Vytautas Bieliauskas

Kazimieras
Bradūnas

Jonas
Grinius

Paulius
Jurkus

Antanas
Vaičiulaitis

Juozas
Girnius

Leonardas
Andriekus

 
   
 
SALOMĖJA NĖRIS PDF Spausdinti El. paštas
Parašė DR. JONAS GRINIUS   
(Tęsinys)

II. Abejonių ir posūkio metai (1929-1940)
Prosovietiniai rašytojai Lietuvoj šiandien skelbia, kad S. Nėriai lemiamieji posūkio metai buvę 1931, kada ji nutraukusi santykius su buržuazine bei klerikaline spauda ir pradėjusi bendradarbiauti socialistų "Trečiame Fronte", palankiame komunistams. Bet iš tikrųjų 1931 metai tebuvo tik vienas ryškesnių svyravimo etapų. Poetės psichinis posūkis į socialistus įvyko anksčiau — 1929-30 metais. Jis glaudžiai susijęs su tų dvejų metų B. Sruogos ekskursijomis į Vakarų Europą. Kad jos pasuko S. Nėrį į kairę, pastebėjo net gimnazijos mokinės Lazdijuose 1929 metų rudenį. Viena jų, buvusi tuo metu VI klasės mokinė, V. Pavasarytė-Kauzonienė rašo: "Antraisiais mokslo metais S. Nėris mums atrodė labai pasikeitusi, liūdna, kenčianti, susimąsčiusi, dar labiau nemėgstanti aplinkos. Mes tai aiškinomės savaip. Žinojom, kad ji buvo Vakaruose . . . Mums nepatiko, kad mūsų buvusi kukli auklėtoja grįžo sumodernėjusi, nusikirpusi kasas, pasipuošusi žiedu su didele žalia akim. Jos pasakojimai apie žaliąjį Reiną mums pinda-vosi su šio žiedo vaizdu" (Lit. ir Kalba IV., 85).

Jaunos moksleivės neklydo. Po 1929 m. vasaros ekskursijos S. Nėris buvo pasikeitusi. Ji jau buvo susipažinusi ar susidraugavusi su studentais socialistais: K. Boruta, V. L. Serbentą, B. Zubricku. Vienoje, kur S. Nėri su draugėmis buvo sustojusi pasimokyti vokiečių kalbos vasaros kursuose, tie studentai puolė trapią poetės pasaulėžiūrą, nepasigailėdami jiems įprasto sarkazmo religijos, K. Bažnyčios, kunigų ir moterystės atžvilgiais. Vienas tų pokalbių ir naujos draugystės dalyvis V. L. Serbentą rašo: "Mano giliausiu įsitikinimu, šiuo metu ir įvyko S. Nėries ideologinis persilaužimas. Mes labai daug diskutuodavome, ginčydavomės filosofiniais, socialiniais, aplamai, pasaulėžiūros klausimais" (Lit. ir Kalba IV, 107 p.). Bet nauji draugai greit pastebėjo, kad už teorines problemas poetei buvo suprantamesnis ir svarbesnis gyvenimas. Todėl, ją norėdami palenkti socialistinei pasaulėžiūrai, jie rodė Salomėjai Vienos buržuazinio gyvenimo kontrastus — vargo ir skurdo reiškinius. "S. Nėris, būdama didelio jausmo ir įspūdžio žmogus, visa tai labai giliai ėmė į širdį", sako V. Serbentą. Bet labiausiai į socializmą kreipė poetę jos erotinės meilės ilgesys. Apie tai V. Serbentą rašo: "Išklausius eilėraščio "Be bažnyčios . . .", prasidėjo mūsų diskusijos draugystės, meilės, vedybų klausimais. Nepaprastai graži gamta, kalnai, miškai, plaukiojimas Dunojumi poetei darė didelį įspūdį, veikė romantiškai. S. Nėris labai stipriai įsimylėjo B. Zubricką. Noriu pažymėti, kad B. Zub-rickas buvo ne tik gražus vyras, bet ir moterų širdžių "specialistas", jieškąs naujų meilės įspūdžių bei nuotykių. Jis buvo žadėjęs S. Nėri vesti" (Lit. ir Kalba IV, 108 p.).

Vesti, bet kaip vesti? Be bažnyčios, be altorių, be sumainymo žiedų? Kam ši nuodėminga svajonė buvo skirta, anas sakalas nesutiko. Bet štai Vienoje atsirado erelis, kuris savaip galvoja. Ar įsimylėjusi S. Nėris atsispyrė "laisvosios meilės" nuodėmei? Neturint aiškių liudijimų, šitaip teigti neatsargu. Į tą klausimą tegalėtų atsakyti buvęs poetės išrinktasis, nes ji pati tepaliko tik naujos savo meilės poetizuotas nuotrupas — jos pažadintus eilėraščius. Viename jų (Viena vasara) ji rašė:
Kur baltos statulos
Ir tamsiai žalios nišos, —
Ten vieną vakarą
Likimai mūsų rišos.

Atsimeni: — klajojom
Po parką gilų, seną . . .
Ir jausmas — gyvas kraujas
Mums ugnimi srovena.


Naujos meilės pobūdį dar ryškiau atskleidžia S. Nėries eilėraštis "Valkata", kuris buvo skirtas B. Zubrickui. Ten poetė rašė:
Kaip sacharose vėjas laisvūnas —
Visagalė jo smuiko daina.
Ji nupirko ir sielą ir kūną
Savo magiškų burtų kaina.

