Vytautas Bieliauskas

Kazimieras
Bradūnas

Jonas
Grinius

Paulius
Jurkus

Antanas
Vaičiulaitis

Juozas
Girnius

Leonardas
Andriekus

 
   
 
Tarptautinė politika 1978 metais PDF Spausdinti El. paštas
Parašė Vytautas Vaitiekūnas   
I
Ne tik Jungtinių Valstybių užsienio politikos vykdytojus, bet ir jos teoretikus mokslininkus domina klausimas, kodėl prezidentų Trumano, ir Eisenhowerio laikais pokarinės užsienio politikos turėtas visuotinis prijautimas ("concensus") vėliau sunyko. To prijautimo pagrindą sudarė vyriausybės ir kongreso (bent jo žymios daugumos) nusistatymų sutapimas. Tačiau jį stipriai sukrėtė "Bay of Pigs" invazijos (1961) nesėkmė, : galutinai sugriovė nesėkmingas Vietnamo karas, kurio metu išryškėjo vyriausybės ir kongreso pozicijų skirtingumai ir prasidėjo kongreso aktyvus kišimasis į užsienio politikos vykdymą. Todėl buvo atšaukta vadinamoji Tonkino rezoliucija; atsirado priedas, ratifikuojant Jungtinių Valstybių — Sovietų Sąjungos prekybos sutartį; embargo Turkijai parduoti ginklus; draudimas teikti paramą Angolos "baltiesiems" partizanams kovai su raudonaisiais partizanais; draudimas be kongreso sutikimo parduoti ginklų, kai jų kaina viršija septynis milijonus dolerių; kongresiniai tardymai dėl vyriausybės vaidmens Chilės prezidento rinkimuose ir vėlesniame perversme. Žodžiu, keleriais pastaraisiais metais kongresas nesitenkina savo vaidmeniu tik JAV užsienio politiką formuluojant, bet ėmė stipriai angažuotis ir ją vykdant. Vietoj prijautimo vyriausybės vykdomai užsienio politikai atsirado kongreso "assertiveness" — va, ką aš galiu.

Tiesa, kongreso galia užsienio politikos vykdymui tėra veto pobūdžio. Kongresas gali sutrukdyti vyriausybės iniciatyvą, uždrausti vyriausybei tą ar kitą nusistatymą vykdyti. Tačiau kongresas negali priversti vyriausybės, kad ji vykdytų kongreso iniciatyvą, sumanymus bei nutariu Vis dėlto užsienio politikos "sukongresinimas" varžo vyriausybės iniciatyvą ir sudaro rimtą kliūtį užsienio politikos vykdymui. Pirmiausia, kongreso žmonės stinga nuolatinio domesio užsienio politikai, nes turi atsižvelgti į savo balsuotojams labiausiai rūpimus vietinius reikalus. Antra, kongreso žmonės nuolat įtaigaujami gausių korido-rininkų ("lobistų"), kurie atstovauja ne valstybiniam interesam, o tik grupiniams ar kitokiems specifiniams interesams. Kongreso aplinkoj ir dažnai būtina užsienio politikoj diskrecija turi daug plyšių nelaiku pralįsti į viešumą ir reikalui pakenkti. Pagaliau ir pati kongreso organizacija visai nepritaikyta vykdymui. Pvz., iš 19 senato komitetų net 16 užsiima užsienio politikos reikalais, o iš 22 atstovų rūmų komitetų užsienio politikos reikalais užsiima net 17 komitetų.

Kongreso angažavimasis užsienio politikos vykdymui aiškinamas ne tik stoka kongreso prijautimo vyriausybės vykdomai užsienio politikai, bet ir tuo, kad kongresas labai apniktas koridori-ninkų, kurie savo reikalą gerai išmano ir sugeba senatorius bei kongresmanus įtikinti, kad jie atitinkamai apsispręstų ir veiktų. Tatai dar palengvina ta aplinkybė, kad senato ir ypač atstovų rūmų sudėtis po kiekvienų rinkimų sulaukia naujų veidų. Ateina naujų žmonių su aiškiais savo nusiteikimais vienu ar kitu tarptautiniu klausimu ir su aiškiomis ambicijomis tuos savo nusiteikimus vykdyti, juoba, kad dažno senatoriaus ar kongresmano balsuotojams, bent jų didžiajai daliai, užsienio politikos klausimai menkai terūpi, ir tuo būdu senatorius ar kongresmanas turi laisvas rankas.

Savo ruožtu senatoriai ir kongresmanai, kad netaptų koridorininkų manipuliuojamais įrankiais, o susidarytų savo nuomonę, privalo atitinkamos srities žinovų talkos. Dėl to labai išaugo kongreso mašinerija. Seniau kongreso komitetams aptarnauti užteko 500 pareigūnų, dabar kongreso komitetus aptarnauja jau 3000 pareigūnų. Ir ne tik to technikinio personalo skaičius šešis kartus padaugėjo, bet ir jo žinoviškas poveikis kongres-manams ir senatoriams labai sustiprėjo. O kai senatorius ar kongresmanas pasijaučia užsienio politikos surizgusiose alternatyvose ne mažiau kompetentingas kaip pats valstybės sekretorius, atsiranda ir kongreso "assertiveness" užsienio politiką vykdant.

Lietuvos reikalų atžvilgiu šioks kongreso "as-sertiveness" yra teigiamas, nes su Lietuvos byla prieiti prie senatoriaus ar kongresmano daug lengviau, nekaip prie Valstybės sekretoriaus. Tačiau vyriausybei tai kelia daug rūpesčio. Ir 1978 vyriausybei reikėjo daug pastangų išlygti kongreso palankumui Panamos kanalo sutarčiai ir ginklų pardavimui Arabijai ir Egiptui. Tatai daugiau ar mažiau atitraukė vyriausybės domesį nuo kitų reikšmingų užsienio politikos įvykių.

1978 metais Jungtinių Valstybių užsienio politikoje pažymėtini keli dalykai: Panamos kanalo sutarties ratifikavimas, strateginio branduolinio ginklavimosi apribojimo derybos su Sovietų Sąjunga, Egipto — Izraelio taikos deryboms rėmų sutarimas, santykių su Kinija sunormavimas.

1978.IV. 18 senato ratifikuota (68 prieš 32) Panamos kanalo sutartis nustatė datas ir sąlygas likviduoti 1903.XI.18 kolonialistinio pobūdžio sutarčiai ir JAV valdomai Panamos kanalo sričiai 547 kv. mylias) grąžinti Panamos respublikai. Ratifikuotoji sutartis Panamos srityje atstatė Panamos respublikos suverenumo vykdymą. Įdomu, kad prieš kanalo srities suverenumo vykdymo grąžinimą Panamos respublikai beveik išskirtinai pasisakė konservatyvieji senatoriai, nors šiaip jie pirmesni už liberalus senatorius pasisakyti už sovietų užgrobtų kitų tautų suverenumo vykdymų grąžinimą atitinkamoms tautoms.

Jungtinių Valstybių derybos su Sovietų Sąjunga dėl strateginio ginklavimosi apribojimo ("Strategic Arms Limitation T alks" — SALT) prasidėjo 1969. Tomis derybomis JAV ir Sovietų Sąjunga siekia ne vienkartinio susitarimo strateginiam branduoliniam apsiginklavimui apriboti, o vis atnaujinamų ir papildomų susitarimų dėl strateginių branduolinių ginklų laipsniškų ir tarps-niškų aprėžimų. 1972 tos rūšies susitarimai (anti-balistinių raketų sutartis, laikinasis susitarimas dėl strateginių puolamųjų branduolinių ginklų) laikomi tik strateginio ginklavimosi apribojimo pirmąja faze, SALT I.

