjų. Po garsiosios Kanto kritikos vis labiau įsigalėjo pozityvizmas, kuris atmetė bet kokią metafiziką, ir determinizmas, neigiąs bet kokią stebuklo galimybę, galinčią sudrumsti griežtų gamtos dėsnių valdomą pasaulio tvar-ką.

Pierre Laplace (1749-1827) savo veikale "Essai philosophique sur les probabilités" (1814) reiškė nuomonę, kad protas, kuris staiga galėtų suprasti visas gamtoje slypinčias jėgas ir jos elementų tarpusavio santykį ir kuris kartu būtų pakankamai platus aprėpti visų šitų duomenų skaidą, viena formule apimtų didžiųjų visatos kūnų ir smulkiausiųjų atomo dalelių judėsi; viskas jam būtų aišku, o ateitis ir praeitis kiaurai permatomos stotųsi prieš jo akis." Visa tai tada atrodė pilnai pateisinama dėl mokslinės indukcijos ir dedukcijos triumfų. Juk jau Edmund Halley (1656-1742) galėjo numatyti, kad 1759 vėl sugrįš jo vardo kometa, kuri nuo 1531 jau 3 kartus buvo pasirodžiusi padangėje. XIX š. astronomas Urbain Le Verrier (1811-1877) "plunksnos smaigaliu", t.y. matematikos apskaičiavimų pagalba atrado planetą Neptūną, kaip Urano orbitos iškrypimų priežastį. 1867 James Maxwell (1831-1879) matematikos pagalba atrado elektromagnetines bangas 20 metų anksčiau, negu jas savo laboratorijoje pasigamino vokiečių fizikas Heinrich Hertz (1857-1894). Viktor Meyer (1848-1897) ir Dmitrij Ivanovič Mendelejev (1834-1907) jau 1869 paskelbė periodinę cheminių elementų sistemą, pranašaudami nežinomų elementų buvimą ir t.t.
. Visa tai dvelkė išdidžiu tikrumu, kad žmogus pagaliau gavo į rankas visatos paslapčių raktą. Atrodė, kad Dievas neteko bet kokios apsprendžiamosios galios ir savo vietą turėjo užleisti protui. Determinizmas nusileido iš dangaus į žemę, ir mokslas pasiliko vienų vienas dangaus dykumoje. Vokiečių fiziologas Emil Du Bois-Reymond (1818-1896) pranašavo visuotinę mechaninę formulę, kuri visą tikrovę apims ir išaiškins,1" o didysis matematikas Henri-Poincarė (1854-1912) rašė: "Kiekviena apraiška, kaip maža ji bebūtų, turi savo priežastį, ir be galo galinga dvasia, kiaurai permatanti gamtos dėsnius, galėtų juos numatyti nuo amžių pradžios"11. Uždaros fizinių priežasčių sistemos postulatas neprileido jokios išimties, jokio augš-tesnės būtybės įsikišimo, arba stebuklo.

Materialistinio monizmo įtakoje kalbėjo garsusis prūsų antropologas Rudolf Virchow 47 -jame Vokietijos mokslininkų ir medikų suvažiavime 1874 m.: "Be abejo nebus perdėta, jeigu gamtos mokslų vardu teigsime, jog gamtos dėsniai yra absoliučiai veiksmingi visose aplinkybėse ir niekuomet negali būti išjungti"12 Visuotinė intelektualų nuotaika prieš religija buvo tokia, kad italų poetas ir kritikas Giosuė Carducci (1835-1907), Nobelio laureatas, savo himne Šėtonui Kristų vadina "Semitico nume. . . che di tristizia l'aer contamini", t.y. semitiškąja dievybe, kuri liūdesiu nuodija orą.13 Taip, mokslas nesulaikomai žengia pirmyn, o Dievas beviltiškai traukiasi atgal, kaip naktis prieš auštančią dieną. Atrodė, kad palaipsniui atsi-skleidžiant medžiaginės visatos dinamizmui, blėso pirmojo visatos Judintojo reikalas.

Šitoje pozityvistinėje priešreliginio determinizmo nuotaikoje Karl Marx (1818-1883) ir Friedrich Engels (1820-1895) sukūrė savo komunizmą, kuris ir šiandien dar tebegyvena pereitojo Apšvietos amžiaus dvasia. Iki pirmojo pasaulinio karo šitoji dvasia vyravo moksle ir medicinoje, kurios taisykles buvo nustatęs prancūzų akademikas Claude Bernard (1813-1878)14. Metafizika, antgamtis ir stebuklas buvo rezervuoti neturtingiesiems dvasioje. Jaunas chirurgas dr. Alexis Carrel, vėliau atžymėtas Nobelio premija už nuopelnus biologijos srityje, praktiškai buvo išmestas iš Lyono medicinos fakulteto profesūros ir turėjo emigruoti į Ameriką už tai, kad drįso viešai užsiminti apie stebuklą, kurio liudininku jam pačiam teko būti Liurde.

2. Moderniškasis indeterminizmas
Tačiau vis naujesni atradimai ir gilesni apskaičiavimai greitai pradėjo mesti vis tamsesnius šešėlius ant deterministinio pasaulio sampročio. Jau prancūzų matematikas Joseph Fourier (1768-1830) savo studijomis apie šilimą ir austrų fizikas Ludwig Bolzmann (1844-1906) savo vykusiu bandymu statistinės tikimybių teorijos pagalba aiškinti antrąjį termodinamikos dėsnį (pagal kurį šilima negali pereiti iš šaltesnio kūno į šiltesnį be darbo pagalbos) netilpo siauruose determinizmo rėmuose. Tačiau šioms išimtims dar nebuvo duodama didesnės reikšmės ir buvo tvirtai tikima, kad ateis eilė ir jų mechanistiniam išaiškinimui. Tik pagaliau radioaktyvumo atradimas (1896) ir ypačiai elektromagnetinių reiškinių prieštaravimas klasiškajai dinamikai sudarė lemiamą smūgį mechanistiniam determinizmui. Galop visiškai jį pribaigė vokiečių fiziko ir Nobelio laureato Max Plancko (1858-1947) energijos kvantų teorija ir, keletą metų vėliau, Alberto Einšteino (1879-1955) šviesos kvantų, arba fotonų, teorija (1905).

Galop revoliucinė visuotinės reliatyvybės teorija visiškai sugriovė išdidųjį materialistinio determinizmo rūmą. 1953 m., dvejais metais prieš savo mirtį, Einšteinas paskelbė paskutiniuosius savo teorijos duomenis, kurie apima visas fizinio makrokosmo ir mikrokosmo (atomo ir jo branduolio) apraiškas, kaip geometrinės erdvės ypatybes. Kitaip tariant, Einšteinas suveda fiziką į geometriją, o geometriją į fiziką. Laiko ir erdvės sąvokos neatskiriamai sujungiamos į vieną chronotopo, t.y. laiko-erdvės sąvoką. Laikas ir erdvė yra du to paties dalyko atžvilgiai: jo neišvengiamieji "kada" ir "kur". Tik mūsų juslės ir protas yra priversti juos išskirti. Kai elektronas skrieja 1021 kartų per sekundę greičiu apie branduolį, neįmanoma iš karto su precizija išmatuoti jo padėtį erdvėje ir jo greitį laike: jei noriu nustatyti jo padėtį, pametu jo greitį, ir priešingai. Šita fatališka precizijos negalimybė matematiškai buvo suformuluota vokiečių fiziko (Nobelio laureato) Werner Heisenbergo (g.1901) į vadinamąjį indeterminacijos dėsnį, kuriuo moksliniame atomovaizdyje jungiasi bangos ir dalelės (korpuskulos) atžvilgiai.
Ir iš tikrųjų, juk erdvę galima matuoti erdve, ilgį — ilgio matu, bet laiko negalima matuoti laiku: jį matuojame tolygiu judesiu (pvz. švytuoklės, smėlio, spyruoklės, dangaus kūnų), o greitį matuojame erdve (ilgiu) ir laiku. Tai parodo, kaip laikas yra neatskiriamas nuo erdvės, o abu — nuo judesio. Panašiai Einšteinas įrodė, kad laikss yra neatskiriamas nuo judesio, o judesys nuo energijos; erdvė yra neatskiriama nuo masės, inercijos, materijos. Nėra laiko be erdvės, nė energijos be materijos, ir priešingai. Ir laikas, ir erdvė yra reliatyvūs stebėtojo atžvilgiu. Pvz. mums atrodo, kad daikto ilgumas nepriklauso nuo jo judėjimo, tačiau taip tik atrodo prie mūsų įprastinės judėjimo skalės. Kai metro ilgumo daiktas pasiekia 100, 000 km. greitį per sekundę, jo ilgis stebėtojui sumažėja iki 94 cm., o kai greitis pasiekia 300, 000 km. per sekundę (šviesos greitį), ilgis nupuola iki nulio. Panašiai ir materija, pasiekusi šviesos greitį, tampa gryna energija, o energija, lėtėdama, artėja į absoliutinį nulį (-273,16C) ir sustoja absoliutinės inercijos entropijoj, virsdama gryna materija.