Panorėk — aš nueisiu į dangų!
Ar nužengsiu juodan pragaran!
Dėl tavęs ne vien mirt pasirengus, —
Bet gyvent ir nemirt amžinai!

Anksčiau, kad ir stiprią aistrą atspindinčiuose meilė eilėraščiuose, S. Nėris nekalbėdavo nei apie kraują, srovenantį ugnimi, nei apie sielos ir kūno pardavimą už magiškų burtų kainą. Dabar ji realistiškesnė — fiziologiniai momentai ryškesni. Tačiau šitaip apdainuota meilė neturėjo ateities, kaip ir ankstesnės: B. Zub-rickas S. Nėries nevedė, baigęs studijas išvyko į Ameriką ir ten susituokė su aire. "S. Nėris skaudzi i išgyveno šj apvylimą", liudija V. Serbentą. Gal šitos vilties sudužimas ir buvo pažadinęs poetei savižudybės mintį, nes savo eilėrašty "Paspausiu šaltą plieną" ji rašė:
Melu kvėpuojam čia, melu čia siela minta,—
Tai gal mirtis iš melo išvaduos?!


Bet 1929 m. vasarą poetė negalėjo nujausti, kad ji bus skaudžiai apvilta. Ji tada tikėjo savo dar 1925 metais parašytam aforizmui, kad "visa moteriškė sutelpa viename žody — meilė". Todėl grįžusi iš Vienos į Lazdijus, S. Nėris rašinėjo mylimajam laiškų, rašė ir siuntinėjo jam savo eilėraščių ir kreipė savo širdį bei mintis į kairę, žinoma, svajodama apie naują susitikimą gal 1930 m. vasarą.
Prieš tai poetės gyvenime trūko dar vienas saitas, ją siejęs su ateitininkų "Šatrijos" senaisiais draugais. Būtent, 1930 metų pavasarį į Urugvajų išvyko H. Vilčinskaitė, Salomėjos intymiausia draugė. Jos netekimo proga poetė ne tik parašė vieną gražiausių ir patriotiškiausių savo eilėraščių, "Tremtinio Lietuvą" (Lik sveika, žėviškė žalia), bet ir įžvalgiai pavaizdavo tos draugės reikšmę sau: "Jei nebūtų draugo už tūkstančio mylių — nepasiekiamų tolių tolumų, tai siela neverktų pusiau padalinta . . . Ji buvo visai į mane nepanaši. Drąsi, atkakli, teisybę į akis rėžianti. Už teisybę kovojanti visais pasireiškiančiais būdais. Aš — tyli, nedrąsi, bijanti šešėlių. Sakalas ir balandis... Be tavęs esu kaip augalas be saulės. Kaip vėtros palaužtas medelis. Tu — protas. Aš — jausmas. Jausmas yra aklas. Jausmas kaip vėjas nesuvaldomas, be atodairos siaučiantis... Mano jausmo audrojančią jūrą, mano beprotiško jausmo vėtrą tu mokėjai numalšinti ir į tikrą kelią atvesti".
Šitaip vaizduodama draugės netekimą, be abejo, S. Nėris šiek tiek perdeda, poetizuoja. Jei H. Vilčinskaitė ir nebūtų buvusi poetės uostu, tai*]i vis dėlto buvo šiokiu tokiu inkaru. Bet mielas inkaras pats nusitraukė ir nuplaukė į Uragvajų. O Kaune, kur dar buvo vienas antras studijų dienų draugas, poetė mokytojos darbo negalėjo gauti, nes ten valdiškos vietos buvo daugiau laikomos autoritetinės santvarkos patikėtiniams. O S. Nėris, ateitininkė ir Teologijos-Filosofijos fakulteto absolventė, režimui buvo įtartina. Todėl jai beliko graužtis Lazdijuose prie nemėgstamo darbo, svajoti apie Vieną ir laukti vasaros atostogų, kad vėl galėtų išskristi į Vakarų Europą, į plačią laisvę. Ir iš tikro 1930 m. vasarą S. Nėris ten vėl išvyko su B. Sruogos suorganizuota ekskursija, kuri poetės psichiniam posūkiui į kairę buvo nemažiau reikšminga už 1929 m. vasarą. Bet ką ji tą vasarą išgyveno, tiksliau nežinom: iš tų metų nėra pasklebtų nei S. Nėries laiškų, nei dienoraščio ištraukų (išskyrus sielvartą dėl Vilčinskaitės). Gal juose yra kas nors nemalonaus ar kompromituojančio A. Venclovai bei jo draugams, valdantiems dabar S. Nėries rankraščius?

Viena tik aišku, kad po 1930 m. vasaros ekskursijos S. Nėries draugų ratas tarp liberalų ir socialistų buvo žymiai praplatėjęs, o jos psichė po tų dviejų ekskursijų buvo tokia, kad socialistinių-marksistinių pažiūrų literatai — K. Boruta, V. Drazdauskas ir Br. Raila su A. Venclova priešaky pasidarė daugiau negu tiltas jai pereiti į socialistinį "Trečią Frontą". Jie buvo jai daugiau negu tiltas ne todėl, kad jų tarpe buvo veiklių ir atkaklių fanatikų (Paryžiuj gyvendamas, V. Drazdauskas nesimokė prancūziškai, bet rusiškai, turbūt, tam, kad galėtų laisvai naudotis rusiška sovietine literatūra), kurie S. Nėrį būtų idėjiškai stipriai traukę į savo būrį, bet dėl to, kad 1930 m. gale ir  1931 m. pradžioje su jais ji tikėjosi laimėti tai, ko jai negalėjo duoti senieji draugai.