1974 Vladivostoke prezidentas Fordas su Brežnevu numatė rėmus strateginio ginklavimosi pasitarimų antrajai fazei — SALT II. Galutinai tie rėmai buvo sutarti tik 1977. Šios antrosios fazės, SALT II, pasitarimų rezultatai turėtų sumažinti branduolinio karo riziką apskritai, sumažinti netikrumą dėl sovietų strateginių branduolinių ginklų tipo ("nature"), sumažinti ir JAV ir Sovietų Sąjungos strateginių branduolinių užtaisų permetamųjų priemonių ("delivery vehi-cles"), įskaitant ir permetamąsias priemones branduoliniams užtaisams su keliais sprogmenimis ("multiple warheads"), vienetų skaičių. Be to, turėtų numatyti rėmus trečiosios fazės, SALT III, pasitarimams. Šios antrosios fazės, SALT II, pasitarimus buvo laukiama baigsiantis susitarimais jau 1978. Nesibaigė. Washingtonas dėl to priekaištauja Maskvai, Maskva kaltina Wash-ingtoną.

Būdinga, kad dar pasitarimams nesibaigus, tad ir galutinių susitarimų dar neturint, tam tikri sluoksniai jau imasi įtaigauti senatą, kad tų SALT II susitarimų eventualus ne ratifikavimas Jungtinėms Valstybėms grėstų nelemtais padariniais. Jungtinių Valstybių politika pasirodytų nevieninga net tokiais JAV saugumui kritiškais klausimais. Europiniai amerikiečių sąjungininkai būtų įtikinti, kad iš dvišalių Jungtinių Valstybių — Sovietų Sąjungos pasitarimų nėra ko tikėtis Rytų — Vakarų santykiams patvaraus atlydžio ir kad todėl belieka pačiai Europai pasirūpinti patvariu sugyvenimu su Sovietų Sąjunga. Pagaliau SALT II susitarimų ne ratifikavimas rodytų pačių JAV nepasitikėjimą savuoju gynybos pajėgumu ir skleistų visuotinį defetizmą.

Savo ruožtu Jungtinių Valstybių gynybos ekspertai vieningai pripažįsta, kad JAV stingančios strateginio galvojimo, kad sovietų ginklavimasis jau pasiekęs kenksmingą laipsnį Jungtinių Valstybių — Sovietų Sąjungos strateginių jėgų balansui ir sudarąs grėsmę JAV saugumui, kad strateginio ginklavimosi apribojimo susitarimai (SALT I, SALT II) Jungtinių Valstybių — Sovietų Sąjungos strateginių jėgų balanso išlaikyti jau vis tiek negalį, juoba, kad vyriausybė, kovodama su infliacija, projektuojanti stambius biudžeto apkarpymus. Nors vyriausybė yra įsipareigojusi NATO sąjungininkams gynybos biudžetą kasmet trimis procentais realiai padidinti, bet sunku laukti, kad kongresas biudžeto apkarpymų atžvilgiu gynybos biudžetui darytų išimtį kitų sričių sąskaita, juoba, kad kai kurie įžymūs politiniai komentatoriai amerikiečiams aiškina Sovietų Sąjungą esant visai nepavojingą.

Nors prezidento Nixono su Brežnevu 1972 pasirašyta dėtente deklaracija skelbia, kad abi šalys atsižada pastangų vienašališkiems pirmumams antrosios sąskaita ("would renounce efforts to obtain unilateral advantage at the expense of the other") ir nors prezidentas Carteris pripažino, kad Sovietų Sąjunga, piktnaudžiaudama dėtente politiką, 1978 įvairiais keliais siekė sau vienašališkų pirmumų ir savo įtakos plėtimo, tačiau tokioms sovietų pastangoms sutrukdyti JAV atitinkamų kontrapriemonių nesiėmė. Prezidentas Carteris tenkinosi pamokslavimu, kad JAV norinčios su Sovietų Sąjunga bendradarbiavimą plėsti ir kad Sovietų Sąjunga gali pasirinkti arba bendradarbiavimą, arba konfrontaciją. Praktiškai Sovietų Sąjunga pasirenka bendradarbiavimą, kai jis naudingas, ir konfrontaciją, kai jaučia, kad JAV dėl to nesiims paveikių kontrapriemonių.

Kaip suliesėjęs Jungtinių Valstybių svoris tarptautinės padėties svarstyklėse, rodo Turkijos pavyzdys. JAV ginklais Turkija padarė invaziją į Kipro respubliką neva turkų mažumos Kipre interesams apsaugoti. JAV į tai reagavo tik senato priimtu draudimu Turkijai parduoti ginklų, kol jos karinės jėgos iš Kipro nepasitrauks. Bet ta "sankcija" Turkijos nepaveikė. Turkijos kariuomenė tebėra Kipre. Bet vyriausybės paveiktas senatas savo embargo 1978.VII.25 atšaukė. Palyginkime šį Turkijos epizodą su panašiu kitu prieš dvidešimt su viršum metų. Prancūzija, Britanija ir Izraelis 1956, gindami savo interesus Suezo kanalo srityje, padarė invaziją į Egipto respubliką. Bet užteko JAV žodžio, ir Prancūzijos, Britanijos, Izraelio karinės jėgos pasitraukė.

Bolševikų revoliucijos režimą Rusijoje Jungtinės Valstybės pripažino tik po 16 metų. Kinijos revoliucijos režimui JAV pripažinimo teko laukti net 30 metų. Šitokią revoliucinių režimų nepripažinimo prabangą gali sau leisti tik tokia galinga ir turtinga valstybė, kaip JAV. Po to, kai Kinija atsikabino nuo Sovietų Sąjungos, JAV nepripažinimo politika faktiškai tebuvo lošimas Maskvos korta. Todėl suprantamas sovietų susirūpinimas dabartiniu JAV santykių su Kinija su-normavimu ir, juo labiau, jų tolimesne raida.
Ir be komentarų yra suprantama, kad Jungtinių Valstybių plus Europa viename kampe, Sovietų Sąjunga antrame kampe ir Kinija plus Japonija trečiame kampe sudarytame trikampyje tarpusavio santykių bei jėgų konsteliacija sudarys daug daugiau alternatyvų tarptautinei raidai ir tarptautinių klausimų sprendimui, nekaip ligšiolinė dviejų polių pusiausvyros stagnacija. Ne be pagrindo prof. J. Eretas vis kreipia viešosios opinijos dėmesį į Kinijos veiksnį Europos padėčiai, sykiu, žinoma, ir Lietuvos bylai. 1978 tarptautinėje politikoje JAV — Kinijos santykių sunor-mavimas galima laikyti pirmaujančiu metų įvykiu.

II
Europos demokratiniai režimai 1978 bandymus sėkmingai atlaikė. Ispanijoje parlamentas priėmė, tautos žymi dauguma patvirtino ir karalius paskelbė naują demokratinę konstituciją.

Portugalijoje, partijoms nesuradus bendro pagrindo koalicijai sudaryti, prezidentas paskyrė darbo vyriausybę, kuri gavo parlamento pasitikėjimą. Demokratinės krizės grėsmė pašalinta.

Italijoje, nepaisant terorizmo smūgių ir vyriausybės nelabai sėkmingų pastangų jam užkardyti, nepaisant ir didelių ūkinių sunkumų, krikščionių demokratų ir komunistų bendradarbiavimas 1978 valstybės demokratines institucijas išlaikė nesužalotas.

Tarptautinį dėmesį ir tam tikrą susirūpinimą buvo kėlusi Prancūzijos parlamento rinkimų perspektyva, nes priešrinkiminiai duomenys rodė būsiant posūkį į kairę su eventualia socialistų ir komunistų koalicijos vyriausybe ir su politikos bei ūkio radikaliomis reformomis. Daugelio nustebimui, rinkimus laimėjo vyriausybės partijos. Tas laimėjimas yra reikšmingas ne tik Europai kuri šiemet jau visuotiniais balsavimais rinks atstovus į Europos parlamentą ir rūpinsis įvesti Europos valiutą, bet ir prancūzų kultūros Afrikai, kurios padėties pastovumui garantuoti ir apsaugoti ją, kaip prancūzai sako, nuo destabili-zacijos Prancūzija atlieka labai svarbų vaidmenį-

Kipro žaizda ir 1978 neužgijo. Graikijos santykiai su Turkija dėl to neišsilyginę. Savo ruožtu Turkijos premjero vizitas Maskvai ir atitinkamų sutarčių pasirašymas iš vienos pusės. 3 antrosios — Turkijos siūlymas NATO paversti pirmiausia ūkinio bendradarbiavimo organizacija ir atsisakymas vykdyti NATO narių sutarimą ginklavimo biudžetus kasmet tris procentus didinti, o taip pat dalyvavimas "non-aligned" valstybių konferencijoj Belgrade rodo. kad Turkija sėdi ant tvoros ir jau nebėra tas pats NATO avangardas koks seniau yra buvęs.