3. Neopozityvizmas
Einšteinas įrodė, kad ne tik erdvės (pvz. ilgio) matavimas yra reliatyvus stebėtojo atžvilgiu, bet ir laiko. Kadangi absoliutinis šviesos greitis yra ribotas (300,000 km. per sekundę), nėra įmanoma nustatyti, ar du tam tikram nuotolyje vykstą įvykiai yra vienalaikiai, ar ne. Vienam stebėtojui su tobuliausiais įrankiais jie galės atrodyti vienalaikiai, kitam, matuojančiam su identiškais tobulais instrumentais, atrodys, kad jų vienas įvyksta anksčiau, kitas — vėliau. Tik tada du įvykiai visiems stebėtojams visuomet atrodys vienalaikiai, kai erdvė tsrp jų bus lygi nuliui. Iš čia Einšteinas išveda pagrindinį neopozityvizmo dėsnį, kuris vyrauja mūsų laikų griežtuosiuose moksluose: objektyvus, absoliutus vienalaikiškumas tiksliai nustatyti neįmanoma; bet tai, ko negalima nustatyti ir išmatuoti, mokslininkui neturi jokios prasmės ir neegzistuoja. Tai taikoma ne tik laiko, bet ir erdvės ir pagaliau visos tikrovė^ pažinimui.1"' Kadangi metafiziniai dalykai negali būti eksperimentu patikrinti, jie mokslui nebeturi prasmės ir neegzistuoja. Šiuo dėsniu remiama neopozityvistinė matematika, matematiškoji logika (logistika) ir filosofija, kurios priešakyje žengia žymusis anglų matematikas ir filosofas, Nobelio laureatas, Bernardas Russel1 (g. 1872), savo pažiūras išdėstęs drauge su Alfredu N. Whiteheadu (1861-1947) pagrindiniame 3 tomų veikale "Principia Mathematica".10
Pagrindinis skirtumas tarp praeitojo šimtmečio deterministinio pozityvizmo ir mūsų laikų indeterministiškojo neopozityvizmo glūdi priežastingumo dėsnio samprotyje. Determinis-tinis gamtos mokslų pozityvizmas neabejojo priežastingumo dėsniu, kuris be spragų turėjo jungti vieną įvykį su kitu, nepalikdamas vietos stebuklui, kuris galėtų laikinai išjungti geležinį gamtos dėsnių priežastingumą. Mūsų dienų moksle vyraujantis neopozityvizmas, išpažindamas negalimybę nustatyti, kas įvyksta vienu laiku ir kas seka po ko, atmeta priežastingumą, kaip dalyką, kurio negalima patikrinti, ir todėl kaip neturintį prasmės bei neegzistuojantį. Deterministinėje logikoje žodis "yra" buvo lygus teigimui "negali nebūti". Neopozityvis-tinėje mūsų laikų logistikoje yra galimos tik tikymybinės išvados: joje žodis "yra" jau tereiškia "gali būti". Neopozityvistinė matematika ir griežtieji mokslai jau nebesiremia jokiomis būtinomis tiesomis ir nelygstamais dėsniais bei principais: tai dar būtų metafizika, kuries juk negalima eksperimentu patikrinti, ir todėl mokslui nebeegzistuoja.
Deterministinis pozityvizmas dievino faktą,



kaip vienintelę priemonę tiesai nustatyti. Neo-pozityvizmas pareiškia, kad fakto negalima patikrinti, ir todėl jo buvimas neturi prasmės: tai būtų vis dar metafizika (kantiškasis "Ding an sich"). Neopozityvizmas tesidomi matematišku tikslumu iš galimos sąlygos (hipotezės) išvesti galimas išvadas, visai nesirūpinant, ar toji sąlyga iš tikrųjų egzistuoja. Jis stengiasi tiksliai atsakyti į galimą klausimą: "jeigu būtų taip, tai kas iš to sektų?"

Neopozityvizmui daug įtakos turėjo vadinamasis Vienos logistų ratelis ("Wiener Kreis"), kurio žymiausias atstovas buvo austrų neopo-zityvistas Ludwig Wittgenstein (1889-1951).17 Visą filosofiją jis suveda į kalbos analizę ir jos ryšį su patirtimi. Nesusitarimas dėl prasmės, kuria yra vartojamas kuris žodis, yra dažniausioj i filosofinių ginčų bei srovių priežastis. Antroji nesutarimų versmė yra žodžio atsajumas nuo tikrovės. Logistinė kalbos analizė parodo, kad jokia kalba negali išreikšti ryšio su tikrove. Vienintelis tiltas iš kalbos į tikrovę yra mano paties asmeninė patirtis. Kito žmogaus patirtį, kaip ir visą išorinę tikrovę, aš tegaliu suvokti savosios patirties ir savųjų išgyvenimų ribose. Aš negaliu suprasti to, ko jokiu būdu nesu pats patyręs. Man nesuprantama, ir todėl neegzistuoja visa tai, ko negalima išsakyti mano subjektyvios patirties terminija. Štai kodėl mokslas negalįs būti objektyvus, visiems griežtai tą patį reiškiąs, bet tik intersubjek-tyvus, tarpasmeninis, priimamas pagal kiekvieno asmeninių patirčių prizmę. Tikrovė savyje, t.y. nepriklausomai nuo mano asmeninės patirties, man yra neprieinama, neišsakoma, irracio-nali, nesuvokiama, nepatikrinama ir todėl — neegzistuojanti. O apie ką negalima kalbėti, reikia tylėti ("Worueber man nicht reden kann, darueber muss man schweigen") — buvo Witt-gensteino testamentas, pagal kurį jis ir užbaigė savo gyvenimą, pasitraukdamas į nuošalį ir pasišvęsdamas mistikai.

Štai moderniojo mokslo, apsiginklavusio tiksliausiais augštosios matematikos ir logistikos metodais, apsirūpinusio elektroniniais mikroskopais ir teleskopais, esminės tuštybės ir negalės išpažinimas. "Su skausmu mato matematikas, — rašo H. Weyl, — kaip didžiausioji, jo manymu, iš tvirtų blokų statyto bokšto dalis pranyksta migloje".18

Daug tiesos pasakė Augustinas: "Aš žinau, kas yra laikas, kolei manęs niekas neklausia; bet kai tik reikia paaiškinti, tai ir nebežinau." Beveik tais pačiais žodžiais šiandien kalba neo-pozityvistinis mokslas apie materiją ir judesį, į kuriuos dar taip neseniai savim pasitikintis determinizmas tarėsi galįs suvesti visą tikrovę. Judesys ir materija, tie, atrodo, nepajudinami fizinių mokslų blokai, šiandien darosi vis labiau nebepagaunami jokiais metodais ir dingsta iš po tyrinėtojo akių, kaip užkerėta mįslė. Kadaise išimčių nežinantieji gamtos dėsniai šiandien virto apytikrėmis, statistinėmis taisyklėmis, kurios, ypačiai atomo srityje, jau nebeleidžia numatyti visų būsimų įvykių. Vadinamieji tikslieji mokslai tiek sukuklėjo, kad tapo tik provizorine, laikine konstrukcija, iš tolo artėjančia į niekada nepasiekiamą pilnutinę ir galutinę tiesą.

III. TREJOPAS NUSISTATYMAS
Iš griežtųjų mokslų apžvalgos lengvai suprasime, kodėl šiandien tenka susidurti su trejopo nusistatymo mokslininkais: determinis-tais, agnostikais ir integralistais.

Deterministai yra praėjusios vadinamosios Apšvietos gadynės liekana, kuri dievina mokslą ir tiki, kad jis visa galės išaiškinti ir visa pasiekti. Dievo ir visokio antgamčio nėra, nes tėra viena materija, reali ir dinamiška.

Agnostikai yra už neopozityvistinį nomina-lizmą, kuris šiandien tebėra labai madingas ir kurį tik ką stebėjome sustojant tamsiame akli-gatvyje: juk ką ir bekalbėti apie antgamtinę, metafizinę tikrovę, jeigu jau ir apie gamtinę, fizinę būtį nieko tikro pasakyti nebegalima ir dera tylėti?

Integralistai bando derinti determinizmo ir indeterminizmo srovių pozityviuosius laimėjimus, stengdamiesi neperžengti savo specialybės ribų ir vengti išvadų, kurios eitų toliau, negu leidžia mokslinės prielaidos.
Šitų trijų mokslo srovių nusistatymą religijos atžvilgiu tenka panagrinėti atskirai.

1. Deterministai
Prie šios grupės, kaip ir iš pareigos, priklauso marksistai. Nežiūrint visų mirtinų smūgių, kuriuos determinizmui sudavė reliatyvy-bės ir kvantų teorijos su neabejotinais daugelio jų teigimų pasitvirtinimais, komunistai visomis priemonėmis bando išgelbėti Markso materialistinį determinizmą. Dėl šios priežasties reliaty-vybės ir su ja susijusios teorijos ilgą laiką buvo draudžiamos sovietuose. Tiktai 1959 m. Maskvoje pasirodžiusi naujoji oficialioji "Marksistinės filosofijos pagrindų" laida bando pasivyti modernųjį mokslą, prisiimdama ir savaip aiškindama kai kurias naująsias teorijas.