Ateitininkai ir apskritai katalikai negalėjo poetės ištraukti iš Lazdijų užkampio ir parūpinti jai tinkamo darbo Kaune, kur ji būtų kultūriškai atkutusi bei turėjusi perspektyvų ištekėti: Lietuvos valdžioj besistiprindami, tautininkai 1930 m. rudenį savo politinius ginklus buvo nukreipę prieš organizuotus katalikus, uždarydami Moksleivių At-kų Sąjungą ir grasindami likviduoti Filosofijos skyrių Teologijos-Filosofijos fakultete. Pradėjusi trečius mokyklos darbo metus Lazdijuose, S. Nėris artimesnių draugų vis neturėjo, išskyrus Julytę (J. Ič-kauskaitę). Taigi šitame užkampy susirasti šeimyninio gyvenimo tinkamą partnerį perspektyvų neturėjo, o motinystės ilgesį jautė, nes dar 1929 m. pavasarop, prikaišiodama kitiems apgavystę, rašė: "Aš esu dabar mokytoja. Taip norėjo kažkoks tironas, ir aš turiu būti. Ir kasdien jausti, kaip tie vaikai, tie besočiai šakalai, tie plėšrūs paukščiai plėšo mano sielą, ryja mano gyvybę lašas po lašo ... Aš esu auka. O kur tai, ką man žadėjot? O apgavikai, apgavikai! . . . Turėčiau būti motina, naujas gyvybės užžiebti, naujas šviesas bedugnėj pasaulio tamsybėj". Patenkinti šį pastarąjį troškimą su savo universitetinių studijų draugais Salomėja vilčių nebeturėjo: net tokie kadaise artimi jos bičiuliai, kaip Ign. Malinauskas, J. Grušas ir A. Januše-vičius, sau gyvenimo draugių žvalgėsi kitur. Ir literatūrinėj srity senieji draugai poetei ne-

K. ŽOROMSKIS MAINO UOLOS

beturėjo nieko naujo pasiūlyti, nes ką galėjo, jie buvo davę: su "Anksti rytą*' lyrikos rinkiniu jie sėkmingai ją buvo išvedę Į literatūros pasaulį 1927 m., o 1930 m. jos eilėraščius mielai tebespausdindavo visi katalikų žurnalai. Kiti katalikų ir ateitininkų kultūriniai ir religiniai idealai jai atrodė nublukę: jais ji buvo jau suabejojusi po karčių patyrimų pirmaisiais metais Lazdijuose, besižvalgydama apgavikų tarp tų idealų išpažinėjų. Tuo tarpu draugystė su socialistais literatais jai siūlė tokias perspektyvas, kurios jaudino S. Nėries vaizduotę ir jausmus. Tos perspektyvos pagaliau ir nulėmė poetės viešą nuėjimą į "Trečią Frontą".

Tarp tų įvairių veiksnių, galutinai nulėmusių S. Nėries posūkį į kairę, tikriausiai buvo ir V. Mykolaičio-Putino tuo laiku vykęs persiorientavimas į ekskunigo kelią. V. Mykolaitis jai buvo didelis autoritetas, kaip poetas ir jos profesorius. Kaip E. Kvedaraitės kolegė, N. Nėris žinojo, kad ši jos draugė nuo 1926 m. buvo įsimylėjusi Mykolaitį-Putiną, kuris jai taip pat nebuvo abejingas. Kai Salomėja kankinosi dėl savo nelaimingos meilės prof. J.E. ir rašė "Be bažnyčios, be altorių . . .", jos kolegė Emilija ir Putinas gyveno panašiomis pagundomis. Nuo 1929 m. Putinas jau rodė viešų persiorientavimo ženklų į kitur, nes anų metų vasarą jis paliko Teologijos-Filosofijos fakultetą ir perėjo profesoriauti į Humanitarinių mokslų fakultetą, pasiruošdamas tolimesniems žingsniams, o 1930 metais jau kalbėjo apie kelionę į užsienį parašyti romanui, kuris turėjo tapti autoriaus nukunigėjimo beveik išpažintim bei autoapolo-gija. Ar šitokio autoritetingo asmens pasiruošimas išeiti iš K. Bažnyčios disciplinos neveikė paskatinančiai S. Nėrį? Pastačius meną beveik pačia augščiausia vertybe, jai ir jos profesoriui "išsivadavimas" bei laisvė atrodė būtini kūrėjui. Dar 1925 m. poetė savo dienorašty buvo rašiusi, kad begalinė aistra gyventi ją stumia į "didį, platų, laisvą gyvenimą, tąjį laisvąjį kūrėjo pasaulį. Jei kokie pasaulio siūlai, taisyklėmis vadinami, norėtų varžyti laisvę — sutraukyti juos kaip niekingus voratinklius! Kas gali varžyti laisvę, kai žmogus savy esi laisvas, kai išdidus savęs valdytojas palieki?" Kas poetui-profesoriui neatrodė voratinkliai (tam jis ruošėsi keletą metų), tas jo buvusiai studentei-poe-tei, emocingajai Salomėjai pradžioj neatrodė taip sunku, bet viliojančiai efektinga ir nauja.

