Vytautas Bieliauskas

Kazimieras
Bradūnas

Jonas
Grinius

Paulius
Jurkus

Antanas
Vaičiulaitis

Juozas
Girnius

Leonardas
Andriekus
 
   
 
LIETUVIŲ KALBA GARDINE, SVYRIUOSE IR TUKUME PDF Spausdinti El. paštas
Parašė Jonas Matusas   

I
Lietuvos istorikas, lenkiškų, rusiškų ir vokiškų veikalų neigiamai nuteiktas apie Lietuvos senovę, studijuodamas pačius pirmuosius šaltinius, yra verste verčiamas ne vienu atveju susidaryti istorinį vaizdą lietuvių krašto ir tautos naudai.

Istoriniuose, juo labiau šiaip jau veikaluose, priimta, konvencionalinė nuomonė, kad Gardino sritis geriausiu atveju jau nuo 13-to amžiaus buvo baltgudiška, kai kuomet sakoma, rusiniška. Dėlto tenka nustebti, 16-to amžiaus dokumente, būtent rusiškame dokumente rusiškomis raidėmis radus parašyta "Gardinas." Tuo tarpu rusiškose, lenkiškose lotyniškose kronikose ir dokumentuose to vietovardžio forma paprastai yra "Gorodno", "Gorodnia", "Gorodne", "Grodno", "Garden", "Garten" ar panašiai. Taigi 1567 m., išskaičiuojant dvarus ir kokiose jie apskrityse, vienas (Jatvezs) paduodama esąs apskrityje — "Gardinas po-viet" (Liet. Metrika, 1915 m. p. 498).
Kad tas "Gardinas" ne perrašinėtojo ar redaktoriaus — išsigruoto-jo klaidą, matyti iš vieno asmenvardžio. Ir taip, toje pačioje "Metrikoje" ir tais pačiais metais Vilkijos dvaro vienas bajoras rašoma, žinoma, rusiškomis raidėmis ir rusiškame kontekste, "Pacac Andruškovič" (p. 202). Dabar mes ištariame ir rašome "Pacas". Kadangi lenkai ir rusai naudoja "Pac", tai minėto dokumentų rinkinio redaktorius rusas, nustebęs skliausteliuose įterpė savo pastabų "tak", kas lietuviškai būtų "taip!" ar, kaip kitose Europos kalbose priimta, lotyniškas tos pačios reikšmės "sic!". Bet kiekvienam lietuviui tas "Pacas" yra gryniausia ir suprantamiausia forma (žinoma, ištariant,, nelietuviška ausis gali nugirsti ir "Pacac"!).

Antra vertus, tame pat leidinyje knibždėte knibžda lietuviškų formų: Pronis, Jurkgelis, Jakutis, Sta-nis, Jurkgis — krikštavardžiai ir Jurkgaitis, Juškaitis — tėvavardžiai (202-10,713).

Tad vargu mes klystame, darydami išvadą, kad dar 16-to amž. viduryje apie Gardiną kalbėta lietuviškai. Tai patvirtina kalbinė situacija Lietuvos pietuose kokius 300 metų vėliau. Monsinjoras Ig. Kelmelis (dabar artėjąs į 80) savo jaunystėje tokiame Augustave su vietiniais žmonėmis yra kalbėjęs lietuviškai. Jo liudymu, kun. Valungevičius kilęs nuo Augustavo, o gimęs 19-to a. pirmoje pusėje, būdamas klebonu Ply-mouth, Pa., lietuvius aptarnaudavo lietuviškai (vėliau jis turėjo lenkų, o kun. Burba — lietuvių parapiją).