Ryšium su Europos parlamento rinkimais britą konservatorių partijos iniciatyva susiorganizavo Europos demokratinė unija, apjungianti Britanijos konservatorių partiją, Vokietijos krikščionių demokratų uniją, Ispanijos demokratinio centro uniją, Austrijos liaudies partiją, Italijos krikščionių demokratų partiją, Portugalijos centro demokratų partiją, Prancūzijos golistus, taip pat Belgijos ir Olandijos krikščionių socialų partijas. Tai nėra santalka ideologinio bendrumo pagrindu, o veikiau pragmatinis susitelkimas bendram didesniam svoriui Europos parlamente.

Europą 1978 skaudino teroristų išpuoliai. Savo tikslais ir metodais terorizmas nėra vienalytis. Baskų, kroatų teroristai savo tautoms siekia valstybinės nepriklausomybės. Šiaurinės Airijos teroristai siekia tą Airijos sritį atskirti nuo Britanijos ir sujungti su Airijos respublika. Palestinos teroristai siekia Palestinos išvadavimo ir savo tautai laisvo apsisprendimo. Tai tautinis terorizmas. Jis daugiau ar mažiau atitinka partizaninį karą dėl savo tautos interesų.

Kitos rūšies yra vadinamas idėjinis terorizmas, pvz., Baader-Meinhoff vardo teroristai Vokietijoje, raudonosios brigados Italijoje, Japonijoje. Tai tam tikrų idėjų įkvėptas terorizmas demokratinei valstybės santvarkai sunaikinti.

Dar kitos rūšies yra kai kurių vyriausybių vykdomas terorizmas režimo oponentams sunaikinti. Šio terorizmo aukomis yra kritusiųjų ir okupuotoje Lietuvoje. Tarptautinį dėmesį atkreipė įžymaus Bulgarijos politinio emigranto ir Londono BBC bendradarbio Markovo nužudymas.

Terorizmas įvairuoja ir savo metodais. Vyriausybinis terorizmas vengia viešo dėmesio ir savo uždavinį stengiasi įvykdyti patyliukais ir be pėdsakų įtarimui. Minėtas bulgaras, lipdamas Londone į traukinį, pajutęs tarsi skėčio smaigaliu dūrį į šlaunį ir mažą nudiegimą. O tai buvo mir-tinis nuodų dūris.

Tautiniai bei idėjiniai teroristai savo išpuoliais siekia ko didesnį susidomėjimą sukelti. Jiems gana įprasta pagrobti lėktuvą arba politinę ar ūkio įžymybę, reikalauti vaduotpinigių ar kitų sąlygų įvykdymo. 1978 buvo planuotas net JAV atominio povandeninio laivo pagrobimas.

Kovoti su terorizmu yra sunku labiausiai dėl to, kad lig šiol visoks terorizmas vienaip traktuojamas, visos terorizmo rūšys dedamos į vieną krepšį. Ogi negalima norėti, kad arabų valstybės nesolidarizuotų Palestinos teroristams. Visų terorizmo apraiškų subloškimas krūvon naudingas tik idėjiniam terorizmui. 1978 Jugoslavijoje buvo suimti keturi Vokietijos idėjinio terorizmo lyderiai. Už jų atidavimą Vokietijos teismui Jugoslavija norėjo gauti Vokietijos teismo jau nuteistus šešis tautinius teroristus kroatus. Jų negavusi, suimtuosius Vokietijos idėjinius teroristus paleido.

Visokių atmainų terorizmo metimas į vieną krepšį nesiderina nė su tautų laisvo apsisprendimo teise ir yra pavojingas pavergtų tautos laisvės kovai. Juk ir okupuotos Lietuvos laisvės kovotojus sovietai pravardžiuoja banditais.

Bet mūsuose populiariausias 1978 Europos politikos įvykis neabejotinai bus buvusi Belgrado konferencija. Faktiškai tai 1975 Helsinky vykusios Europos saugumo ir bendradarbiavimo konferencijos tęsinys patikrinti, kaip Helsinkio galutinio akto susitarimai per dvejus metus praktiškai buvo vykdomi. Pati Helsinkio konferencija buvo sovietų iniciatyvos vaisius. Tačiau vietoje siektos taikos sutarties Sovietų Sąjunga Helsinkyje tegavo deklaraciją, kad Europos valstybių sienos nebus keičiamos jėga, ir už tai įsipareigojo gerbti žmogaus teises ir sutiko, kad po dvejų metų Belgrade būtų tikrinamas susitarimų vykdymas.

Anot kongresinės komisijos Helsinkio susitarimų vykdymui patikrinti pirmininko kongresmano Fascell, Belgrado konferenciją JAV laikiusios svarbiu Helsinkio susitarimų vykdomojo proceso bandymu ir kruopščiai pasiruošusios konferencijoje iškelti Helsinkio susitarimų dėl žmogaus teisių nevykdymą. Priešingas buvęs konferencijos atžvilgiu sovietų nusistatymas. Sovietams rūpėję žmogaus teisių klausimą iš konferencijos svarstymų visai išjungti kaip neva nereikšmingą palyginti su kitais Helsinkio susitarimais, ir kaip kiekvienos valstybės tariamą vidaus reikalą. Tačiau konferencija sovietų interpretaciją atmetusi ir žmogaus teisių vykdymą, kaip kad ir kitų Helsinkio susitarimų vykdymą, pripažinusi konferencijos tikrintinu objektu. Tai reikšmingas žmogaus teisių laimėjimas sovietinėje sistemoje.

Iš tikro lig šiol žmogaus teisių klausimais tarptautinės deklaracijos ir sutartys, kurias Sovietų Sąjunga yra prisiėmusi, yra be dantų, nekanda, nes jų vykdymas paliktas jas prisiėmusiai vyriausybei, be teisės į tai kištis kitiems signatarams. Tikra ironija, kai Sovietų Sąjunga be jokių sau nepatogumų yra ratifikavusi genocido konvenciją ir kai kurias kitas žmogaus teisių tarptautines sutartis. Helsinkio galutinis aktas tą Sovietų Sąjungos tabu žmogaus teises laikyti valstybės vidaus reikalu panaikino. Sovietų pavergtoms
tautoms tai istorinis teisinis laimėjimas. Sovietų bandymas Belgrade tą laimėjimą užtušuoti ne tik nepasisekė, bet, atvirkščiai, jį dar praktiškai paakino. Konferencija žmogaus teisių vykdymą diskutavo, ir sovietų atstovai diskusijose dalyvavo. Dar daugiau, konferencija sutarė po dvejų metų susirinkti Madride iš naujo Helsinkio susitarimų vykdymui tikrinti.

