Vytautas Bieliauskas

Kazimieras
Bradūnas

Jonas
Grinius

Paulius
Jurkus

Antanas
Vaičiulaitis

Juozas
Girnius

Leonardas
Andriekus

 
   
 
SUDRUMSTA PADANGĖ PDF Spausdinti El. paštas
Parašė L. A.   

Žmogus visuomet augštybėse jieškojo sau įkvėpimo. Jeigu nebūtų jo gaubę žvaigždynai, vargu būtų galėjęs padaryti tokią pažangą. Dangaus šviesos žmogų skatino veržtis į begalybę. Viena iš pirmųjų mokslo šakų yra astronomija. Dangaus skliautas žmogui reiškė kažką gilaus, tyro ir švento. Per žvaigždynus jo ryšys tapo glaudesnis ir su Kūrėju.

Mūsų amžiuje tasai erdvėn veržimasis yra pasiekęs augščiausią laipsnį. Šiandien vargina žmogų kelionės į mėnulį bei planetas, tolimiausi žvaigždžių telkiniai, kosminiai spinduliavimai. Didžiosios tautos beveik jau persistengė lenktynėse, siekdamos užvaldyti erdvę.

Bet nuostabiausia tai, kad jau daugeliui dangus nebėra tyrumo bei šventumo simbolis. Šiuo metu raketinių lakstymų lenktynėse persvara krypsta ateistinės valstybės pusėn. Padangių tyrinėjimai įgavo žiauraus utilitarizmo pobūdį. Augštybėse jau nebejieškoma įkvėpimo sielai. Per erdvę siekiama pavergti visą žmoniją. Baisu, kad net gyvybei pavojingais atominį sprogdinimais drumsčiama padangė ir žmonijos ateitis.

Visa tai neapsakomai priešinasi Kalėdų nakties stebuklui, kurio centre žėri šviesa. Ne kosminiais spinduliais anuomet sušvito Betliejaus dangus. Jį nušvietė tasai, kuris pareiškė: "Aš pasaulio šviesa. Kas mane seka, nevaikščioja tamsybėse; jis turės gyvenimo šviesos" (Jon. 8,12). Tai dieviška šviesa, trykštanti iš mums nepasiekiamų versmių — tai patsai Dievas.
Jeigu ateinančios kartos keiks tuos, kurie šiandien atominiais krituliais sudrumstė mūsų padangę, jos turės laiminti Tą, kuriam užgimus, stebuklingai nušvito skliautai ir tuo pačiu visa pasaulio ateitis. Kas metą, kartojantis Kalėdų nakčiai, atsinaujins troškimas veržtis į begalybę.

Mokslas teigia, kad žaidimas atomų ugnimi ateityje skaudžiai gali atsiliepti į žmogaus fizinę bei dvasinę sąrangą. Gal kada nors pati save atomais sužeidusi žmonija ir tapusi labiau panaši į savo kenčiantį Dievą, Jį lengviau pripažins šviesos bei taikos versme.

Astronominiai ir atominiai tyrinėjimai tada tik turės gilesnės prasmės, kai per juos žmogus darys dvasinę pažangą — per erdvę artės prie Kūrėjo. Skridimai nuo vienos žvaigždės į kitą liks tiktai žmogiško išdidumo demonstracija, jeigu jų nelydės noras kilti į dvasines sritis.

O tam kilimui impulso labiausiai teikia šviesa Kalėdų naktį, nors ir atominėmis dulkėmis sudrumstoje padangėje.
L. A.

 
 
Sukurta: Kretingos pranciškonai