Dialektinis materializmas iki šiolei teigė, kad erdvė ir laikas yra dvi skirtingos materijos būsenos. Dabar jau sutinkama, kad tėra viena neišskiriama chronotopo, erdvės-laiko, būsena.

Sovietų filosofai visą laiką skelbė, kad religija stovi ir puola su geocentrine sistema. Nors tai niekuomet nebuvo tiesa, tačiau yra į-domu pastebėti, kad Einšteinas įrodė, jog tam tikra prasme visos kosminės sistemos yra reliatyvios stebėtojo atžvilgiu ir todėl visos turi lygias teises. Ginčas tarp Koperniko ir Ptolemė-jaus, ar saulė sukasi apie žemę, ar žemė apie saulę, tam tikra prasme yra nesusipratimas. Šito, žinoma, ir dabar joks geras bolševikas negali pripažinti ir atmeta visais balsais. Panašiai atmetamas ir Einšteino teigimas, kad visatos erdvė, neišvengiamai kreivėdama, būtinai turi būti riboto didumo. Bolševikui tačiau dar ir šiandien visata turi būti begalinė ir amžina, nes visatos ribotumas veda prie jos pradėtinumo ir, ko gero, prie paties tvėrimo.

Atmetamas ir visuotinės entropijos dėsnis, kuriuo augštesnės energijos formos palaipsniui virsta šilima, kuri išsisklaido po absoliutinio nulio erdvę ir "miršta". Jeigu visata termiškai dar nenumirė, tai reiškia, kad ji nėra amžina ir turi pradžią laike. To tai jau sovietų mokslas pripažinti negali, nes jam visata turi būti begalinė ir amžina. Entropija, sako jie, tinka ribotai sistemai, bet ne begalinei. Panašiai bando susidoroti ir su visatos plėtimosi teorija. Tolimesniųjų galaktikų spektro linijų progresyvus slinkimas į raudonąją spalvą rodo jas didėjančiu greičiu tolstant nuo mūsų. Jeigu tad visatos tūris didėja ir yra ribotas, seka, kad jis prieš tam tikrą laiką buvo lygus nuliui. Bet tai negali būti, nes tada reikėtų pripažinti pasaulio pradžią ir jos bepradžią priežastį.19

Neigdami antvisatinį Absoliutą, determi-nistai neigia ypačiai jo, kaip nebuvėlio, įsikišimą į griežtų gamtos dėsnių tvarkomą pasaulį stebuklo forma. Labiausiai juos erzina Liurdo įvykiai, kuriuos visiems tyrinėjimams atvira tarptautinė tikinčiųjų ir netikinčiųjų gydytojų komisija kasmet paskelbia jokiais gamtos dėsniais nebeišaiškinamais. Jų pareiškimai remiasi garsaus deterministų pirmūno Claude Bernard (1813-1878) dėsniu: "Fiziologijoj niekuomet negalėsime pripažinti prieštaraujančių faktų. Joks natūralus faktas negali prieštarauti kitam natūraliam faktui. Prigimtis nekuomet nėra sau prieštari; tik stebėtojas gali apsigauti."20

A. Einšteino ir kitų žymių mokslininkų pastangos suvesti visus makrokosmo ir mikrokosmo dėsnius į vieną formulę kaip tik remiasi visų gamtos dėsnių neabejotina harmonija. Kaip tad galima išaiškinti tiksliai konstatuotus visiškai staigius džiovos sunaikintų plaučių ar raupsų sužaloto kūno išgijimus? Juk fiziologijai gerai žinomas homeostazės dėsnis sako, kad prigimtis nedaro šuolių ("natura non facit saitus"): kiekviena gyva ląstelė ar organizmas stengiasi išlaikyti galimai pastovias sąlygas, kaip temperatūrą, cheminę sudėtį, maitinimąsi, kraujo spaudimą ir t.t. Kaip yra žinoma, ląstelė reikalauja bent pusvalandžio, kad galėtų suskilti į dvi, neskaitant daug ilgesnės paruošiamosios ir atbaigiamosios fazių. Kad galėtų atsirasti milijonai naujų ląstelių ir atsistatyti ištisi audinių klodai, reikia atitinkamai daug laiko, maisto, geležies, kalcio ir tiekos kitų elementų, ilgo kraujo cirkuliavimo, pakankamo deguonies įkvėpimo ir t.t. Kai visa tai įvyksta staiga, tikrai neįvyksta nei dėl šalto ir antihigieniško Liurdo vandens veikimo21, nei dėl autosugestijos, nes reikalas eina ne apie nervinius, bet organinius susirgimus ir sužalojimus. Kadangi stebuklai įvyksta religinėje nuotaikoje, kurioje tačiau daugelis nepagyja ir tik kai kurie staiga pasveiksta, seka, kad čia veikia laisva, jokiais gamtos dėsniais nenumatoma, antgamtinė priežastis.22

Kaip aiškina deterministai šitą niekaip ne-siduodančią numatyti, laisvą priežastį? Jie atsako jokiais eksperimentais nepatikrinamu metafizinės plotmės tvirtinimu: antgamtis yra negalimas, todėl priežastis turi būti gamtinė, nors iki šiolei dar nežinoma.
Teisingai čia pastebi J. de Tonquedec, kad tai, ką mes priskiriame žinomam vienam Dievui dėl specifinių religinių sąlygų, kuriose į-vyksta stebuklai, tai deterministai priskiria nežinomos priežasties dievaičiui, kuriam neturi jokio patirtinio pagrindo, o tik metafizinį Dievo buvimo neigimą.23 O juk gamtos mokslų sritis nėra spręsti apie metafiziką, bet apie pozityviai patikrinamus faktus. Čia labai tinka fe-nomenologisto Edmundo Husserl (1859-1938) taiklus žodis: "Jei tikrai gamtos mokslai kalba, mielai klausomės, ir kaip mokiniai. Tačiau ne-visada kalba gamtos mokslai, kai gamtininkai kalba; ir jau tikrai ne, kai jie apie gamtos filosofiją ir gamtos mokslų pažinimo teoriją kalba"24. Ir, žinoma, dar mažiau, kai jie, visai palikę savo specialybės sritį, pradeda mokyti apie antgamtį ir religiją.

2 Agnostikai
Vakaruose šiandien madingas agnostinis nominalizmas. Egzistencializmas yra šiam nusistatymui būdinga nuotaika.
Agnostikai atmeta antgamtį, ignoruoja tikrovę ir jos priežastingumą, ir todėl tik trauko pečiais prieš galimą stebuklą.


Atominių institutų mokslininkai, kurie dažnai šimtinėse ir tūkstantinėse grupėse atlieka savo siauros specialybės tyrinėjimus, duodasi nešami, kaip atskiri lašai, didžiuliu kolektyvu virtusiai mokslo srovei, kurioje jaučia savo vienišą, beprasmę egzistenciją, bet aukoja ją, galbūt, geresnei žmonijos ateičiai. Dažnai ir pripažindami krikščioniškojo tikėjimo grožį ir jo nešamą pilnutinį žmogaus gyvenimo įprasminimą, neopozityvistai agnostikai pasirenka verčiau gyventi ir mirti be aiškios prasmės pasaulyje negu priimti tikėjimo dogmas.
Bet tai yra opi egzistencija, stovinti prieš niekumos beprasmybę, kurią jau prieš 150 metų išgyveno melancholiškasis Percy Shelley genijus:
"Audringose vizijose pasiklydę, kovojame nevaisingą kovą su vaiduokliais ir, pamišimo pagauti, smeigiame mūsų dvasios durklą
į nepažeidžiamąjį nieką"25

Sekdami fizikais, kurie šalia materijos at-r:do ios priešybę, vadinamą antimaterija, matematikai ir logistai šalia priežastinės determi-nacijos pasistatė irracionaliąją indeterminaciją, filcsofai iš esmės filosofijos išėjo į egzistencijos antifilosofiją, menininkai, rašytojai ir poetai sukilo prieš estetinę formą mene, romane ir poezijoj ir ėmėsi kurti abstraktųjį robotą, anti-rom~ną ir antipoeziją. Žmogus čia apsireiškia tuščias: be psichologijos ir asmenybės, be praeities ir ateities. Atrodytų, lyg vienintelė jo juslė būtų akys. Anot Oskaro Milašiaus epiteto, didelės, beprasmės karvės akys. Šitas "matąs robotas" yra įrėmęs galvą į šaltą mūrą celėje be durų ir be langų, be galimybės prabilti ir būti išgirstu. Stiklinėmis akimis stebi robotas jį supančius daiktus, kurie jam jau nėra nei Drasmingi, nei absurdiški, o tik esantys — ir baigta. Pasaulyje, kurį vis labiau apniaukia apokaliptinis niekas, nėra vietos tiesai ir prasmei, ideologijai ir moralei. Įtartina, atmestina, nes pilna melo esanti žmogiškoji tiesa, kalba, ideologija, sociologija, psichologija, moralė, kūryba ir visokia viltis. Juan Miro (g. 1893) vieną savo paveikslą pavadino "tapybos nužudymu". Nathalie Sarraute, Alain Robbe—Grillet, Samuel Beckett ir kitų vadinamosios "nouvelle littérature" atstovų "antiromunus" kritikai vadina "romano nužudymu".20 Nenuostabu, kad tokia žmogaus egzistencija tampa abejinga savižudybei. Ne per seniai italų spauda pranešė apie nusižudymą jaunos studentės, kuri paliko būdingą egzistencialistinį pasiaiškinimą: "Tai buvo trečiasis mirties kvietimas pasimatyti, ir aš negalėjau atsisakyti".