Ką Helsinkio susitarimų tikrinimo metu Sovietų Sąjunga turėjo Belgrade savo adresu išklausyti dėl žmogaus teisių padėties ir kas tikrai kartosis Madride, ją stato į labai nepatogią padėtį ne tik Helsinkio susitarimų signatarų akyse, bet ir vadinamojo trečiojo pasaulio, kur sovietams labai rupi savo pozicijas stiprinti ir savo režimą juo patrauklesnį vaizduoti. Anot kong-resmano Fascell, Sovietų Sąjungai tai sudaro labai neparankią dilemą: arba tą Helsinkio susitarimų vykdomąjį procesą boikotuoti ir tuo būdu atsimesti nuo Helsinkio susitarimų, arba dalyti nuolaidų žmogaus teisių vykdymui. Helsinkio susitarimų vykdymo tikrinimo boikotas reikštu Brežnevo politikos pasmerkimą. Kol Brežnevas viešpatauja, tokia galimybė neįtikima. Ogi nuolaidos žmogaus teisių vykdymui pavojingos pačiai sovietinei sistemai. Sovietų taktika Belgrado konferencijoje rodo bandymą tarp tos dilemi-nės Skilės ir Charibdės išlaviruoti, įtikinant Helsinkio galutinio akto signatarus, kad jų pastangos sąžiningai pasinaudoti Helsinkio susitarimų tikrinimo procedūra žmogaus teisių vykdymui skatinti neduos laukiamų vaisių, kad skirtingų politinių sistemų žmogaus teisių supratimas yra skirtingas ir skirtingai tos teisės vykdomos, kad todėl vienodas mastas skirtingų politinių sistemų )gaus teisių vykdymui netaikintinas, kad pastangos tokį vienodą mastą skirtingų politinių hemų žmogaus teisių vykdymui taikyti tik sunkina skirtingų politinių sistemų sugyvenimą ir nukreipia dėmesį nuo svarbiųjų pasaulio problemų, kurias išspręsti
įmanoma tik bendromis jėgomis. Ir negalima paneigti, kad šitokie ir panašūs sovietų argumentai liktų visai be jokio atgarsio pačiose JAV ir Europoje. Tuos sovietinius argumentus dar sustiprina amerikiečių bendra nuotaika, laukianti iš bet kurių pastangų veikaus konkretaus rezultato, o taip pat įsikalbėjimas, kad žmogaus teisių vykdymo tikrinimas Belgrado konferencijoje žmogaus teisėms Sovietų Sąjungoje nieko nelaimėjo, nes konferencijos baigiamasis komunikatas sovietų neapkaltino. Toks įsikalbėjimas išleidžia iš galvos, kad joks tarptautinių pasitarimų komunikatas negali apkaltinti kurio nors pasitarimų dalyvio, nes tokiam komunikatui reikalingas visų dalyvių sutikimas, ir kad ne Belgrado konferencijos baigiamojo komunikato blankumas lemia konferencijos poveikį žmogaus teisėms Sovietų Sąjungoje, bet pats konferencijos faktas, t.y., pats žmogaus teisių vykdymo tikrinimo faktas ir Sovietų Sąjungai akių kaitinimas, su perspektyva tą patį tęsti Madride. Todėl klausimas, ar Belgrado konferencija žmogaus teisių vykdymui Sovietų Sąjungoje buvo naudinga ar žalinga, neabejotinai atsakytinas, kad naudinga, nors konkrečių vaisių trumpu laiku ir nepasirodytų, nes tai būtų priešinga sovietų taktikai ir prestižui. Bet ir Helsinkio galutinio akto susitarimai tėra programa ilgai distancijai. Todėl ir jų vykdymo tikrinamojo proceso vaisiai taip pat tenka vertinti ilgos distancijos mastu.

Teisingai Belgrado konferencijos vienas komentatorius yra pastebėjęs, kad ten nebuvo nei laimėtojų, nei pralaimėtojų. Tik ateity laimėtojais gali tapti žmogaus teisių niekintojai, jei žmogaus teisių kovotojai atsisakytų Helsinkio galutinio akto suteikto instrumento ir kapituliuotų. Todėl teisingu prof. Br. Nemickas yra atkreipęs Vliko seimo dėmesį, kad vienas iš aktualiųjų jo šio meto uždavinių yra sutelkti, susisteminti ir Helsinkio galutinio akto atitinkamiems signatarams įteikti žmogaus teisių flagrantiško laužymo okupuotoje Lietuvoje medžiagą busimai Madrido konferencijai.

Helsinkio galutinis aktas žmogaus teisių vykdymą sutarptautino ir Sovietų Sąjungoje. Kai suverenumo vykdymo atstatymas okupuotoje Lietuvoje dar gali ilgesnį laiką užtrukti, žmogaus teisių vykdymas mūsų tautai yra pirmaeilis rūpestis.

Kaip toli 1978 žmogaus teisių vykdymo tarptautinė kontrolė yra pažengusi Europoje, rodo tokia byla: Britanijos karūnai pavaldi, bet turinti savivaldą "Isle of Man" saliukė Airijos jūroje 222 kvadratinių mylių ploto, 55,000 gyv.) atsidūrė Europos žmogaus teisių teisme dėl praktikuojamos rykščių bausmės, kurią vykdant net kelnės nenumaujamos. Sprendimo dar nėra.

III
Sovietų politikos mašinerija 1978 riedėjo keleriais bėgiais. Vienais riedėjo ekspansinė politika, antrais — varžtų atleidimo satelitams politika, trečiais — režimo disidentų triuškinimo politika.

Afganistanas — Rusijos sena svajonė. Tai vartai Rusijai į Indijos vandenyną. Tik Britanija 1887 sutartimi su Rusija laikė tuos vartus užkeltus, Afganistaną pasilaikydama savo įtakoje. Tačiau po 90 metų padėtis pasikeitė Rusijos naudai. Britanija pasitraukė ne tik iš Afganistano, bet ir iš Indijos ir net iš Adeno srities. KGB apsukriai paruoštas prosovietinis perversmas (1978. IV.27), pareikalavęs didelių aukų (prezidento sargybų pulkas, apie 1800 vyrų, beveik visas žuvo; daug aukų turėjo ir kiti vyriausybei lojalūs daliniai), plačiai atkėlė Afganistano vartus Sovietų Sąjungai.

Šio perversmo paraštėje prisimena ir vienas lietuviškas įvykis. 1929 Afganistane vykusio perversmo prieš karalių Amanullah proga žymus visuomenininkas ir žurnalistas Pr. Klimaitis "Darbininko" savaitraščiui parašė feljetoną, gražiai pajuokiantį Lietuvos prezidentūros gyvenimo užkulisius. Kad karinis cenzorius feljetoną praleistų spausdinti, jo antraštė buvo "Auganistanas", vietoj prezidento Smetonos figūravo Antanullah, vietoj kun. Mirono — Chadži-Ronas, vietoj prof. Izidoriaus Tamošaičio — Džidži-Dora. Cenzorius feljetoną leido spausdinti. Bet kai jį "Ryto" dienraštis persispausdino, tautininkai atkreipė dėmesį ir iššifravo. Tada karinio komendanto įsakymu "Darbininkas" buvo nubaustas 1000 litų, o jo redaktorius P. Jočys ir "Darbininką" leidusios Darbo federacijos pirmininkas dr. K. Ambrozaitis — po šešis mėnesius priverčiamųjų darbų stovyklos Varniuose.

Dar nespėjus nusiraminti prosovietinio perversmo Afganistane sukeltam tarptautiniam sukrėtimui, birželio mėn. įvyko prosovietinis perversmas Pietų Jemene. Prezidentas Ali nužudytas, valdžią užgrobė kompartijos generalinis sekretorius Ismail. Faktiškai Pietų Jemeno valdžia ir prieš perversmą buvo marksistų rankose. Administracijoje buvo daug patarėjų iš Rytų Vokietijos, kariuomenėje daug instruktorių iš Kubos. Tačiau prezidentas Ali rodė titiško savarankiškumo, todėl Maskvai buvo neužtenkamai patikimas.
Jei 1978 pradžioje Sovietų Sąjungos pozicijos Afrikos iškyšuly dar nebuvo visai aiškios, tai metų pabaigoje jos jau buvo galutinai išryškėjusios. Jungtinių Valstybių kai kurie sluoksniai guodžiasi, kad sovietų įsitvirtinimas Eiopi-joje veikiausiai būsiąs trumpaamžis ir kad čia jų pozicijas ištiksiąs tolygus likimas, koks kad ištiko Egipte, Somalijoje, Sudane. Žinoma, tarptautinė padėtis nuolat juda. Bet tuo tarpu Sovietų Sąjungos 1978 prasiveržimai Afganistane, Pietų Jemene, Etiopijoje, sovietų karinių jėgų demonstracija Arabijos jūroje (vien prie Bab-el-Man-debo sąsiaurio sovietai turi sutelkę apie 20 karo laivų, kelis povandeninius, nemažą kiekį migų taip pat priešlėktuvinių raketų ir amfibinių lėktuvų), — visa tai rimtai grasina suimti į reples Iraną ir Saudi Arabiją, pagrindinius naftos tiekėjus Vakarams. Saudi Arabiją, be to, dar jaudina ir tai, kad pasienyje sučiumpamos (o kiek prasmunka nesučiuptų!) ginklų kontrabandinės siuntos neaiškiems adresatams.