Naujenybės negalėjo nevilioti S. Nėries, nes originalumo savo kūryboje sąmoningai ir nesąmoningai siekia kiekvienas kūrėjas. O po 1930 m. ekskursijos galutinai ruošdama spaudai savo lyrikos rinkinį "Pėdos smėly", poetė negalėjo nematyti, kad kai kurios jos temos pradeda kartotis, nors ir kitokiais atspalviais, bet kad naujau skamba tokie jos eilėraščiai, kaip "Valkata", "Rūstus tavo Dievas", "Kai numirsiu . . .", "Be bažnyčios, be altorių . . .", kuris jau anksčiau buvo sukėlęs diskusijų tarp katalikų ir tapęs įdomiu prieskoniu kitiems. Ir iš tikro, kai "Pėdos smėly" pasirodė 1931 m. pradžioje, šitie eilėraščiai susilaukė daugiau komentarų smalsuolėje publikoje negu literatūrą estetiškai vertinančiuose žmonėse. Šių pokalbiuose ir recenzijose buvo apskritai teigiama, kad poetė eina stipriau ir drąsiau savo anksčiau pasirinktu keliu. Kiek atsimenu, rodos, tada kritikų nebuvo pabrėžta, kad "Pėdose smėly" yra S. Nėries atsisakymo nuo kai kurių katalikų pasaulėžiūros principų. Tuo tarpu paskutiniajame rinkinio eilėrašty "Kaip gėdos dėmė" toks atsisakymas buvo ryškesnis negu pagarsėjusiuose "laisvamaniškuose" eilėraščiuose. Tame epiloginiame eilėrašty prisipažinusi, kad turinti sunkią nuodėmę savo dūšioj, poetė aiškiai deklaratyviai sakė:
Jei šiandie šypsaus ir tikiu į gyvenimą,
Tai todėl, kad nueitą kelią nulaužiau
Kaip vyšnios išdžiūvusią šaką.
Sugrioviau altorių, kur melstasi amžiam,
Kur garbinta meilė ir mėlynos pasakos.
Ir tiltą į praeitį visą sudeginau.

Palankus moderuotas "Pėdų smėly" priėmimas literatų sluogsniuose, nepabrėžiant pasaulėžiūrinių naujenybių, reiškė, kad S. Nėris nebuvo pasiekusi to, ko laukė, — sensacingo protestų triukšmo. Tai atskleidžia J. Ičkauskaitė, kuri iš arti galėjo stebėti S. Nėries nuotaikas, "Pėdų smėly" rinkiniui pasirodžius viešumon. J. Ičkauskaitė-Vosylienė liudija: "Kai kritika rinkinį "Pėdos smėly" palankiai sutiko, ji nejautė jokio džiaugsmo ir skundėsi, kad jai nepakenčiami tie pagyrimai, kad ji norinti spiau-ti visiems į akis ir iškrėsti tokią staigmeną, kad visi išsižiotų iš nustebimo" (Lit. ir Kalba IV, 104 p.).

Šiaipjau kukli ir tyli S. Nėris vis dėlto efektingų gestų nevengė. Sakysim, gyvendama Lazdijuose, ji staiga susižavėjo pistoletu, jį nusipirko ir buvo pradėjusi šaudyti. Panevėžy mirus rašytojui kun. J. Lindei-Dobilui, atėjusi gedulo drabužiu prie viešai gimnazijoj pašarvoto velionio, poetė paprašė popierio, čia pat neva suimprovizavo eilėraštį "Tėvelis mirė", paskui verkdama išbėgo iš salės, perduodama eilėraštį perskaityti kitai mokytojai, nors pats kūrinėlis neturėjo tekstinio ryšio su Dobilu, bet tikriausiai jau buvo pirmiau įkvėptas pačios poetės tėvo ankstybesnės mirties. Taip pat teatrališkai atrodo ir tėvynės žemės bučiavimas, pasiekus Lietuvos teritoriją 1944 m. rudenį, kai S. Nėris grįžo iš Sovietijos po ketverių skausmingų karo metų Rusijoje. Todėl nėra nieko nuostabaus, kad ir savo posūkį iš pasaulėžiūrinių jaunystės pozicijų ji norėjo pademonstruoti efektingai,' ypač kad šis jos žingsnis nebuvo momentinės reikšmės. Į demonstratyvų posūkį Salomėją gundė ir Pikto pradas. Jos Lazdijų draugė J. Ičkauskaitė liudija, kad poetė "pati sakydavo, kad kažkoks demonas joje tunas ir verčias ją daryti kitaip, negu visi laukia" (Lit. ir Kalba IV, 104 p.).

Kadangi "Pėdos smėly" lietuvių visuomenėj nesukėlė lauktos reakcijos, tai poetė tikriausiai ir pasiryžo 1931 m. pavasarį neseniai sudarytą įspūdį apie save pakoreguoti ir sustiprinti viešu pasirodymu "Trečiame Fronte". O šito žurnalo kiekvieną numerį anų metų pradžioj ji sakėsi skaitanti "lig paskutinės raidės", kaip tai liudija jos 1931.11.22. laiškas K. Borutai. Į tą žurnalą taip pat ją traukė jo idėjinės bei formalinės naujenybės, nes minėtame laiške K. Borutai S. Nėris dar rašė: "Man tai patinka tas gyvas, energingas žodis — laisvas pavasario vėjas! Ir mane jis veikia savotiškai: kaip stiprūs vaistai ant žaizdos užpilti. Juk ir aš gyvenu tuo pat ir visa širdimi jums pritariu. Ir seniau nekenčiau to bedvasio, supelijusio miesčioniškumo".