Šitai ligūstai ir klaikiai situacijai belieka paskutinis mokslo patarnavimas — psichiatrija. Profesorius Victor Frankl; Sigmund Freudo įpėdinis psichiatrijos katedroje Vienos universitete, savo gausiuose pokariniuose veikaluose nurodo, kad žmogaus psichika yra daugiau negu grumtynės tarp instinkto, sąmonės ir sąžinės (Freudo terminais tariant, — "Es", "Ich" ir "Ueber-Ich"): žmogui giliai įgimtas yra prasmės ir vertės alkis. Giliausioji žmogaus dvasios esybė nėra nei smagumo, nei jėgos, bet prasmės geismas ("der Wille zum Sinn"). Šiandien psichoterapeutas kiekviename žingsnyje yra priverstas konstatuoti, kad moderniojo žmogaus neurozai kyla iš gyvenimo prasmės netekimo, nusivylimo, frustracijos. Nuobodis daugiau ligonių pasiunčia pas gydytoją, negu bėda, neišskiriant nė lytiškosios bėdos. Vienintelis čia vaistas gali būti tik gyvenimo prasmės susiradimas vertybės ir vilties linkmėje. Psichoanalizės, pasitenkinančios nihilistinio neurozių podirvio atidengimu, čia nepakanka, nes tuo ji tegali sustiprinti žmogiškosios buities beprasmybės jausmą. Reikia grąžinti žmogų į visų vertybių ir prasmių ištaką — religiją. Atmetęs Dievą, deterministinis rytų marksizmas dar tebeturi jo surogatą ir pakaitalą — tikėjimą į de-mijurgiškąją žmogaus proto galią. Tačiau vakarų neopozityvizmas jau seniai suprato, kad tai yra tik laikina iliuzija. Kai nėra absoliučiai būtinos Būtybės, nieko nebėra būtino: lieka tik vienas būtinas — niekas.

3. Integralistai
Šiai mokslininkų grupei priklauso visi tie, kurie j ieško išeities iš akligatviais besibaigiančių kraštutinumų: iš materialistinio determinizmo ir agnostinio nominalizmo. Ši grupė vengia perdėtų kraštutinumų ir stengiasi derinti ir jungti savyje visus neabejotinos patirties duomenis. Ji nuolat stiprėja, ir į ją krypsta nesustojantis mokslo progresas.

Šiandien palaipsniui pradedama atsikvošėti nuo pirmojo apsvaigimo, kurį iššaukė kvantų fiziko Werner Heisenbergo (g. 1901) vardu pavadintasis indeterminacijos dėsnis. Jau pats Wittgensteinas savo gyvenimo pabaigoje, o ypač vadinamojo "Vienos ratelio" atstovai Otto Neurath (1882-1945), Rudolf Carnap (g. 1891) ir kai kurie kiti neopozity vištai j ieško išeities iš agnostinio nominalizmo klampynės. Jieškodami tilto tarp kalbos ir tikrovės, jie nurodo, kad kalboje esama ir universalių elementų, kurie visiems tą patį reiškia. Tokia kalba neabejotinai esanti galima fizikoje ir matematikoje, kurios juk išimtinai tyrinėjančios ne kokybę, priklausančią nuo individualinių pajautų, bet kiekybę. Juk ir pati kalbos galimybė rodanti, kad, nežiūrint kiekvieno subjektyvios patirties, kiekvienas žodis turi visiems bendrų, tapačių reikšmių. Tą patį patvirtinanti neabejotina gamtos mokslų ir jais pagrįstos technikos pažanga.

Pats Einšteinas į savo gyvenimo pabaigą pradėjo giliau suprasti, kaip pati visuotinės re-liatyvybės teorija nėra kas kita, kaip pastanga surasti nuo jokio stebėtojo nepriklausomą, absoliučią tiesą. Jis net aiškiai pradėjo abejoti kvantų teorijos vispusišku tikrumu ir pamažu grįžti prie visuotinojo priežastingumo pripažinimo, sakydamas, jog negalįs tikėti, kad Dievas galėtų žaisti kauleliais su visata.27 Aklas in-indeterminizmas negali būti pasaulio tvarkos pagrinde. Savo garsiojoje Oksfordo kalboje Einšteinas pareiškė, kad gamtoje apsireiškia didelė išmintis ir kad "nuostaba ir žavėjimasis tąja išmintimi yra viena iš giliausiųjų religinio išgyvenimo šaknų".28
Apie pačią religiją Einšteinas šitaip prasitaria: "Pati gražiausioji emocija, kurią galima išgyventi, yra mistinė . . . Tas, kuris šitos emocijos nepažįsta ir kuris nemoka svajoti ir būti maldos sužavėtas, yra kaip miręs. Žinoti, kad tai, kas mums yra nesuprantama, tikrai egzistuoja, apsireikšdamas kaip augščiausioji išmintis, yra pati raiškiausioji grožybė ... Šitas sentimentas yra tikrojo religingumo centre, ir šia prasme ... aš priklausau prie religingųjų žmonių grupės."29

Šitas blaivus integralinis realizmas neneigia galimybės pažinti tiesą ir neprieštarauja Dievo buvimui. Juk skaitytojas, kuriam skiriami šie žodžiai, nebus tik mano sąmonės vaidinys, bet nepriklausomai nuo manęs egzistuojanti būtybė su kūnu ir siela. Argi tik vaizduotės padaras yra sprausminiai lėktuvai, atomo bombos, antibiotikai, televizoriai, teatrai, ligoninės? Ne, tikrovė mums yra pasiekiama, o per ją ir kintamosios tikrovės nekintamoji priežastis — Dievas.

Popiežius Pijus XII savo kalboje, pasakytoje 1951 m. lapkričio 22 d. Pontifikalinės Mokslų Akademijos nariams studijų savaitės apie mikroseismus proga, iškėlė du didelius moderniųjų mokslų pasitarnavimus Dievo buvimui į-rodyti.80 Tiedu pasitarnavimai yra atskleidimas nuostabaus visatos judėjimo ir tvarkos, kurie atitinka svarbiausiuosius (pirmąjį ir penktąjį) šv. Tomo duodamus Dievo buvimo įrodymus.31 Trumpai apie abudu.

a. Visatos judėjimo Pradininkas
1. Mokslas kasdien vis raiškiau atskleidžia visuotinį judėjimą tiek makrokosme, tiek ir mikrokosme. Antai žemė 108,000 km. per valandą greičiu skrieja apie saulę; saulė 72,000 km. per valandą greičiu skrenda Herkulo konsteliacijos link ir kartu dalyvauja viso Paukščių tako sukimesi apie savo ašį 1,090,000 km. greičiu per valandą (275 km per sekundę), apibėgdama savo galaktinį ratą vieną kartą per 200 milijonų metų. Panašiai sukasi apie 500 milijardų galaktikų, kurių žvaigždės skaitomos milijardais (pvz. mūsų Paukščių takas jų turi apie 100 milijardų, pasiskleidžiusių 100,000 šviesmečių skersmens debesyne).

Visos tolimesnėsės galaktikos (mums ar-čiausioji Andromeda yra už 750,000 šviesmečių) tolsta nuo mūsų, Einšteino spėjimu, traukos jėgai priešingos repulsyvinės jėgos stumiamos. Juo tolimesnės galaktikos, juo greičiau nuo mūsų tolsta. Galaktikos, esančios už milijono šviesmečių nuo mūsų, tolsta 160 km. per sekundę; už 100 milijonų šviesmečių — 16,000 km. per sekundę; už milijardo šviesmečių — 160,000 km. per sekundę. Maždaug už 2 milijardų šviesmečių esančių galaktikų tolėjimas pasiektų šviesos greitį (300,000 km. per sekundę) ir pasidarytų mums amžinai nematomos. Reliatyvybės teorija teigia, kad materija, pasiekusi šviesos greitį, tampa gryna energija. Iš čia seka, kad materialinė visata negali išeiti už absoliutinės dviejų milijardų šviesmečių spindulio ribos.