Saudi Arabijai nuraminti Brežnevas pasiuntė kronprincui Fahd asmenišką laišką, siūlydamas sunormuoti tarpusavio santykius ir pasikeisti diplomatiniais atstovais. Lig šiol Saudi Arabija diplomatinių santykių su Sovietų Sąjunga neturi. Brežnevas savo laiške kronprincą Fahd taip pat patikino, kad sovietai jokių piktų sumanymų Saudi Arabijos atžvilgiu neturi ir jokios paramos prieš Saudi Arabiją niekam neteikia. Bet ar tie Brežnevo diplomatiniai žodžiai gali atsverti sovietų armadą prie Bab-el-Mandebo ir reiškimąsi Afganistane, Pietų Jemene, Etiopijoje, — galima abejoti. Bet negalima abejoti tų Sovietų Sąjungos prasiveržimų keliamais rūpesčiais Bonnoje, Londone, Paryžiuje, Washingtone.

Dar stipriau nekaip Afganistane ar Pietų Jemene Sovietų Sąjungos įtaka 1978 įsitvirtino Vietname. Nuo 1978 birželio Vietnamas priklauso Rytų Europos sovietinio bloko ūkinei organizacijai — Komekonui, o 1978.XI.25 pasirašė su Sovietų Sąjunga 20 metų bendradarbiavimo sutartį. Neabejotinai su sovietų pritarimu ir su JAV paliktais Pietų Vietname ginklais (apie 12 bilijonų dol. vertės) jau 1978 Vietnamas susatelitino Laosą ir pradėjo invaziją į Kambodiją. Susatelitinus Kam-bodiją, visa Indokinijos erdvė — dideliam Kinijos nepatogumui — atsidurs Sovietų Sąjungos įtakoje.

Sovietų santykiuose su Kinija 1978 kokio regimo pasikeitimo neįvyko. Kinija laikosi savo teiginio, kad 1969 Chou Enlai pasitarime su Kosyginu pastarasis sutikęs, kad Sovietų Sąjungos derybos su Kinija apimtų ir tarpusavio sienų klausimą, o sovietai apie tokį Kosygino sutikimą nė klausyti nenori.

Nevienas politinis komentatorius Vakaruose neranda aiškaus atsakymo, kodėl Sovietų Sąjunga 1978 gana atlaidžiai toleravo palyginti plačiai besireiškiantį demokratinį sąjūdį satelitinėse Lenkijoje ir Vengrijoje, taip pat iš sovietinės užsienio politikos rikiuotės iškritusią satelitinę Rumuniją. Lenkijoje 1978 beveik viešai ėjo 25 antikomunistiniai laikraščiai. Jie, tiesa, nekalba apie rusų išvarymą iš Lenkijos, o tenkinasi skiepyti demokratinę sąmonę, stiprinti tautos moralę, puoselėti tautines ir religines tradicijas. Bet ir tokie siekimai seniau būtų buvę didelis valstybinis nusikaltimas. Iš kur tad dabartinis atlaidumas?

Vietiniai šitokiam varžtų atleidimui įžvelgia kelis motyvus. Kremliaus dėmesys sutelktas ekspansiniams uždaviniams Afrikoje, Azijoje, Artimuosiuose Rytuose. Patirtis Kremliui įrodžiusi, kad prievarta yra nepajėgi tautinių savitumų suniveliuoti. Atsargumas sovietus įspėja, kad kon-:: mtacija su satelitais gali sukelti žalingas reakcijas ne tik Europos didžiųjų kompartijų, bet ir vad i narnoj o trečiojo pasaulio sluoksniuose ir pakenkti sovietų ekspansinei politikai. Sofijoj (Bulgarijoj) 1978.XII.12-15 vykusi kompartijų konferencija — tokio įspėjimo pavyzdys. Kad ir kaip stengėsi sovietų kompartijos atstovai įpiršti konferencijai Kiniją smerkiančią rezoliuciją, vis tiek ne-įpiršo.

Užtat Sovietų Sąjungos dabartinės politikos taktika savo satelitų atžvilgiu — išnaudoti jų tarpusavio sąskaitas. Pvz., 1978 ne be sovietų valios labai sustiprėjo Rumunijos vengrų bruzdėjimas už autonomiją.

Be to, Sovietų Sąjungos varžtų atleidimą satelitams iš dalies diktuoja ir sovietų ūkio padėtis. Sovietų ūkio sunkumų yra dvi priežastys: gamta ir sovietinė ūkio sistema. Gamta yra gausiai apdovanojusi Sovietų Sąjungą žaliavomis ir energijos šaltiniais, bet visa tai išdėsčiusi toli nuo žmonių ir nuo uostų. Sovietų ūkio didžiosios galimybės yra Azijoje. Ten žaliavų ir energijos centrai, bet ten tik 10% gyventojų. Dėl sunkiai pakeliamų klimatinių sąlygų ir Baikalo — Komsomolsko geležinkelio magistralę tiesia daugiausia kariai ir kaliniai. Bet už gamtinius sunkumus daug didesni ūkio sunkumai slypi pačioj sovietinėj ūkio sistemoj. Sovietų Sąjunga bijote bijo savarankiško ūkio, kad nesusidarytų savarankiškas jėgos centras ir nesudarytų grėsmės kompartijos monopoliniam viešpatavimui. Todėl kompartijai verčiau neefektyvi, bet užtat ir nepavojinga ūkio sistema. Chruščiovo ir Kosygino ūkio decentralizacijos, o tuo pačiu ir jo efektyvumo bei savarankiškumo projektai, dar nė negimę, buvo pasmerkti mirčiai. Tuo tarpu su sovietinio ūkio dogmų rigorizmo mažesne doze satelitų ūkis yra palyginti daug efektyvesnis. Tad to ūkinio efektyvumo sąskaita toleruojamos ir kai kurios kitos neortodoksinės satelitų pramonės.

Tačiau, ką Sovietų Sąjunga linkusi toleruoti satelitų atžvilgiu, kol jie negraso visišku atsimetimu, to ji bijosi toleruoti savo "respublikų" atžvilgiu, t.y. savo vidaus režimo, savo disidentų atžvilgiu. Sovietinio režimo stulpų akyse tolerancija disidentams tolygi tolerancijai savarankiškam ūkiui. Ji reikštų kvietimą susidaryti savarankiškam politinės jėgos centrui greta kompartijos monopolinio viešpatavimo. Ne savo stiprybę demonstruodama ir ne savo panieką Belgrado konferencijai reikšdama, o tik kompartijos, — faktiškai tik kompartijos politinio biuro — viešpatavimo monopolį saugodama, Sovietų Sąjunga ir 1978 su įžūliu brutalumu tyčiojosi iš žmogaus teises tebeginančių savo valdinių, arba juos apšaukdama psichiniais ligoniais ir kankindama psichiatriniuose kalėjimuose, arba apkaltindama Sovietų Sąjungos šmeižimu ir skirdama aukščiausią katorginės bausmės normą. Faktiškai tai yra desperacinė politika ir labai didelis Sovietų jungos užsienio politikos apsunkinimas. Despe-racinės sovietų politikos aukomis 1978 tapo ir okupuotos Lietuvos žmogaus teisių gynėjai Balys Gajauskas ir Viktoras Petkus, nuteisti ilgiems metams kalėti.

