Vytautas Bieliauskas

Kazimieras
Bradūnas

Jonas
Grinius

Paulius
Jurkus

Antanas
Vaičiulaitis

Juozas
Girnius

Leonardas
Andriekus

 
   
 
Humanistinis marksizmas PDF Spausdinti El. paštas
Parašė Vladas Juodeika   
Ar toks egzistuoja?

Marksistinis bolševikų socializmas parodė tikrovėje savo bjaurų būdą, daug ką nugąsdino ir sukrėtė daugelio marksistų idealizmą. Tačiau kai kuriems marksistiniams socialistams yra labai sunku sugriauti senus altorius, prieš kuriuos tiek metų buvo praleista. Tarsi skęsdami audringoje jūroje, jie griebiasi ir už šiaudo, nes nori palikti ištikimi marksizmo palikimui. Jie pasisako esą "humanistiniai marksistai", norį likti ištikimi Markso jaunųjų dienų filosofiniam komunizmui, kurį dabar, prisitaikydami prie laiko dvasios, jie vadina humanistiniu marksizmu". Jie sako atsisaką nuo vadinamojo mokslinio, arba ortodoksinio, marksizmo, kurį esą subjaurioję "bolševikiniai rytų barbarai".

Tad čia iškyla rimtas ir neeilinis klausimas, ar iš tikrųjų yra du marksizmai, ar tik vienas. Ar yra mokslinis socializmas, t. y. ortodoksinis marksizmas, išdėstytas "Kapitale" IS67 m., ir filosofinis komunizmas, arba humanistinis marksizmas, išdėstytas Markso "Rankraščiuose" 1844 m.? Koks yra skirtumas tarp filosofinio komunizmo ir mokslinio socializmo? Pabandykime šį klausimą atsakyti.

Savo filosofinius "Rankraščius" Marksas parašė 1844 metais, būdamas 26 metų amžiaus. Beveik šimtą metų jie ramiai sau dūlėjo ir pirmą kartą buvo išleisti vokiškai 1932 metais, o rusiškai Sovietų Sąjungoje tik 1956 metais. "Rankraščiuose" Marksas išdėsto savo filosofinį komunizmą. Tačiau jau 1848 metais "Komunistų manifeste" ir kituose vėlesniuose raštuose Marksas ir Engelsas vadina savo komunizmą "moksliniu socializmu". Kyla klausimas, koks skirtumas tarp filosofinio ir mokslinio marksizmo.

Tiesa, pagrindinė filosofinio marksizmo tema — susvetimėjęs žmogus — jau nebefigūruoja moksliniame socializme. "Vokiečių ideologijoje" (1845-46) Marksas suformulavo materialistinės istorijos sampratą, kurioje žmogaus idėja atrodo išnykstanti. Čia dominuoja jau nebe žmogus, o visuomenė. Tas pats ir anksčiau išleistame "Komunistų manifeste"; nieko nėra asmeniška, bet viskas yra visuomeniška. Dar daugiau, Marksas gana ironiškai užvažiuoja "tikriems socialistams" (vvahre Sozialisten) už jų ypatingą susvetimėjimo (Entfremdung) sąvokos pamėgimą ir nesidomėjimą proletariato reikalais. Susidaro įspūdis, kad jau nebesama atskiro individo, o tik klasės. Žmogus, kaip toks, nepriklausąs socialinei klasei, tarsi neegzistuoja.

Kyla klausimas, ar šis skirtumas tarp filosofinio komunizmo ir mokslinio socializmo yra esminis ir eo ipso reiškia Markso atsisakymą nuo pirmojo. Ar tariama bedugnė tarp šių dviejų marksizmo variantų gali būti užpildyta? Kuris variantas yra autentiškas?