Jei S. Nėris būtų buvusi objektyvesnio platesnio žvilgsnio, ji būtų galėjusi daug anksčiau pastebėti, kad tarp jos senųjų draugų buvo nevienas, kuris taip pat nekentė supelijusio miesčioniškumo, tik jų nusistatyme nebuvo to moteriško atspalvio, kuris poetėje atsirado prieš "ponus vyrus" dėl jos romantiškos meilės apsivylimų. Bet tie senųjų draugų visuomeniniai principai, kol jie nesutapo su S. Nėries jausminiais interesais, jai didesnės reikšmės neturėjo. Bet kada (1929-31 m.) poetės emocijos ją skatino į protestus, o šie sutapo su jos naujų draugų socialistų antimiesčioniškais principiniais protestais, S. Nėriai jie pasidarė svarbūs bei pasirodė naujoviški turiniu ir forma "Trečiame Fronte".

Pradėdama bendradarbiauti socialistų marksistų žurnale, S. Nėris tikriausiai dar turėjo slaptų vilčių naujoj aplinkoj susirasti šeimyninio gyvenimo partnerį ir drauge pareikšti savo keleriopą protestą po išsilaisvinimo vėliava. Viena, tada jai norėjosi savo protestą nukreipti prieš senuosius draugus, kurie i jos moteriškos prigimties troškimus neatsiliepė santuokos pasiūlymu, arba sudarė tokias darbo bei gyvenimo sąlygas, kad ji, garsesnė poetė, negu tuo laiku buvo Tyrų Duktė ir Augustaitytė-Vaičiūnienė, turėjo skursti Lazdijuose be vilties iš ten ištrūkti. Antra, pasisakant prieš tariamus apgavikus ir kitus "gyvuosius lavonus", S. Nėriai norėjosi protestuoti prieš vis labiau įsigalintį tautininkų autoritetinį režimą, dėl kurio nepalankios politikos katalikams, bet palankios visokiems oportunistams, ji turėjo kankintis skurdžiame užkampy be perspektyvų sugrįžti Į kultūrinį centrą — Kauną. Trečia, S. Nėry jau buvo subrendęs protestas prieš "ponus vyrus," tuos buržujus, kurie išnaudoja savo malonumui moterų prigimties silpnybes, jas apgauna, paniekina, arba pavergia.
Šitas moteriškas protestas S. Nėry glūdėjo jau nuo 1927 m. rudens, kada ji buvo perskaičius Schopenhauerio mintis "apie moterį" —išgėrusi, kaip ji sakė, jo "nuodus iki dugno" ir todėl naktimis nemiegojusi. Reaguodama prieš tų nuodų svaigulį, poetė tada savo dienorašty buvo užrašiusi: "Pasiutęs senis, niekšas didžiausias! Juk verta nusižudyti ir negyventi nė vienos dienos, jei visų vyrų tokios pažiūros į visas moteris. Jeigu aš būčiau vyras . . . gal pritarčiau Schopenhaueriui. Deja, aš esu moteris — jo niekinamoji, mindžiojamoji, žmogaus vardo nevertoji moteris. Kodėl taip, jei taip iš tikrųjų yra, kodėl tokia nelygybė? Tvėrėjau! . . Ar Tu būtum neteisingas? . . .Gal ir daug turi tiesos tas senis Schopenhaueris, bet visgi jis didelis niekšas! Aš kovosiu su juo, aš prismeigsiu jį prie žemės kaip žaltį. . . Jei nelaimėsiu, tai ir nepasiduosiu, geriau jau žūsiu! — Aš kita moteris ir mano meilė kita".

Kol netoli buvo H. Vilčinskaitė — S. Nėries "protas", — tol jaunos poetės protestus bei nerimą apramindavo ilgi abipusiai pokalbiai. Bet kai "protas" išplaukė į Urugvajų, tada "aklas jausmas" pats turėjo tapti protu, savarankišku ir drąsiu, kad poetė būtų "kita moteris", kovojanti moteris — galinga talentu, žodžiu, veiksmais. Tik "aklas jausmas" nepastebėjo, kad jos širdies ir proto vadovybę nejučiomis per dviejų vasarų ekskursijas buvo pasiėmęs "Trečio Fronto" kolektyvas. O jam kaip tik stigo talentingos moters. Kodėl tad S. Nėris turėjo ne-siintersuoti pozicija tame žurnale, kur ji galėjo pasirodyti efektingai nauja, savarankiška, galinga moteris, savo poezija protestuojanti taip, kad visi "apgavikai", visi "niekšai didžiausi", visi "gyvieji lavonai" išsižiotų iš nustebimo? "Šešėlių bijanti" mergaitė turėjo pagaliau pasiryžti tapti "stipriu, nieko nebijančiu aru," kaip ji svajojo dar 1925 m. Todėl ją viliojo "skraidymas" sostinėj su tais "arais", kurių lizdas buvo "Trečiame Fronte". Kad ten tūpdama S. Nėris norėjo pasirodyti stipri moteris, liudija faktas, kad iš keturių eilėraščių, skirtų debiutui tame žurnale, du buvo feministiniai. O juose poetė drąsiu balsu agitavo moteris prieš neteisingą pasaulio santvarką.