1978 Tolimuosiuose Rytuose pažymėtini trys tarptautinei padėčiai reikšmingi įvykiai: minėtas Kinijos diplomatinių santykių su JAV sunormavi-mas, Kinijos taikos ir bendradarbiavimo sutartis su Japonija, Kinijos susimoderninimo planas.

Apie Kinijos diplomatinių santykių su JAV su-normavimą pasisakyta, aptariant JAV politiką.

Kinijos ir Japonijos taikos ir bendradarbiavimo sutartis yra ne tik abiem joms reikšminga, bet stipriai angažuoja ir Sovietų Sąjungą. Sutarties 2 str. nustato, kad jos signatarai priešinsis 'bet kurio kito krašto ar kelių kraštų grupės pastangoms Azijos, Pacifiko ar kurioje kitoje srityje savo hegemonijai sukurti,\ Tai iššūkis Sovietų Sąjungai. Japonija ilgai šiai Kinijos siūlomai sutarties pastabai spyriavosi, tikėdamasi, kad už atsisakymą šią pastabą prisiimti Sovietų Sąjunga Japonijai atsilygins, grąžindama per karą okupuotas Japonijos dvi saliukes. Tačiau sovietai su tokiais mainais nesutiko. Tada Japonija sutiko su Kinijos siūloma antisovietine pastaba sutartyje.

Tai nemažas Sovietų Sąjungos diplomatinis pralaimėjimas, turint galvoj, kad Japonijos svoris ne tik ūkio, bet ir politikos, ir karinių jėgų tarptautiniame balanse nuolat auga. Nuo karo pabaigos buvusi po JAV apsaugos skėčiu, Japonija 1978 savo gynybai jau skyrė iki pusantro procento savo tautos bruto pajamų, t.y. tiek pat, kaip kad ir D. Britanija. Ogi Japonijos ginklavimosi tempas ypač greitas, nes savo ginklų gamybai gali pasinaudoti jau gatavais Britanijos, JAV, Prancūzijos ir Vokietijos ginklų modeliais.

Bet gal pats reikšmingasis savo būsimu poveikiu tarptautinei raidai 1978 įvykis Tolimuosiuose Rytuose bus buvęs Kinijos apsisprendimas nedelsiant susipramoninti ir susimoderninti. 1978.11.26- III.5 įvykęs Kinijos kompartijos penktasis kongresas priėmė ne tik naują Kinijos konstituciją, bet ir Kinijos pramonės plėtimo planą. Tas planas numato iki 1985 sukurti 14 naujų pramonės centrų: pastatyti 10 naujų plieno kombinatų, patrigubinant plieno gamybą, 9 naujus spalvotųjų metalų apdirbimo kombinatus, 8 anglies kasyklas, 10 naftos rafinavimo įmonių, 30 elektrinių, 5 uostus, nutiesti 6 geležink. magistrales. Tai programai įvykdyti jau 1978 Kinijos vyriausybė ėmėsi karšdigiškai ieškoti užsienyje, visų pirma kapitalistiniame pasaulyje, atitinkamos technologinės ir finansinės paramos.

Jei lig šiol Kinija daug kieno buvo ir tebėra laikoma tik bambukiniu milžinu, tai jos 1978 programa, jeigu iki 1985 ir nebus visą šimtą procentų įvykdyta, Kiniją tikrai pavers jau pusėtinai supramoninta ir sumoderninta galybe. Gal ir nevisai be tam tikro pagrindo Sovietų Sąjungos propaganda aliarmuoja Vakarus, kad nesipultų su parama Kinijos programai, nes, pagal sovietinę propagandą, draugėn susibloškę Kinijos darbo jėga ir Japonijos sumanumas sudarysią visai realią geltonosios rasės globalinio dominavimo grėsmę. Suprantama, tokį pavojų pirmiausia jaučia pačios Sovietų Sąjungos tos sritys, kurias savo laiku carinė Rusija iš bejėgės Kinijos pasisavino.


Artimuosiuose Rytuose 1978 buvo daug pastangų, bet mažai rezultatų. Kai per 1977 Kalėdas Egipto prezidentas su Izraelio premjeru išsiaiškino, kur katras stovi, ir pamatė, kad jų pozicijas skiriantis griovys neperšokamas, 1978.1.18 tiesioginės derybos nutrūko. Po to įsiterpė Jungtinės Valstybės. Prasidėjo vadinamoji pirmyn-atgal ("shuttle") diplomatija. Bet tik po Egipto, Izraelio ir JAV užsienio reikalų ministrų konferencijos 1978.VII.18/19 (Britanijoje) susidarė tolimesnių pasitarimų perspektyva ir padrąsinimas Wash-ingtonui kviesti trijų viršūnių konferencijai.

Camp David konferencijoje Beginąs buvo spaudžiamas, kad darytų Egiptui nuolaidas ir sutiktų grąžinti okupuotąją Sinajaus sritį, o Sadatas savo ruožtu buvo gundomas separatinei taikai su Izraeliu ne tik Begino nuolaidomis, bet ir JAV pažadais Egipto armijai motorizuotų 129 ir 153 mm patrankų, priešlėktuvinių raketų, pakrančių apsaugos laivų, F-14, F-15, F-16 lėktuvų, atitinkamo kiekio instruktorių ir CIA talkos Egipto saugumo įstaigoms sumoderninti. Prezidentas Sadatas, kad ir atatupstom, Camp David rėmus Egipto-Izraelio taikos derybom pasirašė. Jie Egiptui gana palankūs, tik kitų Izraelio kaimynų ir pačių palestiniečių atžvilgiu migloti ir dviprasmiški. Rėmai tačiau dar nereiškia to, kas juose turi būti įrėminta. Kai Valstybės sekretoriaus misija tiems rėmams laimėti Jordano, Saudi Arabijos ir Sirijos palankumą pasirodė nesėkminga, prezidentui Sadatui prisiėjo apsispręsti arba už Egipto separatinę taiką su Izraeliu Camp David susitarimų rėmuose ir prieš Palestinos arabų, Jordano, Saudi Arabijos ir Sirijos interesus, arba už arabų solidarumą ir už ilgos distancijos pastangas priversti Izraelį, kad darytų nuolaidų ne tik Egiptui, bet ir Palestinos arabams, ir Jeruzalės klausimu. Atrodo, kad prezidentas Sadatas vis tik linkęs susilaikyti nuo separatinės taikos su Izraeliu ir nuo schizmos arabų bendruomenėje. Diplomatiškai lankstesnis ir subtilesnis už Beginą
Izraelio premjeras gal separatinę taiką iš Egipte ir išlygtų. Ir buvęs Izraelio užsienio reikalų ministras Aba Eban pripažįsta, kad Begino vyriausybės pretenzijų į Judėją ir Samariją bibliniai motyvai prieš vietinių arabų gyventojų faktą »Ta nerimti dalykai. Savo ruožtu, nors arabus tarpusavy skiria valstybinės sienos, skirtingi, net rriešiški politiniai nusistatymai ir režimai, skirtinga ūkinė padėtis, juos tarpusavy sieja religija, kultūra, kalba, istorija ir, turbūt svarbiausia, po II-ojo pasaulinio karo pabudusi arabų bendri s tapatybės sąmonė. Jie tarpusavy gali rietis, bet pašalinis vieno priešas yra visų priešas, ir tokiu atveju arabų solidarumas yra įstatymas.

Apie Izraelio santykius su JAV vienas Wash-ragtono žurnalistas yra išsitaręs, jog jam yra susidaręs įspūdis, kad kartais Izraelis taip laikosi VVashingtono atžvilgiu, tarsi Izraelis būtų JAV vietoje, o JAV būtų Izraelio vietoje.

Izraelio separatinės taikos su Egiptu derybas, itrodo, bus pusėtinai sudrumstę įvykiai Irane.