Mes aiškintume Gardino lietuviško vardo atsiradimą "Liet. Metrikoje" šitokiu būdu. Jis paimtas iš vietinių žmonių vartosenos, kaip ir lietuviški vardai to paties 16-to amž. teismų bylose ir dvarų inventoriuose (išleisti, kaip "Akty Vilenskoj Ar-cheogr. Komisu", "Sbornik Doku-mentov", Jablonskio "Liet. Archyvas", Sprogio "Slovarj Drevnej Žo-moitskoj Zemli" ir kit. leidiniuose). Mat, traktuojant vietinius konkre-tiškus reikalus, būtinai reikėjo susidurti su vietos gyventojų naudojamais asmenų ir vietų vardais (nelietuviui jie buvo keisti, kas matyti ypač pas latvį Sprogį, kuris juos nekartą iš rankraščių klaidingai išskaitė). Na, bet mūsų atveju lietuviškas "Gardinas" "Liet. Metrikoje" pasitaiko tik vieną kartą, šiaip gi ten tik "Gorodnia", "Grodno" ar panašiai. Tai buvo dėl ano meto Lietuvos gyvenimo dvilypumo — oficialūs valstybės vidaus gyvenimo dokumentai rašyta senovine slavų kalba, o žmonių masės vertėsi tik lietuviškai. Atrodo, dar 16-to amž. viduryje ir augštesniųjų luomų šeimos kalba žymia dalimi buvo lietuvių. Tiesą pasakius, oficialio bei rašomosios ir šnekamosios bei masių kalbų dvilypumo visur Europoje būta per visus vidurinius amžius. Tai egzistuoja, žinoma, mažesniame laipsnyje ir šiandien. Įvairaus pavidalo kalbinio dvilypumo yra Ispanijoje, Belgijoje, Prancūzijoje, Airijoje, Anglijoje, Vokietijoje. Mažutis pavyzdėlis iš Bavarijos: vienas bažnytkaimis (tarp Passau ir Deggendorfo) rašoma Innernzell, o vietiniai gyv-jai sako tik Zey (lietuviškai ištariant, Cej.). Pagaliau, grįžtant prie Gardino, Lietuvoje esama tokių vietovardžių, kurie uždokumentuoti jau 16-me amžiuje, bet jų tikrųjų lietuviškų formų užsimušęs nerasi jokiame oficialiame rašte iki pat nepriklausomos Lietuvos, — raštuose Blogoslovenst-vo, Blagoslawienstwo ir Wladislavov. Wladyslawow, o žmonių lūpose Plokščiai ir Naumiestis (Suvalkijoje). Gardino vardas, nors atsitiktinai ir išimties keliu, vis dėlto pateko į viešumą.

Leiskite įterpti pastabą apie vardus ir šiaip terminus Lietuvos istorijos šaltiniuose. Jie vieni, kaip tokie, dažnai sudaro problemą nelietuviui istorikui, o kartais ir tikram lietuviui. Kad ir nežymi vietovė Prūsų Lietuvoje, ant Priegliaus į vakarus nuo Įsručio (Insterburg). Vokiškose kronikose ji rašoma Mervekit-ten, vėliau Norkitten, o angliškose — Neverketon. Iš tikrųjų gi, tai Narkyčiai. To paties krašto Ragainė vokiškai paduodama, kaip Ragenit (vėliau Ragnit), o angliškai —Tey-net. Elbingas — olandiškai Melbin-ge, angliškai gi — net Melvyn (SRP. II, 742-92). Kokių sunkumų sutinka tyrinėtojai, net 19-to amž. pabaigoje, ir tai mūsų kaimynai, tenka tik šypsotis. Slownik Geograficz-ny, šiaip rimtas veikalas. Lietuvos sostinę vardininke rašo "Wilniuja". O mokslingi vokiečiai, Scriptores Rerum Prussicarum redaktoriai, paduodami kronikos žinią, kaip vietiniai prūsai, būdami kryžiuočių tarnyboje, 1414 m. įsiveržia į Lenkiją ir grįžta su grobių, — deda klausimo ženklą, vadinasi, nesupranta vieno žodžio. Kronikos gabalas gi ši-tokis: " ... zcogin ouch obir und brochtin gute nauden" (ten pat, III, 346).

II
Dabar apie Svyrių lietuviškumą 1700 m. Ta vietovė apie 100 km. į rytus nuo Vilniaus. Kadangi dokumente yra "Svrirany" (Svirėnai), tad nepavyko nustatyti, ar tai reiškia Svyrius ar Svyruonėlius, kurie netoli nuo anų. Taigi 1700 m. kalbama apie šalia Svirėnų—Svyrių esančią vietovę šitokių būdu: "Ties tais išvardintais Mokrzyniami arba, kaip lietuviškai vadina, slapioji" (pod ty-mi wyzmianowanemi Mokrzyniami abo iako po litevvsku zowią Salopią, Archeografičeskij Sbornik etc. X, 156). "Lietuviškai vadina", be abejonės, reiškia vietinius gyventojus, tur būt, kaimiečius. Įdomu, jog toje pat apylinkėje yra "Kūliai arba Kūleliai" (Kulow abo Kulelow), kurie priklauso "ponui Kūliui" (od pana Kula). Jie dar vadinami Kulowsz-czyzna. O visos bylos antgalvis šitoks: "Sąrašas bylų ant Kūlių Dainavos Svirėnuose" (spisanie spraw na Kule Doynowo w Swiranach, p. 157). Ir dar "folwarku Kulowskiego Doynowa" ir "na Kulowszczyzne "Kul", "Kulewicz" (p. 162-63).