Marksistų dauguma, ypač komunistai, laiko mokslinį socializmą rimta, subrendusia ir reikšminga Markso kūryba, o jo filosofinį komunizmą vadina tik įdomiu, nesubrendusio jaunuolio bandymu. Iš antros pusės, filosofai, egzistencialistai, religiniai mąstytojai ir marksistai atskalūnai bei sektantai, sudarą nereikšmingą mažumą, yra priešingos nuomonės. Jiems filosofinis bei humanistinis marksizmas yra vertingiausias ir reikšmingiausias Markso darbas, kuris išgyvensiąs kartų kartas. Jie laiko dabartinio žmogaus susvetimėjimą esmine problema, kurią Marksas iškėlęs ir apibūdinęs.
Bet iš antros pusės, negalima paneigti to fakto, kad ir ortodoksiniame komunistų sąjūdyje stipriai jaučiama filosofinio marksizmo įtaka Kai kurie jaunieji revizionistai, apsi-vylę Stalino laikotarpio teroru, ieško Markso "Rankraščiuose" marksizmo moralinės bei komunistinės prasmės. Kunigas Jean-Yves Calvez laiko Markso susvetimėjimo arba alienaci-jos, teoriją centrine Markso sistemos dalimi, kuri turinti ir religinės reikšmės.1 Jean Hippolite tvirtina, kad be filosofinio komunizmo visa Markso sistema būtų nesuprantama. Kari Lowith mano, kad moks-nis socializmas yra vulgarus materialinės bazės ir ideologinio antstato marksizmas, bet to marksizmo "gyvenimiškas impulsas" glūdi pradiniame filosofiniame komunizme.

Šios diskusijos kelia susirūpinimo ir Sovietų Sąjungoje. Sovietų- filosofas L. Pažitnov sako, kad pastarųjų metų susidomėjimas pradiniu marksizmu yra ideologinis nukrypimas: "Marksizmo priešai yra susižavėję tuo faktu, kad 'Rankraščiuose' nėra nė vieno žodžio apie prispaustųjų ir išnaudojamųjų masių revoliuciją, nė vieno žodžio apie proletariato diktatūrą. Dirbtinai pabrėždami kai kurias nesubrendusio Markso mintis, klastotojai mėgina paversti jas viso marksizmo traukos centru".2 Tačiau reikia pastebėti, kad jauno Markso raštuose yra apstu ir apie komunistų revoliuciją. Pačioje jaunystėje Marksas kėlė revoliucijas, grasino kerštu, naikinimu ir "VVehmgerichtais", kai paženklintieji krauju namai turėjo būti sudeginti, o žmonės nužudyti. Pagaliau ir visoje marksistinėje sistemoje nė trupinėlio nėra humanizmo, nes Marksas siekė nutašyti jau naująją visuomenę ir naująjį žmogų, kuriam vargiai betiktų žmogaus vardas.

Jaunojo Markso raštuose ir veikloje humanizmo nė per nago juodymą. Iš viso netikslu ir kalbėti apie jauno Markso "humanistinį marksizmą", nes tuomet jis dar nebuvo sukūręs marksizmo teorijos.
Šiam ginčui — ar yra du marksizmai, ar tik vienas — išspręsti tenka kreiptis į pačius marksizmo korifėjus, Marksą ir Engelsą. Kaip vyriausieji marksizmo rabinai, būdami gyvi, jie atidžiai saugojo savo teorijos grynumą. Jie niekada neprileido minties, kad gali būti du marksizmai. Keršijo atskalūnams ir skelbė jiems pontifikalines anatemas. Jų pareiškimai patvirtina tezę, kad esanti esminė marksizmo vienybė, pradedant "Rankraščiais" 1844 m. ir baigiant "Kapitalu" 1867 m. Jie visą laiką kalbėjo apie marksizmo bei mokslinio socializmo ryšį su Hėgelio filosofija, iš kurios "Rankraščiai" faktiškai ir išplaukė. 1874 metais Engelsas pasakė: "Be vokiečių filosofijos, kuri ėjo pirma, ypač Hėgelio, vokiečių mokslinis socializmas — vienintelis bet kada egzistavęs socializmas — niekada nebūtų galėjęs atsirasti".3 Jei būtų tikrai įvykęs atsiskyrimas su "rankraščiais", nei Engelsas, nei Marksas nebūtų kalbėję apie marksizmo sąlytį su hegelizmu.