Sąmyšis Irane pradėjo stipriau reikštis 1977, kai prieš šacho autokratinį režimą pogrindyje veikiančios grupės ėmė veikti sutartinai. O kai 1978 pogrindžio grupės rado bendrą kalbą su poziciniais islamo dvasininkais, Irano vidaus įtampa netruko įkaisti iki virimo. Prieš šacho auto-eratinį režimą susibloškė krūvon kelios priešin-: ės. Pralobusį ir sumodernėjusi naujoji buržuazija nepatenkinta šachu, kad su ja nesidali-na valdžia. Nors šiek tiek ekonomiškai prakutusios, bet palyginti vis dar skurdžios masės pa-:i buržuazijai, nekenčia gausių užsieniečių specialistų ir lengvai patiki, kad visokio pikto Irane priežastis yra šachas. Dėl islamo tradicijoms priešingų šacho reformų islamo dvasininkams jis yra išdavikas, vertas mirties bausmės. Ogi arabams Irakui, Libijai, palestiniečiams, Sirijai) šachas yra priešas dėl savo proizraeliškos politikos. Iranas aprūpina Izraelį nafta. Vienintelė šacho re-o atrama — kariuomenė.

Irano vidaus sąmyšio galutiniai rezultatai pa-iiškės tik 1979. Šią apžvalgą rašant, Irano įvykių stebėtojai jau neabejojo, kad šacho režimas neatsilaikys, tik jiems dar nebuvo aišku, ar po šacho ateis islamiško klerikalizmo režimas, ar išeis Irano "Nasseris"?

Šacho Iranas buvo ne tik JAV patikimas sąjungininkas, bet apskritai Vakarų avangardinė tvirtovė Artimųjų Rytų naftos šaltinių apsaugai labai jautrioje strateginėje pozicijoje. Ne be pagrindo Londono "The Economist" ryšium su Irano ykiais tokį klausimą klausė: ar gali autokratinis režimas pasitarnauti demokratijai? "The Economist" atsakymas — gali, jei tai bus Irano šacho autokratinis režimas. Nepaisant, kieno režimas po šacho Irane paims viršų, šacho režimo
pašalinimas pirmiausia bus Sovietų Sąjungos laimėjimas.

Afrikoje 1978 buvo palyginti apstu vietinių konfrontacijų, kaip kad Ugandos groteskinė invazija į Tanzaniją. Transkei diplomatinių santykių nutraukimas su Pietų Afrika ir pan. Greita ir stipri prancūzų reakcija dėl Šabos separatistų iš Angolos įsibrovimo į Zaire užbėgo eventualiai tarptautinei krizei už akių. Ryšium su tuo yra priekaištų Jungtinėms Valstybėms, jog ta proga energingiau nespaudė Sovietų Sąjungos, kad iš Angolos pasitrauktų Kubos daliniai ir tuo būdu išnyktų pagrindinis veiksnys tame Afrikos regione krizėms kilti ateityje.

Etiopijos, Eritrėjos, Somalijos karo eigą 1978 nulėmė Sovietų Sąjunga. Jungtinės Valstybės, Izraeliui įtaigaujant, nuo paramos Eritrėjos separatistams prieš sovietų remiamą Etiopiją susilaikė. Mat, nepriklausoma Eritrėja būtų arabų pusėje, ir jos Raudonosios jūros uostai (Massava ir Assab Izraeliui būtų grėsmingesnį, nekaip, Eritrėjai esant Etiopijos provincija, tuose uostuose eventualiai įsitaisiusios sovietų karinės bazės.

V
Seniau Jungtinių Tautų metinis visuotinis susirinkimas būdavo didelis tarptautinės politikos įvykis. Bet, kai Jungtinių Tautų narių skaičius nuo pradinio 51 nario išaugo iki 151, Jungtinės Tautos, taip plačiai horizontaliai išsiliejusios, su-lėkštėjo ir savo intelektualiniu lygiu, ir ypač savo politiniu lygiu. Dabar Jungtinių Tautų metiniai visuotiniai susirinkimai žodine prasme yra virtę parlamentais, atseit, kalbyklomis. Atrodo, kad vadinamo trečiojo pasaulio atstovam ypač rūpi Jungtinių Tautų sakykloje pasirodyti, paskum savo kalbą paskelbti savo krašto žmonėm įrodymui, koks reikšmingas ir koks išmintingas jų atstovas.

Ir praeitą vasarą įvykęs Jungtinių Tautų specialus visuotinis susirinkimas nusiginklavimo klausimu konkrečiai nė per colį nusiginklavimo į priekį nepastūmėjo.

Iki 1978 visuotinio susirinkimo (1978.IX.19) Jungtinės Tautos jau buvo priėmusios per 4,000 nutarimų. Kaip lengvapėdiškai Jungtinių Tautų visuotinis susirinkimas nutarimus priima, matyt iš dviejų jo priimtų, vienas antram prieštaraujančių, nutarimų Alžyro ginče su Maroku dėl Vakarų Saharos. Vienas tų nutarimų pasisako už Alžy
ro pretenziją į Vakarų Saharą, antrasis — už Maroko pretenziją.

Vakaruose daug susirūpinimo sukėlė ir Jungtinių Tautų Švietimo, Mokslo ir Kultūros Organizacijai (UNESCO) sovietų įpirštas sumanymas paruošti tarptautinę deklaraciją spaudos, radijo, televizijos klausimu pagal tų sričių tvarkymo sovietinį modelį. Tik viešajai opinijai pakėlus aliarmą, kad tai UNESCO pasikėsinimas į vieną iš pagrindinių žmogaus teisių, tas deklaracijos sumanymas 1978 UNSECO sesijoje Paryžiuje buvo iš pagrindų peržiūrėtas.

Šiuo metu Jungtinės Tautos atlieka vienintelį naudingą tarptautinį tremtinių globojimo uždavinį. Vien 1978 dėl Etiopijos karo su Somali-ja ir su Eritrėja ir dėl politinio bei religinio persekiojimo Angoloj, Burmoj, Kambodijoj, Ugandoj, Vietname etc. tremtyje atsidūrė apie pustrečio milijono žmonių. Jungtinių Tautų atitinkami pareigūnai stengiasi surasti, kas juos priimtų, rūpinasi jų likimu.

Kai 1961 prezidentas Tito Belgrade sukvietė "nepartinių" (' non-aligned") valstybių bloko steigiamąjį susirinkimą, susirinko 25 mažiau ar daugiau tarpusavy solidarių "nepartinių" valstybių atstovai. Kai 1978.VII.25 ten pat Belgrade susirinko jau net 88 "nepartinių" valstybių atstovai, prezidentas Tito galėjo būti patenkintas savo pasėtos sėklos derlium. Bet prezidentas Tito ne tik nenudžiugo tokiu "nepartinių" bloko dideliu prieaugiu, bet labai susirūpino "nepartiniu tarpusavio antagonizmu. Pasak diplomatų, šiame "nepartinių" susirinkime vykęs "demokratinis dialogas". Kambodija pravardžiavusi Vietnamą rusų iškamša, Vietnamas Kambodija — kinų iškamša. Irakas su Kuvaitu vanoję Etiopijos imperializmą ir genocidą. Marokas su Somalija prisegę Kubai sovietinio satelito etiketę. Savo ruožtu Kuba įtikinėjusi "nepartinių" susirinkimą, kad Sovietų Sąjunga esanti "natūralus nepartinių sąjungininkas".

Kitas "nepartinių" bloko susirinkimas numatytas Havanoje. Bet atrodo, kad lig tol iš "nepartinių" bloko gali nubyrėti nemažai atskalūnų.


VI
Negalima džiaugtis, kad 1978 tarptautinė raida Lietuvos vadavimo galimybes būtų lengvinusi ar jos išsivadavimo perspektyvą regimai artinusi. Bet taip pat nėra pagrindo nė nusiminti, tarsi ji Lietuvos vadavimo uždaviniams būtų kenkusi. Europos kontinentas 1978 iš viso nebuvo patekęs į tarptautinės politikos didžiųjų įvykių areną. Net šiaurinėje Airijoje buvo susidaręs paliaubų įspūdis.