2. Bet tai tėra lokalinis medžiagos judėjimas makrokosme. Prie jo pridėkime nuolat vykstančias chemines elementų reakcijas, atomų, elektronų ir atomo branduolio perkaltas. Visa medžiaga juda, keičiasi, jungiasi, irsta ir palaipsniui artėja į visuotinę entropiją tiek makrokosmo, tiek ir mikrokosmo skalėse, nes visas šitas kitėjimas vyksta iš augštesniųjų energijos lyčių į šiluminę, kuri sklaidosi erdvėje ir artėja į absoliutinį nulį, iš kurio nebėra kelio atgal. Medžiaginė visata sensta ir artėja į neišvengiamą savo energijos mirtį, kaip ir gyvieji organizmai.

3. Todėl juo toliau mes grįžtame į praeitį, juo mažesnio tūrio randame medžiaginę visatą ir juo augštesne energija plasdančią. Šiandien vis labiau įsigali Liuveno universiteto astrofi-ziko kun. Georges Lemaitre (g. 1894) teorija, pagal kurią medžiaginė visata prasidėjo iš pirmapradžio atomo. Mount Wilson observatorijos astronomas Edwin E. Hubble apskaičiavo, kad galaktikos, kurių tarpgalaktinis nuotolis, visatai skečiantis, padvigubėja per 1,300 milijonų metų, maždaug prieš 5-10 milijardų metų turėjo būti visos vienoje pirminėje masėje, kurios tūrio spindulys galėjo siekti maždaug dabartinį žemės nuotolį nuo saulės. Toji pirminė masė turėjo būti neapsakomai suspausta ir todėl neįsivaizduojamai augštos energijos laipsnyje, kuriam negali būti taikomi joki dabartiniai fizikos dėsniai. Ir todėl mokslas čia susiduria su savo galutine riba ir nutyla. Prabyla Biblija: Dievas sutvėrė visatą ir tarė: "Fiat lux".32 Ir staiga, prieš keletą milijardų metų, iš nieko kartu su suspausta materija tvykstelia marios šviesos ir kitokių elektromagnetinių bangų ir milijardais galaktikų tebesiskleidžia erdvių platybėse.33

Dar 1911 m. rašė Nobelio laureatas švedų fizikas Svante Arrhenius (1859-1927): "Nuomonė, kad kas nors gali atsirasti iš nieko, yra priešinga dabartiniam mokslo stoviui, pagal kurį materija yra nekintama."34 Tačiau kaip skirtingai jau kalba modernusis pirmos eilės mokslininkas Sir Edmund Whittaker apie visatos kilmę: "Šie skirtingi apskaičiavimai sueina į išvadą, kad buvo gadynė, apie 1-10 milijardų metų atgal, kada kosmas, jei egzistavo, tai egzistavo tokioje formoje, kuri visiškai skiriasi nuo visa, kas tik mums yra žinoma: taip kad ji atstovauja paskutinei mokslo ribai. Atrodo kad mes be perdėjimo galime žiūrėti į ją, kaip į tvėrimą. Pasaulėvaizdžiui suteikia ji darnų foną, kurį siūlo geologiniai įrodymai, pagal kuriuos kiekvienas žemėje egzistuojąs organizmas yra turėjęs pradžią laike. Jeigu šią išvadą patvirtintų ateities tyrinėjimai, ji galėtų pasidaryti pačių svarbiausiuoju mūsų epochos atradimu, nes tai būtų pagrindinis mokslinio pasaulėvaizdžio pasikeitimas, panašus į tą, kurį prieš keturis šimtmečius yra padaręs Kopernikas."35

b. Visatos judėjimo Tvarkdarys
1. Tokiu tad būdu visuotinis visatos judėjimas, palaipsniui slinkdamas iš augštesnio energijos laipsnio į žemesnį, seniai jau būtų sustojęs jeigu būtų buvęs amžinas. Bet jeigu visata nejuda amžinai, tai ji pradėjo judėti laike, prieš kurį judėjimo nebuvo. Perėjimas iš nejudėjimo į judėjimą reiškia perėjimą iš energijos nebuvimo į energijos atsiradimą, t.y. iš absoliutinio nulio į vis augštesnius energijos laipsnius. Tačiau antrasis termodinamikos dėsnis teigia, kad nėra perėjimo iš žemesnio energijos laipsnio į augštesnį be darbo prisidėjimo, t.y. be naujo visatai nepriklausančios energijos impulso. Tas impulsas turi ateiti iš amžinos, neišsenkančios energijos versmės, kuria galime pavadinti grynuoju, materijos inercija neapsunkintu judėjimu ("actus purus") ir visokio galimo judėjimo amžinuoju pradininku — Pirmuoju Judintoju.

Mokslas kasdien randa vis naujų įrodymų, kad visatoje vykstąs judėjimas nėra chaotiškas. Jis vyksta pagal tam tikrą tvarką. Tvarka gi pasiekiama, judinant atskirus jos pradmenis iš vienos vietos į kitą pagal tam tikrą tikslingą planą. Plano buvimas suponuoja mintį, o mintis — mąstantįjį planuotoją — tvarkdarį. Pirmasis visatos Judintojas yra neišvengiamai ir pirmasis jos Tvarkdarys.

Trumpumo dėliai apsiribosime čia tik viena maža tos visuotinės tvarkos iškarpa iš paskutiniųjų biologijos tyrinėjimų srities.

2. Elektroninio mikroskopo pagalba šiandien mokslui pasisekė prasiveržti į submikros kopinį cheminių reakcijų pasaulį. Ypačiai toli pažengta kai kurių baltymų, kaip insulino (Cambridge'o universiteto biochemikui Frederick Sangeriui — g. 1918 — suteikta Nobelio premija 1958), ribonokleazės fermento ir kitų proteinų tyrinėjime. Kaip žinoma, proteinai yra pagrindinis gyvųjų organizmų komponentas. Dauguma jų pasižymi specifinėmis katalytūlėmis galiomis, iššaukiančiomis specifines chemines reakcijas, ir yra vadinami fermentais, arba enzymais.

Labai įdomi yra baltyminės molekulės, nuo tūkstančių iki milijonų kartų sunkesnės už vandenilio atomą, sąranga. Kiekviena baltymo molekulė susideda iš daugybės mažesnių sandų (komponentų), vadinamų amino rūgščių. Kiekvienas baltymas turi skirtingą amino rūgščių kiekį. Yra žinoma apie 20 skirtingų amino rūgščių, kurios baltyminėje molekulėje sudaro vadinamąją polipeptininę grandinę. Šioje grandinėje, dažniausiai spirališkai įsuktoje, kiekviena amino rūgštis turi griežtai nustatytą eilės numerį ir labai panėši į iš atskirų 26 raidžių sudėtą sakinį. Kaip ilgesnis sakinys turi savo skyrybos ženklus, arba pauzes, taip amino rūgšių spiralė turi tam tikrose vietose savo užtvankas, blokuojančias ar lėtinančias tam tikras chemines reakcijas. Kaip sakinys yra tam tikra prasme objektyvuotoji dvasia, taip kiekviena amino rūgščių spiralė yra tam tikra šifruota gyvybės kalba su savo nustatyta rašyba, gramatika ir sintakse ir kurios prasmę pradeda vis giliau įžvelgti modernioji biochemija.

Šitas nuostabus tikslingumas užtinkamas ne tik proteinų molekulėse, bet ir įvairiausiuose tolygios ir skirtingos cheminės prigimties molekulių junginiuose ir įvairiuose tų junginių telkiniuos. Genai, apsprendžia paveldėjimo turinį, yra vienas iš raiškiausių šito nuostabaus tikslingumo pavyzdžių.

Kiekvienas organizmas yra tarsi pilna šitų gyvybės sakinių harmoningai parašyta knyga, Aristotelio "entelechijos" (gyvybės prado, arba sielos) objektyvacija.

3. Maskvos biochemijos instituto direktorius akademikas Aleksadr Oparin (g. 1894) pripažįsta, kad jokia baltymo molekulė negalėjo ir negali atsirasti atsitiktinai, lygiai kaip be rūpestingo raidžių rinkėjo, aklomis pažėrus krūvą raidžių, neatsiras nei Šekspyro raštai, nei trumpiausias eilėraštis.