Vėlesniame gyvenime Marksas planavo parašyti specialią studiją apie Hėgelio dialektiką ir savo ryšį su ja, bet neištesėjo. "Kapitalo" antros laidos įžangoje 1873 metais Marksas sako: "Hėgelio raštuose dialektika stovi aukštyn kojomis. Jūs turite ją pastatyti tiesiai, jei norite atrasti racionalią esmę, kuri yra paslėpta mistifikacijos rūbuose".4 Taigi pastatymas hegelizmo "tiesiai ant kojų" ir sudaro integralinę filosofinio komunizmo bei mokslinio socializmo vienybę. Kitaip sakant, Hėgelio istorijos filosofija buvo mistinė istorijos samprata, t. y. marksizmas užuomazgoje. "Vokiečių darbininkų klasės sąjūdis yra vokiečių klasikinės filosofijos įpėdinis",5 sako Engelsas. Rašydamas Markso "Politinės ekonomijos kritikos" recenziją, Engelsas sako: "... nes Hėgelis, ne taip, kaip jo mokiniai, nerodė ignorancijos, bet buvo vienas iš puikiausių intelektų visoje istorijoje ... Ši epochinės reikšmės istorijos samprata buvo tiesioginė prielaida naujai materialistinei pasaulėžiūrai".6

Tokiu būdu Hėgelio istorijos filosofija išreiškė "tikrą pasaulio istorijos turinį", nors ir iškreiptoje idealistinėje formoje. Marksas ją pakeitė į mokslinę materialistinę istorijos sampratą. Taigi nėra dviejų marksizmų, o tik vienas. Markso materialistinė istorijos samprata bei mokslinis socializmas yra logiškas jo filosofinio komunizmo turinys. Filosofinis komunizmas sudaro pagrindą moksliniam socializmui, yra jo dvasia ir pasaulėžiūra. Tiek Markso filosofinis komunizmas, tiek ir jo mokslinis socializmas turi organišką sąlytį su Hėgelio filosofija.

Nota bene, sujungimas Hėgelio dialektikos, kuri yra dvasios veikimo apraiška, su materializmu buvo marksizmo tėvų likiminė klaida. Šios santuokos išpera — dialektinis materializmas — išėjo nei velnias, nei gegutė. Ji tapo sunkia nepakeliama kryžiaus našta visiems Markso pasekėjams, kurie iki šiol per ištisą šimtmetį nesugebėjo jos pakelti ir dažnai po ja suklumpa.

Tiesa, marksizmas, kurį Engelsas pristato pasauliui, neturi nieko bendra nei su susvetimėjimu, nei su žmogaus konfliktu su pačiu savimi; jis teiškelia ir pabrėžia klasinę kovą dabartinėje visuomenėje. Robert Tu-cker mano, kad Marksas buvo suabejojęs, ar verta skelbti nepakankamai klasiniu konfliktu įsisąmoninusiems darbininkams seniau jo suformuluotą abstraktišką komunizmo filosofiją. Antra vertus, "Rankraščių" esmė viena ar kita forma jau buvo pasirodžiusi vėlesniuose Markso ir Engelso raštuose — tad nebūtų reikalo tų "Rankraščių" kartoti. Be to, ir forma, ir terminologija buvo pasikeitusios. Žmogaus susvetimėjimą filosofiniame komunizme tenka suprasti naujoviškai, kaip socialinį žmogaus su žmogumi santykį; pagal Marksą tik žmogus tegali būti toji svetima galia kitam žmogui. Tas santykis susidaro tarp susvetimėjusio darbininko ir kito žmogaus, esančio salia jo, tai yra kapitalisto. Markso galvosenoje vidinis susvetimėjusio žmogaus paties su savimi konfliktas lapo socialiniu konfliktu tarp darbo ir kapitalo, o susvetimėjusi žmonija tapo klasėmis suskilusia visuomene. Kitaip sakant, susvetimėjimas tapo visuotiniu socialiniu veiksniu.

"Šventojoje šeimoje" Marksas tvirtina, kad turtingoji klasė ir proletarinė klasė atstovaujančios tą patį susvetimėjimą. Skirtumas tik toks, kad pirmoji yra patenkinta, nors ir jaučia tą patį žmogaus susvetimėjimą, kaip ir proletarinė klasė. Kapitalistinė klasė palaiko susvetimėjimą jėga ir joje jaučia žmogiškąją egzistenciją. Antroji gi, arba proletarų klasė, jaučia esanti sunaikinta tame susvetimėjime, mato savo bejėgiškumą ir nežmogio (Unmensch) egzistencijos tikrovę. Bet esmėje tiek proletarai, tiek ir kapitalistai, arba tiek darbas, tiek ir kapitalas yra tik priešingos to paties susvetimėjimo pusės. Marksas mato visuomenę tragiškai kilusią ir esančią konflikte pačią su savimi.
Darbininkas parduoda savo darbo jėgą kaip prekę ir tuo pačiu jis pasiduoda kapitalistui, kuris jį pavergia. Jo aktyvumas bei pasireiškimas gyvenime tėra tik priemonė išlikti gyvam. Jis negyvena kaip žmogus, kad galėtų laisvai pasireiškti pagal savo talentus. Jis dirba tik, kad gyventų. Sj susvetimėjimą Marksas vadina jau kitu vardu — algos darbu, arba samindomuoju darbu (Lohnarbeit). Susvetimėjusius tarpusavio santykius jis vadina darbo ir kapitalo santykiais. Šiuo pagrindu ir kapitalas nėra asmeninė, o socialinė galia.