Atsistojus sudėtingoj kryžkelėj—moteriškai jausminėj, pasaulėžiūrinėj, socialinėj ir politinėj kryžkelėj, pilkai lakštutei nebuvo lengva perskristi į įsivaizduotų arų gūžtą. Jai teko ilgai svyruoti ir kentėti. Jos draugė J. Ičkauskaitė liudija, kad savo abejonių ir kovos momentais S. Nėris net bijodavo viena nakvot savo kambary. Ji rašo: "Šiuo lemiamuoju metu ji dažnai pas mane užeidavo, ilgiau užsisėdėdavo, bet kalbėti tuo klausimu vengdavo . . . Kartą, ilgiau pas mane užsibuvusi, ii tarė:
— Aš šiąnakt pas tave nakvosiu . . . Supratau, kad jos nervai buvo įtempti tos nepaprastos kovos, kuri vyko jos sieloje, jeigu ji pati paprašė tokios "aukos". Ir vėliau, kai ją, matyt, apimdavo vienumos baimė, ji ateidavo pas mane nakvoti, o anksti rytą tyliai atsikeldavo, palikdavo mane miegančią ir grįždavo į namus". Kitas S. Nėries kolega Lazdijuose, mokytojas J. Balt-rukonis, duoda kitokį poetės vaizdą: "Per mokinių pamaldas bažnyčios viduryje klūpo Salomėja. Ji vieniša, susikaupusi, atkreipusi veidą į Dievo Motinos paveikslą, į tą jos pamėgtąją madoną. Klūpo be maldaknygės, be rožančiaus, sustingusiomis lūpomis. Gal tylioje maldoje ji kreipiasi į Dievo Motiną ir laukia iš jos atsakymo į sielą draskančius klausimus? O gal tai tik įspūdintas pamaldumo demonstravimas? Ne, tai religinių

K. Žoromskis Susitikimas

įsitikinimų atkakli kova su išaugusiomis abejonėmis. Tai paskutinieji žvilgsniai į tas tiesas, kurios jau buvo netekusios vertės, nuo kurių reikėjo nusigręžti. Tai pirmieji Salomėjos žingsniai per lūžtantį ledą į naują krantą". (Lit. ir Kalba IV, 123)
Nors tai nebuvo paskutiniai žvilgsniai į krikščioniškas tiesas (į jas ji dar žvelgė ne kartą), bet S. Nėris į raudonąjį krantą perėjo. Tik jos garbei reikia pasakyti, kad tą perėjimą ji norėjo pademonstruoti tik eilėraščiais, tik kaip poetė, be deklaracijų. Tačiau S. Nėries naujieji draugai tuo jos žingsniu stengėsi padaryti politinę sensaciją. Todėl "Trečio Fronto" redakcinis kolektyvas suredagavo pareiškimą ir pasiūlė S. Nėriai jį žurnale išspausdinti. Poetė atsisakinėjo. Redaktorių pakartotinai spaudžiama, tą pareiškimą perredagavusi ir sušvelninusi prieš A. Venclovą šitaip teisinosi: "Negaliu taip griežtai smerkti savo praeities poeziją... Rašiau tai, ką širdis liepė, ir visuomet tai darysiu. Negaliu taip pat pasižadėti, kad visai ir niekad nerašysiu elegiškų ir egotis-tinių eilėraščių. Savaime aišku, kad proletariato reikalai, revoliucija, kova — pirmoj vietoj. Tai darbas visų visiems. Bet yra poilsio valandėlės, kurios priklauso atskiram individui, ir aš jas rezervuoju sau . . . Čia grynai širdies dalykas, be jokių pašalinių įtakų. Pasižadėjimai bendrai mane labai varžo, ir aš jų vengiu, nes daug geriau atlieku tą patį darbą nepasižadėjus. Ir neseniai gautas Kazio B (orutos) laiškas mane paskatino prie šito pakeitimo. Jeigu jis čia būtų, tai būtinai su manim sutiktų ir pats pasiūlytų keisti arba jokio pareiškimo nedėti" (1931. V.7).

Komunistų kalbos ir raštai, kad S. Nėries "ideologiniam apsisprendimui lemiamos reikšmės turėjo komunistų partijos vadovaujama liaudies kova, marksizmo mokslas, tarybinė literatūra", arba kad ji 1931 m. pradžioje buvo išstudiiavusi Marksą ir Plechanovą, yra propagandinės legendos. Prieš apsisprendimą nutraukti santykius su katalikų spauda ir bendradarbiauti "Trečio Fronto" žurnale S. Nėris nei politikos teorijomis, nei politikos praktikomis rimčiau nesidomėjo, išskyrus tai, ką jį girdėjo draugų būry, arba skaitė laikraščiuose. Tiesa, ji anksčiau matė, "kad mūsų jaunas kraštas, dar nesubrendęs, pradėjo pūti ir gest kaip stovintis vanduo", bet marksistiniais raštais (pradedant laikraštuku "Linkskurve") tesusidomėjo, tik pasiuntusi eilėraščius į "Trečią Frontą". S. Nėries prisipažinimas laiške A. Venclovai, kad kai kurias Plechanovo vietas ji skaitanti antru kartu, reiškė ne jos susižavėjimą to teoretiko mintimis, bet tikriausiai tai, kad iš karto ji ten beveik nieko nebuvo supratusi. Ne jos galvelei buvo įkasti Marksą irPlechanovą! Jai užteko bendro revoliucinio ūpo įsivaizdavimo, kai tų autorių knygas vertė. Už marksus ir plechanovus 1931 m. pradžioje poetei buvo daug svarbiau ekskursija į Sov. Sąjungą. Kai ta ekskursija buvo neleista, S. Nėris gerokai nusiminė. Apie tą savo nuotaiką ji laiške A. Venclovai prirašė dešimtį kartų daugiau negu apie Plechanovą (sausą faktelį). Iš tikrųjų S. Nėries pasaulėžiūrai ekskursijos, jų įspūdžiai ir draugai daugiau svėrė negu teoretikų raštai. Kad ji marksizmą tepažino tik iš nuogirdų, liudija jos pasiteisinimas prie pareiškimo "Trečiam Frontui", kur ji rašo, kad jos nusistatymas "grynai širdies dalykas", arba kad "pasižadėjimai bendrai mane labai varžo", tartum šitos "smulkmenos" būtų svarbesnės už kolektyvo reikalavimus. Ir S. Nėries eilėraščiai "Trečiam Frontui" rodo nesusigyvenimą su idėjomis, kurias ji mėgino skelbti. "Man truputį gėda dėl savo eilėraščių, kad jie tokie mizerni", rašė ji A. Venclovai. — Reikėjo, kad labiau subręstų. Sunku taip iš karto save perdirbti". Štai, kaip ji buvo paveikta marksistinių idėjų, kad net turėjo save perdirbinėti!