"Jei skaitytojui pasiūlyčiau spręsti, —sako Oparinas, — kaip didelė yra galimybė iš neorganinės medžiagos, gamtos jėgų, pvz. vulkano veikimo įtakoje, netikėtai savaime atsirasti dideliam fabrikui su visais šildymo įtaisais, kaminais, mašinomis, vėsintuvais ir t.t., geriausiu atveju toks pasiūlymas darytų nevykusio pokšto įspūdį. Kadangi tačiau pats paprasčiausias mikroorganizmas turi daug sudėtingesnę sąrangą už bet kokios mašinos, jo netikėtas atsiradimas yra kur kas mažiau galimas .. . Yra visiškai neįtikima, kad pirmykščiuose organinių junginių tirpiniuose, kuriuose vyksta daugybė cheminių reakcijų, atsitiktinai susidarytų, pvz., jaučio globinas arba bet koks kitas proteinas."36

Žymusis biologas Pierre Lecomte de Nouy (1883- 1947) savo veikale "Žmonijos likimas"37 apskaičiuoja, jog visus žemės atomus (o jų esama apie 1087 maišant po 500 trilijonų kartų per sekundę, reikėtų 10243 milijardų metų, kad, tikimybės dėsniais einant, galėtų atsirasti bent viena baltyminė molekulė. O juk žemės amžius, lygiai kaip ir visos medžiaginės visatos, nėra didesnis už 10 milijardų metų, ir baltyminių molekulių yra ne viena, bet milijardų milijardai. Todėl visai teisingai pastebi tas pats mokslininkas, jog gyvybė yra aiški atsitiktinumo priešybė, turinti savo protingą priežastį, kurios veltui j ieškotume nesąmoningoje, bežadėje gamtoje. Štai kodėl, jo manymu, visi tie, "kuri be jokio tikro įrodymo sistemingai stengėsi sunaikinti pačią Dievo idėją, atliko mokslui priešingą, antimokslinį pasitarnavi-mą."3s

IV. TREJETAS IŠVADŲ
Baigiant, galima pasidaryti bent trejetą tikrų išvadų. .
Pirma, kad vidinio prieštaravimo tarp mokslo ir religijos nėra ir negali būti.
Antra, pati katalikų Bažnyčia tiek savo doktrina, tiek ir gyvenimo praktika tokį prieštaravimą neigė ir tebeneigia.
Trečia, nors mokslas, palaipsniui artėdamas prie pilnutinės tiesos, artina žmogų ir prie religijos, tačiau pats vienas į ją, be antgamtinės Dievo pagalbos, niekuomet nenuveda.

Bent po keletą žodžių apie kiekvieną šių išvadų atskirai.
1. Istorinėje mokslo raidoje ir pačiuose jo principuose nėra nieko, kas iš esmės prieštarautų Dievo buvimui ir juo grindžiamai religijai. Priešingai, nuolatinis mokslo šokinėjimas nuo vienos hipotezės ant sekančios rodo jo nepilnu-mą, laikinumą, ribotumą. O žmogus gali pasitenkinti tik pilnutine, amžinąja tiesa, kurios jis savo trumpu ir nepakartojamu gyvenimu kitaip negali pasiekti, kaip antgamtinio apreiškimo pagalba.

Štai kodėl visada buvo giliai tikinčių genialių mokslininkų, o pastaraisiais laikais jų skaičius sparčiai auga. Šiandien vis dažniau sutiksime netikintį darbininką ar pusmokslį propagandininką, negu tikrą mokslininką. Rimtas mokslininkas, jeigu ir nebūna galutinai apsisprendęs religijos atžvilgiu, tai visuomet jaučia jai daug pagarbos, nes mato esminį mokslo nesugebėjjimą išspręsti didžiųjų visatos ir žmogaus egzistencijos mįslių.

Protingoji žmogaus prigimtis nuo amžių nerimsta, jieškodama žmogaus, jo kultūros, istorijos ir visos jį supančios visatos tikslo ir prasmės. Visa tai yra anapus mokslo pasiekiamos tiesos ribų, ir todėl žmogus negali pasitenkinti vienu mokslu. Religija yra sena, kaip pats žmogus. Norėti ją atmesti vadinamojo mokslo progreso vardu yra, taikliu La Piros pasakymu, mokslinis infantilizmas, būdingas vadinamajam Apšvietos amžiui, kuriuo vakarų pasaulis persirgo prieš 150 metų.39

Mykolas Kopernikas (1473-1543), Galileo Galilei (1564-1642), Isaac Newton (1643-1727), Louis Pasteur (1822-1895), Nobelio laureatas fiziologas Alexis Carrel (1873-1944), Nobelio laureatas fizikas Louis de Broglie (g. 1892), kvantų teorijos kūrėjas Max Planck (1858-1947), Nobelio laureatas fizikas Max Laue (g. 1879), atominės energijos tyrinėtojas Louis Leprince-Ringuet (g. 1901), matematikas ir fizikas Francesco Severi (g. 187 9)40 ir daugybė kitų buvo arba yra giliai tikinčios asmenybės. Net sovietų dabar taip augštinamas Lomonosovas (1711 -1765) arba Nobelio laureatas fiziologas Pavlovas (1849-1936) neslėpė savo religinių įsitikinimų. Pirmasis yra žinomas savo "Dvasinėmis odėmis" (laisvu psalmių vertimu) ir "Mąstymais apie Dievo didybę". Antrasis prašėsi būti palaidotas Apreiškimo bažnyčioje, kurioje buvo krikštytas ir sutuoktas ir kurią išgelbėjo nuo uždarymo, sumokėdamas valdžiai 40, 000 rublių kontribucijos.

Atrodo, kad ir patsai marksistinis antite-izmas savo "moksliniais" įrodymais kovoje prieš religiją nelabai bepasitiki. Nebesitikėdami religiją likviduoti mokslo pagalba, jie kovą prieš Dievą jau seniai yra perkėlę iš objektyvaus mokslo srities į istorijos ir gyvenimo faktų klastojimą, ekonominį bei politinį tikinčiųjų terorą, rafinuotus "smegenų plovimo" metodus ir sistemingą "perauklėjimą" gausiuose kalėjimuose bei priverčiamųjų darbų stovyklose. Pačia Sovietų Sąjungos konstitucija yra griežčiausiai draudžiama bet kokia religinė propaganda ir neleidžiamos net mokslinės diskusijos tarp religijos ir ateizmo šalininkų. Negana to, steigiami ateistiniai vaikų darželiai ir vadinamosios ateizmo seminarijos su vis gausėjančiu ateistinės antireligijos apeigų ritualu: ateistiniais krikšto, sutvirtinimo, santuokos sakramentų bei laidotuvių pakaitalais.41

2. Pati Katalikų Bažnyčia kategoriškai neigia bet kokį vidinį prieštaravimą tarp religijos ir mokslo. Tai atitinka Šv. Rašto mintį42, taip moko ir didysis Bažnyčios autoritetas šv. Tomas Akvinietis, pabrėždamas, kad tikėjimas ne tik neprieštarauja mokslui, bet dargi jį tam tikrame laipsnyje suponuoja, panašiai kaip malonė suponuoja prigimtį arba pilnatvė — papildomąjį.43

Šitą savo doktriną Bažnyčia iškilmingai yra patvirtinusi visabažnytiniame Vatikano susirinkime 1870 m. sekančiais žodžiais:
"Bažnyčia ne tik kad nesipriešina žmogiškojo meno ir mokslo kultūrai, bet dargi ją Įvairiais būdais skatina ir remia. Ji juk neignoruoja ir neniekina jų naudingumo žmonijos gyvenimui. Priešingai, ji net tvirtina, kad mokslas ir menas, lygiai kaip yra išėję iš Dievo, mokslų Viešpaties, taip ir veda, Jo malonei padedant, Į Dievą, jeigu tik yra deramai puoselėjami . . . Jokiu būdu ir jokiam mokslui Bažnyčia nedraudžia savo srityje naudotis savais principais ir savu metodu. Tačiau, pripažindama šią teisėtą laisvę, ji stropiai saugoja, kad kartais, pradėdami nesiderinti su dieviškuoju mokslu, jie neužsikrėstų klaidomis arba, peržengę savo ribas, nesimestų į tikėjimo sritį ir neklaidintų."44

Šitą Bažnyčios doktriną patvirtina ir ilgametė jos praktika. Neminint čia gausių universitetų, institutų ir visokio laipsnio mokyklų, prisiminkime tik Pontifikalinę Mokslų Akademiją, įkurtą Romoje 1603 m., t.y. žymiai anksčiau už bet kurią šios rūšies įstaigą visame pasaulyje. Duodamas jai naują statutą, Pijus XI 1936 m. spalio 28 d. pareiškė:
"Mūsų linkėjimas ir viltis yra ta, kad pon-tifikaliniai akademikai šios mūsų ir savo studijų įstaigos pagalba galėtų pasiekti kuo plačiausio ir kuo giliausio mokslų progreso; ir daugiau nieko kito iš jų neprašome, nes juk šiuo augštu pasiryžimu ir kilniu darbu remiasi tiesai tarnaujančiųjų tarnyba, kurios iš jųjų reikalaujame."43

Neminint visos eilės žymių mokslininkų, kurie šimtmečių būvyje yra buvę Pontifįkalinės Mokslų Akademijos nariais (jų tarpe ir garsusis Galileo Galilei), mūsų laikais yra pažymėtini šie pontifikaliniai akademikai: Niels Bohr, Alexis Carrel, Agostino Gemelli, Guglielmo Marconi, Emil Picard, Max Planck, Erwin Schroedinger, Edmond Whittaker, Wilhelm Schmidt, Louis de Broglie, Theodore de Kar-man, Otto Hahn, Werner Carl Heisenberg, Georges Lamaitre, Paul Niehans, Francesco Severi, Ai»ne Tiselius (Uppsala), Artturi Ilmari Virta-nen (Helsinki), Max von Laue ir kt.44

Gerbdama mokslą, Bažnyčia vis dėlto yra atsargi ir nesiskubina vaikytis "paskutinį mokslo žodį", nes mokslas nuolat progresuoja ir keičiasi ir kaip tik todėl joks jo žodis negali būti paskutinis. Už tai jai teko ir tenka susilaukti daug priekaištų. Tačiau jeigu, pvz., 1900 m. Bažnyčia būtų pasiskubinusi, drauge su visais ano meto mokslininkais, priimti Maxwellio elek-tromagentinę teoriją kaip paskutinį, visa išaiškinantį mokslo žodį, mūsų dienų fizikų akyse ji būtų buvusi neprotinga.