Kapitalistinėje santvarkoje, pasak Markso, visuomenė yra suskilusi į du priešingus frontus — darbininkus ir kapitalistus. Individualus susvetimėjimas tapo socialiniais santykiais. "Ligi šiol egzistuojančios visuomenės istorija yra klasių kovos istorija", skelbia "Komunistų manifestas".

Marksui atrodė nesąmonė sielotis kažkokios abstraktiškos "žmonijos" reikalais. Tėra tik viena reali ir aktuali problema, tai darbas arba kapitalas, ir tenka jungtis arba su viena, arba su antra puse. Jokio trečio kelio nėra. Marksas mato nesutaikomą dualizmą visuomenėje. Bet, kur tik pažiūri, visur jis mato susvetimėjimo procesą, socialinį susvetimėjimo procesą. Taigi susvetimėjimas pasilieka centrine tema, bet ji yra pasislėpusi po jo visuomenės paveikslu.7
Jugoslavų marksistų filosofas Gajo Petrovič teigia, kad Prancūzijos, Lenkijos, Čekoslovakijos, Jugoslavijos ir kitų kraštų marksistai maną, jog "jaunasis" Marksas ir "senasis" Marksas iš esmės yra vienas ir tas pats ir kad susvetimėjimo teorija yra būtina Markso pagrindinėms teorijoms suprasti.8

Iš tikrųjų humanistinis marksizmas sudaro vadinamojo mokslinio marksizmo esmę, jo sielą ir pasaulėžiūrą, o Sovietų Sąjungoje jis tapo ir oficialia valstybine religija, kuri vadinama dialektiniu materializmu.

Marksas siekė sukurti mokslinio socializmo teoriją ir ją įgyvendinti praktikoje. Su tam tikru aplombu jis tvirtino, kad jo teorija esanti teisinga, nes ji atitinkanti praktiką, nors praktikoje ji dar niekada nebuvo išbandyta. Jo gyvenimo tikslas ir buvo pasiekti "teorijos ir praktikos vienybę", t. y. revoliucijos keliu įgyvendinti socializmą tikrovėje.

Dar didesnės vienybės Marksas siekė pačioje teorijoje, kuri iš tikrųjų buvo gerai išmąstyta visose detalėse ir darė didingo puošnaus pastato įspūdį. Gi to pastato cementas buvo jo susvetimėjimo, arba alienacijos, teorija, kuri tarsi raudonu siūlu eina ir per "Rankraščius", ir per "Kapitalą".

Metę žvilgsnį į tarptautinį marksizmą, matome, kad ir teorijoje ir praktikoje Įvairiuose kraštuose jis labai skiriasi. Niekur nerasime klasinio mokslinio marksizmo, kuris remtųsi pažangia industrine visuomene su stipria proletariato klase. Priešingai Markso teorijoms, marksizmas buvo įgyvendintas atsilikusiuose žemės ūkio kraštuose, o ne kapitalistiniuose pažangiuose Vakarų kraštuose. Agrarinėje Kinijoje marksizmas priėmė komunistinių komunų sistemą. Jugoslavijoje ir Lenkijoje buvo įvestas mišrus ūkis: pramonėje — valstybinis kapitalizmas, žemės ūkyje — privatus kapitalizmas. Rusijoje marksizmas priėmė valstybinio kapitalizmo monopolį.