III
Kad ir lietuvių gyvenamos srities siena su latviais 14-15-me amžiais kai kuriose vietose buvo kiek toliau į šiaurę, nei dabar, vis dėlto mes užtikome liudymą, kurį sunku išaiškinti ir beveik negalima patikėti. 1464 m. Tukumo parapijoje tūlam asmeniui duodama žemės tokiomis pat teisėmis, "kaip kiti kuršiai valdo laisvai suteiktus laukus tame pačiame Tukume" (als andere Kuren aldarsulvigest tho Tuckum ere vrye vorlende landė besitten). Bet duodamoji žemė guli "šalia lietuviško kaimo Saten" (by dem Lettouweschen dorfe to Saten, Liv-, Est-una Curla-endisches Urkundenbuch, XII, 141). Tekstas, kaip jis yra, atrodo aiškus. Lietuviai šio laikotarpio ir šio rinkinio vokiškai visuomet taip vadinami. Nors 13-to ir 14-to amžių šaltiniai kartais juos painiodavo su latviais.

Tukumas (latv. Tukums) guli tarp Rygos įlankos, Abavos, Lielupės upių ir Kandavos miesto. Ant tos pat paralelės, kaip Ryga. Apie 100 km. į šiaurę nuo dabartinės Latvijos — Lietuvos sienos. Tas vardas šaltiniuose užtinkamas nuo 13-to amž. vidurio. Kryžiuočių pilis pastatyta apie 1300 m., o miestas gavo pilnas teises 1445 m. Godfrydas Kettler'is, nuo 1561 m. Lietuvos leninis, t.y., iš jos malonės valdąs ir jai atsakingas kungiaikštis, be kitų sričių, gavo valdyti ir Tukumą.

Dėl lietuvių kaimo atsiradimo mes darytumėm šitokį spėjimą bei hipotezę. Tarp Rygos arkivyskupų (su kuriais drauge ėjo ir miestas) ir Livonijos kryžiuočių ordino visuomet ėjo rivalizacija, nesutikimai, ir nekartą arkivyskupas būdavo priverstas kryžiuočius ekskomunikuoti. Daugiausia dėl teisių į žemių plotus (mat, Livonijoje ir Prūsijoje vyskupai buvo, tam tikru atžvilgiu, ir pasauliniai valdovai) ir dėl politikos Lietuvos atžvilgiu. Pati Ryga ir kryžiuočių pirmatakas Kardininkų ordinas (Schwerbruder) buvo įsteigti Rygos vyskupo. Kai Kardininkai susijungė su Prūsijos kryžiuočiais (1237 m.), susyk prasidėjo kivirčai su vyskupu. Rygos arkivyskupas Fridrikas iš Lietuvos valdovo Vytenio išsiprašė kariuomenės dalinį, kuriam Rygoje drauge su miestu pastatydino atskirą pilį (castrum Let-vinorum) ir ta įgula išbuvo 1295-1313 m. (SRL, II, 56, kas patvirtinta LUB, VII-IX).

Tai, ot, tuomet galėjo atsirasti ir lietuvių įgula Tukume, juoba, kad kryžiuočiai ten statėsi pilį (1300). Bet nėra negalima, kad Rygos įgulos dalis negrįžo į Lietuvą ir įsikūrė Latvijoje. Vadinasi, atsirado lietuvių sala latvių plotuose. Tuo atveju reiktų patikėti Simanu Daukantu, kad Kuršo kunigaikštis Jokūbas (1610-82) "daugybę Lietuvisz-ko svieto" išsiuntęs į emigraciją, ir jie pagaliau patekę į New Yorką (Būdas, 2 laid., Plymouth 1892, p. 194-95). Nors Daukantas ne vieną kartą yra prišnekėjęs niekų apie Lietuvą, bet šiuo atveju jo žinia gali būti, bent iš dalies, teisinga, mat, patsai kurį laiką yra valdininkavęs Rygoje. Tik jojo paduota sala, kur, esą, lietuviai pirmiausia atsidūrę, galėjo būti ne Guadeloupe, o Tobago, atseit, kame vyksta garsaus Robinzono Crusoe's apysaka (J. Juškevičs, Hercogą Jėkaba laikmets Kuržeme, 1931; Ilse Skutsch, Die Inseln Trini-dad und Tobago, 1929). Tad suprantama, jei Konst. Jurgėla lietuvių nerado Daukanto nurodytoje vietovėje (History of the Lithuanian Nation, 1948).

Žinoma, mūsų samprotavimas yra visu šimtu procentų konjektūra bei hipotezė. Ką tikriau nuspręsti, reiktų pasiknisti Tukumo vietinėje ir Latvijos bendrojoje istorijoje.
Jonas Matusas
 
 
Sukurta: Kretingos pranciškonai