Tiesioginiu būdu Baltijos valstybių okupacijos byla nei tarpvalstybiniuose, nei tarptautinių visuomeninių organizacijų viešuosiuose forumuose nebuvo svarstomuoju dalyku. Netiesioginiu būdu, t.y. ne kaip svarstymo dalykas, o tik kaip svarstomojo dalyko iliustracija, ji tikriausiai buvo linksniuojama Belgrado konferencijoje žmogaus teisių paneigimui Sovietų Sąjungoje pavaizduoti, bet ir tai tik neviešuose atitinkamų komitetų posėdžiuose.


Pažymėtinas ir tam tikras nejautrumas Baltijos valstybių okupacijos bylai. Kai kurios visuomeninės ir religinės tarptautinės organizacijos daug daugiau jautrumo ir atsižvelgimo rodo Chilės, Nikaraguos, Pietų Afrikos žmogaus teisių pažeidimams, nekaip Sovietų Sąjungos, Ugandos. Vietnamo, daug daugiau dėmesio žmogaus teisių padėčiai Afrikoje, nekaip Rytų Europoje, daug daugiau susirūpinimo kolonializmo likučiais Pa-cifiko saliukėse, nekaip sovietinio kolonializmo genocidine politika Europoje ir Azijoje. Kad toks vienašališkas jautrumas jau yra taisykle virtęs Pasaulio bažnyčių taryboje, kurios vadovybę dominuoja Afrikos bažnyčių atstovai, su tuo jau yra apsikęsta. Bet kad tokio vienašališko jautrumo apraiškų pasirodytų ir Tarptautinėje teisininkų draugijoje, ir Tarptautinės amnestijos organizacijos veikloje, — sunku su tuo susigyventi.

Pačioje okupuotoje Lietuvoje 1978 metais buvo gyvas ir veiklus ne tik tautinės ir religinės atsparos okupantui vadovaujantis branduolys, bet ir masių dalyvavimas. Pogrindžio spauda ėjo kone reguliariai. Helsinkio susitarimų vykdymui rkupuotoje Lietuvoje stebėti veikusio komiteto sudėčiai susilpnėjus — Tomui Venclovai išvykus į Vakarus, o Viktorui Petkui — į kalėjimą, — narsi to komiteto tęsinys pradėjo veikti tikinčiųjų teisėms ginti komitetas. Maskvoje įvykusiame o žmonių pasikalbėjime su užsienio korespondentais padaryti pareiškimai plačiai pasklido ne tik Europoje, bet ir šioje Atlanto pusėje.

Greta legaliai ar quasi-legaliai veikiančio disidentinio branduolio ir pogrindžio spaudos to-lygiai reikšmingą vaidmenį, besipriešinant okupante kėslams, atlieka masės, pradedant mažyliais, — kurie, kad ir kaip savo mokytojų viliojami ir Iriu terorizuojami, kietai laikosi savo mamos priesakų ir nesiduoda įjungiami į spaliukus ar nžrišami pionieriaus kaklaraištį, — ir baigiant karšinčiais seneliukais, kurie, kaip kad tie viduramžių riteriai "sans peur et sans reproche" (be baimės ir dėmės), atsideda parapijoms organizuoti, dvidešimtukams ir komitetams sudaryti, ir valdžios ateistinių pareigūnų gudravimams, grasinimams ir provokacijoms atremti.

Kaip kad vyskupo Valančiaus laikais katalikybė ir lietuvybė viena antrą rėmė, kovodamos prieš caro valdžios kėslus lietuviams surusinti, tolygiai šiais laikais sovietų okupuotoje Lietuvoje tikėjimas ir tautybė vienas antru atsiremia, kovodami su Maskvos kėslais Lietuvą surusinti, ją suateistinant. Šių abiejų veiksnių koreliaty-vios pastangos, kaip Lenkijos pavyzdys liudija, tautos atsparai suteikia neįveikiamos ištvermės.

Mūsų išeivija 1978 savo tautinį gyvastingumą įspūdingai pademonstravo Pasaulio lietuvių dienomis Toronte. Mūsų tautos išsivadavimo pastangoms padėti turbūt įspūdingiausią įnašą 1978 bus padarę filmas ir knyga apie Simą Kudirką. Reikšmingą įnašą yra padariusi Kunigų Vienybė, anglų kalba išleisdama "Lietuvos Katalikų Bažnyčios Kronikos" atskirus numerius nuo 16 iki 23. Gražų įnašą padarė LKB Kronikoms leisti sąjunga (kun. K. Kuzminskas), išleisdama lietuvių kalba "LKB Kronikų" rinkinį nuo 23 iki 31 numerio. Tai jau ketvirtas tokių rinkinių tomas. Vertingą įnašą svetimųjų informacijai yra atlikęs prof. V. Vardys savąja knyga "The Catholic Church, Dissent and Nationality in Soviet Lithuania", išleista East European Quarterly. platinama Columbia universiteto leidyklos. Vertingų įnašų seriją svetimiesiems informuoti tęsė JAV Lietuvių Bendruomenės valdyba, išleisdama "The Violations of Human Rights in Soviet Oc-eupied Lithuania, a Report for 1977" (dr. T. Remeikio). Tai tęstinio poveikio įnašai. Greta jų nemažai buvo vienkartinio poveikio įnašų. Miko ELTOS biuleteniai ėjo anglų, italų, prancūzų kalbomis. LB valdybos žmonių iniciatyva buvo susitikta su viceprezidentu Mondale, su Valstybės departamento pareigūnais, su JAV delegacija Jungtinėms Tautoms. Minint Lietuvos nepriklausomybės atstatymo paskelbimo 60 metų sukaktį, atitinkamais nutarimais buvo atkreiptas gyvenamų kraštų vyriausybių dėmesys dėl paneigto lietuvių tautai laisvo apsisprendimo ir dėl žmogaus teisių nuolatinio pažeidimo okupuotoje Lietuvoje. Australijos lietuviai drauge su latviais ir estais sostinėje Camberroje suorganizavo įspūdingą baltų mitingą, kuriame pagrindiniu kalbėtoju dalyvavo pats Australijos premjeras M. Fra-zer. Kanados sostinėje Ottavoje parlamento rūmuose jau bene penktą kartą baltai suorganizavo vakarą, dalyvaujant federacinės valdžios atstovams, senatoriams, užsienio diplomatams, spaudos atstovams. Jungtinėse Valstybėse prezidentienė Carter Baltuosiuose rūmuose sutaisė lietuvių atstovams priėmimą.

Tarp 1978 vykusių prasiveržimų, Lietuvos bylą išnešant į svetimųjų auditoriją, žymėtinas Vliko valdybos pirmininko dr. J. K. Valiūno iniciatyva angažavimas televizijos žinių komentatoriaus dr. Martin Abend, kuris savuose televizijos komentaruose keliais atvejais ir įvairiai-žvilgiais komentavo Lietuvos ir visų trijų Baltijos valstybių padėtį. Žymėtinas taip pat profesorių A. Landsbergio, T. Venclovos, S. Goštauto reiškimasis tarptautinėje rašytojų organizacijoje — Tarpt. PEN Klube.

Tai viešo pobūdžio įvykiai. Juos papildo "tyliosios diplomatijos" veikla: Lietuvos diplomatinių atstovų kontaktai su kitų valstybių atstovais, Vliko valdybos pirmininko dr. K. Valiūno vizitai Auswaertigesamte ir Quai d'Orsay, Altos pirmininko dr. K. Bobelio susitikimai su senatorium Percy, kongresmanu Dervinskiu, LB valdybos atstovo A. Gurecko kontaktai su Kinijos atstovybės žmonėmis, etc. Visų nė neišskaičiuoti. Tai yra tarsi tik Lietuvos vadavimo lašai, konfrontuojantieji okupacijos akmenį. Bet tai yra tos rūšies lašai, kurie lašas po lašo ir akmenį pratašo.






 
 
Sukurta: Kretingos pranciškonai