| |
|
|
|
MAIRONIO SUKAKČIAI ATŽYMĖTI |
 |
 |
 |
|
Parašė A. V.
|
Šis "Aidų" numeris skiriamas Maironio sukakčiai atžymėti. Čia sutelkta medžiaga norime bent kukliai prisidėti prie mūsų didžiojo poeto atminimo, — prie gausių balsų apie jo gyvenimą ir kūrybą įvairiausiuose pasaulio kraštuose. Kadaise Adomas Jakštas rašė, kad Maironis yra tik Lietuvos žemės poetas, nepakilęs augščiau Šatrijos kalno. Šiandien Maironio vardas mūsų tautiečių su meile tariamas kuo plačiausiuose pasaulio kraštuose, — ne tik Lietuvoje, bet ir tokiose žemėse, kaip Australija, Naujoji Zelandija, Brazilija ar Kolumbija, nekalbant apie Ameriką, Angliją ir Kanadą, kur lietuviai nuo seno tirščiau susimetę. Maironio vardas, jo kūryba ir jo idealai lietuvį nulydėjo į svečias šalis; jo posmai guodžia, stiprina, žavi ir veda jį šios žemės keliais.
Prabėgus daugeliui metų, kai pasirodė "Pavasario Balsai" ir "Tarp skausmų į garbę", Maironis yra įsišaknijęs mūsų tautoje, gyvena su ja ir šviečia jai. Lietuvių tautos istorijoje nedaug berasime vyriį., kurie būtų taip paveikę mūsų žmones, uždegę juos vilties bei ryžto liepsna. Šiuo atžvilgiu Maironis nėra vien tik poetas, bet ir vienas iš istorinių mūsų tautos veiksnių.
Atmindami Maironio aktualumą tautai ir jo patriotinę misiją, kartais pamirštame, kad jisai buvo ne tik didelis patriotas, bet ir didelis poetas. Maironis buvo savo meno meistras. "Pavasario Balsuose" rasime eilėraščių, kurie pasiliks grynosios lietuvių lyrikos perlais. Jeigu jisai būtų buvęs menkesnis poetas, jo ir patriotinis svoris būtų nublukęs ar gal ir visai neįsiskverbęs į tautos gelmes. Juk turime daug karštų patriotų, rašiusių apie tėvynės meilę ir naujos gadynės aušrą, bet jie nunyko pakeliui, nes jų neišnešė dainos sparnai į tokias meno viršūnes, į kokias buvo įkopęs Maironis. Ir dar reikia pažymėti, kad lietuvių tauta, jos masės niekados nebuvo nusigrįžusios nuo savo poeto, visados buvo su juo ir jį dainavo. Tai sudaro priešingybę kai kuriems literatūriniams novatoriams, kurie šok-davosi palaidoti Maironį. Tačiau net ir tokie savo širdyje pripažino jo talento didybę. Kai anuomet futuristo Kazio Binkio akivaizdoje vienas mėgino Maironį pašiepti, "Šimto pavasarių" autorius sudrausmino: — Tylėk, tu nesi vertas nė kurpių dirželio Maironiui atrišti! — Net ir tuo laiku, kada Maironis buvo snobų atmetamas, jo "Kęstučio mirtis" buvo vienas iš populiariausių vaidinimų Kauno teatre. Arba, negalima nuslėpti ir to, kad apie tą laiką jisai sukūrė tokias savo poezijos pažibas, kaip "Jūratė ir Kastytis". Tai rodo, kad ir po pirmojo karo Maironis buvo kūrybingas, gaivus ir itin darbštus, nors ir ne savo viršūnėje.
Maironio kaip asmens tauta arčiau nepažino, ir beveik niekas pro jo rūmų mūrus neįžvelgė į jo širdies dūmas. Jo troškimai, ilgesiai ir mintys išsiliejo jo mene, kuris patvers iš kartos į kartą, žavės savo grožio galia ir idėjų taurumu. Vargiai kurio kito mūsų rašytojo meną ir mintis lietuviai taip nuoširdžiai priėmė, suprato, džiaugėsi ir gyveno. Maironio poezija yra skaidriai perregima, tiesiai širdį ir dvasią paliečianti. Taip jis įkūnijo sunkiausią reikalavimą — paprastomis priemonėmis kurti didelį meną, visiems artimą ir suprantamą. Antra vertus, turbūt, apie nė vieną lietuvių rašytoją nebuvo taip gausiai rašoma, kaip apie Maironį. Tų raštų apstumą jau pastebėjo V. Mykolaitis-Putinas, 1936 m. išleisdamas savo "Naująją lietuvių literatūrą". Kaip matyti iš dabar surinktos bibliografijos, apie nė vieną ir šiandien nepasirodo tiek straipsnių, kaip apie Maironį. Peržiūrėjus šią apsčią medžiagą, šios sukakties proga tektų iškelti, kad apie Maironio kūrybą ir jo reikšmę dar nėra stambaus akademinio, pagrindinio veikalo, išsamios literatūrinės studijos. Tokią spragą turėtų pašalinti mūsų mokslo vyrai ir moterys. Antra mintis būtų: mūsų dabartinei kūrybai jieškoti irgi tokių augštų akiračių, kokie švietė Maironiui, užuot kai kuriems oficialiai garbinus tvaiką ir didžiavusis savo dvasios skurdu. Tie dabarties keliai tegul būna nauji ir nepaprasti, bet jie negali pasilikti be polėkio, be mosto ir kibirkšties. O žvelgiant grynai iš meninės pusės, Maironis ir tokiems gali būti priminimas, kad literatūrai, nežiūrint kaip ją berašytum, reikalinga disciplina ir meistro ranka, be kurios mūsų raštuose šiandien taip dažnai matome ištižimą, nerūpestingumą ir savo amato nesąžiningumą.
O tiems, kurie yra ištikimi savo menui ir didžioms savo idėjoms, kokios jos bebūtų, priklauso, kaip ir Maironiui, "ateinantys metai".
A. V.
 |
|
|
|
Vytautas Bieliauskas
Kazimieras
Jonas
Paulius
Antanas
Juozas
Leonardas