3. Patirtiniai mokslai savo esmėje yra teisingi, bet nepilni, neatbaigti, daliniai. Jie negali duoti atsakymo į tolimuosius, antlaikinius būties klausimus: kas yra pasaulis ir žmogus, iš kur mes esame, ko ir į kur einame? Ar visa mūsų kultūros ir istorijos tėkmė su visomis mūsų kūno ir dvasios pastangomis, su mūsų krauju, prakaitu ir ašaromis turi kokią liekamą, antlaikinę prasmę, ar gal tik teka į neišvengiamą visuotinės mirties aklavietę be ženklo, kad kada nors esame buvę?

Nesulaukdamas atsakymo į šiuos galutinius klausimus, mokslininkas yra priverstas jo jieš-koti kitur. Pirmoji į pagalbą čia ateina filosofija, kuri imasi spręsti patirtiniams mokslams neprieinamą būties esmę, žmogaus ir visos visatos galutinį tikslą ir prasmę. Tačiau maža žmonių gali atsidėti filosofijai ir dar mažiau susigaudyti ir nepasiklysti prieštaringų nuomonių labirinte. O žmogaus gyvenimas nesulaikomomis ir neatšaukiamomis sekundėmis taksi į niekada nepakartojamą praeitį, ir gyvenimo sprendimų atidėti negalima. Todėl čia kiekvienam žmogui, mokytam ir bemoksliui, neišvengiamai yra reikalinga ypatinga Dievo pagalba— mūsų galutinio tikslo ir į jį vedančio kelio apreiškimas.

Nuolatinė mokslo ir filosofijos pažanga, artėdama prie galutinės tiesos, artėja prie apreikštosios tiesos, ją vis naujos patirties pavyzdžiais paraiškindama. Todėl žmogiškasis pažinimas ne tik neprieštarauja religijai, bet palaipsniui veda jos kryptimi, nors pats vienas niekuomet iki galo nenuveda. Šuoliui nuo žmogiškosios iki apreikštosios tiesos padaryti reikalinga paties Dievo kiekvienam žmogui atskirai teikiama pagalba, arba malonė. Ją laimi blaivus žmogiškojo proto ribų pripažinimas ir nuolankus maldavimas daugiau šviesos: antžmogiškos, dieviškos šviesos, kuri įsižiebia ribinių miglų supamam žmogaus prote su pirmuoju antgamtinio tikėjimo aktu.47

