Parašė J. AUGUSTAITYTE - VAIČIŪNIENE
|
PO SAULĖS LANGU
Tu išeini liūdna, manęs nelaukus, Kol saulės lango mėlynos langinės atsivers, Ir mes išvystame palaidus plaukus Tarp aukso rėmų jos tekėsimos dukters. O vedžio akys pilnos laiko Ir palšo smėlio priberta vienaplaukė galva. Kažkas akiračiuos miglas išvaiko Ir taria — nebijok žalios šviesos, eiva!
Man rodos buvo rankos ryto, Išnirusios iš minkšto patalėlio debesies. Po saulės langu augštas medis vyto, Kurio vaisius, kaip gražią pasaką nešies.
Duktė raudodama važiavo: Jai buvo gėda nuo palydos savo nuogumos. Patylomis šaltiniai šnekučiavo, Sušokę upėn nuo pabudusios kalvos.
Mes likome stovėt ant kranto, Stebėdami asmenvardžius baltam lape — Kaip upė plieno ašmenim tvirtoves ranto, Pailsusi, nuo kojų ik galvos šlapia.
AUDEKLAS
Užmigo raganos akis pirmoji — Gyvybės audeklo karvytė dar išausti negalės Užmik antra, trečioji, ketvirtoji — Užmik ant mano kelių pagalvės! Užmigs antroji ir trečioji, Bet ketvirtoji dar budės.
Užmik ir tu, akele ketvirtoji . . . Kai ji užmigs, pabudusi akis pirmoji pražiūrės. Tu karvytėle, jau gijas vynioji Iš tylumos ganyklinės žolės. O raganos akis didžioji Tave namolei parlydės,
Kur po slenksčiu žarijų šnibždesys girdėti, — Prigirdo orą pelenų aitriai išsirpusiais rūkais. Kalnai pakalnės žydi jais nusėti Gyvieji žengia mirusių takais, — Audėjos pirštai palytėti Apsivelka gležnais šilkais.
BALTA PAUKŠTĖ
Nieks nežino, kur ji lizdą veja, Kuo užsėti jos šviesių dvarų laukai. Kai anksti rytais ji nutupia į žemę, Mėto ją akmenimis pamišėliai žmonių vaikai. Tuoj suvys jų rankų stangrios gyslos, Akmenys į jų sodus kerštu sugrįš . . . Nuo krantų Dunojaus, Elbės ir Dubysos Jokis plyštantis atomo garsas paukštės nepavys.
Debesų buriukai šilko vilnom Greit užtaršo jos sparnų lengvas brydės. Mirtinai mes jos giedojimo pasiilgom, Mindami basomis kojomis aštrias naktų žvaigždės.
Balta paukštė žino savo kelią, — Ji platybėj erdvių niekad nepaklys. Tai jinai tą žydrą ugnį toly skelia, Tai jinai kudirkinių varpų kietos širdies šauklys.
PARTIZANŲ IŠLEISTUVĖS
Už stalo, užtiesto žaliai, Sėdėjo vieniši mano jauni svečiai Ir paskutinio žodžio laukė išdidžiai. Į žėrinčias taures subirę spinduliai Žydėjo lūpose ir baugiuose veiduos — Suspaustii akmeninėm rankom Dienų betolstančiuos aiduos.
Žinau — jie neišeis vogčia Ir nepraras jaunumo žavesio prasmės .. . Jų gyslomis žilų miškų jėga šlamės. Pasikartos prie kelio rymanti kančia. O žingsnių užsikirtusių klaiki tyla Pavasariais baltutę tošį Pagirdys kruvina sula.
Nurudo samana miške. Jie eina vis tolyn šešėliais dengiami. Nuleidžia palšas drobules stogai žemi. Šarma žaibuoja spyglio šakele traškia. — — Sugrįžk — sušunka varpinės balsu skardžiu Į dūmus degančiojo kaimo — Žmogaus ir mirštančių kregždžių!
|