Tačiau šis labai paviršutinis (romantiškas) marksizmo tepažinimas neleidžia neigti fakto, kad S. Nėris mėgino būti ištikima savo naujiems draugams ir su jais toliau eiti. Pasitraukusi iš "Žiburio" gimnazijos Lazdijuose savo noru, S. Nėris 1931 m. vasarą jau ruošė medžiagos "Trečio Fronto" Nr. 6. Bet tas žurnalas buvo valdžios uždarytas, todėl poetei jame neteko savęs perdirbinėti. Nuo 1931m. rudens Kaune uždarbiaudama vertimais, ji vis dėlto parašė kelis eilėraščius socialistinėmis temomis. Vieną jų išspausdino "Priekalo" žurnale (Minske) ir bene tris slaptame "Auroros" studentų laikraštėly Marijos Giraitės slapyvardžiu (1932-33 m.). "Priekale" išspausdintame eilėrašty S. Nėris sugretino darbininkų sunkų kūrybinį darbą ir jų skurdų gyvenimą su buržujų patogumais bei jų pamokymais ir išnaudotojams grasina:
Nauji namai vienas ant kito lipa,
O mes namų neturim.
Numirsim — gausime po sklypą
ties kapinyno durim.
Kas bus rytoj? . . Bedarbiai valkatos
gatvėse žvalgosi.
Ruduo ir vėjas šaltas toks,
ir baisiai noris valgyti.
Seniai mūs kūną matė švarūs skalbiniai, minkštai paklota lova.
Dabar minkštose lovose nutukę tinginiai
mums liepia kęst ir garbinti Jehovą.
Kas dieną kunigai ir ponai skambina,
kad vargšams Dievas dangų duos . . .
Gana prieš juos mes nusižeminom!
Mes šiandien nieko nebelaukiame iš ponų.
Nugriausime kalėjimą ir pastatysim
laisvą miestą žemėje
iš plieno ir betono.
Laisvam krašte iš geležies, granito
statysim sau gatves ir nesuskaitomus namus.
Tad nebebus nė vieno parazito,
nes žemė, miestai, fabrikai bus mūs!


Kaip matyti, tai gryna publicistinė proza. Mintis čia išreikšta tokia sunkia medine forma, kad apie poeziją nebegali būti kalbos. Todėl reikia pasakyti, kad pirmasis S. Nėries sąlytis su komunistais buvo didelis jos pralaimėjimas poetinės kūrybos atžvilgiu. Bet gal jos atsistojimas nuskriaustųjų bei darbininkų pusėje buvo laimėjimas tematiniu atžvilgiu? Ir šituo atžvilgiu ji beveik nieko nebuvo laimėjusi, nes dar 1925-26 metais poetė jau stovėjo vargšų ir nuskriaustųjų pusėj, tik vėliau juos buvo primiršusi. Tada svarstydama, ką ji laimėtų, pasirinkusi puošnius rūmus, ir ką ji duotų, pasirinkusi vargingą lūšnelę, S. Nėris viename nespausdintame eilėrašty rašė:
O jei sukrypusion bakužėn drįsčiau žengti,
Tai juodas vargas, sielvartai pasveikintų
mane
Ir iš gyvų širdies liepsnų, iš lūkesčio
skaudaus
Išaugtų rūmai ir bokštais padanges remtų.
Tad aš renkuosi sau lūšnelę menką.

Taigi, S. Nėries pasisakymas už kūrybinį vargą ir lūšną buvo aiškus žymiai anksčiau, negu ji susitiko su socialistais. Tik tada ji kitiems žmonėms norėjo tarnauti meile. 1926 m. ji savo dienorašty buvo užrašiusi: "Eik į juos su ta šventa dangaus dovana. Žinok — nors žūsi— pergalėsi! Tegu tavo akys, rankos, kojos, visi sąnariai pavirsta meile . . . Eik, jie tavęs laukia ištiesę rankas, alkani, mirtinai ištroškę . . . Eik, gelbėk juos".

Vietoj šitokios karštos širdies padiktuotų polėkių 1932 metais buvo iškilęs rūstus grasinantis tonas, nustelbęs meilę skriaudžiamiesiems, išryškinęs neapykantą skriaudėjams, bet netapęs poezija niekam. Jautrios širdies moteris ir laki poetė S. Nėry buvo pralaimėjusios. Toks poetės nesugebėjimas socialinėms-politinėms temoms įkvėpti poetinės gyvybės, toks jos poetinis pasimetimas pasirodė įtartinas net komunistams, su kuriais ji mėgino bendradarbiauti. Todėl Tilžėje leidžiamas "Balso" laikraštis, kurį iš Maskvos instruktavo Lietuvos komunistų vadas V. Mickevičius-Kapsukas, rado reikalą tada savo skaitytojus įspėti: "Ir Petro Serapino (Petro Cvirkos, J. G.) ir Marijos Giraitės (S. Nėries, J. G.) eilės ne kas kitas, kaip politinė provokacija, kad tų eilių pagalba sukompromituotų komunistų spaudą, padėt komunistų priešams apšmeižti komunistus... Tų poetų provokacija taip bjauri ir šlykšti, kad kiekvienas doresnis žmogus tur šalintis tų niekšų". Štai, kaip neherojiškai tada (1932-33 m.) atrodė pilkosios lakštutės mėginimas skraidyti drauge su raudonaisiais plėšriaisiais arais, kurie redagavo "Priekalą", nors dabar komunistai šituo S. Nėries pasimetimu džiaugiasi, kaip vertingu.