BIBLIOGRAFINĖS PASTABOS
1 G. Szczesny, Die Zukunft des Unglaubens, München 1958 (Paul List Verlag). 58.
2 t.p. 151.
3 t.p. 162.
4 Plg. Karl Heinz Deschner, Was halten Sie vom Christentum? München 1957 (Paul List Verlag), 109.
5 t.p. 22.
6 "Pravda", 1957 gruodžio 8 d.
7 1958 lapkričio 2 d. nr.: "Ruošdamasis pamokslui, jo ekscelencija visų pirma stato sau klausimą, ko reikalauja dabartinės aplinkybes?. . . Iš tiesų, čia yra apie ką susimąstyti. Nei Senajame Testamente, nei Evangelijose, nei kitose šventosiose knygose ne vienu žodžiu neužsimenama apie tai, kas dabar vyksta mūsų planetoje. Ne, ten nekalbama nei apie atomines elektros stotis, nei apie sputnikus, nei apie kosmines raketas... Taigi šventasis tėvelis nuvyksta j Agluoną, ryžtingu žingsniu užlipa į sakyklą ir paskelbia: Kai kas abejoja Dievo buvimu. Sako, jog religija einanti prieš mokslą... Kokia kvailyste!... Juk mokslas yra religijos vaisius. Mes dabar turime mokslinę religiją."
8 Lietuvoje antireligines propagandos centre tebevyrauja Jemeljano Mižailovičiaus Jaroslavskio, kurio tikroji pavarde yra Hubelmann (1878-1943), populiarūs raštai. 1959 pabaigoje Vilniuje pasirodė M. šeinmano paruoštas, B. Mačėnaitės sulietuvintas, jo raštų rinkinys "Apie religiją" (712 psl.). Pažymėtini taip pat sekantys naujausieji leidiniai, tur| savo atitikmenis beveik visuose komunistų valdomuose kraštuose:
J. Ragauskas, "lté missa est" (autoriaus nukunigė-jimo ir subedievėjimo tariamoji istorija). Vilnius, 1959. To paties: "Moteris ir religija", Vilnius 1959 (įrodinėjama sovietine tezė, kad religija esanti įrankis, kuriuo vyras pasivergia moterį); "Katalikų religines šventes ir apeigos", Vilnius 1958 (80 psl.).
V. Lazutka, Apie tikėjimą ir sielą. Vilnius 1959 (52
psl.).    i
V. Lauraitis, Žemaičių Kalvarija. Vilnius 1959 (prieš Marijonų vienuoliją).
J. Sideravičius, Po Nekalto Prasidėjimo skraiste. Vilnius 1960 (prieš Marijonų vienuoliją kaip Vatikano špionažo organizaciją).
Štai keletas kitų įvairiomis kalbomis pasirodžiusių leidinių pavadinimai: "Dangaus kūnų kilmė", "Mokslas ir religija apie gamtą", "Moksliniai pramatymai ir religiniai prietarai", "Religijos ir tikėjimo į Dievą atsiradimas", "Darvinizmas ir religija", "Ateisto vadovas" ir ypačiai jungtinis Maskvos Mokslų Akademijos Filosofijos instituto leidinys "Mintys apie religiją".
» Panaši nuotaika dar tebevyravo šio šimtmečio pradžioje. Savo knygoje "Dalla scienza alla Fede" (Assisi 19602, 105 ir sek. psl.) šią nuotaiką, savo mokslinio darbo pradžioje išgyventą, įdomiai aprašo žymus konvertitas Francesco Severi, Italijos valstybinio augštosios matematikos instituto pirmininkas, Prancūzijos Institute užimąs Einšteino vietą, visų žymesniųjų Mokslų Akade-mijų (jų tarpe ir Maskvos) narys.
10    Plg. jo veikalą "Uber die Grenzen des Naturerkennens", pasirodžiusį 1872 (2-ji laida, Leipzig 1907).
11    "Science et Méthode", Paris 1909, 65 psl.
12    Cit. pagal Pijaus XII kalbą, pasakytą 1943 m. vasario 21 d. Pontifikalinei Mokslų Akademijai jos septintųjų studijų metų inauguravimo proga. žiūr. "Acta Apost. Sedis" 1943, vol. 35, p. 72.
13    Cit. pagal F. Severi, "Dalia scienza alla fede", Assisi ("Pro Civitate Christiana") 19602, 107.
14    Ypačiai čia dideles įtakos turėjo ir tebeturi jo veikalai "Introduction à l'étude de la médicine expérimentale" (Paris 1865) ir "La Science expérimentale" (Paris 1878).
15    A. Einstein, "Ueber die spezielle und allgemeine Relativitaetstheorie" (1920«), 14 psl.: "Der Begriff existiert fuer den Physiker erst dann, wenn die Moeglich-keit gegeben ist, im konkreten Falle herauszufinden, ob der Begriff zutrifft oder nicht. . . Solange diese Forderung nicht erfuellt ist, gebe ich mich als Physiker (allerdings auch als Nicht-Physiker) einer Teuschung hin, wenn ich glaube, mit der Aussage der Gleichzeitigkeit einen Sinn verbinden zu koennen." (Sąvoka fizikui egzistuoja tik tada, kai yra galimybė konkrečiu atveju patikrinti, ar ji pasitvirtina, ar ne. .. Kolei šitas reikalavimas nėra išpildytas, tolei kaip fizikas (ir, žinoma, taip pat kaip ne fizikas) pasiduočiau iliuzijai, jeigu tikėčiau, kad vienalaikiškumo teigimui galima duoti kokią nors prasmę ).
16  Cambridges, 1925-27 m. Būdingas šiai krypčiai yra Felix Kaufmanno (1895-1949) veikalas "Das Unendliche in der Mathematik und seine Ausschaltung" (1930), kuriame neigiama pati begalines būties galimybe ir priartėjama prie vokiečių logisto Edmund Husserl (1859-1938) fenomenologijos, reiškiamos jo pagrindiniuose veikaluose "Logische Untersuchungen" ir "Ideen zu einer reinen Phaenomenologie und phaenomenologischen Philosophie".
17 Jo pagrindinis veikalas "Tractatus logico-philoso-phicus (New York 1922) daugiausia paveikė Wiener Kreis ir kitus iš jo išriedėjusius neopozityvistų ratelius.
is H. Weyl, Philosophie der Mathematik und Naturwissenschaft, Muenchen u. Berlin 1927, 44: "Mit Schmerzen sieht der Mathematiker den groessten Teil seines, wie er meinte, aus festen Quadern gefuegten Turmhaus in Nebel zergehen."
19    Plačiau apie sovietinių mokslininkų bėdas su naujausiomis mokslo teorijomis plg. Gustav A. Wetter SJ išsamų straipsnį žurnale "Wissenschaft und Weltbild", Maerz 1959, S. 336-50.
20    "Leçons de médicin opératoire", cit. R. Le Bec, "Raison médicales de croire au miracle", Bonne presse, 1950, p. 13 ir 14. Claude Bernard pagrindinis veikalas "Introduction à l'étude de la médicine expérimentale" ir šiandien tebegalioja kaip mokslinio metodo šedevras.
21    Plg. prof. Kliewe 1952 m. padarytąją Liurdo vandens analizę, aprašytą "Bulletin de l'Association Médicale de Lourdes", 1953, p. 9-13.
22    Dr. A. Vallet savo veikale "Mes Conférences sur les guérisons miraculeuses de Lourdes", Paris 1939, p. 30 aprašo, kaip kaimiete, pavarde Biré, būdama visiškai akla dėl baltosios optinio nervo atrofijos, staiga atgavo regėjimą po išsimaudymo Liurdo vandenyje. Patikrinus nepastebėta jokio optinių nervų pakitėjimo. Organinis pagijimas įvyko tik po mėnesio, bet kaimiete per tą laiką puikiai matė, anot prof. Guinier, mirusiomis akimis.
23    Plg. J. de Tonquédec, "Miracle": "Dictionnaire Apologétique de la foi catholique", III, 552.
24    E. Husserl, Ideen zu einer reinen Phaenomenologie und phaenomenologischen Philosophie, 1922, p. 38: "Wenn wirklich die Naturwissenschaft spricht, hoeren wir gerne und als Juenger. Aber nicht immer spricht die Naturwissenschaft, wenn die Naturforscher sprechen; und sicherlich nicht, wenn sie ueber 'Naturphilosophie' und 'naturwissenschaftliche Erkenntnistheorie' sprechen."
28 Cit. pagal F. Severi, "Dalla scienza alla fede", Assisi 19602, p. 100.
20 Plg. Claude Mauriac, La litérature contemporaine, Paris 1958 ir R. La Capria straipsnį "Nouveau roman" leidinyje "Almanacco letterario Bompiani", 1960, psl. 157 ir sek.
27    Plg. matematiko Francesco Severi straipsnį "Nuo reliatyvybės prie Absoliuto", perspausdintą jo veikale "Dalia scienza alla fede", Assisi 19602, p. 154.
28    Philipp Frank (g. 1884, Wiener Kreis'o atstovas ir Einšteino įpėdinis Pragos Karolio universitete 1912-38 m., vėliau perėmęs vadovauti Bostono "Institute for the Unity of Science") savo veikale "Einstein" (1947); cit. pagal itališkąjį Garzanti leidimą (1949), psl. 387.
2» t.p., 388.
so Plg. "Acta Apost. Sedis", 1952 vol. 44, pp. 31-43.
31    Plg. "Summa Theol." I, q. 2 a. 3.
32    Gen. 1, 3.
33    šitos nuomones, be kitų, yra ir Goettingeno univ.
profesorius Carl Friedrich Weizsaecker (g. 1912).
Nemaža mokslininkų grupė, jų tarpe anglų fizikas ir astronomas James Jeans (1872-1946), laikosi vadinamosios visatos kondensacijos hipotezes. Pagal ją visata pradžioje buvo neapsakomai skystų dujų debesynas, kurio tūrio spindulys galėjo siekti apie 30 milijardų šviesmečių. Besikondensuodamos, atskiros debesyno dalys virto arba tebevirsta galaktikomis. Tokia visatos pradžia, pereinanti iš žemiausio į vis augštesnius energijos laipsnius, taip pat yra priešinga antrajam termodinamikos dėsniui ir todėl reikalauja darbo įsikišimo, arba impulso iš pirmojo visatos Judintojo.
Kiekvienu tad atveju mokslas yra priverstas sustoti ties kritiškuoju momentu, kuris įvyko maždaug prieš 5-10 milijardų metų. Mokslas nieko jau nebegali pasakyti, kas buvo prieš tą kritiškąjį visatos momentą, nes materijos stovis tada buvo visai skirtingas nuo dabartinio, ir joki žinomi fizikos dėsniai dar neveikė.
34 s. Arrhenius, Die Vorstellung vom Weltgebaeude im Wandel der Zeiten, 1911, p. 362.
3.1 "Space and Spirit", 1946, 118-119.
36    A. I. Oparin, L'origine della vita sulla te: ra, trad.
Einaudi, 1956, p. 74; žiūr. t.p. 188-89.
37    "Human Destiny", New York, 1947.
38    t.p.
«9 Plg. V. Citterich straipsnį "La Pira in Russia" žurnale "Testimonianze", 1959 nr. 17.
40    pig. a išnašą.
41    žiūr. Romano Scalfi, "L'impegno della piopaganda antireligiosa in U.R.S.S.": "Russia cristiana ieri e oggi", 1960, nr. 4, psl. 19.
42    Plg. Rom. 1,20: "Nes kas jame neregima, jo amžinoji galybė ir dievystė, tai nuo pat pasaulio įkūrimo galima matyti proto šviesa iš padarytųjų dalykų."
43    Plg. Summa theol., I, q. 2, a. 2 ad 1: "Sic enim fides praesupponit cognitionem naturalem. sicut gratia naturam, et perfectio perfectibile."
44    Concilium Vaticanum, Sessio III, cap. 4.
45    Pijus XI, Motu Proprio "In multis solaciis", 1936
spalio 28 d. ("Acta Apost. Sedis" 1936, vol. 28, p. 424).
40 Plg. "Annuario Pontifico", Cittá del Vaticano, 1960 psl. 1081-84 ir 1821.
47 štai keletas visiems prieinamų veikalų paliestaisiais klausimais:
George Gamow, The Creation of the Universe, 1952.
Tadeusz Felsztyn, Swiat w oczach wspôlczesnej na-uki, Londons ("Veritas"), 1960.
idem: Wiedza i Wiara w swietle nowoczesnych po-gladöw fizycznych, 1945.
idem: Zmierzch materializmu w naukach przyrod-zonych, 1952.
idem: God, Man and the Universe, 1954.
P. Lecomte de Noüy, L'avenir de l'esprit, New York (Brentano's) 1943.
H. Musohalek, Gottbekenntnisse Moderner Naturforscher, Berlin (Morus Verlag), 19542.
Abbé G. Remy, Dalla Creazione all'era atomica, Torino (Marietti) 1952.
Louis Leprince-Ringuet, Des Atomes et des Hommes, Paris (A. Fayard). Itališkasis vertimas pasirodė 1960 (Atomi e Uomini, ed. Paoline).
W. T. Stace, Religion and the Modem Mind, London (Macmillan)  1953.
E.    Whittaker, From Euclid to Edington, Cambridge
(Univ. Press), 1949.
Fr. Dessauer, Leben, Natur, Religion. Fribourg ( Universitaetsbuchhandlung ).
idem: Am Rande der Dinge (64 psl. brošiūra, Knecht Verlag).
idem: Begegnung zwischen Naturwissenschaft und Theologie (60 psl., t.p.).
idem: Religion im Lichte der heutigen Naturwissenschaft (49 psl., t.p.).
F.    Sh. Taylor, The Fourfold Vision. A study of the
Relations of Science and Religion (19462).
B.    Bavnik, Die Naturwissenschaft auf dem Wege zur
Religion (1947).
Lincoln Barnett, The Universe and Dr. Einstein, 1949.
G.    O. Jones, J. Rotblatt, G. J. Whlthrow: Atoms and
the Universe, 1956.
M. V. Tracey, Proteins and Life, 1948. J. B. Rhine, The Reach of the Mind, 1954. E. F. Caldin, The Power and Limits of Science, 1949. D. Dubarle, Humanisme Scientifique et Raison chrétienne, 1953.
C.    E. M. Joad, The Recovery of Belief, 1951.
 

A. Kašubienė - Angelai (glazūra)



 
 
Sukurta: Kretingos pranciškonai