Nepaisant kai kurių nereikšmingų marksizmo sistemų įvairavimų, vienu atžvilgiu jos visos yra panašios: tai savo diktatūriniu totalizmu ir kraštutiniu teroru. Stalino laikmečio teroras kainavo 50 - 70 mil. gyvybių. Mao tse-tungo — 20 milijonų, mažesniuose kraštuose — šimtus tūkstančių gyvybių. Pasirodo, kad marksistinis teroras ir civilizuotuose Vakaru kraštuose, kaip pvz. Ispanijoje pilietinio karo metu, nedaug kuo tesiskyrė nuo "rytų barbarų" teroro. Marksizmas ir šiandien nėra pasikeitęs. Vos tik metams praėjus nuo komunizmo įsigalėjimo Kambodijoje, Time 1976.IV. 19 žiniomis, teroro aukomis jau buvo tapę 500,000 — 600,000 žmonių, tai yra dešimtoji dalis visų gyventojų.
Kambodijos sostinėje Phnom Penh gyventojų skaičius iš 2.5 milijonų nukrito ligi 45,000.

Taigi apie jokį humanizmą nei marksizmo teorijoje, nei marksizmo praktikoje kalbėti netenka. Antihumanizmas slypi pačioje marksizmo teorijoje, nes jis gimė iš neapykantos dabartiniam pasauliui ir dabartiniam žmogui, gyvena tik iš neapykantos ir žus dėl tos pačios neapykantos. Vladas Juodeika
1. M E G A, III, 168 psl.
2 U istokov revoliucionnavo perevo-rota v filosofii, Kommunist, Nr. 2, 1958 m., vasario mėn., 88 psl. Cituoja Robert Tucker, Philosophy and Myth in Kari Marx, 165 psl.
3. Robert Tucker, Philosophy and
Myth in Kari Marx, 165 psl.
4. Ibid, 170 psl.
5 Ibid., 171 psl.
6. Ibid., 173 psl.
7. Ibid, 177 psl.
5. Gajo Petrovič, Mara in the Mid-
tvventieth Century, 1965, 139 psl.

Lietuvos generalinis konsulas Neiv Yorke. kuriam vasario 11 suėjo 70 m. amžiau.
Anicetas Simutis yra gimęs 1909 m. Tirkšliuose, Mažeikių apsk. Baigęs mokslą Telšių ir Kauno Aušros gimnazij te, jis VDU Kaune studijavo ekonomiją. Studijas tęsė ir jas 1940 magistro laipsniu baigė Columbijos universitete, New Yorke.
Diplomatinį darbą pradėjo 1931 užsienio reikalų ministerijoje. Nuo 1936 m. gyvena New Yorke, eidamas įvairias pareigas Lietuvos gen. konsulate. Pradžioje buvo sekretoriumi, nuo 1939 — kon-sulariniu attache, o 1951 paskirtas vicekonsulu; 1965 m. pakeltas konsulu, 1967 — generaliniu konsulu.
Okupavus Rusijai Lietuvą, konsularinė tarnyba labai pasunkėjo. Mūsų konsului New Yorke tenka tarptautinėje plotmėje ginti opius pavergtos tautos reikalus. Netrūksta sunkių valandų, santykiaujant su JAV valdžia, svetimų kraštų diplomatais. Savo jautrų darbą Anicetas Simutis per daugelį dešimtmečių atlieka drąsiai, ryžtingai, be kompromisų. Čic minėtinas jo glaudus ryšys su lietuviais, emigrantais, dalyvaujant visuose jų suvažiavimuose bei renginiuose.
Priminimo vertas ir jo triūsas spaudos bare bei organizacinėje dirvoje. Co-lumbijos universitetas 1942 m. išleido jo knygą "The Economic Reconstruction of Lithuania after 1918". 1953 gen. konsulas išspausdino kruopščiai paruoštą "Pasaulio lietuvių žinyną", kurio antroji laida pakartota 1958 m. Nemažai laiko jis paskyrė tyrinėjimams apie pirmąjį Neto Yorke aukštesnės mokyklos mokytoją lietuvį dr. Aleksandrą Kurčių. Be to. bendradarbiavo nepriklausomos Lietuvos ir JAV lietuvių periodinėje spaudoje. Kaip visuomenininkas aktyviai pasireiškė skautuose ir Balfe. Aktyviai jungėsi ir į
Sew Yorko Lietuvių prekybos rūmų veiklą. 1956 - 1957 lankė Pietų Amerikos lietuvius.
Tarp visų šių gražių darbų, ypač galime pasigėrėti jo diplomatiniais gabumais. Gen. konsului Simučiui sekasi veikti ir su kitataučiais, ir su lietuviais.





 
 
Sukurta: Kretingos pranciškonai