Bet tada gal dėl to pasimetimo ir dėl cituoto viešo perspėjimo "Trečio Fronto" draugai S. Nėrim nebesirūpino, jos materiališkai neparėmė, jai tarnybos Kaune nesurado, nors tai buvo žadėję, ją traukdami Į savo žurnalo bendradarbes. Todėl 1931-34 metais poete, tapusia be pastovaus apmokamo darbo, turėjo rūpintis ir ją globoti nesocialistai. Išvažiuodamas į užsienius rašyti "Altorių šešėly", V. Mykolaitis-Putinas poetę apgyvendino savo bute drauge su E. Kve-daraite; "Spaudos Fondo" leidykla jai duodavo versti svetimų literatūrų rašytojų; Humanitarinių mokslų fakulteto dekanas V. Krėvė davė jai redaguoti lietuvių pasakas ir jas iš-spausino to fakulteto leidiniu; Švento Kazimiero leidyklos direktorius jai duodavo versti iš svetimų kalbų religinių romanų (šiuos vertimus ji pasirašydavo M. Genio slapyvardžiu). Versdama Ingrahamo "Kunigaikštį iš Dovydo namų". S. Nėris net buvo paveikta to romano religinės nuotaikos. Ji tada kun. M. Vaitkui prisipažino, kad jai būtų gera, jei galėtų taip tikėti, kaip romano autorius, nors į bažnyčią ji nebevaikščiodavo nuo 1931 m. Tiesa, Ign. Malėnas mano, kad ji ir tada nebuvo nustojusi tikėti į Dievą. Gal todėl ji priimdavo kunigo M. Vaitkaus duodamus religinius raštus versti į lietuvių kalbą, nors "Trečiame Fronte" ir "Priekale" išspausdintuose eilėraščiuose buvo pasisakiusi prieš Bažnyčią ir kunigus.
Iš grynai literatūrinio darbo, į kurį S. Nėris veržėsi visomis jėgomis, žmoniškai pragyventi Kaune negalėjo, o po didelio nervų įtempimo, kurį ji pergyveno paskutiniais mėnesiais Lazdijuose, ji buvo pakankamai pasilsėjusi. Todėl 1934 m. rudenį iš Kauno S. Nėris išvyko į Panevėžio mergaičių gimnaziją lietuvių kalbos mokytojos pareigoms. Panevėžy, kaip anksčiau Lazdijuose, ji vėl "jautėsi nuskriausta, ištremta, dažnai verkdavo", kaip liudija S. Didžiulienė, kuri su S. Nėrim buvo ten susidraugavusi. Neteikė poetei didelio džiaugsmo nė jos naujas lyrikos rinkinys "Per lūžtantį ledą" (1935 m), nes beveik visi kritikai nurodinėjo į jos smukimą bei nukrypimą nuo jos įgimto talento, nors rinkiny nebuvo nė vieno tų eilėraščių, kuriuos buvo išspausdinęs "Trečias Frontas". Suprantama, kad šitokie atsiliepimai gadino nuotaiką jautrios širdies moteriškei, kuri pasižymėti ir žmonėms tarnauti pirmiausia norėjo savo poezija. Tiesa, ji savo naujo rinkinio proga susilaukė kai kurių gyvenimo apviltų moterų pritarimo laiškais bei padrąsinimų iš nežinomų socialistų. Vienas antras skaitytojas, abejojąs dėl savo pasaulėžiūros, net klausėsi poetės patarimų. Vienam tokiam savo nežinomam skaitytojui Salomėja savo dienorašty atsakė: "Tu pradėjai apie mane kurti legendas, įsivaizduodamas, kad aš esu nepaprasta, galinga moteris. Tu stovi kryžkelėj ... ir prašai, kad tau parodyčiau kelią. Kodėl tu pats jo nedrįsti susirasti? Aš myliu savo kelią, nes jį pati susiradau . . . Tu nežinai, kad aš maža, silpna . . . Kaip dažnai drebu dėl kokio nors šiurkštaus kvailio žodžių" (1935.X.6).

Kaip tai kontrastiškai skamba, palyginus šį S. Nėries prisipažinimą su protestuojančios galingos moters užmojais "Trečiame Fronte" ir net rinkiny 'Per lūžtantį ledą!" Juk jo eilėrašty "Tu moteris" poetė rūsčiai bardama moterį dėl meilės rūpesčių, vadino ją "belaisve lyg avis" ir liepė atsiminti, kad:
Tavo eilė atpirkt pasaulio nuodėmę,
Tau teks atvert naujam gyvenimui duris!


Tuo tarpu Panevėžy užmiršusi savo galingos moters rolę, S. Nėris pasuko priešingu keliu, "smulkios buržuazinės individualistes" keliu, kaip pasakytų komunistas. Panevėžy per vakarėlius ji mielai šokdavo su karininkais, nors 1933 m. "Auroros" laikraštėly buvo rūsčiai rašiuši apie įnirtusį majorą, kuris davęs ženklą sušaudyti keturis komunistus.
(bus daugiau)


Dailininkas Kazimieras žoromskis
 
 
Sukurta: Kretingos pranciškonai